Autorius: Voruta Data: 2010-01-10 , 07:33 Spausdinti

LR Seimui, Konstituciniam teismui

Kam ir kodėl Lietuvoje prireikė lenkiškų raidžių?
Kam? Pagal anksčiau atliktą apklausą lenkiškai rašyti vardus ir pavardes pageidavo mažuma (iki 40 proc.) Lenkų rinkimų akcijos rinkėjų. Jų yra apie 2 proc., taigi lenkiškų raidžių norėjo ne daugiau kaip 1 proc. Lietuvos gyventojų. Tai kodėl toks triukšmas dėl nedidelio gyventojų skaičiaus, kai platesni gyventojų sluoksniai turi rimtesnių pageidavimų?
Kodėl? Vilniaus ir Šalčininkų rajonų autonomininkai reikalavo valstybinės, vėliau „vietinės“ lenkų kalbos, su ja ne tik oficialiai bendraujant,bet ir rašant gatvių pavadinimus, pavardes. Koordinacinės tarybos autonomijai kurti nariai (J. Sinickis, T. Paramonova ir kt.) iki šiol vadovauja Vilniaus rajono savivaldybei. Juos finansuoja ir labai palaiko Lenkija.
Bet kodėl Lenkijai nereikia lenkiškų raidžių JAV (ten 7 milijonai lenkų), Gudijoje, Ukrainoje (ten jų irgi daugiau negu Lietuvoje), Latvijoje, Estijoje, Vokietijoje ir kitur? Matyt todėl, kad Lietuva, jų žodžiais – Lenkijos pakraštys („kresy“) ir ji lengviausiai pasiduoda spaudimui. Todėl dėl jos lenkų bene garsiausi verksmai, nors čia lenkų padėtis geriausia pasaulyje už Lenkijos ribų. Lenkiškomis raidėmis aktyviai rūpinosi Lietuvos Respublikos Ministro pirmininko padėjėjai T. Andžejevskis, Č. Okinčicas, Užsienio reikalų viceministras J. Neverovičius, „Mažeikių naftos“ atstovas spaudai J. Komaras (šį įmonė turi galimybė šelpti jai palankias organizacijas ir asmenis), per 1000 Vilniaus rajono ir miesto, Šalčininkų, Trakų, Švenčionių rajonų savivaldybių valdininkų.
Po lenkiškų raidžių reikalaujama lenkiškų gatvių užrašų, sulenkintų vietovardžių, „vietinės lenkų kalbos statuso“, pamaldų lenkų kalba Vilniaus katedroje, teritorinės autonomijos ir prijungimo prie Lenkijos. Šie reikalavimai išdėstyti dar 1990 m. gruodžio 1 d. Lenkų frakcijos Lietuvos Aukščiausiojoje Taryboje pareiškime: „Lenkai Rytuose – tai daugiausia tie žmonės ir jų vaikai, kas turi teisę į Lenkijos respublikos pilietybę, nes Lenkijos pilietybės niekada neatsisakė ir niekas neturėjo teisės jos iš jų atimti […] Ko nori lenkai Lietuvoje? Turėti savo nacionalinę-teritorinę savivaldą […], teisę vartoti gimtąją kalbą įstaigose, bažnyčiose, turėti savo nepakeistą vardą ir pavardę, nepakeistą gimtojo kaimo ir miestelio pavadinimą“ (žr. „Lietuvos rytai“, Vilnius, 1993, p. 393).
Lietuvių kalbos abėcėlės negalima papildyti svetimomis raidėmis:
1. Tai pažeidžia Lietuvos Respublikos Konstituciją, kuri skelbia, kad lietuvių tauta išsaugojo „savo dvasią, gimtąją kalbą, raštą ir papročius“, kad „valstybinė kalba – lietuvių kalba“ (14 str.).
2. Tai pažeidžia dar prieš dešimtmetį paskelbtą LR Konstitucinio teismo nutarimą, kad „asmens vardas ir pavardė piliečio pase turi būti rašomi valstybine kalba“.
3. Tai pažeidžia Lietuvos Respublikos ir Lenkijos Respublikos draugiškų santykių ir gero kaimyninio bendradarbiavimo sutartį, kuri numato teisę vartoti vardus ir pavardes pagal tautinės mažumos kalbos skambesį, o ne pagal rašybą.
4. Tai kenkia valstybinei kalbai: griauna jos sistemą, stabilumą, gaivina polonizacijos padarinius.
5. To nepageidauja dauguma LR piliečių ir nedemokratiška prieš jų valią siūlyti jiems kenksmingus dalykus.
6. Tai įžeidžia Lietuvos knygnešių, kultūros veikėjų atminimą, kurie, vengdami polonizacijos, dar prieš šimtmetį lenkiškas raides pakeitė čekiškomis.
Nesąmonės, kurias platina svetimo rašto mylėtojai ir mylėtojos, norėdamos kaip nors apeiti Konstituciją:
1. Įstojus į Europos Sąjungą, Lietuvos Respublikos Konstitucijos aiškinimas dėl aplinkybių pasikeitimo gali kisti. Pagal tarptautinę „Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvenciją“, kurią ratifikavo ES, reikia gerbti „nacionalinius teisės aktus ir kitų žmonių teises, visų pirma asmenų, kurie priklauso tautinei daugumai ar kitoms tautinėms mažumoms“, neprieštarauti „valstybių suvereniteto, lygybės, teritorijos vientisumo ir politinės nepriklausomybės principams“ (20,21 str.).
2. Tapatybė esą „peržengia abėcėlės ribas“. Bet per 100 metų daugumos Lietuvos gyventojų lietuvių ir kitų piliečių „tapatybė“ suaugo su lietuvių kalbos abėcėle ir jos „neperžengs“ dar šimtus metų.
3. Konstitucijos pažeidimas leistų „tautinėms mažumoms, su užsieniečiai susituokusiems Lietuvos piliečiams ir jų vaikams savo vardus ir pavardes rašyti lotyniško pagrindo nelietuviškais rašmenimis“.Nereikėtų čia nutylėti ir kito dalyko: tai pažeistų gyventojų daugumos teises, valstybinės kalbos sistemą (kaip ir sudarkytos moterų pavardės, numetus lietuvišką priesagą ir pridėjus galūnę – ė) ir daugelio tautinių mažumų interesus – rusų, gudų, ukrainiečių, žydų, totorių, kinų, gruzinų, armėnų ir t. t. Būtų net nepatenkintų lenkų, kad nemokėdami perskaityti jų vardų ir pavardžių, žmonės jas iškraipo.
4. Asmenį identifikuojantys ženklai gal nebėra „kalbos reikalas“, o prekės ženklas. Bet kiekvienas vidurinę mokyklą baigęs pilietis turėtų žinoti, jog kalba susideda iš bendrinių ir tikrinių žodžių (vardų, pavardžių ir vietovardžių). Vardų ir pavardžių žodynuose nurodytos bendrinių žodžių reikšmės, iš kurių tikriniai žodžiai yra kilę: Narbutas (‹ norėti + būti), Šedbaras (‹ Šedys + barti), Kubilius „žmogus, kuris pradžioje gamino kubilus“, Karosas, Lydeka, Vanagas, Vilkas – pravardinės pavardės iš žuvų, paukščių, gyvūnų.
Pagal „Prekių ženklų įstatymą“ prekių ženklas yra „bet koks žymuo, kurio paskirtis – atskirti vieno asmens prekės arba paslaugos nuo kito asmens prekių arba pasaugų, kurias galima pavaizduoti grafiškai. Šiame įstatyme prekių ženklui prilyginamas ir ženklas, skirtas paslaugoms žymėti“ (p. 238).
5. Priėmus prieškonstitucinį įstatymą, prisidėtų ne 3 naujos raidės, o iš viso apie 100, tarp jų lietuviška abėcėlė paskęstų. Iki šiol niekas nepranešė, kiek iš viso tokių raidžių būtų, kaip kas reikėtų tarti ir kiek šimtų milijonų litų krizės laikotarpiu kainuotų visi keitimai, mokymai, kas už tai apmokėtų.
6. Juokaujama, kad pagal autentišką tarimą JAV piliečio pavardę reikėtų rašyti, pavyzdžiui, Kvailas, bet šiame įstatyme kalbama tik apie Lietuvos Respublikos piliečius.
7. Neteisingai skelbiama, kad Lenkijoje gyvenantys lietuviai turi galimybę rašyti savo vardus ir pavardes „originalo kalba“. Iš tikro jie tokios galimybės neturėjo, neturi ir neturės. Antanas oficialiai rašomas Antoni, Jonas – Jan, Juozas – Jozef, Petras – Piotr, Vytautas – Witold, Ona – Anna ir t. t.
Punske Birgelis rašomas Birgel, Jurkūnas – Jurkun, Paransevičius – Forencewicz, Valinčius – Wolyniec, Gasperavičiūtė – Gasperowicz, Pajaujienė – Pojawis, Uzdilienė – Uždzilo, Vaicekauskienė – Wojciechowska ir t. t.
Seinų krašte lietuvių liko mažiau negu Lietuvoje lenkų, bet visi gyvena etninėse lietuvių žemėse. Lenkijos lietuviai sudaro ne ką mažesnę tautos dalį kaip Lietuvos lenkai, Lietuvoje pagal savo kalbos sistemą ir tradiciją visos pavardės užrašomos savo rašmenimis, pridedant linksniavimui būtinas galūnes. Lenkijoje keičiamos ne tik raidės, bet ir priesagos, kartas net verčiamas visas žodis: Vasiliauskienė ar Vasiliauskaitė rašoma Wasilewska, Šarka – Soroko. Lietuvos piliečiai Lenkijoje rašomi taip pat lenkiškomis raidėmis; Juršėnas – Jursenas ir t. t.
8. Tikinama, esą „Lietuvos identitetui, lietuvių kalbai šiandien tikrai nekyla jokios grėsmės“, nors didelė tautos dalis užsienyje, gyventojai sensta, 50 Vilniaus, Šalčininkų rajonų vietovių iki šiol negalima mokytis valstybine kalba, 80 proc. lietuvių pavardžių suslavinta: išverstos jų šaknys, pridėtos slaviškos priesagos.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1999 m. spalio 21 d. patvirtino, kad valstybinė lietuvių kalba yra konstitucinė vertybė, kuri „saugo tautos identitetą, integruoja pilietinę tautą, užtikrina tautos suvereniteto raišką, valstybės vientisumą ir jos nedalomumą, normalų valstybės ir savivaldybių įstaigų funkcionavimą ir yra svarbi piliečių lygiateisiškumo garantija, nes leidžia visiems piliečiams vienodomis sąlygomis bendrauti su valstybės ir savivaldybių įstaigomis, įgyvendinti savo teises ir teisėtus interesus“.

2009-01-20

Sena Voruta