Kam patogu pamiršti istorijos pamokas

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Rytų Lietuvos atstovų II suvažiavimas įvyko rinkimų į Seimą išvakarėse (spalio 8 dieną), todėl gal ir nenuostabu, kad jame apsilankė nemažai kandidatų į Seimo narius. Tuo labiau, kad Rytų Lietuvos reikalų taryba ir „Vilnijos“ draugija, tikėdamasi daugiau pozityvių būsimo Seimo veiksmų Rytų Lietuvos klausimais, sudarė bendradarbiavimo sutartį su tautininkų frakcija ir kvietė balsuoti už Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų sąrašą ir jo kandidatus. Kaip rodo pastarojo meto įvykiai, Rytų Lietuvos atstovams ir „Vilnijos“ draugijai aukščiausiųjų valdžios ešelonų pagalbos tikrai reikia.
Prasminga, kad suvažiavimas prasidėjo Lietuvos himnu, kurį pradėjo Pabradės „Ryto“ gimnazijos moksleiviai.
Svarbu ir tai, kad pirmiausia susirinkusieji buvo pakviesti paminėti Vilniaus dieną, prisiminti Lenkijos įvykdyto rytų Lietuvos užgrobimo 88-ąsias ir teisėto grąžinimo Lietuvai 69-ąsias metines.
Kam patogu pamiršti istorijos pamokas?
Tokia jau yra žmogiškoji atmintis: iš vaikystės išsinešame tik kai kuriuos, labiausiai į vidinę atmintį įsirėžusius epizodus. Vienam karas – tai lyg pasakų žvaigždė iš už kalniuko pasirodęs saulėje blyksintis raitininko šalmas. Kitam – ties nebejudančiu tėvų skausme suklupusi motina.
Pasikalbink Vilnijos krašto senolį – papasakos, kaip lenkų žandarai iš klasės jų mokytoją išsivarė, mokyklą išblaškė, kaip trispalvės spalvomis padabintą kaimo kryžių vertė.
Istorikas Romas Batūra mena, kaip lenkų žandarai basą varė į Lydą ūkininką, kuris mokė vaikus lietuviškai.
– Mano tėvas buvo savanoris ir Širvintų kautynių dalyvis, – sako jis. – Todėl man ir mano šeimai posakis „Mes be Vilniaus nenurimsim“ nėra tuščias skambesys. Romas Batūra tvirtina, kad nėra tinkamai saugomas atminimas tų, kurie kovėsi dėl Vilniaus ir Vilniaus krašto, kad dar nėra iki galo išsiaiškinti ir paviešinti Armijos Krajovos žiaurumai ir jų veiklos padariniai.
Klausia:
 – Ar yra išaiškintos Vilniaus Žvėryno aukos? Juk būdavo taip: „krajovcai“ beldžia į duris, jeigu atsako lietuviškai – šaudo.
Dabar, kai Lietuvos ir Lenkijos prezidentai pabandė prie derybų stalo susodinti abi kadaise kovojusias puses ir priversti jas surūkyti taikos pypkę, regis, būtų galima ir blogo nebeminėti. Tačiau ar galima paminti istorinę atmintį? Ir ar neturėtume pasimokyti iš žydų tautos, kuri alei detalę siekia atkurti istorinę tiesą apie tuos, kurie nusikalto žmogiškumui?
Kalbėdamas apie Vilniaus krašto okupaciją istorikas Tomas Baranauskas trumpai aptarė Lietuvos ir Lenkijos istoriją, priminė istorinius abiejų tautų ryšius, iškėlė faktus, kodėl ir kada buvo pradėta Lietuvos lenkinimo politika ir kodėl jos įrankiu tapo šilališkis Juzefas Pilsudskis, kurio atminimui nusilenkti į Vilniaus Rasų kapines atvyksta lenkai.
– Jie pagerbia savo „didvyrį“, o mes net nepasistengiam primint savąją tiesą, – sako Romas Batūra. – Pakaktų netoliese stovinčio atminimo paminklo su įrašu, nurodančiu, kiek lietuvių žuvo 1919-1944 metais kovodami dėl Vilniaus krašto. Manau, kad būtina pagaliau susisteminti visą istorinę su Vilniaus diena susijusią medžiagą ir pasirūpinti, kad būtų įsteigtas Vilnijos krašto genocido aukų muziejus. Tačiau šį klausimą turi padėti spręsti Vyriausybė.
Visų pasisakiusiųjų kalboje skambėjo panaši gaida: kur bebūtų, lietuvis visomis išgalėmis stengėsi išsaugoti istorinę atmintį ir tautinį identitetą.
Ar atkūrus nepriklausomybę tai lengviau?
Vilnius mūsų, o mes…
Prisimenu atgimimo laikus. Tada teko kaip žurnalistei važinėti po Rytų Lietuvos kaimus, girdėti ir skleisti iki tol menkai kam žinotą informaciją apie Rytų Lietuvoje vykdytą nutautinimo politiką. Antai Šalčininkų rajone toje pačioje šeimoje vaikai ir tėvai galėjo būti įregistruoti skirtingomis pavardėmis ir net kaip skirtingų tautybių asmenys. Žmonės tokią anomaliją aiškino paprastai: „Gimė vaikas lenkų laikais – buvo rašomas lenku. Užėjo rusai – vėl mūsų pavardes iškraipė.“ Ir žvelgdavo su nesumeluota viltimi: „Dabar tikimės, kad galėsime pasikeisti dokumentus ir visa šeima atgausime savo šaknis, kad mūsų vaikai galės mokytis lietuviškai.“. To žmonėms linkėjome.
Kartu su mumis važinėję sąjūdžio atstovai  žadėjo: Lietuvoje valstybinė kalba bus lietuvių kalba; bus įsteigtos lietuvių mokyklos; valstybės tarnautojai, visų įstaigų darbuotojai privalės su interesantais bendrauti lietuviškai; užrašai viešose vietose turės būti lietuviški; žmonės nevaržomai galės puoselėti savo kultūrą ir tradicijas.
Praėjo dvidešimt metų nuo Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio pirmųjų žingsnių. Nuo tų dienų, kai petys petin stovėjome mitinguose, kai šimtatūkstantinė minia lyg viena krūtine atsidusdavo „Laisvę Lietuvai“.
Esame laisvi. Tačiau ar visada žinome, ką su laisve daryti, ar mažais žingsneliais nesitraukiame, užleisdami pozicijas tiems, kurie anomis dienomis ketino skelbti autonomijas? Ar neįgyja naujo pagreičio senoji krašto lenkinimo politika?
 – Esu savo kailiu patyręs, ką reiškia Vilnijos krašto istorija, – tvirtino suvažiavime kalbėjęs Šalčininkų krašto atstovas Vidmantas Žilius. – Kai  nuvažiavau į Šalčininkus, rajone nebuvo nei lietuvių, nei lenkų kalbų. Pradžioje atsirado keturios lietuviškos mokyklėlės, vėliau Alio Vidūno ir profesoriaus Zigmo Zinkevičiaus pastangomis jų tinklas išsiplėtė. O šiandieną, nors  lietuvių ir lenkų moksleivių skaičius tas pats, beliko tik viena lietuviška mokykla Jurkūnuose. Kitos uždarytos.
Nereikia nei vaizduotės įtempti, nei sapnuoti, kad išgirstum, kaip prie šiandieninės valstybės vairo stovintys vyrai vienu balsu tvirtina nėra ir gana lėšų nei mokytojams, nei mokykloms. Gavo savo 15 procentų didesnius atlyginimus ir tegu patyli. Ir niekam tuo tarpu ypatingai nerūpi, kad Vilnijoje šį kartą atkakliomis savo pačių pastangomis prarandame lietuviškąjį švietimą. Manau, sutiksite – reikėjo pastangų, kad būtų sėkmingai sugriauta tai, ką per didelį vargą buvo pavykę padaryti pirmaisiais nepriklausomybės metais.
Ar ne todėl šiandieną tų pačių Šalčininkų rajono mokytojai priversti rašyti peticijas, kuriose reikalaujama palikti teisę rašyti pavardes lietuviškomis raidėmis. O priešrinkiminis Lenkų rinkimų akcijos akibrokštas? Daugelyje Vilniaus vietų jie išklijavo agitacinius plakatus tik viena – rusų kalba, aiškindami, jog vadovavosi Tautinių mažumų įstatymais. Objektyvumo ir teisybės dėlei reiktų pastebėti, kad tik ta įstatymo dalimi, kuri jiems patogi. Mat, jeigu jį vykdytų visą, turėtų greta įrašyti ir tekstą lietuvių kalba.
Čia jau nebekalbėsime apie nesibaigiančias diskusijas dėl gatvių pavadinimų rašymo, dėl senkančios galimybės su valdininku susikalbėti valstybine kalba.
Kas vyksta? Kaip atsitiko, kad prieš 88 metus Lenkijos užgrobtas ir tik prieš 69 teisėtai grąžintas Lietuvai Vilnius ir Vilniaus kraštas dabar, nepriklausomybės laikais, yra priverstas tęsti, regis, niekada nesibaigsiančią kovą dėl lietuvybės?
Pirmieji žingsniai buvo gražūs ir teikė vilties gyventi kaip visame civilizuotame pasaulyje. Valstybėje, kurioje kitatautis, siekiantis integruotis į šalies gyvenimą, pirmiausia prisiekia būti lojalus to krašto pilietis, gerbti jo įstatymus. Kur mokosi valstybinės kalbos ir gali pretenduoti į tarnybą tik tuo atveju, jeigu išlaiko egzaminus, ten dar ir testais vadinamus. Tokius, žinote, ne „paukščiukui“. O tautinės savasties išlaikymas yra pirmiausia jo paties reikalas.
Gal aplinka buvo pernelyg nuolanki ir nuolaidi? Gal nebuvo valstybinės politikos?
Beje, padarykite skaitymo pertraukėlę ir prisiminkite: kuri iš partijų savo programoje  bent jau deklaruoja ne priešrinkiminį, o realų rūpestį Rytų Lietuva?
Ar tolsta Lietuva nuo Lietuvių?
„Aš kaltinu Lietuvos valdžią“ – tokiu drastišku pareiškimu savo pasisakymą pradėjo Baltarusijoje gyvenantis  Alfonsas Augulis. Ir paaiškino, jog kaltina tuo, kad Lietuva tolsta nuo lietuvių, kurie gyvena etninėse Lietuvos žemėse.
Savo, regis, kategorišką teiginį A. Augulis rėmė faktais, kurių dalis leistų manyti, kad  tebegyvename anais prieš dvidešimtį metų istorijon brėžtais metais.
 – Gervėčių, Pelesos ar Baltarusijos teritorijoje gyvenantys lietuviai turi peržengti aibę biurokratinių barjerų, norėdami atvažiuoti į Lietuvą: reikia notariškai patvirtintų pažymų, kad Lietuvoje tave priimsiantys žmonės garantuoja pilną išlaikymą, nebekursuoja autobusai (išskyrus į Gervėčius, ir tas privatus). Studentai negali iš namų parsivežti maisto, o kai pabandai aiškintis, atsako trumpai „eik skųstis Landsbergiui“. Bet kodėl iki šiol – Landsbergiui? Juk kai kuriuos tarpvalstybinius susitarimus priėmė jau kitų asmenų sudaryta vadovybė. Galima tik spėlioti, jog šis atsakymas iki šiol yra vienintelis todėl, kad nuo atgimimo laikų ir nebebuvo rodoma politinė valia padėti už Lietuvos ribų gyvenantiems tėvynainiams išsaugoti savastį. Pasak A. Augulio, Baltarusijoje buvo paskelbti oficialūs duomenys: šios valstybės teritorijoje gyvena 300 tūkstančių lietuvių kilmės žmonių. Lietuva tokių skaičių neskelbia. Kaip kad neskuba leisti žemėlapių, kuriuose būtų matyti mūsų etninės žemės, piliakalniai ar kiti paveldo objektai.
– Nori pasitikslinti istorines žinias, turi ieškoti lenkų leidinių – jie nebijo parodyti savo istorinės praeities, – tvirtina prelegentas. – Mūsų valstybė net neturi sutarčių su kaimynais, kuriose būtų nurodyta, jog pastarųjų teritorijoje yra mūsų etnosas. Tuo tarpu tarptautinėje teisėje numatyta, kad esant tokio pobūdžio tarpvalstybiniams susitarimams, etninėse „salose“ gyvenantys piliečiai ir jų siekiamybė išsaugoti tautiškumą ginami tarptautiniais įstatymais. O kaip ginami mes?
Taigi Baltarusijos lietuviai dairosi, kas juos, gyvenančius etninėse Lietuvos žemėse, užtartų. O tuo tarpu mes su jumis, skaitytojau, Lietuvoje antikorupcinius, teisinius ir paveldosauginius mazgelius mazgome. Dažnas žinome, kad už valstybės (tai yra, mūsų su jumis) lėšas Pelesoje buvo pastatyta puiki gimnazija. Tačiau yra ir dalykų, kuriuos žino mažuma. Mat po keleto metų nuo iškilmingo jos atidarymo dalis patalpų buvo užleistos baltarusiškai mokyklai. Istorija baigėsi tuo, kad vieną koją įkėlusieji netruko ir antrąją įkelti. Tad dabar lietuviukai, pasak A. Augulio, ir vėl… liko podukros vietoje. Savo pačių namuose.
O mes… esame kviečiami telkti lėšas mokyklai Afrikoje. Tai ne anekdotas. Tai tikrų tikriausia tiesa. Tuo tarpu, kai Vilnijoje pamažu nebelieka lietuviškų mokyklų, kai Pelesoje tokia padėtis, mūsų entuziastai pasišovė gelbėti nuo neraštingumo Afriką.
Ir ką čia bepridėsi? Nebent tai, kad senoliai teigdavo: pirmiausia reikia apsišluoti savame kieme.
Skaudus tebėra ir jau anksčiau minėtas pavardžių rašymo klausimas. Ten dar tebėra šeimų, kuriose pavardės kaip buvo, taip ir lieka skirtingos, nes nėra tarpvalstybinių susitarimų, pagal kuriuos kadaise surusintas pavardes būtų galima „atlietuvinti“. Gimimo liudijimuose nėra rašoma tautybė.
Tad kokia gi vizija? – paklausite.
Ogi taip. Praėjus dvidešimčiai metų nuo Sąjūdžio įsikūrimo dar atvažiuoja į Lietuvą gražiakalbių skardžiabalsių močiučių ansamblis iš Pelesos. Praėjus dar dvidešimčiai, ten gali telikti vien gražūs lietuviški pavadinimai, kurių kilmę vien istorikai bežinos.

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra