„Kalendoriai – bėgančio laiko liudytojai“. XIX–XX a. Lietuvos kalendorių paroda, skirta Oginskių ir Lauryno Ivinskio kultūriniam bendradarbiavimui atminti

Autorius: Data: 2015-09-08, 12:30 Spausdinti



Laurynas Ivinskis (1810–1881) – pedagogas, publicistas, vertėjas, liaudies švietėjas, pirmųjų lietuviškų kalendorių leidėjas, Lietuvos augmenijos tyrinėtojas, kalbininkas. Dirbo Rietave, Joniškėlyje, mokytojavo įvairiuose Žemaitijos dvaruose. 1845 m. L. Ivinskis, jausdamas lietuviškos šviečiamosios ir lavinamosios spaudos stygių, parengė pirmojo lietuviško kalendoriaus rankraštį ir paprašė Rietavo kunigaikščio Irenėjaus Oginskio pagalbos jį išleidžiant. Kunigaikštis suteikė paskolą kalendoriaus leidimui. Pamečiui nuo 1846 m. iki 1864 m.(spaudos draudimo laikotarpiu tik 1878 m.) L. Ivinskis leido tūkstantiniais tiražais metskaitlius – pirmuosius lietuviškus periodinius leidinius. Švietėjo leisti kalendoriai tapo populiarūs ir skaitomi, jų dėka tauta tapo raštingesnė.

Irenėjaus Oginskio pakviestas į Rietavo dvarą, L. Ivinskis dirbo pradžios mokykloje, vėliau Liaudies ūkio mokykloje, garsėjusioje plačia ugdymo programa ir dėstomąja žemaičių kalba. Čia mokytojaudamas jis išugdė būrį apsišvietusių žemaičių. Tam tikra prasme jo mokiniais galima laikyti ir I. Oginskio sūnus Bogdaną ir Mykolą Oginskius. L. Ivinskio ir kunigaikščių Oginskių suartėjimas paskatino jų kūrybinę ir šviečiamąją veiklą, padėjo vieni kitiems perprasti to meto visuomenės poreikius ir aktualijas, atvėrė galimybes bendriems projektams.

Parodoje eksponuojami nuo XIX a. Pradžios iki XX a. vidurio išleisti kalendoriai, priklausantys Žemaičių dailės, Žemaičių vyskupystės muziejams bei knygyno Kaune savininkui Vidmantui Staniuliui. Seniausi iš jų – Vilniuje 1826-aisiais, 1830-aisiais bei 1839-aisiais išleisti „Kalendarz gospodarski na rok panski“. Čia, taip pat, yra galimybė pamatyti vieno iš pirmųjų periodinių leidinių Didžiojoje Lietuvoje – Lauryno Ivinskio (1810- 1881) Vilniuje 1948 m. išleisto „Kalendorius arba metu skajtlus ukiszkas“ vieną egzempliorių , 1852 m. leidimą ir 1866 metų, spausdintą kirilica.

Eksponuojami bažnytiniai bei pasaulietiniai kalendoriai atskleidžia to meto Lietuvos raštijos situaciją, stebina formų ir turinio įvairove, ypač išspausdintieji tarpukaryje. XX a. pirmosios pusės pasaulietiniai kalendoriai buvo skirti įvairių socialinių sluoksnių bei interesų žmonėms: ūkininkams, kariškiams, fotografams, darbininkams, tarnautojams, studentams, moksleiviams, skautams, muzikantams, moterims, vyrams, besidomintiems astrologija, sveikata ir kt. Kai kurie vienuolynai, religinės draugijos taip pat turėjo savo kalendorius: jėzuitai, pranciškonai, marijonai; buvo leidžiami ir oficialūs bažnytiniai kalendoriai, skirti dvasininkams.

Beje, V. Staniulio Kalendorių kolekcijoje priskaičiuojama daugiau kaip 1000 saugojimo vienetų. Tai vienas iš didžiausių asmeninių rinkinių Lietuvoje. Vienu metu visus spaudinius eksponuoti būtų labai sudėtinga. Kolekcininkas kalendorius intensyviai renka jau 30 metų.

Kalendoriai atskleidžia to meto Lietuvos raštijos situaciją, stebina formų ir turinio įvairove. Juose pateikiami patarimai, grožinė kūryba, adresai, skelbimai ir kitos naudingos žinios. Apie tai, jog šie leidiniai buvo vieni perkamiausių spaudinių, liudija ir kai kuriuose jų išlikę buvusių savininkų įrašai.

Parodos rengėjai: Vidmantas Staniulis,

Žemaičių vyskupystės muziejus, Žemaičių dailės muziejus

Silvos Galvadiškytės nuotr.

Parodos , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra