Kalbininko Petro Joniko palikimas

Autorius: Data: 2016-05-18, 12:51 Spausdinti

Kalbininko Petro Joniko palikimas

VDU studentas P.Jonikas (antras iš dešinės).

Daiva KINIULIENĖ, Tauragės Birutės Baltrušaitytės viešosios bibliotekos dokumentų komplektavimo ir tvarkymo sk. vedėja, www.voruta.lt

Šiemet Pagramantis, kaip Mažosios kultūros sostinė sutraukia gausybę turistų. Važiuojant iš Tauragės į Pagramantį, Tauragės-Šilalės plentu, ties rodykle „Ringiai“ pasukus į kairę rasime kalbininko mokslininko Petro Joniko (1906-1996) tėviškę, paženklintą memorialine lenta. Šiemet visuomenė ir vietos bendruomenė „Gramančia“ švenčia savo kraštiečio, lietuvių kalbos tyrinėtojo, filologijos mokslų daktaro, profesoriaus 110-ojo gimimo jubiliejaus metines. Balandžio 26 d. Pagramančio kultūros namuose ir Tauragės Birutės Baltrušaitytės viešojoje bibliotekoje vyko renginiai „Petras Jonikas amerikinės „Gimtosios kalbos“ puslapiuose“. Lietuvių kalbos draugijos garbės pirmininkas doc dr. Aldonas Pupkis, Lietuvos edukologijos universiteto Lietuvių kalbotyros ir komunikacijos katedros docentai Lina Murinienė ir Vidas Valskys, kartu su savo studentėmisL.Bendaravičiūte, K.Kinertaite, G.Namikaite ir A.Romanova skaitė ištraukas iš P.Joniko straipsnių, skelbtų JAV leidžiamame leidinyje „Gimtoji kalba“. Šiuos skaitymus parengė žurnalo „Gimtasis žodis“ vyr redaktorė Rita Urniežiūtė. Knygą „Vaclovo Biržiškos ir Petro Joniko susirašinėjimas (1948-1955)“ pristatė rengėja Klaipėdos universiteto Baltų filologijos katedros vedėja prof.dr. Roma Bončkutė.

Pirmieji kūrybiniai bandymai

            Tauragės muziejuje kabo Tauragės mokytojų seminarijos pirmosios laidos (1926-1927) absolventų nuotrauka, kurioje antroje eilėje pirmas iš kairės – P.Jonikas. Iš tų dienų išliko Tauragės mokytojų seminarijos Literatų sekcijos, kuriai vadovavo P.Jonikas neperiodinis žurnalas „Mūsų darbai“ 1925 m Nr.1 gruodžio mėn., redaguotas P.Joniko, iliustruotas bendramokslio T.Blinstrubo 51 puslapio leidinys, kur P.Joniko ranka aprašyta literatų, dramos sekcijų, istorijos muziejaus (senosios literatūros ir numizmatikos fondas), mokinių vakarėlių veikla, jo pasvarstymai apie žmogaus auklėjimą ir mokinių savišalpos kasą. Tiesa, anksčiau P.Jonikas priklausė Lietuvos moksleivių sąjungos „Varpas“ Tauragės skyriaus „Diegas“ kuopai. Išliko 1923 m. antrus metus leidžiamas laikraštėlis „Diegas“sąs. 5(8) rugsėjo-gruodžio mėn. Tauragės vidurinės mokyklos mokinių raštų 24 puslapių rinkinys, kurio autorius P.Jonikas. Šie abu šapirografuoti rankraščiai saugojami Lietuvos nacionalinėje M.Mažvydo bibliotekoje. Tauragės Birutės Baltrušaitytės viešojoje bibliotekoje saugojamas P.Joniko 1925 m baigtų Lietuvos šaulių sąjungos žurnalo „Trimitas“ redakcijos korespondencinių reporterių kursų pažymėjimas, pasirašytas tokių autoritetų, kaip Matas Šalčius, Kazys Obolinas, Justinas Strimaitis, Vincas Kemežys.

Susidomėjimas gimtąja kalba

            P.Jonikas, baigęs Tauragės mokytojų seminariją, kartu su truputį jaunesniu iš Sakalinės kaimo kilusiu J.Kruopu (jo mama buvo Ona Jonikaitė) studijavo 1927-1934 m lituanistiką Vytauto Didžiojo universitete. Abu, būdami studentai vieni pirmųjų atėjo 1931 m. sausio mėnesį dirbti į Lietuvių kalbos žodyno redakciją, galbūt pakviesti savo buvusio Tauragės seminarijos mokytojo Napalio Grigo, šio žodyno redaktoriaus J.Balčikonio sekretoriaus. Studentai čia dirbo kasdien po penkias valandas, o po pietų eidavo į universitetą klausyti paskaitų. Už darbo valandą mokėjo po du litus. P.Jonikas Lietuvių kalbos žodynui 1931-1932 m iš gimtosios tarmės yra užrašęs apie 1000 žodžių.[1] Gausūs straipsniai spaudoje aiškino žodyno svarbą, būtinybę kreiptis į gyvąją kalbą. Be paties J.Balčikonio vienas pirmųjų 1932 m. „Lietuvos žiniose“ P.Jonikas paskelbė straipsnį „Mūsosios kalbos žodyno belaukiant“. Jis atkreipė visuomenės dėmesį į tarmes, ragino mokytojus rinkti žodžius ne iš raštų, o iš šnekamosios kalbos. Vėliau savo pavyzdžiu tai įrodė, diplominio darbo pagrindu Kaune išleidęs 1939 m savo pirmąją dialektologijos knygą „Pagramančio tarmė“. Jo pateikta dūnininkų tarmė apėmė ne tik gimtąjį kaimą, bet ir aplinkinius – Degučius, Sartininkus, Žygaičius, Didkiemį, Skaudvilę ir Adakavą. Tauragės Birutės Baltrušaitytės viešojoje bibliotekoje esančios knygos „Pagramančio tarmė“ ankstesnis savininkas buvo Vilniaus universitetas. Kitą šios knygos egzempliorių Pagramančio bibliotekai padovanojo kalbininkas Z.Zinkevičius 100-ųjų P.Joniko gimimo metinių proga.

            Gabus lituanistas studijas tęsė 1935-1937 m Rygos, Vienos ir Karaliaučiaus universitetuose, gilinosi į bendrinės kalbos kultūros dalykus. Tuo metu P.Jonikas buvo ieškojimų kelyje. 1935 m. rugsėjo mėnesį lankėsi „Aušros“ muziejuje Šiauliuose, šio muziejaus kronikoje liko įrašas apie jo apsilankymą ir čia rinktą istorinę medžiagą[2]. Kiek anksčiau susirašinėjo su VDU bibliotekos darbuotoja, kraštotyrininke, tautosakos ir etnografijos rinkėja M.Čilvinaite.Lietuvos nacionalinėje M.Mažvydo bibliotekoje išlikęs jo laiškas M.Čilvinaitei (1934.VII.29). 1935 m buvo įkurta Lietuvių kalbos draugija, į jos veiklą įsijungė ir P.Jonikas, skaitė pranešimus apie bendrinės kalbos taisyklingumą ir problemas, kurie vėliau buvo spausdinami „Židinio“, „Kultūros“, „Mūsų senovė“ ir kt. leidiniuose. Buvę dėstytojai, kaip P. Skardžius, A.Salys ir kiti bendraminčiai įvertino P.Joniko indėlį į lietuvių kalbos kultūros ir norminimo veiklą. 1938-1940 m jis buvo žurnalo „Gimtoji kalba“ redaktorius. Nuo 1937 m pradėjo dėstyti lituanistiką universitete. 1942 m apgynė daktaro disertaciją, suteiktas docento vardas. Nuo 1940 m P.Jonikas buvo Mokslų akademijos Lietuvių kalbos instituto Lietuvių kalbos terminologijos sekcijos vedėjas. 1941 m buvo „Lietuvių kalbos žodyno“ redaktorius, 1942 m buvo prie šio žodyno sudarytos Mokslinės komisijos narys.

Pagramantyje likusios knygos

            1944 m. kalbininkas kartu su žmona Ona Ibenskaite pasitraukė į Vakarus. Ryšys su namiškiais tuomet nutrūko. Vėliau ateidavo vienas kitas laiškas, siuntinėlis seseriai, broliams, suknelė vaikaitei abiturientei. 2013 m. giminaičiai atidavė Pagramančio bibliotekai dvidešimt penkias P.Jonikui priklausiusias knygas. Jo tėviškėje gyvenanti brolio Antano marti Nijolė Jonikienė pasakojo, kad šios knygos rastos pakastos daržinėje sename lagamine. Šioje P.Joniko kolekcijoje knygos, išleistos 1918 – 1938 m., skirtingų autorių, daugiausia apie kalbos dalykus lietuvių, lenkų, prancūzų, vokiečių ir kt. kalbomis. Savininko būta tvarkingo, net penkiose knygose ant viršelio įrašyta „P. Joniko“ ir data, kad primintų svarbius gyvenimo įvykius. Išliko Klaros Šepetienės – Wilche, kilusios iš Latvijos Kuršo vokiečių šeimos, Vilniaus gimnazijos mokytojos, vėliau Lietuvių evangelikų moterų sąjungos pirmininkės mokyklinis vadovėlis „Vokiečių kalbos skaitymai. D. IV“ (1921) ir Marcelino Šikšniaus, Lietuvių mokytojų sąjungos ir švietimo draugijos „Rytas“ nario, rašytojo, ypač išgarsėjusio savo drama „Pilėnų kunigaikštis“ parašytas aukštesniųjų mokyklų vadovėlis „Geometrija. Planimetrijos pirmoji dalis“ (1921). Tai vadovėliai, pakartoti keliais leidimais iš kurių mokėsi visi prieškarinės Lietuvos moksleiviai. Ant „Geometrijos“ viršelio ranka įrašyta“P.Joniko 1922/ IV“. Kuo įsimintina ši data belieka tik spėlioti, tuo metu P.Jonikas mokėsi Tauragės vidurinėje mokykloje. Iš tų laikų išliko vokiečių kalbos mokymuisi skirta knyga S.Rauh „Deutsche spracherziehunginder schule“(1923). Studijuojant VDU ir vėliau užsienyje P.Jonikas įsigijo vokiškų, prancūziškų, latviškų, lenkiškų ir kt. knygų apie tų kalbų istoriją, gramatiką, terminologiją garsių to meto tyrinėtojų knygų. Toje kolekcijoje seniausia knyga, daktaro Gustav Otto (1843-1917) mokslinis tyrimas „Die Wissenschaftliche Forschungund die Ausgerchaltungdesgelehrten Unterrichts“(1918, Leipzig) ir G.J.Cezario „DeBelloGallico I“ (1918, Leipzig). Mokymosi tikslais naudojosi knygomis apie vokiečių kalbos gramatiką (fonetiką) senųjų vokiečių tyrinėtojų Ludwig Sutterlin (1863-1934) „Sie Lehrevonder Lautbildung“ (1925, Leipzig) ir Jorgen Forchhammer (g.1873) „Kurze einfuhrungin die deutsche undallgemeine Sprachlautlehre (phonetik)“ (1928, Heidelberg), germanisto, tyrinėjusio tarmes ir folklorą profesoriaus Adolf Bach (1890-1972) vardų tyrimu „Flurnamenforschung“(1931, Bona), apie rašomąją kalbą rašiusio šveicaro germanisto dialektologo WalterHenzen (1895-1967) „Schriftsprache und mundarten“ (1938, Zurichund Leipzig). Domėjosi senųjų runų raštais ir jų paminklais, skaitydamas vokiečių filologo, indoeuropiečių kalbų specialisto Helmut Arntz (1912-2007) knygą „Die Runenschrift: Ihre Geschichte undihre Denkmaler“ (1938, Halle). P.Jonikas gilinosi į lenkų gramatiką, šioje kolekcijoje randame kolektyvinį lenkų kalbininkų, mokslo draugijos narių Tytus Benni (1877-1935), Jan Los (1860-1928), Kazimierz Nitsch (1874-1958), Henryk Ulaszyn (1874-1956) ir Jan Michal Rozwadowski (1867-1935) leidinį „Gramatyka Jezyka polskiego“ (1923, Krokuva). Ant šios knygos viršelio ranka įrašyta „P.Joniko“. Vienas iš šių autorių prof. Jan Michal Rozwadowski yra rašęs apie lietuvių tarmes Baltarusijoje, Gardino srityje. Bendravo ir susirašinėjo su M ir J.Šlapeliais, turėjusiais knygyną Vilniuje. Kitas lenkų kalbininkas, profesorius Zenon Klemensiewicz (1891-1969) rašęs apie senąją X-XVII a lenkų kalbą, jaunystėje 1901-1909 m gyveno Lietuvoje ir lankė Kelmės mokyklą. P.Joniko kolekcijoje yra šio lenkų profesoriaus knyga „Skladnia opisowa wspolczesnej polszczyny kulturalnej“ (1937, Krakow). Čia rasime ir lenkų kalbininko profesoriaus Witold Jan Doroszewski (1899-1976) minčių ir komentarų knygą apie lenkų kalbą „Mysli i uwagi o jezyku polskim“ (1937). Galbūt paskutinė P.Joniko įsigyta prieškaryje lenkų kalbininko, indoeuropiečių kalbų specialisto, kuris 1935 m baigė studijas tuometiniame Vilniaus S.Batoro universitete Czeslaw Kudzinowski (1908-1988) knyga „A finnmaganhangzo – hangrend“ (1939, Budapest) autoriaus ranka įrašyta dedikacija antraštiniame puslapyje „Ponui Dekanui Krėvė Mickevičiui. Vilnius 1940 m.“Galbūt ši knyga buvo P.Joniko pasiskolinta iš Krėvės. P.Joniko kolekcijoje esančių senųjų kalbininkų ankstyvųjų knygų tik kelios yra didžiosiose Lietuvos bibliotekose.

Lituanistinė veikla užsienyje

            Pasibaigus II pasauliniam karui P.Jonikas Vokietijoje dėstė lietuvių kalbą Hanau lietuvių gimnazijoje (1946 m.). Susiorganizavus Pabaltijo universitetui ėjo lietuvių bei baltų kalbotyros profesoriaus pareigas Hamburge – Pinneberge (1946-1949). 1949 m gegužės mėnesį atvyko gyventi į JAV, apsistojo pas žmonos gimines Riverside. Dirbo „Naujienų“ redakcijoje. Dalyvavo Čikagos Lietuvių kalbos draugijos veikloje, buvo pirmininkas (1950-1955). Redagavo 1958-1960 m. žurnalą „Gimtoji kalba“. Jo pasiūlymu įkurtas „Lituanistikos institutas“, kurio prezidentu buvo 1952 – 1964 m. Nuo 1958 m. dėstė Čikagos Pedagoginiame lituanistikos institute, 1969-1978 m buvo jo rektorius. P.Jonikas Čikagos universitete nuo 1955 m studijavo bibliotekininkystę. 1958 m. parašė magistro darbą apie lingvistinės literatūros klasifikavimą. 1957 – 1973 m. dirbo Čikagos universiteto bibliotekoje kataloguotoju Teisės skyriuje. 1970-1973 Čikagos universitete dėstė baltų kalbas, kaip studijų metus prisimena rašytoja Eglė Juodvalkė: „pasirinkau slavistiką, nes Čikagos universitetas tuo metu neturėjo baltistikos skyriaus, o Slavistikos fakultetas priglaudė kalbininką Petrą Joniką, dėstantį lietuvių kalbą ir jos ištakas“3.

            P. Jonikas lietuvių kalbos istorijos, kalbos kultūros klausimais paskelbė daugybę straipsnių žurnaluose, laikraščiuose. „Aiduose“, „Lituanistikos darbuose“ „Varpe“ paskelbė straipsnių apie bendrinę kalbą, rašybą, lietuvių studentų pavardes viduramžių Europos universitetuose, kalbininkų mokslinę veiklą. Bendradarbiavo leidžiant Lietuvių enciklopediją. Redagavo savo buvusio dėstytojo A.Salio „Raštus“. Buvo didžiausias pagalbininkas V.Biržiškai leidžiant „Aleksandryną“. Susirašinėjimas su V.Biržiška vyko 1948-1955 m. Viens kitam parašė apie 70 laiškų. Juose aptarinėjama savo ir kitų lietuvių kultūrinė veikla JAV.

P.Jonikas pasisakė už kalbinės kultūros kriterijus – taisyklingumą ir grynumą. Savo straipsnius apie kalbos vartojimą, rašybą ir skyrybą, kirčiavimą skelbtus spaudoje panaudojo išleisdamas populiariam skaitytojų ratui knygą „Gimtojo žodžio baruose“ (1951). Plačiajai visuomenei skirtas jo leidinys „Lietuvių kalbos istorija“ (1952). Joje aprašoma lietuvių kalbos garsų ir formų raida nuo seniausių laikų, pateikiama lietuvių kalbos gramatikų ir žodynų istorinė apžvalga, bendrinės kalbos ir rašybos raida. Kalbininkų labiausia vertinamas kapitalinis P.Joniko veikalas, papildyta ir išplėsta jo prieš trisdešimt metų VU apginta daktaro disertacija „Lietuvių bendrinės rašomosios kalbos kūrimasis antrojoje XIX a pusėje“ (1972). Čia svarstoma bendrinės kalbos, kaip termino atsiradimas, rašybos klausimai, remtasi archyvine medžiaga.Kaip viso gyvenimo apibendrinimui, P.Jonikas išleido monografiją „Lietuvių kalba ir tauta amžių būvyje“ (1987). Čia apžvelgiama lietuvių kalbos raida nuo seniausių laikų iki XIX a. Visos šios P.Joniko knygos išleistos Čikagoje, kur prabėgo paskutinieji jo gyvenimo penkiasdešimt metų. Man teko garbė atsirinkti ir parsivežti jas iš Lietuvos nacionalinės M.Mažvydo bibliotekos mainų fondo, kur jos padovanotos Lietuvos bibliotekoms suplaukė iš užsienyje gyvenusių tautiečių.

Saugojamas P.Joniko atminimas

Nepriklausomybės metų lietuvių kalbos puoselėtojas ir tyrėjas P.Jonikas, gyvendamas užsienyje sukaupė gausią savo biblioteką. Apie tai J.Kutra rašė: „Dabartinė [P.Joniko] biblioteka, kuri apima 1500 atskirų tomų, daugiausia įsigyta Vokietijoje ir čia, Jungtinėse Amerikos Valstybėse. Kai kurių vertingų knygų turi foto kopijas. Daugumą vienetų sudaro bendrieji kalbotyriniai veikalai arba tokie, kurie skirti labiau baltų ar slavų kalbų mokslui“4. P.Joniko archyvas penkios dėžės(straipsniai, rankraščiai, nuotraukos, radijo paskaitos) nuo 2011 m saugojamas Klaipėdos universiteto bibliotekos lietuvių išeivio medicinos mokslų daktaro Kazio Pemkaus (1920-1996) fonde. Kai kurios knygos su P.Joniko autografais neseniai mirusiam A.Senn (1932-2016), Kaziui Lozoraičiui, V.Alantui, P.Urbšienei, Z.Ivinskiui ir kt. saugojamos Lietuvos nacionalinės M.Mažvydo bibliotekos fonde.

Tėviškė saugo kalbininko P.Joniko atminimą. Stovi tautodailininko Juliaus Ronzos sukurtas stogastulpis, saugojama jo jaunystės metais įsigytų dvidešimt penkių knygų kolekcija. Tauragės mieste Petro Joniko vardu pavadinta gatvė. Birutės Baltrušaitytės viešosios bibliotekos informaciniame skyriuje kraštotyrininkės Laimos Pikčiūnienės rūpesčiu saugojami iš giminių gauti jo asmeniniai dokumentai: P.Joniko gimimo pažyma (1941), LR užsienio pasas (1945), JAV piliečio pasas (1967), žurnalo „Trimitas“ baigtų kursų pažymėjimas, nuotraukos, kaupiama kraštotyrinė medžiaga, rengiamos parodos, kiti renginiai. Aktyvi Pagramančio bibliotekininkė Virgina Bartušienė kartu su vietos bendruomene „Gramančia“ parengė vaizdo įrašą „Kalbininko Petro Joniko 100-osios gimimo metinės“ (2006).

Mokslininkas Petras Jonikas yra vienas žymiausių XX a Lietuvos kalbininkų, dėjęs pagrindus funkcinei kalbos kultūros teorijai, kaip teigia šių dienų Lietuvos kalbininkai, apsilankę ir jo tėviškėje Z. Zinkevičius, A. Pupkis ir kiti, kurie garsiai kalba apie mūsų kraštiečio, kalbininko Petro Joniko raštų išleidimą.

————————————–

3Peleckis-Kaktavičius. Eglė Juodvalkė „Koks neapsakomai lėkštas būtų gyvenimas be aukštumų ir žemumų“. – Varpai, 2016, Nr.34, p. 81.

4 Kutra J. Kalbininkas P.Jonikas. – Lietuvių dienos, 1976, Nr.8, spalis, p.17.

5 Bončkutė Roma. Pratarmė// Vaclovo Biržiškos ir Petro Joniko susirašinėjimas (1948-1955). – Klaipėdos universitetas, 2015, p.9.


[1] Lyberis A. Leksikografijos teorija ir praktika. – V., 2009, p. 269.

[2] Šiaulių „Aušros“ muziejaus kronika, 1930-1939. – Š., 1998. –  p. 69.

Kultūra , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra