Kaip savi šaudo (tiksliau – spjaudo) į savus

Autorius: Data: 2013-01-09, 13:35 Spausdinti

Prof. Alvydas BUTKUS, Kaunas

Gal ir atsibodusi ši tema, tačiau ryškėja vienas įdomus aspektas – Lietuvoje yra du atkaklūs spjaudytojai į savo šalies istoriją, kurie šiaip jau turbūt nesusėstų prie bendro stalo.

Vienas iš jų – VU istorikas ir Lietuvos TV šoumenas, kiekviena patogia proga kartojantis Varšuvos kolegų nuomonę, kad 1920 m. spalio mėn. jokios Lenkijos intervencijos į Lietuvą nebūta, kad L. Želigovskis esą surinkęs vietinius „senlietuvius“ ir patraukęs vaduoti Vilniaus iš litvomanų, arba „naujalietuvių“ [2]. Tai buvęs ne karas, o viso labo vietinių tarpusavio „konfliktas dėl Vilniaus“, kur, pagal tokią logiką, „savi šaudė į savus“. „Senlietuviai“ atkovoję iš „naujalietuvių“ Vilnių bei visą Rytų Lietuvą, bet pavadinę ją Vidurio Lietuva su aliuzija į tai, kad senoji Rytų Lietuva (t. y. Baltarusija) ir Vakarų Lietuva (t. y. dalis Dzūkijos, šiaurinė Suvalkija, Kėdainių, Panevėžio, Utenos Aukštaitija ir visa Žemaitija) dar galinti sulaukti tokio pat „išvadavimo“.

Nepaaiškinta tik smulkmena – nuo kada šitie „senlietuviai“ staiga virto lenkais: ar po Giedraičių-Širvintų mūšio 1920 m. lapkričio 17-21 d., ar po okupuotojo krašto aneksijos 1922 m.

Kad šios pasakos būtų baisesnės, klausytojai pagąsdinami, jog priešingu atveju Vilnių ir visą Lietuvą būtų vėl okupavę iš jos jau išvyti bolševikai, ir Lietuva būtų sulaukusi Baltarusijos likimo [2]. Žodžiu, šaudėm jus, litvinai, todėl, kad bolševikai jūsų nepakartų. Naivesnis klausytojas turbūt pamanys, jog Latvijos ir Estijos sovietinė okupacija įvyko ne 1940 m., o 1922 m., nes, matot, Lenkija į buvusius savo „Infliantus“ kariuomenės taip ir neįvedė. Netgi priešingai – pasisiūlė latviams padėti 1919-1920 m. išvaduoti bolševikų užimtą Latgalą. Padėti padėjo, bet nepamiršo ir išeiti, Rėzeknę su Daugpiliu palikusi Latvijai. Turbūt tam, kad „tuoj pat“ užimtų bolševikai?

Šiaip jau istorikai vengia samprotavimų „kas būtų, jei būtų“, tačiau šį kartą jie sutartinai daro išimtį. Tiek Varšuvoje, tiek kai kurie Vilniuje.

Kitas Lietuvos okupacijos neigėjas yra politikas, garsaus bolševikų kolaboranto anūkas su visa savo bendrapartiečių kompanija, Lietuvoje kartojančia Maskvos politrukų nuomonę, kad 1940 m. birželį jokios TSRS intervencijos nebuvo: Lietuva savo noru įsileidusi Raudonąją armiją, o šalies aneksija 1940 m. rugpjūtį buvęs tik savanoriškas jos įstojimas į „brolišką TSRS tautų šeimą“, iš kurios „prieš liaudies valią“ Lietuvą 1990 m. išplėšę „sąjūdistai-landsbergistai“, 1991 m. sausio 13-ąją surengę dar ir parodomąjį pasišaudymą „savų į savus“.

Šio politiko bendraminčiai irgi turi baubų nepatikliesiems pagąsdinti – jie pasakoja, kad 1940 m. birželį Raudonoji armija avansu išgelbėjo Lietuvą nuo hitlerinės okupacijos. Ir jei ne „broliška TSRS pagalba“ 1940 m. bei po karo, sako jie, tai mes, lietuviai, būtume sukūrenti krematorijumuose arba geriausiu atveju suvokietinti. Vėl ta pati giesmė: okupavom, trėmėm, šaudėm tam, kad neokupuotų, netremtų ir nešaudytų kiti. Suprask, visos kitos Europos šalys, kurias aplenkė Raudonosios armijos „išvadavimas“ ir vėlesnė „nesavanaudė TSRS globa“, dabar yra arba sudegintos, arba suvokietintos.

Kaip galima okupuoti save pačius?“

Toks retorinis klausimas pastaruoju metu dažnai metamas lenkų Lietuvoje diskusijose su oponentais. Atsakymas paprastas: galima, ir visai nesunkiai – tereikia atsivesti kitos šalies kariuomenę ir jos generolus. Panašiai „save“, t. y. Latviją, 1919 m. okupavo bolševikiniai latvių raudonieji šauliai, o 1938 m. Lenkijos padedamas „save“ okupavo lenkakalbis Čekoslovakijos Tešinas bei Vokietijos padedami vokiškieji Čekoslovakijos Sudetai. Pastarųjų aneksija buvo palaiminta iš anksto Miunchene. Ir palaimino ją tuometinės Europos šalių vadovai, diplomatai. Vilniaus okupacijos neigėjai ir aneksijos teisintojai turbūt laikosi nuomonės, jog, sulaukus tokio palaiminimo, Čekoslovakijos Sudetų aneksija buvusi legitimi, kaip ir ankstesnė Vilniaus krašto.

Dar pagraudenama, kad ir Juzefas Pilsudskis, ir Liucjanas Želigovskis buvo kilę iš Lietuvos – Pilsudskis, girdi, net litvinu titulavęsis. Vadinasi, jie „vadavę“ savo tėvynę. Kaip čia neprisiminsi, kad panašiai savo tėvynę Gruziją 1921 m. „išvadavo“ gruzinas J. Džiugašvilis-Stalinas, o 1938 m. savo tėvynę Austriją „išvadavo“ austras A. Šiklgruberis-Hitleris. Kiek iš viso to gero turėjo valstybingumo netekę gruzinai su austrais, komentuoti turbūt nereikia. Kaip ir to, jog kiekviena tauta visais laikais turi savo periferiją, t. y. savo mankurtus ir kvislingus.

Savąją Lietuvos istorijos versiją anas istorikas bei jo sekėjai pateikia kaip vieną iš galimų „naratyvų“. Tiksliau kaip lenkiškąjį naratyvą „na Litwie“. Minėtojo politiko istorijos „naratyvas“ yra rusiškasis. „В Литве“. Abu šių „naratyvų“ ruporus vienija bendras bruožas – pastangos skleisti kitoje šalyje sukurtą Lietuvos istorijos versiją, naudingą tai šaliai. Ir Lietuva nesipriešina. Bet pamėginkit Rusijoje skleisti prancūzų „naratyvą“ apie jų nacionalinio didvyrio Napoleono Bonaparto pastangas „išvaduoti“ prancūzakalbę Rusijos diduomenę nuo patvaldystės ar kultūrinio atsilikimo. Jums pasakys, kad Rusijoje jis joks didvyris, joks civilizacijos nešėjas, tik okupantas. Pamėginkit Lenkijoje pasekti pasakas apie gerus Švedijos ketinimus XVII a. išvaduoti Lenkiją nuo konservatyvios katalikybės ir duoti germaniškos visuomeninės tvarkos pavyzdžius, kokius ji davusi užvaldytiems Livonijos kraštams. Arba vėlgi rusams papasakoti apie kilnius buvusio Maskvos gynėjo generolo A. Vlasovo tikslus su milijonine hitlerininkų prižiūrima rusų armija (ROA) „vaduoti“ Rusiją nuo stalinizmo. Jus išvarys iš šalies. O Lietuvoje viskas atvirkščiai. Kai viena Šalčininkų moksleivė paskelbė savo rašinį „Lenkijos okupacijos pasekmės Rytų Lietuvai“, lenkiškoji Lietuvos spauda ėmė klykauti – „tai šmeižtas!; nebuvo jokios okupacijos!; kokia ji lenkė, jei taip sako!; lietuviškos mokyklos žaloja lenkų vaikus!“

Vienas iš Rusijos ambasadorių Latvijoje V. Kaliužnyj yra pasakęs, jog pilietybę čia gauti rusams trukdąs ir Latvijos istorijos egzaminas, kuriame reikalaujama pripažinti 1940 m. Latvijos okupacijos faktą, o tai jau esąs ruso sielos prievartavimas, nes istoriją rusas mokęsis iš kitokių vadovėlių. Įdomu, iš kokių gi vadovėlių už Lietuvos pinigus mokosi Lietuvos lenkų vaikai, jei želigovskinės okupacijos pripažinimas sukelia tokią nepasitenkinimo audrą?

Sesės dvynės – Rusija ir Lenkija

Rusijos ir Lenkijos ideologus vienija senos paternalizmo ir didžiavalstybinio šovinizmo tradicijos. Ši rusų savivoka tarsi yla iš maišo kyšojo TSRS himno, 1943 m. pakeitusio „Internacionalą“, pirmosiose eilutėse: „Союз нерушимый республик свободных / Сплотила навеки Великая Русь“ (‘neišardomą laisvų respublikų sąjungą amžiams subūrė didžioji Rusia’). Tačiau akivaizdžiai deklaruoti šovinizmo bolševikai vengė, netgi tramdė save įvairiais potvarkiais. Vis dėlto vienur kitur prasprūsdavo teiginiai apie iškilią rusų tautos misiją kultūrinant aplinkines tautas ir gelbstint jas Rusijos glėbyje nuo negerų kitų kaimynų.

Lenkai atvirkščiai – XX a. pradžioje, kuriantis nacionalinėms valstybėms, visur ir visada pabrėždavo savo pranašumą prieš kaimynines tautas. Kaip rašo lenkų istorikas Kšištofas Buchovskis (Krzysztof Buchowski), lenkų istoriografijoje buvo beveik visuotinai laikomasi interpretacijos, kad „renegatai litvomanai išgalvojo tautiškumą, kuris iš tikrųjų niekada neegzistavo“ [1, 107], o „šiuolaikinė lietuvių literatūrinė kalba, sukurta litvomanų, yra dirbtinai išgalvota“ [1, 108]. Todėl net pilsudskiniame federacijos projekte buvo numatyta laikytis lenkiškumo persvaros principo, o į pakraščių tautas, tarp jų ne tik į lietuvius, bet ir į baltarusius bei latvius – buvo žiūrima kaip į atsilikusias, nesubrendusias valstybingumui, todėl nevertas turėti savo valstybę [1, 183]; bandymai priešintis Lenkijos ekspansijai buvo laikomi tų tautų nebrandumo požymiu [1, 217]. Nenuostabu, kad visos kaimyninės tautos tokio lenkų projekto iš tolo kratėsi. Lenkų nacionalistai būsimojoje Lenkijos valstybėje lietuviams buvo numatę tautinės mažumos statusą [3, 125]. Siauresniuose Lenkijos ir Lietuvos unijos atnaujinimo projektuose pirmaujanti pozicija irgi buvo numatyta lenkams; etninės Lietuvos teritorijoje tai turėję būti vietiniai lenkai – dvarininkai, dvasininkai, karininkai, mokytojai ir kt. Ne be pagrindo J. Pilsudskiu pasibaisėjo iki tol buvęs unijos šalininkas J. Herbačiauskas – laiške M. Riomeriui savo pokalbį su „Valstybės Viršininku“ 1919 m. gruodį apibūdinęs taip: „Jis nekenčia etninės Lietuvos“ [5, 347]. Natūralus lietuvių priešinimasis tokioms idėjoms ir lietuviškumo žlugdymo perspektyvai Lenkijos visuomenę siutino ir skatino planuoti intervenciją – jos planai buvo atvirai diskutuojami [1, 209-213]. Kartu buvo ciniškai stebimasi „nedėkingų lietuvių“ antilenkiškomis nuotaikomis Lietuvoje.

Įdomi dar viena anų laikų detalė: 1919 m. rudenį Lenkijoje nuspręsta stiprinti diplomatinį spaudimą Lietuvai ir pradėti antilietuviškos propagandos kampaniją, kurios tikslas – diskredituoti Lietuvos vyriausybę bei remti visas opozicines apraiškas Lietuvoje [1, 191; 220]. Kaip matom, ši Lenkijos politikos tradicija turi beveik 100 m. istoriją, kad ir su tam tikrais pertrūkiais.

Turėdamos iš esmės panašias federacinių valstybių vizijas ir norą atkurti buvusias imperijas, Lenkija su Rusija ėmė stumdytis alkūnėmis regione. Iš pradžių pasisistumdyta dėl vadinamųjų „buferinių teritorijų“ – Lietuvos ir Latvijos, tačiau 1920 m. kovo mėn. Lenkija metė iššūkį pačiai Rusijai – pradėjo puolimą Maskvos (ir Kijevo) kryptimi. Pasak rusų šaltinių, J. Pilsudskis savo programą maksimum apibūdinęs taip: „Mano svajonė – nužygiuoti iki Maskvos ir ant Kremliaus sienos užrašyti: Rusiškai kalbėti draudžiama!“ [6]. Iki Maskvos jis nenužygiavo, bet Kijevą buvo užėmęs. Tačiau gegužės mėn. rusai perėjo į kontrpuolimą ir liepos mėn. nuvijo lenkus iki pat Varšuvos. Kaip žinom, rugpjūtį bolševikai prie Varšuvos buvo sumušti. Antrą kartą žygiuoti Maskvos ar Kijevo link Pilsudskis vis dėlto nesiryžo – pasitenkino Vakarų Ukraina, Rytų bei Pietų Lietuva ir gretimos Baltarusijos dalimi. Rusų revanšas įvyko 1939 m. rugsėjo 17 d.

Du svetimos lazdos galai

Trečioji regiono valstybė, ilgą laiką turėjusi imperinių ir mesijinių ambicijų, yra Vokietija. Bet pralaimėjimas II pasauliniame kare ją nuo tokių ambicijų išgydė ir, atrodo, ilgam. Savo XX a. pirmosios pusės ideologiją Vokietija traktuoja kaip klaidą, atvedusią šalį ir visą Europą į 1939-1945 m. tragediją.

Lenkijos ir Rusijos imperinės ambicijos niekur nedingo, tik įgavo kitokį, šiuolaikiškesnį pavidalą. Lenkijos įstojimas į ES ir NATO tų ambicijų ir šovinistinų nuostatų nepanaikino. Lenkijoje jos įvilktos į „kresų politikos“ maršką, Rusijoje – į „Rusų pasaulio“ organizacijos veiklą. Tiek Lenkija, tiek Rusija pateisina savo tarpukario politiką kaimyninių šalių atžvilgiu, skiriasi tik tos politikos interpretacijos ir įvykdyto smurto prieš kaimynus argumentai. Ar nesusimąstoma, kur tokios papelijusios savivokos sklaida Lietuvoje gali nuvesti? Į Lenkijos ir Rusijos politikos Baltijos regione panašumus jau pradėjo atkreipti dėmesį ir Latvijos pareigūnai [4].

Sudėti šių dviejų nuomonių į vieną nepavyks net jų apologetams. Mat tie, kurie neigia lenkiškąją okupaciją, pripažįsta sovietinę, o neigiantys sovietinę okupaciją pripažįsta lenkiškąją. Ir kiekviena pusė gąsdina visuomenę antrosios šmėklomis: pirmieji vaizduoja Lenkiją kaip Lietuvos gynėją nuo Rusijos, antrieji Rusiją pateikia kaip Lietuvos gynėją nuo Lenkijos. Ir vieni, ir kiti kaip saugumo garantą siūlo daryti nuolaidas savo adoruojamos šalies kaprizams, o žioplesni politikai užkimba ant šito masalo, nesuvokdami, kad mažos šalies bet kokia nuolaida didelei šaliai yra prekiavimas savo valstybingumu.

Antra vertus, kas gali paneigti, kad po to, kai Smolenske apsikabino Donaldas su Vladimiru, o Vilniuje – Valdemaras su Irina, gali apsikabinti ir šių dviejų skirtingų istorijos „naratyvų“ propaguotojai? Ir dviejų okupacijų tema dings iš Lietuvos istorijos vadovėlių. Gali net atsirasti dar vienas – vokiškasis „naratyvas“, paneigsiantis kaizerinę ir hitlerinę Lietuvos okupaciją. Svarbu, matot, kad būtų kuo daugiau „onaravių naratyvų“. Ir nė vieno, telkiančio ir budrinančio Lietuvos visuomenę.

Klausimas tik toks – ar tie „naratyvų“ autoriai ir spjaudytojai ant Lietuvos istorijos tikrai yra savi?

Literatūra ir šaltiniai

1. Buchowski, Krzysztof. Litvomanai ir polonizuotojai. Vilnius: Baltos lankos, 2012.

2. Digrytė, Eglė. A. Bumblauskas: kova dėl Vilniaus buvo pilietinis konfliktas. http://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/article.php?id=18950675 (žiūrėta 2013 01 05)

3. Eidintas, Alfonsas, Bumblauskas, Alfredas, Kulakauskas, Antanas, Tamošaitis, Mindaugas. Lietuvos istorija. Vilnius: VU leidykla, 2012.

4. Latvijos ministrui Lenkijos kaltinimai Lietuvai primena Maskvos argumentus http://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/latvijos-ministrui-lenkijos-kaltinimai-lietuvai-primena-maskvos-argumentus.d?id=59469013#ixzz2HPIrw0pB (žiūrėta 2013 01 05)

5. Soliak, Zbigniew. Tarp Lenkijos ir Lietuvos. Mykolo Römerio gyvenimas ir veikla (1880-1920 metai). Vilnius: LII leidykla, 2008.

6. Лещенко, Bладимир.На Москву!“ и „На Варшаву!“ или „Говорить по-русски воспрещается“ http://topwar.ru/1431-na-moskvu-i-na-varshavu-ili-govorit-po-russki-vospreshhaetsya.html (žiūrėta 2013 01 05)

Nuotraukoje: Prof. A. Butkus 

Voruta. – 2013, saus. 19, nr. 2 (766), p. 4.

Nuomonės, diskusijos, komentarai , , , , , , , , , , , , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra