Kalnų krašto lietuviai

Autorius: Data: 2013-05-30, 11:00 Spausdinti

Kalnų krašto lietuviai

Interviu internetu su Gruzijos lietuvių bendrijos „Rūta“ pirmininke Zina Karukhnishvili

Manau, kad Lietuvos skaitytojui būtų malonu išgirsti iš Jūsų, kaip Gruzijos lietuvių bendrijos pirmininkės, pasakojimą apie bendriją, bet, pirmiausiai, pradėtume nuo Jūsų. Kaip atsidūrėte šioje pasakišku kalnų grožiu apsuptoje šalyje. Gal truputėlį biografinių žinių...

Gimiau Kaune, esu gydytoja kardiologė, medicinos mokslų daktarė. Vyras – diplomatas. Sūnus – Lietuvos Jono Žemaičio karo akademijos studentas, dabar tarnauja Lietuvos kariuomenėje, dukra – vadybininkė. Nuo 2000 metų – Gruzijos lietuvių draugijos „Rūta“, visada žalios ir vis naujai atgimstančios draugijos, pirmininkė.

Jūsų 1996 m. įkurtai draugijai neseniai buvo 15-ka. Tai lyg ir paauglio metai. Kas stovėjo prie jos ištakų?

1996 metais Gruzijoje gyvenančios lietuvės susibūrė į bendriją, kurią pavadino „Rūta“. Susivienijimo pirmininke buvo išrinkta Irena Džikija, nuo 1998 m. ji paskirta pirmąja Lietuvos garbės konsule Gruzijoje.

Lietuvos teigiamo įvaizdžio formavimas – viena iš svarbiausių mūsų darbo užduočių. Stengiamės išlaikyti lietuvybę mišriose šeimose, ypač trečios kartos vaikams (vaikaičiams). Stengiamės Gruzijos bendruomenę sudominti Lietuvos kultūra, istorija ir dabarties gyvenimu, mūsų tradicijomis. Kaip ir anksčiau, bendrija, siekdama išlaikyti lietuviškumą, dirba švietimo ir kultūros srityse. Reguliariai organizuojame renginius, skirtus Vasario16-ąjai, Kovo 11-ąjai, Sausio 13-ąjai. Bažnyčioje aukojamos Mišios žuvusiems už Lietuvos Nepriklausomybę Vilniuje, prie Televizijos bokšto; susirenkame paminėti Gedulo ir Vilties dieną. Įspūdingos Kalėdos, Velykos, Motinos diena, o dar įspūdingesnės Joninės, kai Kaukazo kalnuose užsiliepsnoja laužai ir į kalnų upes leidžiami vainikai.

Gal paminėtumėt žymesnius lietuvius, besilankiusius ar gyvenusius Gruzijoje. Juk tai savotiška istorija: Lietuvos istorija Gruzijoje.

Jų ne vienas ir ne du, o ištisa galerija: ne tik buvusių kalnuotoje šalyje, bet ir palikusių pėdsaką čia. Vilniaus universiteto auklėtinis Juozapas Chodzka (1800-1881) vadovavo Kaukazo žemių matavimo komitetui, kelių inžinierius, dramaturgas, publicistas, pirmosios lietuviškos komedijos „Amerika pirtyje“ autorius Antanas Vilkutaitis-Keturakis (1864-1903), vadovavęs geležinkelio į Boržomi tiesimui (2012 metais greta Bordžomio senosios geležinkelio stoties atidengtas paminklas A. Vilkutaičiui), lietuvių poetas ir vertėjas Jonas Graičiūnas, į lietuvių kalbą išvertęs Šota Rustavelio „Karžygį tigro kailiu“, daugelio mokslinių darbų apie gyvulių užkrečiamąsias ligas autorius veterinarijos gydytojas Jonas Bielkevičius (1871-1947), lietuvių poetas, knygnešys Ignas Bitaitis (1876-1900), garsiųjų „Kaukazo legendų“ ir kt. kūrinių autorius Antanas Žukauskas-Vienuolis (1882-1957) (jam atidengta memorialinė lenta), lietuvių dailininkas bei kompozitorius Mikalojus Konstantinas Čiurlionis (1875-1911), lietuvių nacionalinio atgimimo veikėjas inžinierius Petras Vileišis, lietuviškojo choro vadovas Julius Štarka (1894-1960), o Pranas Dailidė 1918 metų rugpjūčio 30 dieną buvo akredituotas kaip Lietuvos Valstybės atstovas prie Gruzijos vyriausybės ir pan. Visų jų keliai į Gruziją, kaip ir likimai, skirtingi, bet visi jie vienaip ar kitaip Gruzijoje prisimenami.

1989 m. Kaukazo krašte buvo apie 977 lietuvių (Tbilisyje – 353). Ar turite duomenų, kiek jų dabar yra ir kiek jų vienija Jūsų vadovaujama draugija. Gal yra ir jaunimo sambūris?

Pagal paskutinius duomenis visoje Gruzijoje gyvena apie 300 lietuvių, o draugijoje – apie 60 (23 nuolat gyvena Tbilisyje). Mūsų gretas papildė – ir mes tuo džiaugiamės – naujai įsikūrusi lietuvių jaunimo bendruomenė „Labas“. Kaip jai seksis, pamatysime, tačiau, mes, vyresnieji, reiklui esant, jiems visokeriopai padėsime: patirties turime, manau, ji daugiau negu 15-kos metų, tikrai pravers.

Pamenu, kad buvusiam Tautinių mažumų ir išeivijos departamentui prie Lietuvos Respublikos Vyriausybes pateikdavote daug įdomių, kompetentingai parengtų projektų. Ir laimėdavote. Kokius dabar projektus įgyvendinate. Ir kur juos kuriate, ar turite būstinę ir jei taip, tai koks jos adresas, o gal ir telefonas. Manau, kad atsiras norinčių – ir, aišku, ne pragmatišku tikslu – su Jumis bendrauti.

Kasmet rašome projektus ir visados gaudavome finansavimą – išskyrus gal pora kartų – nors ir menką, bet gaudavom.

Vienas iš projektų, pateiktas Lietuvos užsienio reikalų ministerijai – „Lietuviškų senovinių DAINŲ vertimas į gruzinų kalbą ir knygos išleidimas“, kitas skirtas Antano Vienuolio-Žukausko jubiliejui: spektaklis ir „Gruzijos legendų ,,Užkeikti vienuoliai“ vertimas bei knygos leidimas.

Spektaklis buvo suvaidintas Tbilisio Atonėli teatre dviem – lietuvių ir gruzinų – kalbomis. Ruošiamės įgyvendinti projektą, skirtą Stepono Dariaus ir Stasio Girėno žygdarbiui paminėti: organizuosime studentams ir svečiams seminarą Gruzijos aviacijos universitete. Parengsime stendą, kuriame eksponuosime nuotraukas ir skrydžio aprašymus lietuvių ir gruzinų kalbomis. Keleivių, įsigijusių bilietus skrydžiui Tbilisio oro uosto aviakompanijpoje „AIR BALTIK“, lauks staigmena: į specialų voką įdėti kelionės bilietai su atributika, skirta drąsiems, Lietuvą išgarsinusiems, lakūnams.

Prižiūrime ir kapines. Kapinėse, kuriose nuo seno buvo laidojami kitataučiai, pastatytas lietuviškas kryžius (simbolinis) visiems, žuvusiems per I pasaulinį karą, tremtiniams ir kitiems lietuviams, kurių kapaviečių mes nežinome, bet per Vėlines turime kur padėti gėlių bei uždegti žvakutes.

Jokios būstinės neturime: viskas vyksta mano namuose. Sekmadieninę mokyklėlę (irgi po mano pastoge), kuriai sukaks jau 12 metų, lanko 10 vaikų ir ne tik lietuvių. Visus jau ne vienerius metus lietuvių kalbos, dainų moko, supažindina su Gintarinio krašto istorija, kultūra ir papročiais mokytoja Lidija Giorgobiani. Neseniai Lietuvos nacionalinio transliuotojo palydovinis kanalas „LTV World“ pasiekė Gruziją: nuo šiol mūsų namuose renkasi ne tik vaikučiai, bet ir draugijos nariai, jaunimas, kad pamatytų lietuviškas laidas, girdėtų gyvą lietuvišką žodį.

Na, o mus galima rasti adresu: Kekelidzės g. 1-8, Tbilisi, Georgia ir el. p. ruta-geo@yandex.ru. Visada laukiame lietuviškų veidų ir lietuviško žodžio.

Ir draugijos žmonės. Gal plačiau apie juos, nes nebūtų jų – ir susivienijimo nebūtų.

Plačiau tai, vadinasi, reikėtų kalbėti apie kiekvienos moters gyvenimo istoriją. Visos mamos, bobutės ar močiutės – tokių jau daugelis – myli Lietuvą, pagal išgales saugo savo protėvių kalbą, papročius ir perduoda visa tai ne tik savo vaikams, bet ir vaikaičiams.

Kaip bendraujate su Gruzijos valstybinėmis institucijomis (ir kokiomis) ir ar sulaukiate paramos: moralinės bei materialinės?

Per tiek metų jokios paramos nesulaukėme, o prisimena mus tada, kai reikia pravesti šventę ir parodyti tautines mažumas, o ir mus, kaip tautinę mažumą.

Visi gyvename atviroje erdvėje. Su kokiomis Gruzijos (ar Tbilisio) tautinių mažumų draugijomis bendraujate. Kaip ir kokiu būdu joms pristatote Lietuvą: juk tai viena iš pagrindinių Jūsų misijų šiame krašte?

Su visomis, tačiau glaudžiausiai su Europos šalių, nors ir kitas bendruomenes taip pat labai gerbiame.

Kur vyksta bendrijos renginiai (gal apie vieną kitą plačiau) ir kaip palaikote ryšius su ambasada?

Norėčiau pasakyti, kad visas mūsų bendruomenės gyvenimas neatsiejamas nuo ambasados, kuri mums yra širdį primenantis Lietuvos žemės plotelis: mes čia pažymime bendras šventes, susitinkame su iš gimtinės atvykusiais žmonėmis: režisieriais, mokslo ar meno veikėjais. Ką tik buvo piligrimų grupė: aukojome Mišias lietuvių kalba, o praėjusiais metais sutikome prelatą Edmundą J. Putrimą, aukojusį Mišias bendruomenei ir visiems lietuviams verslininkams.

Ar yra duomenų, kiek lietuvių grįžta į biologinę Tėvynę

Sunku kalbėti: mūsų labai nedaug. Iš mūsų grįžo tik keletas.

Ar dažnai Jūsų draugijos nariai – o ir Jūs pati – lankotės Lietuvoj ir ar pasidalijate lankymosi įspūdžiais. Kaip dabar jums atrodo Lietuva: jos žmonės, aplinka?

Aš būnu kasmet per Pasaulio lietuvių bendruomenių pirmininkų suvažiavimus, kitos moterys – pagal galimybę, tačiau visos lankosi – tik gal ne kasmet. Kita vertus, ir kelionė brangoka. Ir dar: nėra tiesioginių skrydžių. Norėtųsi, kad jie būtų nors pora kartų per savaitę.

Lietuva kaip Lietuva. Pasikeitė žmonės, o aplinka – gal tik Vilniuje. Kaunas man atrodo toks pats, kokį prieš 39-erius metus palikau išvažiuodama iš jo. Gal kiek pasikeitė centras. Man Kauno gaila. O žmones tai kaip ir visur: jaunimas mąsto globaliai (labai trūksta paprasto žmogiškumo!), o suaugusiems, man regis, rūpi, kaip išgyventi.

Dėkojame už pokalbį ir siunčiame nuoširdžius linkėjimus Kalnų krašto lietuviams ir Jums asmeniškai

Kalbino Alfonsas Kairys

Gruzijos lietuvių bendrijos „Rūta“ archyvo nuotr.

Nuotraukose:

1. Gruzijos lietuvių bendrijos „Rūta“ pirmininkė Zina Karukhnishvili

2. Kartu su Lietuvos Respublikos Prezidentu Valdu Adamkumi Tbilisyje („Rūtos“ pirmininkė 3 iš kairės)

3. Tbilisio lietuviškos mokyklos mokiniai kartu su mokytoja Lidija Giorgobiani (2 iš dešinės)

4. Prie paminklinės lentos Antanui Vienuoliui-Žukauskui atminti

5. Kryžius išėjusiems Anapilin lietuviams

6. Tbilisio televizijoje kartu su latvių ir estų bendrijų nariais („Rūtos“ pirmininkė 1 eilėje 2 iš kairės)

Voruta. – 2013, birž. 22, nr. 13 (777), p. 12.

Lietuva - Gruzija , , , , , , , , , , , , , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra