Kaip gyveni, rinkėjau?

Autorius: Data: 2010-01-10 , 07:33 Spausdinti

Su tokiu klausimu Šalčininkų rajone (Kalesninkuose ir Eišiškėse) lankėsi Seimo pirmininko pavaduotojas Algis Kašėta, tikėjęsis išgirsti rinkėjų pageidavimus, o galbūt ir priesakus tolimesnei savo – Seimo nario – veiklai.
 
Varėnos-Eišiškių rinkimų apygardoje jam buvo patikėtas mandatas atstovauti šio krašto gyventojų interesams. Prisiminkime keletą biografijos faktų…

Algis Kašėta gimė 1962 m. gruodžio 20 d. Varėnos rajono Mergežerio kaime miškininko šeimoje. 1991 m. baigė VU ir įgijo istoriko specialybę. Tyrinėjo pokario metų istoriją. Šia tema parašė mokslinių straipsnių. Knygos „Partizaninis karas Lietuvoje 1944-1953 m.“, dokumentų rinkinių „Laisvės kovos 1944-1953 metais“ (Kaunas: Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga, 1996) (kartu su Dalia Kuodyte), „Lietuvos partizanų kovos ir jų slopinimas MVD-MGB dokumentuose 1944-1953 metais“ (Kaunas: Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga, 1996) (kartu su Nijole Gaškaite ir Juozu Starkausku) bendraautoris.

Nuo 1988 m. aktyviai dalyvavo Sąjūdžio veikloje Varėnos rajone. 1994-1999 m. – Lietuvos krikščionių demokratų partijos narys. 2000-2003 m. – Moderniųjų krikščionių demokratų sąjungos narys. 2003-2005 m. – Liberalų ir centro sąjungos narys. Nuo 2006 m. – Lietuvos liberalų sąjūdžio narys, o nuo 2008 m. Lietuvos liberalų sąjūdžio partijos pirmininko pavaduotojas.
1996-2000 m. – VII Seimo narys, išrinktas Varėnos-Eišiškių rinkimų apygardoje Nr. 70. Iškėlė Lietuvos krikščionių demokratų partija. 2000-2004 m. – VIII Seimo narys, išrinktas Varėnos–Eišiškių rinkimų apygardoje Nr. 70. Iškėlė Moderniųjų krikščionių demokratų sąjunga.
2004-2008 m. Seimo nariu išrinktas Varėnos-Eišiškių rinkimų apygardoje Nr. 70. Iškėlė Liberalų ir centro sąjunga.
2008 m. Seimo nariu išrinktas Varėnos-Eišiškių apygardoje Nr. 70. Iškėlė Liberalų sąjūdis.
Susitikimų su rinkėjais dieną Seimo narys apsilankė ir lietuviškoje mokykloje.

Kalesninkų pagrindinė mokykla
Varėnos-Eišiškių plente, apie 10 km į rytus nuo Eišiškių, yra iš Lietuvos unijos laikų žinomi Kalesninkai. Jo dvare 1676 m K. Kuncevičius įkurdino karmelitų vienuolyną, 1707 m. buvo pastatyta pirmoji Romos katalikų bažnyčia, o prie parapijos veikė pradžios mokykla. Rusijos okupacijos metu caro valdžia mokyklą uždarė ir įsteigė rusišką. Visą gyvenimą paskyręs Kalesninkų apylinkės švietimui kunigas M. Rudzys-Rudzis 1915 m. vėl įsteigė lietuvišką mokyklą, kurią 1932 m. uždarė lenkų valdžia…
Dabartinės lietuviškos Kalesninkų pagrindinės mokyklos veikla atnaujinta paskelbus atkurtos Lietuvos Respublikos nepriklausomybę, 1992 m. mokykla buvo pradinė, nuo 1997m. – pagrindinė. Birželio viduryje ji į savarankišką kelią palydėjo jau devintą dešimtokų kartą.
Anastasija…Justina…Karolina…Beata….Andrius…Vladislav… Artūras… Tomas…
Vaikai vienas po kito kviečiami į improvizuotą sceną atsiimti Pagrindinio išsilavinimo pažymėjimo, apdovanojimų už aktyvų dalyvavimą mokyklos gyvenime, gerą mokymąsi arba… gerą autobuso tvarkaraščio „pažinimą“. Tarp salėje sėdinčių moksleivių – šventiškai nusiteikę jų mokytojai, ašarų neslepiančios mamos…
Nenuostabu: daugeliui šių jaunuolių, stovinčių ant savarankiško gyvenimo slenksčio, nuo šiol prasidės kitas gyvenimas. Vieniems vidurinėje mokykloje, kitiems – Varėnos technikos, o galbūt Vaidotų žemės ūkio mokykloje… Kiekvienam – pagal sugebėjimus, pagal pasirinkimą, pagal tai, kiek darbo buvo įdėta įveikiant pirmąjį slenkstelį…
Pirmoji absolventų mokytoja Audronė Streikuvienė kiekvienam iš jų primena mokyklinės biografijos pradžią. Auklėtoja Vilija Mieldažienė, mokyklos direktorė Renata Aukščionienė, klebonas Elijas Anatolijus Markauskas, pasiliekantys moksleiviai sveikina, linki bei duoda paskutinius priesakus tam keliui, kurį teks įveikti jau be jų paramos…
Sveikindamas mokyklos absolventus Kalesninkų klebonas E. A. Markauskas linkėjo nepamiršti, kad „Mes Lietuvoje ne svečiuose, čia mūsų namai ir dėl jų iš visų jėgų stenkimės“.
Tai nebuvo skambi frazė. Tai buvo patirties diktuojami žodžiai. Nes čia, krašte, kuris yra patyręs dvigubą priespaudą, dažnai patys nesuvokdami, jog vaikams daro meškos paslaugą, suaugusieji ugdo juos ne vadovaudamiesi sveiku protu, o tik ambicijomis, kurias neretai skleidžia ir sutvirtina neatsakingi politikai. Antai mokyklos, kurioje dėstymas vyksta lenkų kalba, antrokėlis su kodėlčiaus įsitikinimu tvirtina: „Čia Lenkija“… O kai pabandai prieštarauti, šis tau kaip didžiam nemokšai išaiškina „Ir jūs lenkas, tik išmokęs lietuviškai…“ Ar bereikia spėlioti, kokios nuotaikos tvyro to vaiko šeimoje ir kokio lojalumo valstybei, kurioje gyvena, jis mokomas? Tai vyksta dabar, kai aukščiausio lygio vadovai davė politinį įvertinimą buvusiems abiems – lenkų ir lietuvių – tautoms labai skaudiems politiniams ir kariniams konfliktams ir, siekdami kitokios santykių kokybės, ragino bei ragina ieškoti galimybių kurti bendrus kitokios kokybės namus.
Tačiau reikia, kad valstybės įstatymai būtų privalomi visiems vienodai. O Seimo pirmininko pavaduotojas A. Kašėta, tarsi teigdamas, jog šiomis išleistuvėmis mokyklos gyvenimas tik įgauna pagreitį, kviečia būsimus absolventus rudenį apsilankyti Seime, pamatyti vietą, kurioje buvo dedami teisiniai pagrindai atkuriamai nepriklausomai Lietuvai, kur ir šiandien dirba įstatymų leidėjai.
Čia stiklo gaubtu apgobti barikadų fragmentai mena, kokia trapi laisvė…

Mūsų namai… Kokie?
Jau ketvirtai kadencijai į Seimą Varėnos-Eišiškių rinkiminėje apygardoje išrinktas Algis Kašėta pastebi, jog greta esančiame jo gimtajame Varėnos rajone į susitikimus ateina kur kas daugiau žmonių. Kuo skiriasi Eišiškių kraštas nuo Varėnos rajone esančios apygardos dalies? – klausiame Seimo nario. Atsakymas netikėtas: „Sakyčiau, čia žmonės šiek tiek atsargesni ar baikštesni. Varėnoje žmonės dažnai skundžiasi nepagrįstais savivaldybės sprendimais, čia šiuos klausimus kelti vengiama. Nemanau, kad čia „geresni“ valdžios vyrai arba tobuliau tvarkomasi. Manau, kad čia labiau veikia savisaugos instinktas. Tas atsargumas, kaip rodo gyvenimo realybė, turi pagrindo.
Šiek tiek bendravimą komplikuoja tai, kad vyresnio amžiaus žmonės sunkiai kalba lietuviškai arba supranta tik buitinę kalbą. Kita vertus, rinkimų rezultatai rodo, kad šiame krašte balsuojama pagal kandidatų tautybę. Kitur Lietuvoje rinkėjai daugiau žiūri partijos programinių nuostatų ar kitų faktorių, tuo tarpu čia į pirmą planą keliama priklausomybė etninei lenkų grupei ir ją atstovaujančiai partijai – Lenkų rinkimų akcijai.. Tačiau galiu pasidžiaugti, kad už mane, lietuvį, balsuojančių lenkų procentas su kiekvienais Seimo rinkimais didėja“.

Įstatymai priimti. O kas toliau?
Toks garsiai ištartas klausimas tvyrojo ore, kai po iškilmių lietuviškoje mokykloje Seimo narys bendravo su Kalesninkų inteligentija.
Atkūrus Lietuvos Respubliką, lietuvių kalba buvo paskelbta valstybine, priimti jos vartojimą reglamentuojantys teisės aktai. Inteligentija, kalbos specialistai, atsižvelgdami į tai, jog sudėtingu istorijos laikotarpiu labiausiai šiuo požiūriu nukentėjo kai kurie Rytų Lietuvos regionai, skyrė jiems daugiau dėmesio. Buvo steigiamos lietuviškos mokyklos, kurių sovietmečiu ten nebuvo, organizuojami valstybinės kalbos kursus, o tiems, kurie pageidavo užimti vietas valstybės įstaigose – ir egzaminai. Valstybine kalba ugdomiems vaikams atsiveria galimybės stoti į aukštąsias mokyklas savoje valstybėje, žmonėms sudaryta galimybė būti pilnaverčiais savos šalies šeimininkais.
Deja, lenkiškai nemokantis Lietuvos pilietis dar ir šiandieną gali gerokai sutrikti telefonu paskambinęs į to krašto valstybinę įstaigą, nes ten dažniausiai atsiliepiama lenkiškai. Sakysite: kuo daugiau kalbų moki, tuo turtingesniu gali save laikyti. Tačiau vargu ar kokioje pasaulio šalyje valstybinėje įstaigoje Jums pasiūlys bendrauti ne valstybine kalba. Deja, LR Viešojo administravimo įstatymas, pagal kurį visose valstybės įstaigose privalu bendrauti valstybine kalba, Rytų Lietuvoje gyvas tik popieriuje. Gyvenimas sukūrė savus, kažkam patogesnius dėsnius. Bet – kodėl gyvenimas? Galbūt juos kūrė tie, kuriems nepatiko ir nepatinka Lietuvos nepriklausomybė? Tie, kurie vaikus moko, esą, jie gyveną Lenkijoje? O jeigu jau taip – tai gal tų jėgų, kurios inspiruoja ir skatina tokias nuotaikas, veiklą reikėtų išanalizuoti ir įvertinti, ar ji nekenkia valstybingumui…
Kalesninkų pagrindinės mokyklos direktorė R. Aukščionienė, klebonas E. A. Markauskas argumentuotai ir pateikdami pavyzdžius, kalbėjo apie tai, kad Šalčininkų rajone neveikia nei valstybinės kalbos, nei viešojo administravimo įstatymai. Pastebėjo, kad kalbos nemokančius žmones lengviau įtikinti tuo, kas visai neatitinka gyvenimo realijų, jiems kur kas sudėtingiau spręsti savo reikalus. Pasak jų, prieinama net iki tokių absurdų, kad žmogus įtikinamas, jog pensijas skiria ir ES paramą dalija gretima Lenkija. Taip, apeliuojant į tautinę priklausomybę ir gana primityviai – per materialinius dalykus – rinkėjai traukiami į pagal tautinį principą sukurtos partijos pusę.
Klebonas E. A. Markauskas pasakoja, kaip vieno vizito Poznanėje metu nustebę kaimynai jo klausė: „Kas ten jūsų šalyje vyksta? Ko jūs kenkiat Lietuvai?“ O kai į Lietuvą atvažiavęs popiežius Jonas Paulius II, pavadino Vilniaus krašto lietuvius „lenkų kilmės lietuviais“, tai prieš lietuvybę nusiteikę vietiniai politikieriai puolė net popiežių. Bažnyčios nuostatose sakoma, kad jos veikla turi būti grindžiama artimo meilės principais, tačiau mūsų valstybei priešiškos jėgos realiame gyvenime nekreipia į šias nuostatas dėmesio. Popiežius, kurį lenkai labai gerbia, atvažiavęs į Lietuvą ragino: „kurkite bendrus namus“, o tai reiškia, kad ragino lenkus integruotis. Politikuojantys vietos valdininkai, nekreipdami dėmesio į tai, kad vyksta aukščiausio lygio tarpvalstybiniai susitarimai, skatinantys tarpusavio supratimą bei bendradarbiavimą tiek kultūros, tiek politikos srityse, vykdo priešingą ir net kiršinančią politiką.
Kodėl stengiamasi išlaikyti įtaką vienose rankose? Paaiškinimas toks: žmonės mato norą išlaikyti valdžią vienose rankose, kad nepradėtų reikštis demokratinės jėgos. „Kam komunistams reikia demokratijos? – klausia jie. – Šis rajonas ne veltui vadinamas „raudonu“. Čia niekam nerūpi net pats lenkiškumas, pastarasis čia yra tik priedanga“.
Kilus diskusijai, kaip būtų galima įveikti akivaizdų priešinimąsi valstybės įstatymų vykdymui, nuomonės išsiskyrė. Vieni reikalavo įvertinti kiršintojų veiklą ir tokias organizacijas uždrausti, kiti tvirtino: „Draudimu nieko nepasieksi. Reikėtų mažmožio: pareikalauti vykdyti Lietuvos Respublikos įstatymus ir kontroliuoti, kaip jų laikomasi. Valstybinės kalbos, Viešo administravimo įstatymai, transporto lengvatų įstatymas… Argi šio krašto valdininkai tokie privilegijuoti, kad gali nesilaikyti norminių teisės aktų?
Ir dar… Faktorius, kurio nutylėti neįmanoma. Jausmas, per kurį žmogus valdomas visais žmonijos vystimosi tarpsniais ir kurio nėra atsikratyta, nes veikia jėgos, skatinančios jį. Tai BAIMĖ.
„Mūsų krašte daug yra tokių klausimų, kuriuos sprendžiant apeinami LR įstatymai, tačiau žmonės vengia aktualius klausimus kelti, nes bijo. Savivaldybė yra ta institucija, kuri arčiausiai jų, žmonės vengia konfrontacijos, nes bet koks jiems rūpintis klausimas gali būti blokuojamas ir sprendžiamas nepalankiai. Žmonės taip ir sako: „mes negausim, mums neleis“.
Išklausęs probleminių pastebėjimų, iš kurių darytina išvada, jog Lietuvoje įstatymai priimami, tačiau jų vykdymo kontrolė nėra pakankama, Seimo narys A. Kašėta pastebėjo, jog tuo pirmiausia turėtų rūpintis savivaldybės, kurioms suteikiama vis daugiau teisių. Taip yra daroma kaimyninėje Lenkijoje. Deja, Rytų Lietuvoje savivaldybes dažnai įtakoja tautiniu pagrindu susikūrusi partija ir tenka apgailestauti, kad šiame krašte kol kas jai nėra alternatyvios, liberalesnės politinės jėgos, kurioje dominuotų inteligentai, sugebantys ir galintys apeliuoti į labiau mąstančius žmones. Antai gretimoje Latvijoje rusakalbiai radikalai pralaimėjo. Laimėjo taip pat tautiniu pagrindu sukurta partija, kuri skiriasi nuo radikaliosios tuo, kad joje daug intelektualų ir jos programoje nėra tokių radikalių idėjų, reikalavimų ir programinių nuostatų. Tai į naudą Latvijos politiniam veidui.
Ar neatsitiko taip, kad mūsų šalyje lenkiškumas virto savotišku verslu: gaunamos lėšos, kurios sudaro galimybę užsitikrinti galią savivaldybėje ir taip vykdyti savo politiką. Dabar jau belieka žiūrėti į ateitį ir reikalauti, kad būtų laikomasi įstatymų, o jeigu juos reikia koreguoti, turėtų būti inicijuojamos pataisos…
Ir dar… Didžioji politika. Apgailestaujant tenka pastebėti, kad yra politikų, kurie sąmoningai kaitina atmosferą.
Seimo narys A. Kašėta pasiteiravo Kalesninkų šviesuomenės nuomonės dėl pastaruoju metu plačiai diskutuojamo pavardžių ir gatvių pavadinimų rašymo.

Tada kito kelio nebuvo

Paklaustas apie savo politiko karjerą, Seimo narys A. Kašėta neslepia, jog yra buvę dvejonių svarstant, ką rinktis: istoriko karjerą ar politiko kelią. Bet tai jau buvo vėliau, balotiruojantis į Seimą. Tačiau tuo metu, kai prasidėjo Sąjūdis, kai žmonės kilo keisti valstybės gyvenimo, dvejonių nebuvo. Tiesą sakant, 1988-aisiais labai mažai kas dvejojo. Arba tu buvai su Lietuva arba prieš ją.
Na, o Mergežeryje (Varėnos rajonas) augusiam jaunuoliui kaip ir viskas buvo aišku: buvo gyvi senelio porinimai apie lenkų, vokiečių ir rusų okupacijas, o kai su tėvuku žiūrėdavo per televizorių Česlovo Juršėno politikos apžvalgos valandėles, dziedulis viską „sudėliodavo“ į savas lentynėles. Galbūt tai vadintina analitinio mąstymo pradžiamoksliu, galbūt gyvenimo mokykla, galbūt ir vienu ir kitu… A. Kašėta nedvejodamas pasisakė už nepriklausomą Lietuvą: iš pradžių Varėnos rajono sąjūdžio grupėje, dabar už ją balsuoja Seime.
Ar gerai balsuoja, ar taip, kaip rinkėjų prisakyta?
Į šį klausimą geriausiai galėtų atsakyti jis pats. Ir žinoma, sau pačiam.
Be abejo, ir Varėnos-Eišiškių rinkiminės apygardos rinkėjai.
Tuo tarpu mes pastebėjome, kad visur, kur jis tą dieną lankėsi, žmonės atvirai ir tiesiai dėstė savo problemas, kartu analizavo priežastis, kreipėsi, kai negalėjo sulaukti paramos iš tiesiogiai ją turinčių garantuoti institucijų.
Taip buvo ir Šalčininkų rajono centre.

 
Eišiškėse
Vietovės pavadinimas siejamas su Lietuvos didiko Eikšos vardu. Kai kurie istorikai mano, kad čia galėjusi būti Vytauto didžiojo žmonos Onos Sudimantaitės tėviškė. Bet tai – seniausieji, XIV a. siekiantys laikai. Vėliau buvo pradėta vykdyti krašto lenkinimo politika: dvaruose, per lenkus, per lenkuojančius dvasininkus. Prieita iki to, kad „<…> lenkomanas kun. Kulikovskis laikęs agentus ir šnipinėjęs lietuvius. Jis įtikinėjęs žmones, kad tas, kas lietuviškai meldžiasi, mokosi ar skaito lietuviškus laikraščius“ yra pagonis ir užsitraukiąs Dievo nemalonę“ („Mūsų Vilnius“, 1935, Nr. 11).

Ar gali vieni būti „vertingesni“ už kitus?
Na, šiandien juodųjų knygų kitų tautybių asmenims registruoti galbūt niekas nebesudarinėja, tačiau norinčiųjų pasinaudoti galimybe priešinti vienus su kitais yra. Kaip suprasti faktą, kad viena darželio pusė remontuojama, o kita – ne? Kodėl? Pasirodo, todėl, kad į jos patalpas atvedami skirtingų tautybių vaikai. Neįtikėtina? Sutinku.
Tačiau tokį akivaizdų faktą patvirtino susitikti su A. Kašėta, už kurį balsavo, atėjusi ponia Genoefa Žymantienė. Moteris prieš keletą metų iš Šiaulių persikraustė gyventi į Eišiškes ir tvirtina iki šiol nesuprantanti, ar ji vis dar Lietuvoje tebegyvena. „Čia veikia visai kiti įstatymai į žmogų ir jo reikalus žiūrima per tautiškumo prizmę“ – tvirtina ji.
Vizitui pas Seimo narį ji ruošėsi: užrašų knygelėje surašyta tiek klausimų, kad ir atidžiai jos klausęs A. Kašėta nustebo dėl jų gausos.
Pirmiausiai moteris prabilo apie darželio problemas. Pasak jos, gavus paramos iš Lenkijos, buvo suremontuota ta dalis darželio, kurioje prižiūrimi lenkų tautybės vaikai. Tuo tarpu ta dalis, kurioje tėveliams dirbant globojami lietuvaičiai, palikta netvarkyta. „Netvarkingi tualetai, kitos patalpos, – tvirtino ji ir klausė, ar tikrai Lietuvos Vyriausybė ir Švietimo ir mokslo ministerija nesirūpina augančiąja karta. Mūsų savivaldybėje viską sprendžia meras, kuris nori įrodyti, jog valstybė nieko nedaro jaunosios kartos ugdymui. Skleidžiama dezinformacija apie ES lėšas ir jų panaudojimą, apie valstybės skiriamas lėšas. Moteris taip pat prašė atkreipti dėmesį į tai, kad darželyje silpnai ugdomas gebėjimas kalbėti lietuviškai. „Tai labai netoliaregiška politika, – tvirtino ji. – Vaikams reikės toliau mokytis ir gyventi šalyje, kur valstybinė kalba – lietuvių, o jie kalbos nemokės. Gyvename taip, tarsi čia būtų kita respublika… Čia negalioja Lietuvos įstatymai“.
Dėl rinkėjos kelto klausimo Seimo narys pažadėjo rašyti raštą Šalčininkų merui.
Koks bus rezultatas? Iš anksto nespėliokime…
Gavusi išsamų paaiškinimą ir … vilties, p. Genoefa prabilo apie problemą, kuri jau daugelį metų vargina pasienyje su Baltarusija gyvenančius žmones. Ne paslaptis, kad pakitus geopolitinei padėčiai, kai kurių žmonių giminės ir net artimųjų kapai liko Baltarusijos pusėje, į kurią vykstant reikia vizų. Tiesa, dabar jų išdavimo tvarka supaprastinta, tačiau piliečiai vis dar patiria nepatogumų.
Atsakydamas į šį klausimą Seimo narys paaiškino, kad baigiama rengti dvišalė sutartis, kuri turėtų išspręsti tokio pobūdžio pasienyje gyvenančių žmonių problemas.
„Labai lėtai tvarkomi pilietybės klausimai, – tarsi iš gausybės rago sėmė problemas p. G. Žymantienė. – Antai žmogus atsisako kitos valstybės pilietybės, tačiau Lietuvos Respublikos pilietybę tegali įgyti tik po šešerių mėnesių“.
Po tokio p. Genoefos pareiškimo Seimo narys panoro iškart išsiaiškinti padėtį ir surinko migracijos departamento telefono numerį. Deja… Pietų pertrauka privertė atidėti klausimo sprendimą.
„Jeigu žmonių klausimai yra tokie, kuriems užtenka pakelti ragelį ir pasiklausti, kodėl nevykdomas įstatymas, tą ir darau. Tačiau jeigu problema rimta arba tokia, kad, praėjus kuriam laikui, žmogui raštiškas atsakymas gali būti svarbus kaip dokumentas, ir reikalauja ilgesnio nagrinėjimo, žmonių prašau klausimą išdėstyti raštu“, – vėliau kai kuriuos savo darbo stiliaus metodus aiškino A. Kašėta.
O tuo tarpu p. Genoefa, žvilgtelėjusi į savo užrašų knygutę, tęsė: „Na, našlių pensijų klausimo aš nebeliesiu, jau vyksta diskusijos, patys ten susitvarkysit… O štai dėl VRM sistemos… Ten dar yra tvarkytinų klausimų“.
Ji ne tik kėlė viešumon kai kurias sunkmečio aktualijas (pavyzdžiui, kurių etatų atsisakius būtų galima sutaupyti) bet ir nepabūgo paklausti: „Kodėl jūs, valdininkai, nesusimažinate savo atlyginimų?“
Atsakydamas rinkėjai A. Kašėta paaiškino, kad visiems valstybės tarnybos žmonėms, pradedant valdininkais ir baigiant politikais, buvo „nurėžta“ dešimt procentų.
Eišiškių S. Rapalionio gimnazijos kūno kultūros mokytojas Romas Urvikis ir gimnazijos fizikos laborantas Anton Andruškevič į Seimo narį kreipėsi gal ne visai jam adresuotinu klausimu, tačiau jie buvo suprasti. Dar daugiau: A. Kašėta pažadėjo skirti dalį savo reprezentacinių lėšų šios mokyklos krepšinio komandai. Mat, S. Rapalionio gimnazijos vaikai dalyvauja Vilniuje vykstančiame krepšinio turnyre, kuriame už kiekvienas varžybas reikia sumokėti mokestį, o lėšų tam neturi. Žinoma, būtų galima kalbėti, jog tai vietos Švietimo skyriaus prerogatyva, bet, „yra kaip yra“, – sakė A. Kašėta.
Pasirodo, A. Kašėta mielai remia su jaunimo ugdymu susijusias iniciatyvas. Antai Varėnoje jau dešimt metų jo iniciatyva vyksta Vasario 16-osios krepšinio turnyras; suranda galimybių nupirkti knygų šio rajono bibliotekoms. „Man svarbūs vaikų jaunimo užimtumas ir jų ugdymas, – tvirtina jis. – Galbūt tai nedidelė, bet galimybė, tvirtinti prieraišumą prie savo krašto. Galbūt tie jaunuoliai, kuriais rūpinamasi, neišvyks iš Lietuvos ieškodami geresnio uždarbio?“ – viltingai svarstė A. Kašėta. Ir tai suprantama – juk viena iš Liberalų sąjūdžio programos nuostatų – sudaryti jaunimui sąlygas oriai gyventi savame krašte.
Sudėtingos įsisenėjusios problemos, kurias Kalesninkuose ir Eišiškėse Seimo nariui išsakė žmonės, yra žinomos. Dėl jų kai kuriose vietovėse lietuviai dar ir šiandien savoje valstybėje pasijunta mažuma. Tik ar ne per ilgai ieškoma būdų problemoms išspręsti?
*
„Kaip gyveni, rinkėjau?“ – su tokiu klausimu Seimo narys A. Kašėta (o ir kiti Seimo nariai) dar ne kartą skubės pas savus rinkėjus.
Susitikti. Išklausyti. Ir bandyti kartu spręsti.

 
Nuotraukose:
 
1. Kalesninkų pagrindinės mokyklos absolventai su pedagogais ir svečiais. Antroje eilėje antras iš kairės – LR Seimo narys A. Kašėta
2.  „Aukit, tobulėkit…“ – linkėjo dešimtokams Seimo narys A. Kašėta ir atminimui dovanojo suvenyrus su Seimo simbolika. Kairėje – renginio vedėjai Aurelija Aukščionytė, Andžej Neimo
3. Kalesninkų pagrindinės mokyklos absolventai gavę Pagrindinio išsilavinimo pažymėjimus
4. Ant Seimo nario A. Kašėtos priimamojo Eišiškėse durų užrašai lietuvių ir lenkų kalbomis. „Aš išklausau bet kokia kalba kalbantį žmogų. Yra buvę atvejų, kai priėmiau ir nevalstybine kalba parašytus raštus. Aš nenoriu tapti dar vienu biurokratu, per kuriuos žmonės taip dažnai nebegali „perlipti“. Pasaulio teisėje ir jos praktikoje priimta, kad žmogus, nesvarbu kokios jis tautybės, turi būti lojalus valstybei, kurioje gyvena. Tuo tarpu valstybė privalo įsipareigoti užtikrinti tam piliečiui galimybę į tautinės savasties išsaugojimą ir jos puoselėjimą“, – tvirtina jis

Voruta. – 2009, liep. 4, nr 13 (679), p. 1, 12-13.

Sena Voruta



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra