Kaip Švėtės krioklys tapo mūšio su švedais lauku

Autorius: Data: 2011-05-27, 11:00 Spausdinti

Vaidutis RIŠKUS, Kaunas

Prieš gerą dešimtį metų, panagrinėjęs Švėtės slėnio geologinę sąrangą aukščiau ir žemiau Žagarės tvenkinio užtvankos, išmąsčiau, kad čia anksčiau buvo Švėtės krioklys, nuo kurio vieno laipto ar kaskadinio slenksčio vanduo krito kokius 3-4 m ir apie tai parašiau į pirmąją „Versmės“ leidyklos serijos „Lietuvos valsčiai“ knygą (1).

Dar nuo mokymosi Žagarės gimnazijoje laikų žinojau, kad 2 km į šiaurę nuo krioklio kairiajame Švėtės krante buvo Švedpolės dvaras. Dabar, manydamas, kad jo pavadinime gali būti užšifruotas krioklio pavadinimas ir vildamasis, kad toponimikos vardynuose turėtų būti ir pats krioklio vardas, paskambinau į Lietuvių kalbos ir tautosakos institutą, prašydamas, kad išvardintų visus vietovardžius, prasidedančius ŠVĖT ir ŠVED. Dr. Mariją Razmukaitę, kuri prieš keletą metų kvalifikuotai mane konsultuodavo toponimikos klausimais, pakeitusi Vardynų skyriaus darbuotoja bandė mane įtikinti, jog tokių vietovardžių nėra. Tuomet ryžausi pats nustatyti krioklio vardą.

Pirmiausia akademiniame lietuvių kalbos žodyne be krioklio suradau du jo sinonimus – vandenpuolį ir vandenkritį, kuriuos žodyno sudarytojai laiko neologizmais, tai yra naujadarais (2). Mane suintrigavo tų sinonimų labai tikslus krioklio esmės apibūdinimas – vandens kritimas nuo slenksčio. Todėl pasidomėjau, kaip krioklį vadina kitos Europos tautos. Pasirodo, kad ne tik artimiausi mūsų kaimynai, bet ir anglai krioklį taip pat vadina sudurtiniu daiktavardžiu, sudarytu iš tuo iš tų pačių žodžių vanduo ir pulti arba kristi: angliškai waterfall (3), vokiškai Wasserfall (4), rusiškai водопад (5), lenkiškai wodospad (6) latviškai udenskritums (7).Todėl manau, kad tie sinonimai yra ne naujadarai, bet senos mūsų indoeuropietiškos prokalbės reliktai.

Po to Kauno gubernijos gyvenamųjų vietų sąraše suradau 66 gyventojus turėjusio ШВЕТПОЛЬ palivarko vardą (8). Žinant, kad rusų kalboje nėra raidės „ė“, lietuviškai tai Švėtės vandenpuolis, kurį žagariečiai vadino Švėtpuoliu arba Švėtpuole. Pasirodo, kad Kunsmanas ar jo pirmtakas, koks nors kitas sulatvėjęs kalavijuotis tikrai savo dvarą pavadino artimiausio vietovardžio – Švėtės krioklio vardu. Čia dera priminti, kad mano senelė Morta Sakalauskaitė-Riškienė (Suginčiai 1876 – Žagarė 1955) pasakojo, jog jos vieno brolio uošvis, dirbęs dvare, sakydavęs, kad ponas savo dvarą vadindavęs Švedpoliu ir reikalaudavęs, kad taip jį vadintų dvariškiai. Matyt, ponas norėjo pasipuikuoti gyvenąs antikinio senumo dvare ir tam turėjo šiokį tokį lingvistinį paaiškinimą – atseit skardžioji „d“ prieš dusliąją „p“ ištariama kaip duslioji „t“; jis tik pataisąs tą tarimo klaidą. Tačiau žagariečiai dvarą vadino Švedpole, kadangi jie antikos istorijos nežinojo, ir žodis „polis“ nieko jiems nereiškė, o rusiškas žodis „pole“ buvo jiems suprantamas. O  gal dėl to, kad ir krioklį jie vadino ne Švėtpuoliu, bet Švėtpuole.

Kad Švėtės vandenpuolį žagariečiai vadino Švėtpuoliu, nieko nuostabaus. Mūsų krašte taip trumpina visus iš dviejų žodžių sudarytus vietovardžius – per mano gimtuosius Žadeikius tekantį upelį vadina Skardupiu, jų mišką Žadeikmiškiu, Rukuižių pelkę Rukuižliekniu, Švėtelės intaką – Malūngrioviu, o vieną Rukuižių ozo kalvą, ant kurios nuogai išsirengusios saulutėje kaitindavosi Žagarės žydų šeimos, vadino Pliksubiniu.

Čia teikiamą dvaro pavadinimo kilmės versiją patvirtino pirmojo pasaulinio karo žemėlapis, kuriame dvaras įvardintas Gut SZwetpole (9). Turbūt pedantiški vokiečiai vardą pasitikslino pas vietinius gyventojus, o ne pas dvaro poną. Tuomet išeitų, kad krioklį žagariečiai vadino Švėtpuole.

Bet kokias abejones dėl dvaro pavadinimo kilmės galutinai atmečiau, kai po 1923 m. gyventojų surašymo išleistame leidinyje suradau 52 gyventojus turėjusį Švėtpuolės (10) dvarą.

Manau, jog šį ledinį paredagavo kvalifikuotas kalbininkas, gerai žinojęs Žagarės apylinkių vietovardžius. Spėju, kad tai galėjo būti Petras Avižonis, kuris 19041910 m. gydytojavo Žagarėje, domėjosi kalbos dalykais, bendradarbiavo su Jonu Jablonskiu, 1897 m. išleido Lietuvišką gramatikėlę, nuo 1923 m. redagavo žurnalus.

Nors krioklio seniai nebebuvo (dar XVI a. ant jo pastatė pirmąją užtvanką), jo vardas dar buvo gyvas. XVIII amžiaus pabaigoje sudarytame žemėlapyje (11) braižyti tarp Žagarės dvaro žemių įsiterpę Švedpolio dvaro laukai, buvę dešiniame Švėtės krante, tarp Pabalių kaimo ir Žagarės. Taigi dvaras turėjo būti įkurtas dar prieš to amžiaus pabaigą. Dvaras garsėjo geros kokybės Kunsmano alumi, kuris turėjo paklausą ir buvo pardavinėjamas ne tik Lietuvoje, bet ir Latvijoje bei Petrograde. Gal dėl to, kad alaus gamybai naudojo švarų Švedpolės šaltinų, atsiveriančių kairiajame Švėtės slėnio šlaite, tinkamos kokybės vandenį. Dabar Švedpolės šaltiniai paskelbti valstybės saugomu hidrogeologiniu draustiniu. Greta šaltinių yra šaltinių klintinio tufo (labai trapios ir korėtos uolienos) Švedpolės atodanga.

Žemėtvarkininkai Švedlaukio pavadino 1922 m. reformos metu naujakuriams išdalintas Švedpolės dvaro žemes, buvusias dešiniame Švėtės krante tarp Pabalių ir Žagarės. Dabar šis vietovardis įrašytas žinynus (12), žymimas visuose žemėlapiuose (13) ir atlasuose (14).

Nežinantieji tų aplinkybių gali pagalvoti, jog prie šio kaimo vyko kažkoks mūšis su švedais, nors istorijos vadovėliai tokio mūšio nemini, visiškai atmesti mūšio galimybę nederėtų, kadangi į pietų Žemgalą, pradedant 1525 m. ir baigiant Karolio XII žygiais, švedai buvo įsiveržę ne kartą. Labiausiai tikėtina, kad galėjo tekti susikauti su Karolio atvestais švedais XVIII a. pradžioje, kai Karolis Žagarės dvare paliko įgulą, kuri plėšikavo Žagarės apylinkėse, kur įrenginėjo maisto bei pašarų sandėlius, kad po žygio galėtų sėkmingai atsitraukti (15).

Beje, baigiant gvildenti Švėtpuolio temą, Švėtės baseine aptikau krioklio vardu į upių kadastrą įrašytą 1,8 km ilgio Vištpuolio upelį (16), kuris tekėjo pelkėtu Tyrelio mišku ir iš kairės įtekėjo į 11,9 km ilgio kairįjį Švėtės intaką Bukiškį 0,3 km nuo jo žiočių.

Kaip vadinosi upelis (Višta, Vištė, Vištis, Vištys ar panašiai) nustatyti nepavyko, kadangi toponimikos vardynuose upėvardžių, prasidedančių skiemeniu „Višt“ taip pat nėra. Teks vasarą važiuoti į vietą ir pabandyti surasti tą upelį ir krioklelį, kuris turbūt krito nuo bebrų pastatytos ar prie nuvirtusio į upelį medžio savaime susidariusios užtvnkėlės. Jeigu po melioracijos neliko nei upelio nei krioklelio, apie juos paklausinėsiu Mikaičių, Velviečių, Diržių, Kiauklių ir Mimaičių senbuvius. Manau, kad rasiu tokių, kurie Vištpuolį atsimena.

Įdomiausia, kad upių kadastre upelis įrašytas ne savo, bet savo krioklelio, tai yra įdomesnio ir gyventojų bei hidrologų labiau vertinamo objekto (krioklio) vardu.

Šaltiniai:

1. Vaidutis Riškus, paminėtini geologiniai paminklai// Žagarė, Vilnius. 1198, p. 22-23.

2. Lietuvių kalbos žodynas, XVIII t. Vilnius, 1997, p. 95.

3.  B. Piesarskas, B. Svicevičius. Anglų – lietuvių kalbų žodynas. Vilnius, 1979, p. 347.

4. Juozas Križinauskas ir Stasys Smagurauskas. Vokiečių – lietuvių kalbų žodynas, 2 tomas. Vilnius, 1992, p. 485.

5. A. Novodvorskis. Rusų – lietuvių kalbų techninis žodynas. Vilnius, 1959, p. 49.

6. Valerija Vitkevičiūtė. Lenkų – lietuvių kalbų žodynas. Vilnius, p. 876.

7. Alvydas Butkus, Latvių – lietuvių kalbų žodynas. Kaunas, 2003, p. 738.

8. Список населенниых мест Ковенской губернии. Ковенский статистический комитет,  1902, с. 450.

9. Karten des westlichen Russlands, M 1:100 000 // Kartografische Abteilung der Königlichen Preussischen Landesaufnahme, 1918, Blatt M 18 Szagarren.

10. Apgyvendintos Lietuvos vietos. Kaunas, 1925, p. 341.

11. Карта Жагорской губернии, Lietuvos istorijos archyvas, fondas 1219, aprašas 1, byla 953, lapas 1.

12. Lietuvos TSR  administracinis teritorinis skirstymas. Vilnius, 1959, p. 594, 962.

13. Lietuvos respublikos topografinis žemėlapis M 1:50000, lapas Žagarė 50-54/65-69, Kaunas, 1994.

14. Lietuvos kelių atlasas M. 1:200000, Vilnius, 1990, p. 24.

15. Valdas Rakutis. Saločių mūšis // Pasvalio krašto istorija XV – XVIII a. Kaunas, 2009, p. 122 .

16. M. Lasinskas, J. Macevičius, J. Jablonskis. Lietuvos upių kadastras, I dalis, Vilnius, 1959, p. 142, 209.

Voruta. – 2011, bir. 18, nr. 12 (726), p. 14.

Istorija , , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra