Kam [ne]gera gyventi Lietuvoje

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Jau kuris laikas visos žiniasklaidos priemonės, didelė dalis kultūros darbuotojų ir politikos marginamai skleidžia juodą žinią, kad Lietuvoje gyventi labai blogai. kuo toliau tuo blogiau. Kad esame Europos autsaideriai visose srityse. Ir kad dėl to kalta tik „kvaila“ valdžia ir niekas daugiau. Net pasaulinė krizė mūsų bėdose niekuo dėta. Valdžia smaugia žmones žiauriais mokesčiais ir ubagiškai mažomis išmokomis pavargėliams.
 
Tų pavargėlių atrodo tiek daug, kad visai nėra kas pajėgtų mokėti mokesčius į valstybės iždą. Pradedant finansų sektoriumi, visais verslininkais, šaumenais ir eiliniais kūrėjais – kultūros barų artojėliais, baigiant vargetomis, neįgaliaisiais ir šiaip pensininkais. Vieniems blogai, nes sumažėjo pelnai, kiti mažiau gauna valstybės užsakymų ar paramos. Dar kitiems, kaip bedarbių šeimoms, auginančioms vaikus, ar minimalias pensijas gaunantiems ne juokais badas žvelgia į akis. Visa tai dėl to, kad valstybės iždas tuščias. Tuščias, nes niekas nors ir galėtų nenori mokėti mokesčių.
 
Iš tikro dar 2008 metais Lietuvoje už skurdo ribos gyveno apie 20 proc. žmonių. Europos Sąjungos vidurkis – 16 proc. Atsižvelgiant į mūsų naujokystę tas skirtumas nėra toks didelis, kad reiktų kelti revoliuciją. Kita vertus skurdo lygis yra ganėtinai santykinis dydis. Jis priklauso nuo vidutinio darbo užmokesčio dydžio ir rodo ne tiek realų skurdą, kiek pajamų pasiskirstymo vienodumo laipsnį. Pakanka priminti, kad prieš krizę JAV skurdo lygis buvo apie 24 proc. Svarbesnis ir objektyvesnis skurdo pranašas yra bedarbystės šmėkla. Lietuvoje bedarbių – 13proc. Panašus bedarbystės lygis yra visose Baltijos valstybėse, Ispanijoje, Graikijoje, Italijoje. ES vidurkis – apie 8 proc., JAV – apie 10 proc. Šiuo požiūriu neesame beviltiški. Žinoma bedarbystė yra skaudžiausia pasaulinės krizės pasekmė. Bet ir JAV, kur į verslą buvo įlieta trilijonas dolerių valstybės pinigų, nepavyksta greitai ją sumažinti. Ką čia bekalbėti apie Lietuvos galimybes.
 
Valdžios oponentai lieja krokodilo ašaras dėl mokyklų ir ligoninių tinklų pertvarkos, aukštojo mokslo reformos, kad per mažai remiamas verslas. Visos šios sritys reikalauja milžiniškų lėšų, kurių valstybės ižde nėra. Be saiko skolintis taip pat pražūtinga. Mokinių mažėja kasmet po 25 tūkst., bet pustuščių mokyklų uždaryti negalima. Lėšų mažoms ligoninėms finansuoti nėra, bet jų tinklo retinti negalima. Aukštojo mokslo sistemos reformuoti negalima. Nors pinigų nėra, bet rinkti mokesčio už studijas negalima. Prieš mokesčių didinimą ar jų bazės išplėtimą, lengvatų mažinimą ir privilegijuotų grupių naikinimą stojama piestu. Ką tada daryti Vyriausybei? Opozicija ir politikos marginamai choru šaukia: „Atsistatydinti“. Suprantama kodėl: tunelio gale jau pasirodė krizės pabaigos šviesa. Krizė jau pamažu atsitraukia, vadinasi šalį gali valdyti nors ir virėjos [pagal V. I. Leniną].
 
Kita vertus visos išvardintos reformos sugalvotos ne dabar. Jas bandė vykdyti jau kelios vyriausybės, bet vis pritrūkdavo valios ar proto ir užmesdavo. Tuo tarpu gangrena vis plėtėsi iki amputacijos pavojaus. Mokesčių mokėtojų pinigai buvo pilami į kiaurus maišus. Tik dabartinė Vyriausybė ryžosi tas skyles užsiūti ir tapo nepopuliari. Smulkų ir vidutinį verslą žadėjo remti visi, ypač socdemai, bet nieko nedarė. Dabar turime ką turime.
 
Dergia Lietuvą kas tik netingi. Ekstremistinės žydų organizacijos nesiliauja lietuvius vadinti žydšaudžiais, nežiūrėdamos tūkstančių žydų gelbėtojų, rizikavusių savo gyvybėmis. Lenkų rinkimų akcija vadina Lietuvą savo tėvynę lenkų mažumos smaugike. Ir nesvarbu, kad sąlygos lenkų švietimui ir jų kultūros puoselėjimui yra geriausios pasaulyje. Savi emigrantai – dezertyrai, teisindami savo nepilietišką elgesį, kaltina visas valdžias tariamu jų „talentų“ marinimu ir verslo suvaržymais. Spekuliantai ir šešėlio vertelgos skundžiasi didžiuliais mokesčiais, nors jų nemoka.
 
Prie pasaulinės krizės išvarginto tautos kūno ratus suka maitvanagiai – politikos marginamai ir šmugelnykai. Labiausia reškiasi „gelbėtojas“ Viktoras Uspaskich, bandantis klijuoti naują valdančiąją daugumą Seime. Kviečia visas Seimo frakcijas išskyrus TS-LKD. Turbūt tikrai krizė jau baigiasi, kad net politiniai lavonai atgyja. Pavasaris. Artūras Paulauskas vėl ruošiasi atjoti į Seimą ant pensininkų nugarų. Jis organizuoja Seimo paleidimo referendumą. „Nori dar kartą apgauti tuos, kurie nuolat nori apsigauti“- sako prof. Bronislovas Genzelis. Juk buvo jau ministru Seimo pirmininku ir net l.e.p. prezidentu. Ką nuveikė tautai? Nieko. Gediminas Vagnorius buria „krikščionių“ dešiniąją partiją su šaumenų siela, kuri oponuosianti kitiems dešiniesiems konservatoriams ir krikščionims. Įdomu su kuo ta partija bendradarbiaus? Gal tada su kairiaisiais? Nors ir nežmoniškai, bet kitoniškai. Kazimiera Prunskienės nauja Liaudies partija „mylėsis“ su Kremliumi, kaip ir pridera kunigaikštienei. Tik ką iš tos „meilės“ laimės liaudis? Pančius? Visi „spirgučiai“ tikisi prisijaukinti Kęstutis Čilinsko Jungtinį demokratinį judėjimą [JDJ]. Tik ar jo vieno pakaks visiems silpniems sustiprinti?
 
Kol šakalai pešasi dėl nesumedžioto briedžio už viską atsako dirbanti Vyriausybė, net už šaltą žiemą ir padidėjusius šildymo mokesčius. Ir žinoma TS-LKD partija. Nors ji nei Vyriausybėje, nei Seime negali priimti jokio sprendimo be koalicijos partnerių pritarimo. Už pritarimus dažniausiai tenka atlyginti ne visada racionaliomis ir visai tautai reikalingomis nuolaidomis.
 
Atsikvošėkime, ar viskas taip jau blogai, kad reiktų galvotrūkčiais bėgti iš Lietuvos ar griebtis šakių? Statistika skelbia praėjusiais metais gyventojų indėliai bankuose sudarė solidžią 18 mlrd. litų sumą. Ši suma per metus ne tik kad nesumažėjo, bet padidėjo 200 mln. litų. Aišku, kad tai ne vargetų, ne pensininkų pinigai, bet aimanuojančių, kad sumažėjo pelnai, verslininkų, kombinatorių, šmugelnykų, kurie vengia mokėti mokesčius, kad ir vargšai nebūtų alkani.
 
Pagyros Lietuvai ateina iš Europos Sąjungos institucijų, iš tarptautinių organizacijų. Tarptautinė žmogaus teisių gynimo organizacija „Freedom House“ šiemet paskelbė, kad Lietuva per krizę ir kitas negandas išsaugojo aukštą reitingą bei maksimaliai įvertino politinių teisių ir pilietinių laisvių užtikrinimą Lietuvoje. Skyrė jai aukščiausią balą. Tuo tarpu Rusija, Kazachstanas, Kirgizija iš dalinai laisvų valstybių nukrito į nelaisvų kategoriją. Tarptautinis žurnalas „International living“, sukūręs gyvenimo lygio indeksą, nagrinėjęs tokias kategorijas, kaip pragyvenimo išlaidos, kultūra ir laisvalaikis, ekonomika, aplinka, sveikata, infrastruktūra, saugumas ir klimatas, pripažino Lietuvą esant tarp 25 pasaulio valstybių, kuriose geriausia gyventi. Ir skyrė 22 vietą, geriausią iš visų Vidurio ir Rytų Europos valstybių. Žemiau liko ne tik Estija, Lenkija, Latvija, Graikija, bet ir D. Britanija, Švedija. Lietuvos reitingus smukdė tik prastai išvystyta ekonomika ir infrastruktūra. Bet tai pataisomi dalykai, ta kryptimi sparčiai einama. Pagaliau pradedame gaminti ne tik medinius padėklus, bet ir aukštų technologijų produktus.
 
Tai ko trūksta lietuvaičiams taip sparčiai bėgantiems iš Tėvynės į tą pačią D. Britaniją ar Ispaniją, kurios pagal bedarbystę ir infliaciją yra netoli Lietuvos? Tik didesnių pinigų šiandien. Nežiūrint, kad ten gyventi tenka šaltuose vagonėliuose, dirbti tai ko nenori dirbti vietiniai, maitintis iš Lietuvos atsivežtais lašiniais, kęsti savų ir svetimų reketą, šantažą bei prievartą. Žodžiu vergauti, tik už didelius pinigus. Mums neduoda, mus nustumia, mes išvažiuojame. Tai kovokite dėl vietos po saule čia, Lietuvoje, kaip kovojate ten, emigracijoje. Kas gi sukurs mums visiems geresnį gyvenimą Tėvynėje, jei ne mes patys? O Tėvynę lemta turėti tik vieną.
 
Nuotraukoje: P. Jakučionis

 

Voruta. – 2010, vas. 20, nr. 4 (694), p. 1, 3.

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra