KALBŲ KAITA PIETRYČIŲ LIETUVOJE

Autorius: Data: 2013-06-21, 14:56 Spausdinti

 

ŽMOGUS, nežinantis savo krašto praeities, yra vaikas – sako sena lotynų patarlė. Mūsų respublikos kitakalbiai turėtų pažinti Lietuvos praeitį, priešingu atveju elgsis kaip vaikai. Kokia buvo pietryčių Lietuvoje kalbų kaita nuo seniausių laikų iki šių dienų?

Ką apie tai sako mokslas?

Baltiškos kilmės hidronimų paplitimas dideliuose plotuose į rytus nuo Lietuvos rodo, kad senovėje ten visur gyveno baltų gentys, buvo vartojamos baltų kalbos. Slavai šiuose kraštuose atsirado vėliau. Jų ekspansija prasidėjo I-jo m. e. tūkstantmečio viduryje. Kijevo Rusios atsiradimas ir krikštas lėmė autochtonų baltų asimiliaciją. Lietuvių protėviai su slavais susidūrė tik po kelių šimtmečių, kai buvo asimiliuotos juos nuo slavų skyrusios kitos baltų gentys. Seniausi slavizmai lietuvių kalboje nesiekia ankstesnių laikų kaip IX a. pabaiga. Taigi tik tada turėjo prasidėti betarpiški kontaktai.

Kur tuomet ėjo slavų ir lietuvių kalbinė riba, rodo vietovardžių studijos, ypač tų, kurie turi tik lietuvių kalbai būdingą priesagą – iški. Tą ribą nustatė lenkų kalbininkas Janas Safarievičius. Ji turėjo eiti pro Gardiną, Ščiučiną, Voložiną, Svyrius, Brėslaują. Maždaug sutampa su katalikų ir stačiatikių riba, o tai rodo, kad tokia ji buvo ir Lietuvos krikšto metu.

Su lenkais betarpiški lietuvių kontaktai prasidėjo maždaug pusę tūkstančio metų vėliau, negu su rytiniais slavais, dabartinių baltarusių protėviais, iš seno lietuvių vadintais gudais. Prieš tai lietuvius nuo lenkų skyrė jotvingiai. Seniausi lietuvių kalbos polonizmai tesiekia XV a. Taigi nuo tada prasidėjo betarpiški kontaktai su lenkais.

Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Jogailai tapus Lenkijos karaliumi ir labai suartėjus abiems valstybėms, mūsų diduomenei teko išmokti lenkų kalbą. Vėliau toji kalba ėmė plisti ir tarp bajorų. Tačiau tai nereiškė lenkiškos savimonės, nes jie save laikė lietuviais, netgi patriotais, ir atkakliai kovojo su lenkais dėl krašto teisių. Lenkiška savimonė tarp jų ėmė rastis dar, negreit, tik žlugus bendrajai valstybei, kai reikėjo kartu rūpintis jos atstatymu.

Paprasti žmonės etnografinėje Lietuvoje visą tą laiką kalbėjo tik lietuviškai. Tačiau jos pietrytinėje dalyje buvo stipriai veikiami gudų kalbos, kuri sparčiai plito. Ji sudarė žmonėms tam tikrų patogumų lyginant su lietuvių kalba. Gudiškai mokėdamas valstietis galėjo suprasti lenkiškai kalbantį kunigą ir rusiškai kalbantį valdininką. Lietuvių kalba buvo niekinama, o prieš gudų kalbą nekovojo nei lenkai, ją traktavę kaip liaudinį lenkų kalbos variantą, nei rusų valdžia, gudų kalbą laikiusi rusų kalbos tarme.

XVIII a. pabaigoje negandos – karai, badas, maro epidemijos labai praretino Lietuvos gyventojus. Ištuštėję plotai Lietuvos viduryje buvo apgyvendinami gretimų vietovių lietuviais, o rytinėje Lietuvos dalyje – iš kaimyninių Gudijos sričių. Tada ir atsirado didelis gudiškas kylys į pačią Lietuvos širdį – Vilnių.

Nustatyti lietuvių-gudų kalbinės ribos kitimo dinamiką nėra lengva. Tam reikalui daug duomenų duoda 1828 m. bažnyčių vizitacijos aktai, 1857 m. parapijų sąrašas su kalbiniu gyventojų apibūdinimu, 1872 m. ekonominės anketos ir kiti šaltiniai, taip pat gausūs duomenys M. Balinskio, T. Narbuto, K. Tiškevičiaus, V. Sirokomlės, P. Kepeno, M. Lebedniko, A. Korevos, N. Stolpianskio, J. Kuznecovo ir kt. autorių veikaluose. Svarbūs naujausių laikų tyrinėtojų baltarusių P. Kušnerio, M. Grinblato, F. Klimčuko, lenkų J. Ochmanskio ir kt. darbai. Visi tie duomenys rodo, kad lietuvių-gudų kalbinė riba 19 a. vidury buvo stipriai paslinkusi į vakarus lietuvių kalbos nenaudai lyginant su būkle Lietuvos krikšto meto. Lietuvių kalbos plotas tada jau nebesiekė Gardino, Lydos, Ašmenos, Smurgainių, Svyrių, Brėslaujos. Ėjo tarp Gardino ir Ašiužios (Goža), į pietus nuo Pariečės, Dubičių, pro Trobas, į vakarus nuo Ašmenos, pro Salas, Kamojus, Kazionis iki Drūjos. 19 a. viduryje dar grynai lietuviškos tebebuvo Perlamo (Perelom), Pariečės, Rodūnios, Asavos, Eišiškių, Varenavo (Voronovo), Benekainių, Šalčininkų, Jašiūnų, Turgelių, Varnionių (Vorniany), Buivydžių, Lentupio, Vidžių, Apso (Opsa) ir Drūkščių apylinkės, kurios sugudėjo, retai kur sulenkėjo, tik 19 a. II pusėje ir 20 a. Gervėčiai tada dar nebuvo lietuvių kalbos sala, bet ėjo į ištisinį masyvą. Vėliau prasidėjusi brutali rusifikacija ir spaudos draudimas labai paspartino pietryčių Lietuvos gyventojų gudėjimą ir šios kalbos riba gerokai paslinko į Šiaurę, už Vilniaus iki Kazokiškių, Maišiagalos.

Lenkų kalba 19 a. viduryje tebebuvo vartojama tik Lietuvos miestuose ir dvaruose, taip pat apie bažnyčias. Valstiečiai ją vietomis ėmė vartoti tik 19 a. II pusėje. Pirmiausia ji atsirado ten, kur buvo daugiau dvarų, dvarelių vadinamų okolicų, kur daugiau gyveno bajorų. Anksčiausiai atsirado šios ryškesnės lenkų kalbos salos: į šiaurės vakarus nuo Kauno upės palei Nevėžį, kur buvo ypač daug dvarelių; į šiaurės rytus nuo Vilniaus, kur gyveno vadinamoji „šliachta bujvidska“, arba „podvilenska“; panašus lenkiškas masyvas atsirado ir anapus Trakų apie Rūdiškes, Čižiūnus; ir pagaliau toli šiaurėje nuo šių vietų Palatvy prie Smalvų.

Daugiausia lenkų kalbos atsiradimą etnografinėje Lietuvoje tyrusios lenkų kalbininkės Halinos Turskos nuomone, visose šiose vietovėse lenkų kalba išplito tik 19 a. III ketvirtyje, o galutinai įsitvirtino tarp I ir II pasaulinių karų, okupavus Vilnių Lenkijai ir sudarius palankiausias sąlygas klestėti lenkiškumui, taip pat atmiežius senuosius gyventojus atvežtais iš Lenkijos.

Tada ir tarp gudiškai kalbančių žmonių, o tokie sudarė ir tebesudaro pietryčių Lietuvoje daugumą, buvo įtvirtinta lenkiška savimonė. Jie savo kalbą ėmė traktuoti kaip paprastąją, t. y. ne bendrinę, lenkų kalbą. Kad iš tikrųjų tai yra gudų, o ne lenkų kalba, to jie nepajėgia ar nenori suprasti, nors kalbininkui tai nekelia mažiausių abejonių.

Taigi susiduriame su paradoksalia situacija: daugumas pietryčių Lietuvos gyventojų kalba iš savo tėvų, vietomis senelių ar net prosenelių, paveldėta gudų, šių dienų terminologija baltarusių kalba, bet save laiko lenkais, labiausiai dėl to, kad yra katalikai ir gyveno tarpkario Lenkijos valstybėje.

Tai, kas čia pasakyta apie kalbų kaitą pietryčių Lietuvoje, nėra vien lietuvių kalbininkų požiūris. Anaiptol! Tai visuotinai priimta nuostata – ir Lenkijos kalbininkų; nuostata, kuri specialistams nekelia mažiausių abejonių.

Prof. Zigmas ZINKEVIČIUS

Voruta“ Nr. 5 (23) 1991 m. kovo 1-15 d.

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra