Kaip susidraugauti su tikrais ir ne visai tikrais lenkais? I dalis – LDK.

Autorius: Data: 2011-03-17 , 13:45 Spausdinti

Egidijus VAREIKIS

Problema tarp lietuvių ir lenkų, pasak baigusio kadenciją prezidento Valdo Adamkaus, atsirado netikėtai, lyg per vieną naktį. Kažkokia fėja mostelėjo lazdele ir…

Gal tai ir ne visai tiesa, problema buvo, tik jos nesimatė. Mano galva, čia yra dvi problemos – lietuviškai ir lenkiškai kalbančių Lietuvos gyventojų problema, o taip pat Lietuvos ir Lenkijos valstybinių santykių problema. Abi jos susiję, tačiau ne tapačios.

Dar prieš kelis metus atrodė, kad tarpvalstybinė draugystė amžina, kaip geriausiais Žalgirio mūšio laikų metais, o vadinamosios lenkų tautinės mažumos padėtis – tiesiog pavyzdys visai likusiai Europai. Tačiau, mus, pasirodo, galima lengvai supjudyti. Kas norėjo, tam pavyko. Šiandien užuot rėmę vieni kitus, kaip Žalgirio laikais, norime būtinai vieni kitus nugalėti, parodyti kur jų vieta. Norime būtinai parodyti, kad lenkai nori mus vėl pavergti, o lenkai nori parodyti, kad lietuviai nesilaiko duoto žodžio ir iš viso yra išdavikai. Net suprasdami, kad tai blogai abiem, nenusileidžiame, kariaujame dėl raidžių, lentelių, praeities išdavysčių, nesusipratimų ir okupacijų. Suprantame, kad elgiamės visai paikai, tačiau nesustojame. Jei savęs nevaldome, tai, matyt, sergame. Jei sergame, reiktų gydytis, nes susidraugauti reikia. Kitaip pralaimėsime abu.

Taigi, keletas pastebėjimų apie tai, kaip mums susidraugauti. Tai nelengvas procesas. Žinotina, kad draugystė ar nedraugystė yra ne popieriuje, ne formaliose sutartyse, o širdyje. Ne sutarties vykdymas, o abipusis pasitikėjimas svarbiausia. Meilė sutartimis negrindžiama, net vedybinėmis. Juk kas nors, įsipareigojęs sutartimi atlikti sekso paslaugas nebūtinai bus mylimas. Taip ir mūsų tarpvalstybiniuose reikaluose ir mūsų etninių grupių bendroje būtyje. Kiek sutartis betobulintume, be meilės jos kels veikiau nepasitikėjimą, nei draugystę.

Tai reiškia, kad turime pakeisti mąstymą. Jį keisti tiesiog būtina. Tai, ką pasakysiu, gal atrodys utopija, tačiau viskas istorijoje prasideda nuo svajonių ir utopijų.

Pirma. Susitaikykim su istorija. Iki šiol žiūrime į ją XX amžiaus nesantaikos kontekste, ir būtent tai mus trikdo. Lietuviai yra lietuvių valstybė, o lenkai jai turi pretenzijų. Lenkai mano, kad išdavėme Žečpospolitos idėją, po kuria pasirašėme….

O kas, jei pažiūrėtume į savo santykius Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikų dvasia ir tų laikų istorinio palikimo kontekste? Juk visi mylime tą buvusią Didžiąją Kunigaikštystę…

Jai taip, tai sutarkime su tam tikromis išankstinėmis santykių pagrindų sąlygomis.

Antra. Pripažinkime (čia svarbu save laikantiems lietuviais), kad ne vis lietuviai nuo gimimo kalba lietuviškai, kai kurių gimtoji kalba kitokia. Tokie, kaip Adomas Mickevičius, pavyzdžiui… Kalba nėra aukščiausias pilietybę ir tautybę nulemiantis faktorius. Aukščiausias dalykas yra ištikimybė Lietuvai.

Taigi, lietuviams reikia keisti savo pažiūrą į lenkus visų pirma pradedant nuo pavadinimo. Ar mūsų lenkiškai kalbanti žmonių grupė yra lenkai?

Statistinio lietuvio akimis lenkiškai kalbantys mūsų piliečiai, deja, mūsų širdyse siejami su „želigovskiadomis“ ir tarpukariniu Pilsudskio režimu, o jei taip, tai siejami ir su Lenkijos valstybe. Tad to paties statistinio lietuvio akimis jie yra svetimi, jie yra kažkokie kiti, jie yra mažų mažiausiai – ne mūsiškiai. Jei taip tai nenuostabu, kad jais nepasitikima, jie nemylimi, jie įtartini.

Tikrovė yra ta, kad tik nedidelė dalis lenkiškai kalbančios Lietuvos bendruomenės yra palikuonys žmonių, apsigyvenusių Vilniuje tarpukaryje, Tokių dauguma išvyko atgal į Lenkiją. Likusieji, ypač kaimo gyventojai, patvirtins, kad jų tėvai ir seneliai nebuvo kolonistai, siekiantys dirbtinai polonizuoti regioną, o gyveno toje pačioje vietoje net šimtmečius. Jei taip, tai jei turėtų būti sietini ne su buvusia ar esama Lenkijos valstybe, o su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste. Vilnius ir jo apylinkės formaliai priklausė Lenkijai tik 17 metų (1922-1939), gi Lietuvai priklausė šimtmečiais. Taigi, lietuviai, laikykite tuos žmones tokiais pat lietuviais kokie esate patys, tada jie atrodys kur kas simpatiškesni. „Želigovskiniai“ lenkai išties gali rodytis pavojingi, LKD piliečiai – aiškūs sąjungininkai. Taigi, santykiai aiškiai pasikeis, jei Pietryčių Lietuva tūlam lietuviui bus ne kažkokia okupuota ar dirbtinai sulenkinta. Ji turi būti sava, o Vilniaus kraštas, ne problema, o specifika – netgi įdomus ir pasididžiavimo vertas regionas.

Trečia. Nesipiktinkite, kad Vilniuje, kaip Lietuvos sostinėje visada plačiai vartota valstybinė kalba. lietuvių kalba valstybine tapo formaliai po Pirmojo pasaulinio karo, o Vilniuje – jau prasidėjus Antrajam. Lietuviams – vilniečiams, istorijai nulėmus, gimtąja kalba tapo lenkų kalba.

Vilniuje jokia nuodėmė kalbėti lenkiškai, lenkiškai čia buvo kalbama kelis šimtmečius (lietuviškai – kelis dešimtmečius). Nieko blogo lenkiškai pasakyti „Wilno nasze“. Bet po to reikia pasakyti lenkiškai „nasze litewskie“. Kita vertus, „Wilno nasze“ jokiu būdu nesieti su Antrąją (tarpukarine) Lenkijos respublika, kuri Lietuvoje matoma neteigiamai. Tada jau konfliktas garantuotas.

Lietuviams reikia pamilti Vilnių tokį, koks jis iš tikrųjų, o ne kokį sukūrė tarpukario ir sovietmečio mitai. Vilnių, kuriame Lietuva ir lietuvių kultūra buvo kuriama daugiausiai lenkų kalba. Lietuviams reikia pamilti Žečpospolitą ir įsitikinti, kad Vilniuje gyveno daug nuostabiai gabių ir žymių lietuvių, tačiau visi (arba beveik visi) kasdieniame gyvenime kalbėjo lenkiškai. Kiekvienas lietuvis turėtų, kaip Krokuvos lenkas žinoti, kokioje gatvėje, kokiame name Vilniaus senamiestyje gyveno tas ar kita Lietuvos pasididžiavimo vertas žmogus – Mickevičius, Domeika ir t.t. Jie kalbėjo lenkiškai, lygiai taip pat kaip lenkiškai kalba Vilniaus krašto gyventojai, išsaugoję Didžiosios Kunigaikštystės praeitį. Didysis Kunigaikštis Vytautas, beje, savęs niekada nevadino Vytautu… Įdomu, ar sutiktų rašyti lietuviškame pase Aleksandras Vytautas, o kitame puslapyje kaip jis pats mano…?

O ko gi reiktu lenkiškai kalbančiai bendruomenei?

Pirma. Beveik to paties, ko ir lietuviškai kalbantiems – savo būvį sieti su Lietuvos valstybe, o ne užsidaryti į lenkiškus getus, kur sava valstybė yra ne Lietuva. Būtent visur ir visada, kiek įmanoma deklaruoti, kad Vilniaus regionas, jų kraštas, tai Lietuva. Ne Lietuvos pasirinkimas sukelia didelį lietuviškos bendruomenės susinervinimą, ir lenkiškai kalbančios bendruomenės būties ir išklikimo beviltiškumą, nes ne Lietuvos pasirinkimas – tai Lenkijos arba Rusijos pasirinkimas, tai bendruomenės pasirinkimas būti ne Lietuviais, vadinasi būti kitais, svetimais ir net… priešais. Tai, aišku, ne susitaikymo pasirinkimas.

Antra. Lenkiškai kalbanti Lietuvos bendruomenė turi subtiliai surasti lietuviškuosius skaudulius. Jie sąlygoti irgi daug kančių patirtos istorijos, emocijų, mentaliteto. Kitaip sakant, reiktų elgtis kur kas subtiliau, nei diktuoja kai kurie Varšuvos pareigūnai ar vietiniai radikalai. Juolab, kad lenkiškai kalbanti bendruomenė yra viso labo 6 procentai gyventojų. Vadinamoji Lenko korta šiuo atveju yra akivaizdi klaida – susiejimas ne su savos valstybes istorija, o kitos valstybės istorija ir kultūra. Tai ir didelė Varšuvos klaida, nes lenko korta platinama postsovietinėje erdvėje, vadinasi pripažįstant, kad Lietuva legaliai priklausė Sovietų Sąjungai. Lietuviui tai mažų mažiausiai mėšlo krūva i veidą… Klaidą rėktų pripažinti ir ištaisyti – tai, beje, labai pataisytų tarpvalstybinius santykius.

Ne mažiau erzelio sukelia ir noras naudoti Lenkijos vėliavą ar kitos valstybės simbolius regioniniame lygyje. Taigi, idealus atvejis – tai sutarimas, kad kalbame skirtingomis kalbomis, tačiau visi stovime po Lietuvos vėliava. Reikia pripažinti, kad lietuviai lenkams atrodė kiek išdavikai, o lietuviams lenkai – okupantai. Susitarti, kad abi bendruomenės ir abi šalys turėjo savo idėjų ir savo nuodėmių.

Antra. Pavardžių ar gatvių pavadinimų rašymas turėtų būti taikos, o ne karo prielaida. Kiekviena tauta, naudojanti savo rašmens, turi teisę kitatautiškus vardus rašyti savo rašmenimis. Turi. Europos taisyklės tai leidžia. Turi net teisę reikalauti ir priversti. Bet ar visada reikia šią teisę naudoti kaip karo įrankį? Nežinau, ar tikrai reikia reikalauti iš piliečių šiame etape to, ko jie nenori. Jei sutarsime dėl skirtingomis kalbomis kalbančių bendrijų bendravimo, pavardžių ar lentelių klausimas bus ne karo, o taikos klausima – rašyti ir daryti taip, kad abiem bendrijoms būtų gerai. Europoje gerų pavyzdžių gausu. Jei nuvažiuotumėte į Strasbūrą, pamatytumėte, kad gatves oficialiai reikia vadinti prancūziškai, bet neoficialiai galima ir elzacisškai-vokiškai. Kad visiems būtų ir saugu ir gerai, ir neabejotumėme vienas kito pasitikėjimu.

Pradėjau nuo Vytauto. Nuo to laiko, kai sugebėjome būti kartu, nes to reikėjo.

Lietuvos ir Lenkijos valstybės taip pat turi peržiūrėti savo istorinį paveldą ir jį savaip pritaikyti dabarčiai.

Lietuviai iki šiol neatsakė į klausimą, ar jie pretenduoja būti Lietuvos didžiosios kunigaikštystės paveldėtojai. Tarpukaryje aiškių pretenzijų į tokį paveldą nebuvo, sovietmečiu Lietuvos istorinis paveldas buvo susiaurintas iki kaimo pseudofolkloro. Tai leido visą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Žečpospolitos paveldą atiduoti Lenkijai (tuo ji iki šiol naudojasi), o dabar iš dalies perimti ir Baltarusijai bei Rusijai…

Taigi, jei esame LKD tęsinys, pripažinkime jos kalbines ir kultūrines realijas, jei esame tik Kauno Lietuva, susitaikykime su mažos ir menkos valstybės statusu. Būsime „grynakraujai“, bet maži ir nereikšmingi. Lenkai kažkada ilgai ir kantriai tarėsi su vokiečiais dėl istorijos vadovėlių tekstų ir oficialios traktuotės. Mums reikia visų pirma parašyti savą istoriją, ypač tą po Vytauto mirties idant pamatyti, kokia turtinga ir įdomi ji yra ir kaip praeitame šimtmetyje ją išbarstėme ir paniekinome. O tai super įdomi, graži ir pasididžiavimo verta istorija, kuri galėtų mus grąžinti į Europą, ne kaip vieną iš daugelių kaimiškų tautą, o kaip didžią aristokratų ir Europos istoriją lemiančią tautą. Norėčiau, kad taip būtų, kad Lietuva būtų ne istorijos auka, o jos kūrėja.

Todėl šioje situacija dėl valstybės tęstinumo su Lenkija reiktų dar ir dar kalbėti, o visiems Lietuvos žmonėms draugauti ir draugauti…

Tad laukiu komentarų savo provokacijai – žinau, kad ne viską žinau – ruošdamas temos tęsinį…

INN/Fotodiena nuotr.

http://blog.delfi.lt/pilkasis_ruonis/8525/

Nuotraukoje: E. Vareikis

Lietuva - Lenkija , , , , , ,



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra