Kaip sugrįžta medinukai

Autorius: Data: 2015-01-29, 09:46 Spausdinti

Aristavelės dvaro rūmai, atstatyti Liaudies buities muziejuje. Dianos Varnaitės nuotr.

Iki pat XX amžiaus pradžios Lietuvos kraštovaizdyje vyravo medinė architektūra. Medis tarnavo tiek gyvenamiesiems bei ūkiniams pastatams, tiek sakraliniams statiniams. Tad savaime suprantama, kad medinukų projektuotojai bei meistrai ilgainiui ištobulino atitinkamas statybines technologijas ir sukaupė neįkainojamą patirtį. Regis, tik perimk ir tęsk tradiciją, bet…

Paveldo specialistai pagrįstai susirūpinę, kad medinis mūsų kultūros paveldas nyksta. Pirma, jis yra mažiau atsparus laiko ir atmosferos erozijai nei mūrinė statyba, antra – visuomenė nepakankamai suvokia šio paveldo vertę ir kultūrinį reikšmingumą. O tokiomis aplinkybėmis nelieka ir medžio amatininkų, kuriais, auksarankiais, Lietuva išties garsėjo.
Vertybė, nors auksu neblizga
Ne vieną straipsnį apie medinės architektūros bėdas parašiusi Lietuvos liaudies buities muziejфus architektė dr. Rasa Bertašiūtė apgailestauja, kad nė viena mokslo įstaiga nerengia restauratorių dailidžių, stalių ar krosnininkų. Kitas dalykas, jog kabinetuose parengtos medinio paveldo išsaugojimo programos nėra veiksmingos, nes šios problemos šaknis slypi atsainiame visuomenės požiūryje.
„Dirbdami su paminklais dažnai pamirštame, kad paveldo likimas priklauso nuo žmonių, kurie jį naudoja, tvarko, prižiūri, restauruoja. Architektūra yra bendruomenės kultūros išraiška, kuri perteikiama ne tik pastato formomis, erdvėmis, konstrukcijomis, bet ir savitu mąstymo būdu. Taigi kultūros objektų likimas didele dalimi priklauso nuo visuomenės požiūrio į jį.
Europos, ypač Skandinavijos, šalyse medine architektūra susirūpinta prieš kelis dešimtmečius. Tradicinė statyba pripažinta vienu svarbiausių veiksnių aplinkos ir tvarios kultūros raidai. Bendromis vyriausybės ir visuomenės pastangomis Europos šalyse gaivinami senieji amatai ir ieškoma būdų, kaip išsaugoti tradicijos tęstinumą”, — teigia Rasa Bertašiūtė.
Architektei pritaria ir Kultūros paveldo departamento direktorė Diana Varnaitė: „Pradėti reikia nuo suvokimo, kad medinis kultūros paveldas yra tai, kuo galime didžiuotis ir ką drąsiai galime rodyti užsieniečiams. Pavyzdžiui, mūsų medinės sinagogos yra netgi ne europinės, bet pasaulinės vertės palikimas. Galiu tik pasidžiaugti, kad kuo toliau, tuo lengviau pavyksta įtikinti tuo žmones, nuo kurių žodžio ir sprendimų priklauso šio paveldo likimas. Pirmiausia turiu galvoje savivaldybių, kurių teritorijoje yra išlikusių medinių nekilnojamųjų vertybių, vadovus”.
Vilties teikia ir tai, kad turime iš ko pasimokyti adekvataus požiūrio į medinę praeities architektūrą. Pavyzdžiui, iš Skandinavijos valstybių, kuriose šis paveldas itin vertinamas ir puoselėjamas. Iš ten mus pasiekia ne tik metodinė, bet ir finansinė pagalba. Jeigu ne Europos ekonominės erdvės ir Norvegijos finansinių mechanizmų parama, ne vienas šiandien akį džiuginantis ir gyvas medinukas greičiausiai būtų likęs tik nuotraukose ir vietos senbuvių prisiminimuose.
Anot architektės Rasos Bertašiūtės, Skandinavijos šalyse restauratoriai dailidės rengiami netgi universitetuose: „Profesinio parengimo kursuose mokoma dirbti su senaisiais įrankiais, supažindinama su senovinėmis statybos technologijomis. Studijos prasideda miške, kur mokomasi pažinti medžius. Prieš pradedant pastatą tvarkyti, nemažą laiko dalį restauratorius skiria pasirengimo darbams, į kuriuos įeina pastato stiliaus, konstrukcijų, statybos technologijų analizė, vizualus pastato apibūdinimas, detalus pažeidimų, jų priežasčių nustatymas, aprašymas, fiksavimas, tyrimų atlikimas.
Restauratorius privalo žinoti visą įmanomą informaciją apie restauruojamą objektą, jo istoriją, sukūrimo ir saugojimo sąlygas, ankstesnius pakeitimus. Dėl to sudaroma restauravimo programa, pagal kurią nuosekliai atliekami darbai. Per restauravimą objektas fiksuojamas, smulkiai aprašomos naudojamos medžiagos, įrankiai, darbo metodai”.
Aristavėlės rūmai – sėkmės klasika
Pasak paveldosaugininkų, būtent iš minėtų finansinių mechanizmų atgimimo turėtų sulaukti tokie vertingi mediniai objektai kaip Palangos vila „Anapilis”, Skaudvilės, Degučių bažnyčios, Pakruojo sinagoga ir kt. Yra ir į gyvenimą sugrąžintas paveldo objektas, kurį paveldo sargai vadina etalonu visais požiūriais, tai – Aristavėlės dvaras Kėdainių rajone. Jį dar 1987 metais įsigijęs Lietuvos liaudies buities muziejus pagrįstai didžiuojasi turtinga autentiškų medinių pastatų ekspozicija bei ilgamete jų restauravimo patirtimi. Žinant, kad kolūkiniais metais viename dvaro gale netgi buvo laikomos kiaulės, nesunku įsivaizduoti, koks buvo šios vertybės stovis…
Tuo tarpu geriausiais savo laikais Aristavėlės dvaro rūmai, architektės Rasos Bertašiūtės vertinimu, buvo vertingas baroko laikotarpio lietuvių medinės architektūros pavyzdys, įkūnijantis stilistinės ir tradicinės statybos sąveiką, reprezentuojantis prestižinę, aukštos statybų kultūros, puošnių formų lietuvių bajorijos architektūrą: „ Pastato išorė ir vidus pergyveno kelias rekonstrukcijas. Iš seniausio baroko laikotarpio išlikęs puošnus ekspresyvus laužytos konfigūracijos stogas su profiliuotais karniziniais apvadais.
Buvo pakeista klasicistinė planinė struktūra ir apšildymo sistema, iš šio laikotarpio vertingiausia sienų ir lubų tapyba, kurioje Liudviko XV epochos stilius susipina su liaudiškais motyvais. Per antrąją rekonstrukciją XIX a. pabaigoje buvo perplanuota pietrytinė rūmų dalis, pristatytas 6 kolonų portikas. Labiausiai rūmai pasikeitė sovietų laikais: salė ir didieji kambariai suskirstyti pertvaromis, įrengti butai, perstatytos krosnys”.
Apie garsios Medekšų giminės iki Antrojo pasaulinio karo valdytus rūmus sklando įvairios legendos. Pavyzdžiui, kad viename iš namo kaminų per 1863-ųjų sukilimą slėpėsi septyni vyrai. Tuo tarpu laukdamas Napoleono, tuometis Aristavėlės savininkas netgi padarė remontą. Rūmuose dar sovietmečiu buvo rasta sieninės tapybos likučių.
Naujasis valdytojas pirmiausia atliko išsamius architektūrinius, archeologinius, vidaus polichromijos tyrimus bei projektavimo darbus. Tuomet pastatas buvo išardytas ir pervežtas į muziejų, kur saugotas iki jo atstatymo.
2006 m. kultūros ir turizmo konsultantas Martynas Užpelkis parengė Aristavėlės dvaro sodybos atkūrimo ir pritaikymo regioniniam restauravimo – konservavimo centrui bei kultūrinio turizmo ir švietimo veiklai galimybių studiją. Joje išnagrinėti visi planuojamos veiklos aspektai, įvertintos muziejaus infrastruktūros ir veiklos plėtros galimybės, nustatyti tikslai ir uždaviniai, įvertinta projekto įgyvendinimui reikalingos lėšos, detalus veiklos planas, projekto finansinis gyvybingumas, investicijų grąža, ekonominė nauda ir kiti efektyvumo rodikliai.
2008 m. Liaudies buities muziejus pasirašė Europos ekonominės erdvės finansinio mechanizmo projekto įgyvendinimo, kurioje apibrėžtos projekto „Medinio paveldo restauratorių ir tradicinių amatų mokymo plėtra Lietuvos liaudies buities muziejuje, atstatant Aristavėlės dvaro sodybos rūmus” vykdymo specialiosios ir bendrosios sąlygos.
Nuo vizijos iki naujo gyvenimo
Restauravimo darbai nuo pat jų pradžios buvo derinami su praktiniu mokymu. Iš anksto buvo žinoma, kad projekto metu sukurta infrastruktūra ateityje bus panaudojama kaip medinio paveldo ir tradicinių amatų kompetencijos centro bazė. Nutarta projekto metu kviestis ekspertus iš Norvegijos ir kitų šalių, kurie kartu su Lietuvos specialistais vadovautų praktinio mokymo seminarams ir atliktų medinio paveldo objektų būklės vertinimą.Tai – veiksmingas būdas perimti užsienio šalių, o ypač giliomis medinio paveldo apsaugos tradicijomis garsėjančios Norvegijos patirtį.
Bendru projekto tikslu buvo įvardintas medinio kultūros paveldo išsaugojimas ir tvari plėtra Lietuvoje bei medinio paveldo restauratorių ir tradicinių amatų mokymo plėtra Lietuvos liaudies buities muziejuje, atstatant Aristavėlės dvaro sodybos rūmus.
Rūmų restauravimas buvo baigtas 2010 metais. Kol kas jie stovi tušti, mat medžiui reikėjo laiko „susigulėti”. Kaip ir buvo planuota, čia įsikurs medinio paveldo restauravimo-konservavimo mokymo centras. Rasa Bertašiūtė pasakoja, kad bus orientuojamasi į medžio meistrų rengimą. Šiuo metu kaupiama metodika, kad medinio paveldo savininkai gautų profesionalią ir efektyvią pagalbą. Tačiau besidomintieji konsultuojami jau dabar. Jau surengti medžio raižinių, medinio kultūros paveldo, krosnininkystės seminarai. O štai patys kosultantai rengiasi vykti pasisemti papildomų žinių pas norvegus, kurie turi meistrystės kompetencijų centrą.
Kultūros paveldo departamento direktorė Diana Varnaitė sako, kad iš Aristavėlės rūmų gaivinimo raidos galėtų pasimokyti bet kuris kito medinuko savininkas. Pirmiausia objekto savininkai turėjo viziją, kokiai funkcijai bus pritaikytas restauruotas pastatas. Buvo atlikti reikalingi tyrimai, kurie tapo gerai parengtos tvarkybos darbų dokumentacijos pamatu. Tačiau reikia atminti, jog kiekvienas medinis statinys yra unikalus, tad ir tyrimai – architektūriniai, polichrominiai, biologiniai, dendrologiniai ir kt. — gali būti parinkti tie, kurie reikalingi būtent jam.
Direktorė primena, kad valstybės saugomo medinio paveldo tyrimai kompensuojami šimtu procentų, o tvarkybos darbų projektavimas – septyniasdešimčia.
Apie tyrimų reikšmę kalba ir architektė Rasa Bertašiūtė, kuri remdamasi savo patirtimi medinukų savininkams pataria negailėti profesionaliems tyrimams nei laiko, nei lėšų: „Reikia suvokti, kad medinukai yra be galo įdomūs. Tyrimų metu atsekama seno namo statybos istorija, technologiniai ypatumai, gyvensenos tradicijos, o ir jame gyvenusių žmonių praeitis. Visa tai padeda kitomis akimis pažvelgti į savo nuosavybę, išvysti jos žavesį.
Todėl visada verta išsaugoti autentiškus pastato tūrius, formas ir proporcijas, išorės apdailą ir puošybą, prieangius, duris, langus, krosnis, senoviškus metalo apkaustus, kitas įdomias interjero ir eksterjero detales. Taip išlieka namo savitumas, o jis tik padidina jo vertę.”
Architektė Rasa – apie medinį charakterį
Ką reikėtų žinoti medinių kultūros paveldo objektų savininkams? Architektė Rasa Bertašiūtė pastebi, jog medinė architektūra yra jauki ir ekologiška, bet, priešingai nei mūro, trapi, lengvai pažeidžiama ir nuolat kintanti: „Norint, kad medinis pastatas tarnautų kuo ilgiau, reikalinga nuolatinė priežiūra ir smulkus remontas, atskirų jo dalių keitimas ar atnaujinimas. Jei smulkūs pažeidimai anksti pastebimi ir pašalinami, išvengiama didesnių gedimų. Pernelyg ilgai apleidus atsiradusius pažeidimus, rasis radikalių pakitimų, ir tada namui išsaugoti prireiks didelių investicijų.
Svarbiausios sąlygos norint užtikrinti namo ilgaamžiškumą – kokybiški pamatai ir tvarkingas stogas bei vandens nuvedimo įrenginiai. Labiausiai medienai kenkia ilgalaikė drėgmė. Drėgmė gali kondensuotis ir kauptis nevėdinamose patalpose arba atsirasti nuo netvarkingų inžinerinių įrenginių.
Į sudrėkusį, šlapią medį labai greitai įsimeta grybelis ir pelėsiai, o patrūnijusį medį apninka įvairūs kenkėjai. Pavojus dar padidėja, jeigu mediena – prastos kokybės ir blogai vėdinama. Atradus puvinį ar grybelį, pirmiausia reikia pašalinti pažeidimų priežastis, sutvarkyti, izoliuoti drėgmės šaltinį, išdžiovinti patalpas, sužalotą medieną išpjauti ir sunaikinti, o pažeistas medienos dalis pakeisti naujomis.
Tvarkant medinį pastatą, patartina naudoti tradicines medžiagas arba tik tokias, kurios dera su senomis. Medinis namas turi savitą atraminę pusiausvyrą, jis juda, dėl ore esančios drėgmės pokyčių mediena plečiasi ir traukiasi, sukelia nedidelius konstrukcijų kitimus. Atnaujinant būtina tokia statybos technika, kurią būtų galima pritaikyti prie šių kitimų. Neapgalvotas seno medinio namo sutvirtinimas mūru ar betonu gali pakenkti. Šiuolaikines modernias sintetines medžiagas, įvairius plastikus, užpildus, hermetikus reikia naudoti itin atsargiai (daugelis jų kaupia drėgmę ir sudaro sąlygas rastis puviniui).
Stogo forma, nuolydis, proporcijos ir danga formuoja pastato architektūrinį vaizdą. Todėl perdengiant stogą reikėtų išsaugoti arba pakartoti seną konstrukciją. Šilumos izoliacija gali būti dedama virš, tarp arba žemiau gegnių. Kai izoliacija dedama virš gegnių, medinės stogo konstrukcijos lieka atviros, vėdinamos, ant jų nesusidaro garų kondensatas. Kai izoliacija dedama tarp gegnių ir po jomis, būtina palikti oro tarpų stogo konstrukcijai vėdinti.
Namas įgis papildomos vertės ir grožio, jeigu pavyks išsaugoti ir restauruoti senus originalius langus, duris, puošybos detales. Atnaujinto lango kokybė gali būti net geresnė nei naujo. Senus langus galima užsandarinti tarpinėmis, įdėti papildomus stiklus ar stiklo paketus.
Norint tinkamai prižiūrėti ir tvarkyti medinės architektūros paveldą, geriausia naudoti tradicines, amžių patikrintas statybos technologijas. Prieš pradedant tvarkymo darbus, svarbu apsispręsti, kur naudoti tradicinius, kur – šiuolaikinius įrankius bei medžiagas, masinės gamybos ar individualius gaminius.
Šie sprendimai lemia intervencijos pobūdį ir galutinį rezultatą bei atnaujinto pastato vertę. Atnaujintas namas niekada nekels kerinčio naujumo įspūdžio kaip naujas, bet visada sukurs paslapties, amžiaus ir išskirtinumo pojūtį. Netinkamai tvarkant ar perstatant pastatą, netenkama istorinės ir architektūrinės vertės. Kuo mažiau jį keičiame, tuo daugiau išsaugojame ir perduodame ateinančioms kartoms”.
Justė Vedeikaitė
kpd.lt

Kultūra , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra