Kaip vėliavos plazdėjo Lietuvai

Autorius: Data: 2015-07-08, 10:39 Spausdinti

Algirdas ŽEMAITAITIS

Mūsų piliečiai jau ir be didesnių valdžios raginimų subrendo švęsti valstybines šventes. Ryškiausias to pavyzdys galėtų būti šiųmetinis vilniečių sąspietis „Mūsų vėliavos plazda Lietuvai“, skirtas Valstybės (Lietuvos Karaliaus Mindaugo karūnavimo) dienai pažymėti, surengtas sostinėje, Rotušės aikštėje.

Idėją subrandino žinoma kultūrininkė, Vilniaus rotušės kultūrinės veiklos vadybininkė Birutė Kurgonienė, kuri, nepaisydama to, kad Rotušės vadovybė nepritarė (tiesa, ir neprieštaravo) šiam renginiui, nenuleido rankų ir subūrė bendraminčių būrelį, siekdama, kad Vilnius taptų dar atviresnis renginiams, o asmeninis valstybinių vėliavų naudojimas iškiliomis progomis nuolat populiarėtų. Iš tiesų, kas gali būti svarbiau už gilesnės pagarbos valstybės simboliams skatinimą, kūrybingo asmeninio piliečių indėlio į Valstybės dienos minėjimo renginių programą plėtojimą?

Šiandien visame pasaulyje vis populiarėjantys sąspiečiai (flashmob‘ai) tampa tikrais iš anksto numatytoje vietoje susibėgusios didelės žmonių grupės, siekiančios atlikti numatytus sinchroniškus veiksmus, momentinio kūrybingumo proveržiais. Tai – naujų pažinčių, bendravimo su įdomiais žmonėmis, savo požiūrio vienu ar kitu klausimu išreiškimo galimybės. Tai – ir iškilių progų išnaudojimas meilei puoselėti ir skleisti, dalintis viešose erdvėse visuotiniu džiaugsmu. Šios akimirksnio akcijos suteikia neregėtą energijos antplūdį, atsipalaidavimą ir sudaro galimybę pademonstruoti sąspiečio dalyvių vienybę, bendrumą, o taip pat ir talentus nepažįstamiems žmonėms. Vilniečių sąspietis „Mūsų vėliavos plazda Lietuvai“ tapo tam tikra įprasto kolektyvinio „Tautiškos giesmės“ giedojimo 21.00 val. preliudija naujoje sostinės erdvėje.

Po didžiulės liūties Rotušės aikštė švietė ypatingu švarumu. Rodėsi, pati gamta talkino šventei.  Nors apie pusę devintos aikštėje buvo matyti vos vienas kitas praeivis, po penkiolikos minučių  jau ne tik Rotušės paradiniai laiptai, bet ir pati aikštė buvo užtvindyta žmonių, ir baletmeisteris Andrejus Procivas su savo asistente Viktorija aiškino susirinkusiesiems sinchroninio vėliavų plazdenimo judesius. Ir nesvarbu, kad ne kiekvienas išlaikė Birutės Kurgonienės pasiūlytą aprangos kodą – vilkėti baltus drabužius, – visų akyse galima buvo perskaityti didžiulį dvasinį pakilimą, tyrą šventės nuojautą ir bendrumo jausmą. Kai kas ieškojo įsigyti suvenyrinių vėliavėlių. Deja, nors sąspiečio instrukcijoje buvo nurodyta, kad UAB „Lailenas“ šventinės atributikos prekybos centras Švenčių miestas“ kiekvienam pasakiusiam slaptažodį „Aš –  patriotas!“ dovanos po vėliavėlę, ne visi suskubo į Šiaurės miestelį arba, paklaidžioję po „Ogmios miesto“ labirintus, taip ir nesurado, kur tos vėliavėlės dalinamos. Manau, daugelis padarė išvadą, jog savo asmenine vėliava kiekvienas turi pasirūpinti iš anksto, o ir apskritai kiekvieno piliečio namuose vėliava turėtų būti garbingiausioje vietoje, juk ji – mus serginti, ginanti ir įpareigojanti tautos vėlių samplaika.

Žvilgsnį traukė mūsų gyvenimo gėlės – vaikai – su tautinėmis juostelėmis, trispalvės spalvų grimo juostelėmis ant žandukų, spindinčiomis akutėmis. Jie tikrai niekad nepamirš, kaip kartu su tėveliais pleveno savo vėliavėlėmis pagal Laimono Žiulpos dainos „Europos vidury“ taktą: „…Europos vidury/Tarp žvaigždžių, gintarų / Yra tokia šalis. / Europos vidury / Tarp Rytų, Vakarų / Ir tu ten gyveni. / Europos vidury / Vakarais tu girdi/Ošimą jūros / Ir nori būt, / Būti jos dalimi…“

Taigi, būti jos dalimi… Visi esame Lietuvos vaikai, nepriklausomai nuo to, kokia kalba kalbame namuose ar kokios spalvos mūsų akys. Todėl vėliavų plazdėjimo sąspietyje su savo vėliavomis buvo kviečiami dalyvauti įvairių organizacijų, o taip pat ir tautinių bendrijų atstovai. Akivaizdu, kad kitais metais jų vadovai bus drąsesni, ir tų vėliavų bus dar daugiau, juk sąspiečio atmosfera skatina pagarbą ir toleranciją, neša darną ir taiką. Beje, kai kas mojavo Pasaulinės kultūros dienos ir kultūros vertybių apsaugos simboliais – mažytėmis Taikos vėliavėlėmis. Ant Rotušės laiptų tai atrodė  labai simboliška.

Po to visi giedojo Vinco Kudirkos „Tautišką giesmę“. Maloniai nustebino, kad ir stovintys aikštėje, o ne improvizuotoje scenoje, ant laiptų, pridėję dešinę ranką prie širdies, giedojo himną drauge su visais. Kai kurie savo vaikučius buvo užsikėlę ant pečių, kad ir mažyliai pasijustų šventės dalimi. Simboliška, kad, himną giedant, trumpam prapliupo lietutis, tarsi atsakas į renginio vedėjos Birutės Kurgonienės retorinį klausimą, cituojant Nijolės Bielinienės eiles: „…Kur, išdygęs tavy, / Siaudžia medis stipriausias?.. / Kur, pakilęs aukštai, / Suokia paukštis smagus?.. / Kur gražiausias griaustinis?.. / Lietus laimingiausias?.. / Kur, laiką pralenkęs, / Užauga žmogus?..“

Buvo gera. Gera nuo žmonių gerumo. Nuo orumo ir pasitikėjimo. Nuo širdingo Lietuvos pasveikinimo. Nuo vienų kitiems pagarbos. Nuo to, kad visi spaudė vieni kitiems rankas, apsikabino, drąsesni negailėjo ir bučinių. Tokiomis akimirkomis supranti, kad šventė ir šventas – vienos šaknies žodžiai, ir nudžiungi, kad mūsuose to šventumo dar esama…

Beliko tik padėkoti tiems, be kurių šis sąspietis nebūtų toks sėkmingas: restoranui „Žuvinė“ – už energijos šaltinį įgarsinimui; UAB „Lailenas“ šventinės atributikos PC „Švenčių miestas“ – už dovanotas trispalves (vėliavėles); VšĮ „Prochance“ šokių teatro „Andre Dance“ (choreografas ir meno vadovas – Andrejus Procivas) – už judesio plastiką; VšĮ „Džiazo galerija“ (vadovė Žana Lebedeva-Matrosova) – už renginio įgarsinimą.

Ar bus vilniečių sąspietis organizuotas ir kitais metais? Tikėkimės, juk tai, kas gera, neturi būti užmiršta, o turi tapti tradicija.

Liepos 6-oji , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra