Kalba Laisvės gynėjų susitikime Lietuvos Respublikos Seime

Autorius: Data: 2015-01-22, 16:44 Spausdinti

Garbingieji parlamento ir valstybės gynėjai, visi susirinkusieji!

Gintis ar ginti yra tartum skirtingi veiksmai – priklausomai nuo to, kas ir ką gina, – o gali būti ir tas pat.

Kai giniesi nuo užpuoliko, gini tartum save; kai ginasi būrys – jis gina ir save, ir tą didesnį dalyką, dėl kurio yra susibūręs. Į gynybos būrį, suprantama.

Aukščiausioji Taryba buvo toks gynybos būrys, turėjęs savo statybinę paskirtį ir pareigas, bet ir gynęs Lietuvos valstybę nuo sovietų agresijos; šiuose rūmuose buvo štabas; o visi, kurie gynė Aukščiausiąją Tarybą, gynė atkurtą nepriklausomą Lietuvos Respubliką.

Vykdėme pasirinktą įsipareigojimą ir mandatą, kurį suteikė piliečiai rinkėjai – atkurti nepriklausomą Lietuvą.

Konkrečiai tada tai reiškė – nepriklausomą nuo užgrobusios imperijos, laisvą valstybę tarp laisvųjų Europos ir pasaulio valstybių.

Užgrobėjai buvo šimtąkart galingesni savo kariuomene ir šnipais; jų blogio imperija nenorėjo paleisti nė vienos pavergtųjų tautų, jau įrašytų į vadinamosios Sovietų Sąjungos plotą. Jiems atrodė, kad jų galia neįveikiama. O mes žinojom, kad turim apsispręsti, pasirinkti, reikšti laisvų žmonių valią ir vykdyti pareigą iki galo. Žinojom, kad anų karinė galia nėra jų teisė, o savo teisių bei pareigos žinojimas davė mums visai kitokią galią. Ji pasirodė ne menkesnė.

Štai pamatinių gyvenimo vertybių priešstata ir susirėmimas – dvasia prieš prievartą, – kuriame dalyvavome. Gynėme tiesą ir teisę. Tai pasirodė esmingai svarbu, žadino pasaulį.

Kodėl Lietuva ėjo pirmoji ir tapo pirmuoju užgrobėjo represijų taikiniu?

Gal toks likimas klostėsi, kad Lietuvos Sąjūdyje susikaupusi pasipriešinimo jėga suvokė: delsti pražūtinga. Turime idėją, tikslą, griežtus politinės-moralinės, nesmurtinės kovos principus, išpuoselėjome nepriklausomybės programą, tad privalome veikti. Tik pažvelkime, kaip brangiai moka Ukraina už tai, kad anuomet žengė negana ryžtingai, mėgino dar „pragmatiškai“ pasėdėti ant dviejų kėdžių.

Ėjome į laisvus rinkimus, į Kovo 11-ąją, ir iškart ištiesėm Sovietų Sąjungos vadovams draugišką ranką: susitarkim, kad Stalino nusikaltimas panaikintas.

Atsakymas buvo – ne! Esate vergai, ir turite klausyti šeimininko su bizūnu. Tada jau mes pasakėm: ne. Jau užtenka būti pastumdėliais, jau pasirinkome.

Štai Sausio 13-osios žudynių pagrindas.

Tolimieji valdovai suvokė, kad Lietuvos atvejis, Lietuvos valia keičia visą jų planą, pakerta tironijos pagrindą, ir jie patys nebetiks jokiems Centro kabinetams naujame laisvų tautų pasaulyje. Nutarė sutriuškinti Lietuvą, o mes gynėme visų Sovietijos pavergtųjų – sakydavom,  ir jūsų ir mūsų – laisvę. Rusijos laisvę taip pat.

Taip matau gynėjų misiją anuomet  – ginti ne vien Lietuvą, – o tokia yra mūsų šalies misija ir šiandien.

Vartodami teisingus žodžius, atliksime pareigą ir sau, ir savo sąjungininkams.

Kviečiu vartoti teisingus žodžius.

Ukrainos rytuose vyksta ne bašibuzukų „sukilimas“, o Rusijos karas prieš Ukrainą. Tai kolonijinis karas tikslu vienaip ar kitaip atgauti buvusią didelę koloniją su jos derlingomis žemėmis ir kitais turtais. Kariauja Rusijos apmokami ir moderniškai ginkluojami samdiniai, verbuojami ir Ukrainoje, ir Rusijoje, ir atviri interventai – Rusijos reguliarūs daliniai. Vienas jų“Buk“ sistema numušė Malaizijos keleivinį lėktuvą. Kai Rusijos vadai siunčia prieš kitą valstybę kareivius be skiriamųjų ženklų, kaip užgrobiant Krymą, šie netampa pelėsiniais marsiečiais. Vis vien tai Rusijos kariuomenė.

Dabar jų ten priskaičiuojama per 5000.

Netampa jie nė „hibridais“. (Kažkas išrado naują klaidinantį žodį). Tokią pusiaužmogių hibridų armiją išties projektavo Stalinas, įsakęs mokslinius eksperimentus, kaip apvaisinti Rusijos baudžiauninkes kolūkietes orangutangų sėkla… Neįtikėtina, bet faktas. Būtų pakakę užauginti voljeruose vieną-dvi divizijas, ir siaubo priblokšta Europa gulėtų po genialaus karvedžio kojomis. Nepavyko (anuomet). Tad kas dabar vyksta Ukrainos rytuose?

Mano žodis yra: „Kaukių karas“; panašu į kaukių balių, tik baisiau, nes teroristinis. Kitaip galima tarti: „metastazinis karas“, Ebolos ir vėžio kombinacija. Tikslas – pakirsti ir Ukrainą, ir Europos Sąjungą.

Itin išplėtota ir neribotai finansuojama psichologinio ginklo rūšis bei karo forma yra kremliasklaida. Adresas žinomas. Jos nedera painioti su žiniasklaida (žinių nėra, nes informacija pakeista dezinformacija), bet dera ją atitinkamai traktuoti kaip agresijos ginklą ir imtis gynybos. Sakantys, kad nuo kremliasklaidos gintis negražu, manau, stokoja smegenų ir platina priešo dūmus.

Nūnai demokratiniame pasaulyje karštai protestuojama prieš nuprotėjusių fanatikų terorą žudant žurnalistus ir šiaip atsitiktinius žmones.

Vertėtų tose pačiose televizijose parodyti prieš 24 metus Sausio tryliktąją sovietų teroristų išdaužytas Lietuvos radijo ir televizijos redakcijas, sušaudytų, sprogdintų ir traiškytų mūsų laisvės gynėjų kūnus. Tada šimtai tūkstančių išėjo į gatves Maskvoje, bet ne Paryžiuje. Vienykimės prieš barbarizmą geriau vėliau, negu niekad. Nepaleidinėkim teroristų nei Austrijoje, nei Italijoje, jeigu tik paaiškėja, kad registruoti Maskvoje.

O terorizmo formų matome ir vis įmantresnių. Jo esmė – baimė, įbauginimas, gąsdinimas, antai net branduoliniu karu, jei nesiliausite rėmę Ukrainos! Kai kurie linkę išsigąsti, kapituliuoti, atvažiuoti pas jį į Astaną, net nusilenkti baugintojui ir suteikti jam dar efektyvesnių ginklų. Tokie būtų garsieji „Mistraliai“. Palangos pajūryje, kai vėl jį gaivinsime po šios žiemos audrų, vertėtų pastatyti didžiulį skardinį tualetą su užrašu „Misral“. Savigynos forma, kuriai pritartų net „Charlie Hebdo“.

Kremliasklaida užkariauja, užvaldo nemąstančius ir neatspariuosius. Rusijos garbė yra nesutinkantieji su tuo – „niesoglasnyje“, norintys kitokios Rusijos. Nenusigręžusios nuo pasaulio ir negrūmojančios jam. Ir mes to norime, tad privalom apie tai kalbėti. Žinoma, nesutinkantieji su nacizmu skelbiami „nacišdavikais“; tad mūsų parama jiems būtų nacius vadinti naciais.

„Tėvelis išvyko mušti ukropų“, – tai nacistinis auklėjimas.

Pasirengimas ginti tėvynę ir padėti tiems, kurie gina savo tėvynę – teisingas auklėjimas. Ir atminimas tų, per kurių auką esame laisvi atmesti melą. Pasipuoškim neužmirštuolėmis.

Tie rytuose, kurie prisiėmė stalinizmo nusikaltimus ir vėl garbina buvusį didįjį tironą, teršia Rusijos veidą. Nūnai vėl planuoja didelį paradą, kurio proga šlovins „generoliausiąjį“ ir jo užkariavimus. Sąžininga praeities apyskaita bus dar labiau nutolinta. Mūsų gynybos reikmė dar padidės, o gynyba prasideda nuo dvasios. Tikiuosi, kad politikai, pareigūnai, istorikai ir šviesuomenė bus vieningi, nepamirš garbės. Jeigu kam nors dar neaišku, tegu pamato nedidelį didelės tiesos spektaklį „Ledo vaikai“. Vakar buvo jo premjera. Viena aktorė, o menas ir dokumentų paveldas padaro tai, ko neįstengia biudžetinės institucijos. Filmui „Pilki debesys“ pagal pasaulyje garsų romaną apie Lietuvos tremtį šios valstybės ekspertai lėšų nerado.

Gynėjai, jūsų darbas nebaigta, budėjimas tęsiasi. Nesitraukime iš tiesos ir garbės pozicijų, rūpinkimės tvirta pamaina.

Kol iš rytų šalies tebedunda grasymai ir užgauliojimai, grąžinkime šauktinių tarnybą.

Ačiū.

Cituota ir atpasakota: Delfi.lt, 2015-01-12

Naujienos Politika Seimas Vilnius ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra