Mano dėdė Aleksandras buvo iš Robačevskių giminės. Šiandien čia esame trys – aš, Alina ir Zosia Robačevska – jau kita šios giminės karta. Zosia Robačevska netgi gyvena tame pačiame name, kur dėdė Oles gimė. Gerai prisimenu jo motiną, o jis yra netgi mano krikšto tėvas. Noriu pasakyti, kad šis žmogus mums plačiai atvėrė duris. Pakakdavo tik paminėti dėdės Aleksandro Dubinskio vardą ir visi žinodavo, kad mes esame iš Vilniaus, kad mes – karaimai, ir į mus jau žiūrėdavo visai kitaip. Ne tik Lenkijoje, ne tik Turkijoje, bet ir bendraujant su kitais žmonėmis, kurie turėdavo ką nors bendra su Rytais, su karaimais.
Pamenu, kada Baku pasakiau vienai poniai, kad esu iš Trakų ir kad esu karaimė, ji atsakė, kad gerai pažįstanti karaimus profesorių A.Zajončkovskį ir Aleksandrą Dubinskį, kuris jai parodė jo kapą Varšuvoje. Tada susipažinau su labai žinoma profesore Irena Mielko.
Prof. A.Zajončkovskio, Aleksandro Dubinskio dėka susiformavo labai gera nuomonė apie karaimus.
Ne kartą dėdės Aleksandro prašėme mums padėti organizuoti konferenciją minint Š.Firkovičių. Paskutinis dėdės Aleksandro darbas buvo skirtas Šymono Firkovičiaus kūrybai. Jis sudarė puikų karaimų patarlių rinkinį. Noriu visų paprašyti, kad šių žmonių, kurie yra mūsų tautos simboliai, vardai visiems laikams liktų su mumis.