Autorius: Voruta Data: 2020-05-18 , 09:19 Spausdinti

Namas, kuriame gyveno V. Sladkevičius

Dr. Virginija Elena BORTKEVIČIENĖ, dr. med. Juozas PRASAUSKAS, www.voruta.lt

Kaišiadorys – vienas iš jaunesnių Lietuvos miestų, pirmą kartą paminėti 1590 m. Žmonės pasakoja, kad  prieš kelias dešimtis metų, kol dar nebuvo nutiestas Vilniaus–Kauno geležinkelis, Kaišiadorys buvo tik keleto trobų sodyba. Prieš karą ir Lietuvos nepriklausomybės kūrimosi pradžioje Kaišiadorys buvo žinomi tik kaip geležinkelių stotis tarp Vilniaus ir Kauno.

1869 m  buvo sudarytas Liepojos geležinkelio kelio projektas, kuris turėjo vesti į didžiausią tuo metu carinės Rusijos uostą – Liepoją. Pradėjus tiesti geležinkelį, čia atvežta daug darbininkų, kuriems buvo pastatyti laikini būstai, atsirado parduotuvių ir taip gimė Kaišiadorių užuomazga. 1871 m spalio mėn. iš Vilniaus per Jatkonis į Liepoją pravažiavo pirmasis traukinys. Buvo įkurta Jatkonių geležinkelio stotis, tačiau visi ją painiojo  su tuometinės Rusijos – Prūsijos pasienyje buvusia Eitkūnų stotimi. Todėl 1871 m. gruodžio 8 d. Jatkonių geležinkelio stotis pavadinta Kaišiadorių geležinkelio stotimi. Miestelis ėmė plėstis, 1883 m  pastatyta  sinagoga, veikė geležinkelininkų mokykla.

Iki rusų – japonų karo Kaišiadoryse katalikų bažnyčios nebuvo. 1906 m. susikūrė  Kaišiadorių bažnyčios komitetas. Vladikiškių dvaro savininkas būsimai bažnyčiai  dovanojo 2 dešimtines žemės, gyventojai iš rusų valdžios gavo leidimą pasistatyti bažnyčią.1907 m. pastatyta nauja klebonija, o grūdų sandėlyje nelegaliai įrengta koplyčia. Tais pačiais metais patvirtintas mūrinės bažnyčios projektas, tačiau pirmasis Kaišiadorių klebonas Valerijus Goliakas atsisakė šio projekto. Tada buvo oficialiai įsteigta Kaišiadorių parapiją. 1908 m gautas oficialiai patvirtintas naujas bažnyčios projektas. 1909 m Kaišiadoryse kunigauja J. Murnikas. 1912 m. į Kaišiadorių bažnyčią (tuo laiku egzistavo dar tik koplyčia) atvyksta kunigas Alfonsas Varnas, kuris pradėjo tikrosios dabartinės bažnyčios statybą, bet Pirmasis pasaulinis karas ilgam sutrukdė šios bažnyčios statybas.

Kaišiadorių centras

Lietuvai tapus nepriklausoma valstybe, kai lenkai sulaužė Suvalkų sutartį ir okupavo Vilnių, visos įstaigos iš Trakų buvo perkeltos į Kaišiadoris ir nuo tada tapo Trakų apskrities laikinąja būstine.

1920 m. kovo mėnesį Kaišiadoryse lankėsi Šv. Sosto nuncijus arkivyskupas Achilles Ratti, kuris vėliau tapo popiežiumi Pijumi XI. Jis apžiūrėjo senąją ir pasidžiaugė naujai statoma bažnyčia.

1921 m. bažnyčios statyba buvo vėl atnaujinta.1922 m. Kaišiadoryse atidarė duris Lietuvos Respublikoje esančios Vilniaus vyskupijos dalies administracija. Lenkams okupavus Vilniaus kraštą, laisvoje Lietuvoje paliko dalis vyskupijos, kuri teisiškai priklausė Vilniaus vyskupijai. Tuo metu Vilniaus vyskupas  buvo Jurgis Matulaitis – Matulevičius, kuris Lietuvos pusėje esančias parapijas paskyrė  administruoti Vilniaus  vyskupijos kanauninkui Juozapui Kuktai.

1926 m. Popiežiaus Pijaus XI  buvo  įsteigta bažnytinė Lietuvos provincija. Iš atskirų Vilniaus vyskupijos parapijų, esančių nepriklausomoje Lietuvoje, buvo sudaryta atskira Kaišiadorių vyskupija. Kanauninkas Juozapas Kukta Kaune buvo konsekruotas Kaišiadorių vyskupu. Ši vyskupija buvo mažiausia vyskupija Lietuvoje. Joje nebuvo nė vieno didesnio miesto. Per jos teritoriją apie 250 km driekėsi  demarkacijos linija, todėl susisiekimas su centru buvo sunkus. Daugelis parapijų buvo mišrios tautiniu požiūriu. Naujasis vyskupas nuoširdžiai ėmėsi darbo. Tikinčiuosius ir kunigus subūrė į vieną šeimą, baigė statyti katedrą, pastatė vyskupo rūmus, buvo surengtas eucharistinis kongresas ir vyskupijos sinodas.

1936 m. gegužės 10 d. Kaišiadorių katedrą konsekravo pirmasis Kaišiadorių vyskupas Juozapas Kukta, kuris jai  suteikė Kristaus Atsimainymo titulą. Šia proga popiežius Pijus XI atsiuntė dovaną – monstranciją Eucharistijai.

Gražėjo ir patys Kaišiadorys, atsirado kultūrinės, jaunimo, ekonominės organizacijos: vartotojų kooperatyvas, smulkaus kredito draugija, šaulių būrys, privatūs knygynai. Pradėjo plėstis dvasinė veikla.

Teofilius Matulionis

Prasidėjus karui, 1941 m.  sovietinės okupacinės valdžia draudė ar visai sustabdė bažnytinių institucijų veiklą, uždarė religines organizacijas, nacionalizavo jų turtą, o prieš kunigus ėmėsi represijų, besitraukdami rusai sušaudė daug kunigų.

1942 m. birželio 16 d. vyskupas Juozapas Kukta po sunkios ligos mirė. Palaidotas Kaišiadorių katedros rūsyje, po didžiuoju  altoriumi.

1943 m. sausio mėnesį Šv. Sostas Kaišiadorių vyskupu paskiria Teofilių Matulionį, ne kartą bolševikų kalintą ir kankintą. Kaišiadorių vyskupijos tikintieji ir kunigai džiaugėsi tuo paskyrimu, sakydami “Mažiausia vyskupija, o gauna tokį vyskupą”. Kai 1934 m. Teofilius Matulionis lankėsi Romoje, kiek vėliau Popiežius Pijus XI apie  jį yra pasakęs: “Garbė lietuvių tautai, davusiai tokį didvyrį”.

Dirbdamas Kaišiadorių vyskupu uoliai gynė Bažnyčios tikinčiųjų teises, aktyviai priešinosi SSRS okupaciniam rėžimui, karštai kovojo už kunigų teises, buvo griežtas kunigų drausmės klausimais, kovojo, kad būtų leista dėstyti tikybą mokyklose.

1944 m į Vakarus pasitraukė nemažai kunigų , kiti buvo suimti ar ištremti.

1946 m. pabaigoje sovietiniai okupantai vėl suėmė vyskupą Teofilių už tai, kad nesutiko su jais bendradarbiauti. Pradžioje jis buvo kalinamas Oršoje, vėliau perkeltas į Vladimirą, paskui pateko į Mordovijos invalidų namus.

Sovietų valdžiai įsakius, 1949 m. Vyskupijos kurija iš Kaišiadorių buvo perkelta į Kauną, o vėliau į Vievį.

1956 m. labai sergantis  vyskupas grįžo į Lietuvą ir dar kurį laiką valdė vyskupiją, bet sovietų valdžia visokiais būdais neleido vyskupui Teofiliui eiti pareigų.

Teofilius Matulionis 1957 m. Birštone slapta konsekravo vyskupu kanauninką kunigą Vincentą Sladkevičių ir paskyrė jį Kaišiadorių vyskupo augziliaru.1959 m.  sovietų valdžia nušalino nuo pareigų Teofilių Matulionį ir ištrėmė į Šeduvą, o V. Sladkevičių prievarta iškėlė į Nemunėlio Radviliškį.
Šv. Sostas 1962 m. “už pagirtiną tvirtumą, einant gerojo ganytojo pareigas” vyskupui Teofiliui suteikė arkivyskupo titulą.

1962 m. rugpjūčio 20 d. Teofilius Matulionis mirė Šeduvoje. Palaidotas Kaišiadorių katedros kriptoje.

Kaišiadorių vyskupo sprendimu pradėta jo beatifikacijos byla. 2008 m. gegužės 1 d. beatifikcijos byla vyskupijoje buvo baigta ir perduota Romai.

Arkivyskupo Teofiliaus Matulionio asmenybė, jo šventas gyvenimas ir gerojo ganytojo pavyzdys išgarsino Kaišiadorių vyskupiją, mūsų Lietuvą. 1990 metais popiežius Jonas Paulius II šiam vyskupui kentėtojui už bažnyčią ir jos tikinčiuosius suteikė Dievo tarno titulą ir kvietė melsti Viešpaties maloniu, pripažįstant arkivyskupą Teofilių Matulionį kankiniu.

Popiežius Pranciškus 2016 m. gruodžio 1 d. per Šventųjų skelbimo kongregaciją paskelbė dekretą, kuriame buvo pripažinta Dievo tarno arkivyskupo Teofiliaus Matulionio kankinystė ir tai sudarė galimybę jo paskelbimui palaimintuoju.

Lietuvos sostinėje Vilniuje, Katedros aikštėje 2017 m. birželio 25 d. vyskupas ir kankinys buvo paskelbtas palaimintuoju.

Kasmet birželio 14-ąją dieną Kaišiadorių vyskupijoje vyksta palaimintojo vyskupo ir kankinio Teofiliaus minėjimas liturgijoje. Tą dieną 1941 m. Sovietai pradėjo gyventojų trėmimus į Sibirą. Vyskupas daug laiko praleido tremtyje.

Vincentas Sladkevičius

Kaišiadorių katedroje palaimintajam yra parengta koplyčia, kur altoriuje patalpintas sarkofagas su arkivyskupo palaikais.

1978 m., sovietų valdžiai leidus, vyskupijos kurija vyskupijos valdytojo kanauninko Juozapo Andrikonio pastangomis vėl įsikūrė Kaišiadoryse. 1982 m. vyskupui V. Sladkevičiui leista grįžti į Kaišiadorių vyskupiją. 1987 metais  popiežius Jonas Paulius II paskyrė Šventosios Romos Bažnyčios kardinolu šios vyskupijos administratorių vyskupą Vincentą Sladkevičių. 1988 m. buvo išrinktas Lietuvos vyskupų Konferencijos pirmininku ir šiose pareigose buvo nuo 1988 m. iki 1993 m. Tais pačiais metais jam suteiktas Kauno miesto garbės piliečio vardas, o 1988m. pakeltas į kardinolus, 1989 m. paskiriamas Kauno arkivyskupu metropolitu. Būdamas 75 metų atsistatydino iš Kauno arkivyskupo pareigų ir gyveno Kaune kaip emeritas. 1998 m. apdovanotas LDK  Vytauto Didžiojo I laipsnio ordinu ir Santarvės premiją. Mirė 2000 m. gegužės 28 d. Palaidotas Kauno arkikatedroje bazilikoje.

Kai 1989 m. kardinolas Vincentas Sladkevičius paskiriamas Kauno arkivyskupu ir metropolitu, popiežius Jonas Paulius II Kaišiadorių vyskupu paskyrė Juozą Matulaitį. Jis 1989 m. kovo 18 d. buvo konsekruotas vyskupu ir paskirtas Kaišiadorių vyskupijos apaštališkuoju administratoriumi, o 1992 m – Kaišiadorių vyskupu ordinaru. 1991-1994 m. ėjo tarpdiecezinės Katechetikos komisijos ir Bažnytinės informacijos tarybų pirmininko pareigas prie Lietuvos vyskupų konferencijos. Rūpinosi Adomo Jakšto spaustuvės statyba Kaišiadoryse. Būdamas 76 metų 2012 metais vasario 11 d. atsistatydino iš Kaišiadorių vyskupo pareigų.

2012 m. vasario 11 d. popiežius Benediktas XVI Kaišiadorių vyskupu ordinarų paskyrė Joną Ivanauską, kuris Kaišiadorių vyskupijos katedroje pradėjo dirbti 2012 m. kovo 25 d.

Džiugu, kad ir dabar kiekvieną sekmadienio popietę iš Palaimintojo koplyčios vyksta adoracijos ir maldos.

Literatūra

1.Kviklys B. Mūsų Lietuva I t. Lietuvių enciklopedijos leidykla Vilnius, 1989;

2.Laurinavičius J. Atvira širdimi: Kaišiadorių vyskupijos hierarchai Kaišiadorys: Kaišiadorių literatų klubas “Gija”, 2005;

3.Manelis A., Račis A. Lietuvos istorija enciklopedinis žinynas. Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras. Vilnius, 2011;

4.Misius K. Šinkūnas R. Lietuvos katalikų bažnyčios ./žinynas/ “Pradai” Vilnius 1993.

Istorija Katalikų (arki)vyskupai Katalikų kardinolai Juozapas Kukta, Juozas Prasauskas, Jurgis Matulaitis – Matulevičius, Kaišiadorys, Pijaus XI, Teofilius Matulionis, Vincentas Sladkevičius, Virginija Elena Bortkevičienė