Kaip Vanagaitė „dirba“ Lietuvai

Autorius: Data: 2017-12-12 , 08:10 Spausdinti

Kaip Vanagaitė „dirba“ Lietuvai

Linas V. MEDELIS, www.voruta.lt

Skaitymuose apie Vanagaitę jau įdomiau ne kas sakoma, o kaip. Viename didžiausių Švedijos dienraščių „Dagens Nyheter“ internetiniame variante šitas „kaip“  ne mažiau įdomus. Gruodžio 5 d. buvo įdėtos bent 7 puikios Rūtos Vanagaitės nuotraukas (Oksanos Juško foto). Nuotrauka pirmiausia ir krenta į akis: inteligentiška, tokia vieniša (E. Zurofas neminimas) moteris stovi prie lango pušų fone;  štai ji,  sėdinti už stalo – jauki aplinka, tvarkingas kambarys; štai didelis šuo, gulinis prie kojų; jos mąslus žydrų (tikriausiai) akių žvilgsnis ir, atrodo (ak!), tose akyse kaupiasi ašaros… Už ką? Kodėl?

Pavadinimas viską paaiškina: „Jos knygos naikinamos visoje Lietuvoje“.

Pokalbis su korespondente Ana Lena Lauren (Anna-Lena Laurén) vyksta Vilniuje, Vanagaitės namuose. Iš straipsnio (pateikiamas vientisas tekstas su tiesioginės kalbos citatomis) suprasite, kad Rūta Vanagaitė jaučiasi visada teisi ir neklystanti, o jei meluoja, tai daro visiškai sąmoningai visų mūsų labui.  Kartu iš šio straipsnio galime įsivaizduoti, kaip „Vanagaitės byla“, mūsų partizanų istorija bei holokaustas pateikiami Švedijos skaitytojui. Čia pateikiamas  A. L. Lauren tekstas (verstas iš rusų kalbos) yra  kiek  sutrumpintas, praleidžiant  seniai apkalbėtus dalykus. Viena kita mano pastaba pateikiama skliaustuose. Vanagaitės pasakojimo citatas žurnalistė išskiria kabutėmis.

Jos knygos naikinamos visoje Lietuvoje

Per vieną naktį leidykla, spausdinusi rašytojos Rūtos Vanagaitės knygas, nusprendė sunaikinti visus 27 tūkstančius jos knygų. Priežastimi tapo jos kritika Antrojo pasaulinio  karo laikų partizanų lyderiui .

Rūta Vanagaitė priima mane savo erdviame bute naujame daugiaaukščiame name Vilniaus priemiestyje. Namas visai šalia miško masyvo, ir iš jos balkono atsiveria vaizdas į mišką. Prie durų guli rudas žylančiu snukiu labradoras Brisus, jis draugiškai vizgina uodega.

Padėtyje, kurioje atsidūrė Vanagaitė, turėti namuose didelį šunį visai neprošal.

„Žmonės gatvėje spjaudo man pavymui. Šaukia „rusų kekšė“, „žydų paleistuvė!“

Su tuo Vanagaitė susidurdavo ir anksčiau. Kai prieš porą metų pasirodė jos knyga „Mūsiškiai“  (pavadinimas pateikiamas kaip „Mūsų tauta“, taip stipriau – LVM), visuomenė užpjudė  ją šunimis. /…/

„Rašiau apie tai, kas iš tiesų žudė žydus – ne vien vokiečiai ir nusikaltėliai, bet ir paprasti lietuviai. Tai sukėlė žmonių įsiūtį, ir man teko įsigyti asmens sargybinį, kad galėčiau pasisakyti knygų mugėse. /…/

Spalio 26 dieną Rūta Vanagaitė surengė šventinį renginį  jos naujos knygos – autobiografijos išleidimo proga. Dalyvavo ir leidėjai.

„Kitą dieną man paskambino žurnalistas, klausdamas, ar man žinoma, kad leidykla nutraukė sutartį ir dabar išima visas mano knygas iš knygynų. Leidykla net nepasivargino manęs įspėti“.

Valymas prasidėjo, kai Rūta Vanagaitė kritiškai pasisakė Adolfo Ramanausko adresu./…/ „Kai išgirdau naujieną apie jubiliejinius metus (apie Seimo ketinimus  2018 metus paskelbti Ramanausko jubiliejiniais metais – LVM), pajutau, kad čia kažkas ne taip.  Ėmiau apie jį ieškoti informacijos archyvuose ir aptikau, kad jis sutiko bendradarbiauti su KGB anksčiau, nei pasiraukė į pogrindį. Jis slapstėsi dešimt metų, o kai jį sučiupo tarybinė valdžia, jis išdavė jai vardus ir adresus visų 22 žmonių, kurie slėpė jį visą tą laiką, kol jis slapstėsi. Argi tai didvyris?“

Kartu Vanagaitė mano, jog Ramanausko nedera demonizuoti.

„Aš nemanau, kad jis kažkokia pabaisa. Esmė ta, kad istorija sudėtinga ir mums būtinas visas paveikslas“.

Tą pačią dieną, kai Vanagaitė vedė renginį savo knygos išleidimo proga, vienas žurnalistas paklausė, ar ji mananti, kad parlamentas turi paskelbti 2018 metus Vanago metais.

„Ar tiesa, kad jis šaudė žydus?“, – paklausė žurnalistas. Aš atsakiau, kad tam neradau įrodymų. Bet susidūriau su kitomis problemomis. Po valandos informacija apie tai, kad nacionalinį herojų pavadinau KGB agentu, pasklido visais žiniasklaidos kanalais gaisro greičiu“.

Tai, kad Vanagaitė niekada nevadino Vanago KGB agentu, tuo momentu jokio vaidmens neturėjo.

„Vanagas nespėjo pabendradarbiauti su KGB. Nes išėjo į pogrindį. Aš tik pasakiau, kad mes, Lietuvos piliečiai, privalome jo reikalu užduoti sau tam tikrus klausimus“.

Bet pjudymas jau prasidėjo ir tęsėsi keletą savaičių. Jam vadovavo Vanagaitės leidykla Alma litera, viena didžiausių Lietuvoje. Ji išleido visas šešias Vanagaitės knygas, kurių daugelis buvo parduotos dešimtimis tūkstančių. Leidykla taip pat yra daugybės knygynų savininkė. Dabar ji nutraukė sutartį su Vanagaite ir  iš knygynų lentynų surinko 27 tūkstančius jos knygų. Visos knygos bus sunaikintos.

„Jie perkratė visas iki vienos Lietuvos knygų parduotuves. Jie pasiūlė man visas knygas išpirkti už 100 tūkstančių eurų, tačiau aš tokių pinigų neturiu“.

Lietuvos valdininkai taip pat dalyvavo pjudyme. Vytautas Landsbergis, vadovavęs kovai už nepriklausomybę dešimto dešimtmečio metais, pasiūlė Vanagaitei nueiti į mišką ir pasikarti. Vienas gynybos srities analitikas pavadino ją Putino informacinio karo kareiviu. Generalinis prokuroras bandė išsiaiškinti, ar negalima jos patraukti į teismą už šmeižtą, bet priėjo prie išvados, kad tai ne tas atvejis. (Štai citata iš V. Landsbergio straipsnio: „O jūs, ponia Dušanskiene, drauge Dušanskiene, kurią kai kas vadina net „rašytoja“, išjudinkite literatūrinę vaizduotę, suvokit, apie ką kalbat, tada nueikit į mišką, kur drebulės, pasimelskit ir nusiteiskit“. Paskutinis sakinio žodis visai nereiškia „pasikarkit“. Straipsnis painokas, tačiau net žymiajai rašytojai galėtų būti žinoma sakmė apie Eglę, žalčių karalienę, kurioje brolių išdavikė pasmerkiama toliau gyvuoti tik nuolat drebančia drebule. – LVM)

/…/Vanagaitė juokiasi. Nepaisant, kad ji kaip rašytoja atsidūrė situacijoje, kai jos knygos tiesiogine prasme deginamos lauže, ji negali neatkreipti dėmesio į komiškas to, kas vyksta, dedamąsias.

„Sunaikinti 27 tūkstančius knygų dėl to, ką aš pasakiau… leidėjas galėjo tiesiog pareikšti, kad nesutinka su Rūta Vanagaite. Bet sunaikinti knygas, kurios nieko bendra neturi su šiuo incidentu? Knygas, kuriose kalbama apie vyrus ir moteris, apie senėjimą, mano gyvenimą? Juk tai neprotinga“. /…/

Vanagaitė neplanuoja išvykti iš Lietuvos,  net jeigu savo knygas leisti tektų pačiai.

„Kitos leidyklos Lietuvoje aš nerasiu. Niekas dabar mano knygų išleisti nenori. Svetlana Aleksijevič man patarė kuriam laikui išvažiuoti, ką aš ir padariau, kai buvo blogiausias metas. Bet paskui aš sugrįžau. Jei tęsiu darbą ir rašysiu, turiu dirbti ten, kur mano kalba. O dabar, kai ėmiausi tirti partizanų temą, negaliu tiesiog imti ją ir mesti. Aš apie tai rašysiu. Ne iškart dabar, bet vieną gražią dieną aš tai padarysiu“.

*

Rūta Vanagaitė po šiuo tekstu pristatoma kaip teatro kritikė ir žurnalistė, viena žinomiausių Lietuvos rašytojų. Jos bestseleris „Ne bobų vasara“ išleistas 40 tūkst. egzempliorių tiražu. Straipsnio pabaigoje dar viena Lietuvos skaitytojui (švedas, greičiausiai, patikės) neįtikima detalė, citata: „Po to kai pasirodė knyga („Mūsiškiai“ – LVM), vienas televizijos  reporteris Vanagaitės pareikalavo gimimo liudijimo, kad įsitikintų, ar ji ne žydė“.

Žurnalistė Ana Lena Lauren vietomis tekste pasirodo kaip naivi ir ne itin kruopščiai parengusi tekstą, ypač kai Vanagaitė mini Vanagą kaip buvusį-nebuvusį KGB agentą. Tačiau straipsnio autorė yra patyrusi žurnalistė. Gimusi Suomijoje studijavo politologiją ir rusų kalbą. Ketvertą metų gyveno Maskvoje, dirbo Suomijos ir Švedijos televizijose, rašė tų šalių stambiausiems laikraščiams kaip korespondentė Rusijoje, apie Rusiją parašė keletą knygų,  apdovanota žurnalistų premijomis. Taigi, galime jai priekaištauti dėl vienos ar kitos frazės tendencingumo, tačiau negalime tikėti, kad ji galėjo Vanagaitę „ne taip“ suprasti. Tai bendras darbas tarptautiniuose vandenyse.

**

Visai tarp kitko. Rusų internetinis leidinys „Inosmi“  šalia vertimo iš švedų kalbos deda keletą nuorodų į straipsnius kaip tiesiogiai su Vanagaite nesusijusį „kontekstą“ . Tai straipsniai  lietuviškuose portaluose  rusų kalba. Tikriausiai, jų tikslas ne tik informuoti rusiškai kalbančius čia, namie,  bet ir kovoti su putiniška propaganda.  Jų pavadinimai: „Nykstanti Lietuva“,  „Negraži Lietuvos pozicija“,  „Lietuva? Tai kažkoks nesusipratimas“…  Štai tuo „konteksto“ straipsniai su Vanagaite ir susiję. Sąmoningai nenurodau to internetinio leidinio pavadinimo – tokių juodų, dabar  madingų epitetų Lietuvai ir jos gyvenimui pilnas internetas. Šia prasme Vanagaitė taip pat sunkiai dirba, o du paskutiniai jos leidiniai – tik gerokai aukštesnės  „viršūnės“.

Antrasis pasaulinis karas Istorija Literatūra Okupacija Rezistencija , , , , , , , , ,



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra