Kaip reikia Lietuvą didint

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Svečiuose pas klaipėdiškę dailininkę Evą Labutytę

Eva Labutytė, augusi Klaipėdos rajone, artimiau bendravo su profesore Birute Baltrušaityte-Masioniene, galima sakyti, tilžėne, negu su klaipėdiške rašytoja Ieva Simonaityte, nors jų gimtinės – Vanagai ir Begėdžiai – nutolusios vos per vieną parapiją.

Lietuvių literatūros klasikę ir jaunąją dailininkę, kada jos susipažino, skyrė amžius, bet ir tradicijos, kurios, kuo artimesnis kaimynas, tuo svetimiau atrodo (Ieva Simonaitytė: “Mes, priekuliškiai, ką ten tie Gargždų žemaičiai…”). Kalbotyrininkas Kazimieras Masiliūnas rinko žodžius iš gretimo visai prieinančio kaimo, bet tų žodžių I.Simonaitytė nepripažino, atseit, juk taip kalbėjo ten kažkur už miškelio.

Mokslininkui rūpėjo, ar Simonaitytės leksiniai dialektizmai tikrai yra tokie ir kaip plačiai jie vartojami.
Skyrė tas tris iškilias Mažosios Lietuvos moteris ir tai, kad Ieva Simonaitytė buvo kaimo, poetiškai jos pasivadinto Aukštujais, o tuodvi – Vilniaus aukštųjų mokyklų auklėtinės.

Tilžės trauka didesnė nei Klaipėdos. Lietuvininkai tilžėnai Didžiajai Lietuvai buvo daugiau pažįstami dar iš spaudos draudimo gadynės. Jų tarmė, įsitvirtinusi lietuvininkų raštuose, veikė mūsų bendrinę kalbą. Geriausi atstovai – Vydūnas, Martynas Jankus, Enzys Jagomastas, Dovas Zaunius, prisidėję prie lietuvių tautinio sąjūdžio abiejose Nemuno žemupio pusėse, vėliau Jokūbas Stiklorius, Adomas Brakas – rūpinęsi Lietuvos valstybės įsitvirtinimu pajūryje. Jų darbai po II pasaulinio karo Lietuvoje iš naujo buvo įvertinami. Tas procesas nesustojęs, bet jame tuo metu, 7-ame dešimtmetyje, beveik nedalyvavo senieji vietos gyventojai, tik išeivija. Etninė kultūra, iki atsirandant Klaipėdoje humanitarinei aukštajai mokyklai, rūpėjo nebent kraštotyrininkams. Klaipėdiškių savimonę palaikė Evangelikų liuteronų bažnyčia.

Eva Labutytė – viena iš lietuvininkų bendrijos “Mažoji Lietuva” steigėjų, senųjų klaipėdiškių pirmojo susiėjimo, prasidėjus Atgimimui (1989 05 27), organizatorių.

Susiėjimas buvo prasmingai surengtas Klaipėdoje, jam pirmininkavo Eva Labutytė su Tautvydu Braku ir vyskupu Jonu Kalvanu (vyresniuoju). Tarp tų pirmųjų buvo Jurgis Aušra, Rūta Kėkštaitė-Mačiūnienė, Viktoras Petraitis, Vytautas Gocentas, Erikas Purvinas. Pamaldos vyko Šilutės evangelikų liuteronų bažnyčioje, aplankytos Karklininkų, buvusios Klaipėdos (dabar – M.Mažvydo skulptūrų parkas) ir Bitėnų kapinės. Tais metais pradėtos sodinti lietuvininkų giraitės prie Agluonėnų ir “Trinyčių” tvenkinio, Šilutėje atsirado Lietuvininkų gatvė.

Lietuvininkų bendrija “Mažoji Lietuva” ėmė rūpintis klaipėdiškių kapinių tvarkymu, bažnyčių atkūrimu, istorinio Klaipėdos krašto tautinių ir evangeliškų tradicijų puoselėjimu. Bendrija paveldėjo Mažosios Lietuvos, dar vadinama ir Mindaugo, vėliavą – žalia-balta-raudona. Pas mus esama dviejų tautinių vėliavų. Senesnė už Trispalvę (geltona-žalia-raudona) yra Mažosios Lietuvos vėliava: žalia-balta-raudona.
Pasak legendos, Lietuvos karalius Mindaugas tą vėliavą liepęs iškelti prie sienos su kryžiuočiais Priegliaus ir Alnos santakoje. Tvirtovė Vėliava (Vėluva) buvo Nadruvos sostapilis. Po Antrojo pasaulinio karo lietuvių mokslininkai prašė palikti istorinį miesto pavadinimą, bet sovietų pareigūnai tik pasijuokė – išvertė į Znamenską (rusiškai vėliava – znamia). Kanadoje gyvenantis lietuvių kalbininkas profesorius daktaras Vilius Pėteraitis mano, kad Vėluva galėjo reikšti mirusiųjų vietą, “vėlių” miestą.

Eva Labutytė savo kūryboje jautriai permąsto istoriją, nepailsdama piešia prūsų ir vakarinių lietuvių tradicinės kultūros motyvais. Tie jos piešiniai lyg viduramžių graviūros – vaizdai mįslingi, prislopinti šešėlių ir pusšešėlių. Arba gal truputį kosminiai, arba pelkiniai, lyg juos gaubtų dangiškasis ir Nemuno deltos rūkas. Bet jos simbolių kalba išsami, nors ir nešanti į neįžiūrimą praeitį. Beje, simboliai – tai ne tik tie ornamentai, paimti iš audimų raštų, laivų ir pastatų architektūros, o kažkur kažkada įrėžti į akmenį ar kaulą. Simbolių prismaigsčiusi, lyg biržydama rugių lauką. Tas laukas sužaliavęs, o biržės dar matyt.

Todėl ir Ievos Simonaitytės, ir kitų Mažosios Lietuvos veikėjų tema dailininkės kūryboje turi nuolatinį savo kampelį, nepakartojamus garsus ir spalvas. Drauge su lietuvininkų bendrijos “Mažoji Lietuva” seimelio įgaliotuoju nariu Vilniuje Vytautu Gocentu ji rūpinosi, kad Atgimimo metais rašytojos Ievos Simonaitytės vardas būtų pagarbiai tariamas evangelikų liuteronų bažnyčiose kaip ir kituose lietuvininkų susiėjimuose.

Kas jai pačiai padėjo pilietiškai susiformuoti?

Marija Bližienė-Gvildikė iš Griaumenų kaimo pasakoja, kaip juos, 20 Plikių parapijos vaikų, konfirmavo kunigas Ansas Baltris. Tai buvo 1954 m. Pradėjo mokyti diakonas Tydekas, bet jam išvykus gyventi į Vokietiją, “kunigas Ansas Baltris šventą dieną pasikinkydavo arklį ir atvažiuodavo pas vaikus į Plikius iš Kretingos, kur gyveno”.

Vaikai rinkdavosi kiekvieną sekmadienį: mokydavosi prieš pamaldas, dalyvaudavo pamaldose, po pamaldų dar kiek pagiedodavo. Taip truko dvejus metus. Eva Labutytė buvo maloni pasišnekėt, neišpuikusi, šauni mergaitė. Ji gyveno toliau nuo bažnyčios, kitoje pusėje, taigi kartu nevaikščiojo. Dabar, kai atvažiuoja iš Vilniaus į Klaipėdą, kartais pas ją apsinakvoja. Dažnai jos prisimena kunigą Ansą Baltrį. Imponavo to žmogaus dvasingumas, mokytumas, bet ir tai, kad jis visuomet išsakydavo lietuvių reikalus, kėlė lietuvišką Dievo žodį. Prie sovietų tai buvo gana drąsu kalbėti. “Tą ir mano teta pasakoja, kad jis buvo karštas lietuvis patriotas. Giruliuose turėjo namą, kai vokiečiai užėjo (1939 03 22), išsikėlė į Kretingą, į Didžiąją Lietuvą, nenorėjo ar negalėjo čia pasilikti”, – sakė Marija Bližienė.

Kunigas Ansas Baltris lankė Rūtos Kėkštaitės-Mačiūnienės senelę Elzę Zelenis (Zelenytę)-Brožienę, Dovo Zauniaus svainę – žento motiną. Zaunių didelį pavyzdingą ūkį prie Tilžės sovietai buvo paleidę vėjais.

Visa giminė buvo nukentėjusi nuo vokiečių ir nuo rusų.

Tada jie gyveno Smeltėj, kur dabar Klaipėdos žvejų uostas. Kunigas sakė, kad laidot neatvažiuosiu, bet kaip ligonį aplankė. Jis daug lietuvininkų po karo šitaip apeidavo.

Rūta Kėkštaitė-Mačiūnienė:

Visada važiuodavo žvejai per Smeltę ir iš vežimų šaukdavo, kad išeitų žmonės pirkti šviežios žuvies:

– Doč, doč, doč, fliunder, fliunder!

Kai prieini sako:

– Ar menkės nenori? – iš arčiau pradeda lietuviškai kalbėti.

Viešajame gyvenime lietuvininkai buvo įpratinti kalbėti vokiškai, tai darė ir po karo, kai buvo labai neparanku, net pragaištinga.

Eva Labutytė natūraliai priima Mažosios Lietuvos kultūros dvilypumą – lietuviškąjį ir vokiškąjį. Ieva Simonaitytė grabe apsiverstų, pamačiusi Evos Labutytės krikštą “Simoneit” (pavardė be galūnės). Rašytoja labai apmaudavo 1966 m. Vanagų kapinėse pamačiusi savo giminaičių Masalskių kapų užrašus vokiškai.

Tarp Klaipėdos senbuvių evangelikų liuteronų egzistuoja problema lietuvis-vokietis, panašiai kaip ir Vilniaus apylinkėse, kur katalikai lietuvis su lenku turi dalytis mokykla, bažnyčia ir kapinėmis. Dabar Vokietija ir Lenkija stengiasi palaikyti tautinius jausmus labdara. Eva Labutytė nėra apaštalė ar misijonierė, bet ji jaučia atsakomybę už savo gentainius.

Klaipėdiškiai po karo tirpte tirpo. Griuvėsiai anapus Nemuno, griuvėsiai šiapus. Dailininkė dėlioja archeologinio ąsočio šukes: Semba, Skalva, Sūduva, Nadruva, Notanga, Varmė, Barta, Pamedė…, apraudodama Vakarų lietuvių ir prūsų likimą, atkakliai traukia iš amžių tamsos į parodų šviesą baltiškąjį ornamentą.

Per jubiliejinę (1998 m.) parodą Vilniuje kalbėjo: “Man pačiai labai reikėjo tos parodos. Ne todėl, kad pasirodyčiau, nors tai irgi svarbu, bet kad dar kartą pasidžiaugčiau kūrybiniu džiaugsmu, kad nors akimirkai savimi pasitikėt galėčiau. Jūsų dėmesį priimu kaip meilę, kaip pagarbos ženklą”.

Pernai Eva Labutytė tapo daktarės Genovaitės Kazokienės vaizduojamojo meno fondo (Australija) premijos laureatė. Fondas skatina dailininkus, sukūrusius reikšmingų kūrinių lietuviška tema.

Vokietijos prūsų bičiulių draugija “Tolkemita” jai už darbus prūsų tema skyrė draugijos fondo premiją, “Tolkemitos” premijos laureatas yra akademikas Vytautas Mažiulis.

Draugijos pastangomis 1989 m. į vokiečių kalbą išversta ir išleista Marijos Gimbutienės monografija “Baltai”.

“Atkurta prūsų tragika skamba skaudžiai, bet prislopintom gaidom – galbūt dėl santūrios protestantizmo dvasios įtakos…” – 1990 m. rašė profesorė Birutė Baltrušaitytė-Masionienė, pristatydama Evos Labutytės kūrinius Vokietijos žiūrovams.

Eva Labutytė dalyvauja dailės parodose Lietuvoje ir užsienyje nuo 1968 m. Yra sukūrusi M.Mažvydo, L. G.Rėzos, Vydūno, D.Kleino, J.Bretkūno, K.Donelaičio, M.Jankaus ir kitų Mažosios Lietuvos šviesuolių portretus. Spalvotų linoraižinių ciklą “Mano kraštas” yra paskyrusi rašytojos Ievos Simonaitytės atminimui (1981). Kiti iškilesni jos grafikos ciklai “Oi močiūt motinėle” (1967–1968), “Knygnešiai” (1980), “Mažosios Lietuvos motyvai” (1982–1983), “Jūros ritmai” (monotipija, 1984), “Krikštų kompozicija” (anglis, 1987), miniatiūrų ciklas “Prūsų atminimui” (1988), kelionių iš Vokietijos ir Norvegijos motyvai. Dailininkė mielai kuria ekslibrisus, lieja akvareles, iliustruoja knygas. Ji sumani dailės parodų organizatorė ir kuratorė.

Pernai ir šiemet tarptautinė paroda “Krikštai mene” Klaipėdoje, Vilniuje ir Nidoje buvo graži baltiškosios pasaulėjautos gyvybingumo šventė. Uoli Mažosios Lietuvos enciklopedijos rengėjų talkininkė.

Visuomeniniais pagrindais vadovauja jos Dailės skyriui.

Eva Ėrika Labutytė gimė Begėdžių kaime, Saugų parapijoje. Savarankiška nuo 17 metų. Seneliai Michelis Labutis ir Maria Aschmann – Labutienė turėjo 12 vaikų. Du sūnūs žuvo I pasauliniame kare. Ūkis atiteko vyresniajai dukrai Evai Lippke. Tėviškė melioruota 1981 m.. Tėvas Fricas Labutis (1911–1986) po II pasaulinio karo gyveno Vokietijoje, motina Katerina Ragaišikė (Rogaischus, 1910–1955) buvo ūkininkaitė iš Šventvakarių, jiedvi gyveno Karališkiuose, Plikių parapijoje. Eva po Klaipėdos pedagoginės mokyklos dirbo Kurmiuose, netoli Švėkšnos, Saugų vaikų namuose. Baigusi Valstybinį dailės institutą (dabar – Dailės akademija), 1967–1976 m. dirbo Vilniaus pedagoginėje mokykloje. Vyras – Antanas Vanagas, inžinierius. Sūnus Kęstutis – studentas.

Nuotraukose:

1. Ieva Labutytė ir Ieva Simonaitytė
2. I. Labutytės darbas
3. I. Labutytė-Vanagienė

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra