Kaip gyvena Lenkijos baltarusiai?

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Baltarusių sąjungos pirmininkas Eugeniusz Wappa su žmona Kristina atvyko kelioms dienoms į mūsų kraštą, kad jų šešiametė dukrelė Darija įsitikintų, jog Lenkijoje ne visi kalba lenkiškai bei kad namie galima bendrauti ir sava, gimtąja, kalba. Svečiai domėjosi lietuvių kultūra, aplankė žymesnes mūsų krašto vietas, susipažino su mūsų gyvenimu. Pavydžiu Jums, pamatęs Punsko gatvėmis per Žolinę žygiuojančius šaunius Lietuvos karius. Ar mes, baltarusiai, sulauksime kada nors, kad pagrindine Balstogės gatve žygiuos karinis orkestras iš Baltarusijos…" – susimąstęs prasitarė jis.
Siūlau mūsų pokalbį pradėti nuo visuotinio surašymo rezultatų. Gal kažkur pasąmonėje ir tikėjomės, kad duomenys apie Lenkijoje gyvenančių tautinių mažumų skaičių nebus labai malonūs, tačiau galutiniai rezultatai pribloškė bent jau sąmoningesnius lietuvius. Paaiškėjo, kad ne visai šeši tūkstančiai Lenkijos piliečių deklaravo lietuvių tautybę. Kad ir kaip besiguostumėm, jog surašymas vyko nelabai "skaidriai", akivaizdus ir neginčijamas yra faktas, jog per pastaruosius keliasdešimt metų nutautėjome, sakyčiau, kosminiu greičiu. Kaip į surašymo rezultatus reagavo Lenkijos baltarusiai?
Prieš visuotinį gyventojų surašymą mes, baltarusiškų organizacijų atstovai, surengėme labai stiprią aiškinamąją kampaniją tarp savo tautiečių. Į šį vajų įsijungė visos mūsų organizacijos, nežiūrint, o gal geriau pasakius, nepaisant politinių skirtumų, įsitikinimų. Raginome savo tautiečius deklaruoti baltarusių tautybę, aiškinome tai ir mūsų spaudoje, ir radijo bei televizijos laidose, išleidome net lankstinukus su užrašu: Nesigėdyki prisipažinti, kad esi baltarusis".
"Nesigėdyki"? Vadinasi, yra ir gėdos problema?
Taip, aišku, mūsų regione, ypač Balstogės mieste, prisipažinti, kad esi baltarusis, ir baimė, ir gėda. Kaip žinome, baltarusių tautybę deklaravo apie 50 tūkstančių Lenkijos piliečių. Mums, baltarusiams, kurie neturime tokios stiprios atramos kaip kad Jūs, lietuviai, savo dvasinėje tėvynėje – Baltarusijoje, kur, kaip tikriausiai žinote, vyksta rusinimas, šis rezultatas nėra jau toks blogas. Keliasdešimt tūkstančių sąmoningų baltarusių suteikia mums Balstogės regione užtikrintą politinę, visuomeninę poziciją, liudija tai, kad galime sąmoningai dalyvauti visose Palenkės vaivadijos gyvenimo srityse. Na, ir dar turime atsižvelgti į sociologų nuomonę. Jie teigia, kad surašymo metu nurodytą skaičių drąsiai galima padvigubinti. Gausime šimtą keliasdešimt tūkstančių baltarusių. O tai jau visai neblogas rezultatas.
Neblogas? Bet juk anksčiau buvo sakoma, kad Lenkijoje gyvena keli šimtai tūkstančių baltarusių…
Tai buvo per daug optimistiški paskaičiavimai, neatsižvelgiantys į mūsų bendruomenės nutautėjimo procesą. Na, o grįžtant prie surašymo, labai maloniai mus nustebino tai, kad per keturiasdešimt tūkstančių mano tautiečių deklaravo, jog jie šeimose vartoja baltarusių kalbą. Tai yra paskata mūsų veiklai, tai įrodymas, kad dar daug galima pasiekti, ir yra kas veikti, ypač švietimo srityje.
Dar grįžkime prie nutautėjimo, arba asimiliacijos, proceso, kuris, beje, vis dažniau Lenkijoje pakeičiamas eufemizmu integracija į šalies visuomenę".
Po karo, kaip teigia mūsų istorikai, Lenkijoje gyveno per du šimtai tūkstančių baltarusių. Tad, kaip matome, nutautėjimas vyksta, nors ne taip jau sparčiai…
Tad lieka tik pasidžiaugti, kad baltarusiai ne taip sparčiai asimiliuojasi kaip mano tautiečiai lietuviai, kurių skaičius per keliasdešimt metų sumažėjo kelis kartus…
Tad man belieka tik užjausti, nors ir sunku suvokti, kodėl taip yra. Mums, baltarusiams, lietuviai visuomet buvo tautinės mažumos savigarbos, kultūros, savimonės išlaikymo pavyzdys. Labai jums pavydime, nors pavydas ir nėra šioje vietoje pats geriausias žodis. Taigi labiausiai jūs, lietuviai, mums imponuojate savo švietimu. Jūs turite lietuvių švietimą, o mūsų mokyklose, kurios vadinamos baltarusiškomis, baltarusių kalba yra tik kaip dalykas, visi kiti dalykai dėstomi lenkiškai.
Na, ir turiu jums, broliai baltarusiai, pasakyti gal ir nelabai malonią tiesą: tokia jūsų ir kitų tautinių mažumų organizacijų pozicija labai apsunkina mūsų derybas su Lenkijos valdžios atstovais. Jie nepraleidžia progos pabrėžti, kad baltarusiams ar vokiečiams pakanka tik gimtosios kalbos kaip dalyko, o tik vieni lietuviai nori, kad jų kalba būtų dar dėstoma matematika ar biologija…

Visiškai sutinku su Jūsų priekaištu ir noriu aiškiai pabrėžti, kad mes stengsimės eiti Lenkijos lietuvių pėdomis. Tai turi būti mūsų standartas, to privalome siekti (kad visi dalykai būtų dėstomi baltarusių kalba). Žinau, kad, pvz., Lietuvoje tautinės mažumos, ypač lenkai ir rusai, turi dar geresnes nei Lenkijoje švietimo gimtąja kalba sąlygas.
Kalbant apie Lenkijos baltarusių savimonę ar tos savimonės stoką, negalime pamiršti istorinių aplinkybių. Nežinau, ar žinote, kad tarpukario laikotarpiu Balstogės regione nebuvo nei vienos baltarusiškos mokyklos. O po Antrojo pasaulinio karo komunistinė valdžia vykdė tokią politiką, kad politinės karjeros laiptais galėjo kopti tik tas, kuris išsižadėjo savo lietuvių, baltarusių ar vokiečių tautybės. Galbūt kai kas man paprieštaraus, kad tai netiesa, nes juk ir tuomet veikė meno kolektyvai, tautinės mažumos šoko ir dainavo. Bet ši veikla buvo partijos valdoma, kitaip tariant, koncesionuojama, ir nebuvo vietos jokiai nekontroliuojamai tautinei saviraiškai. Kaip žinome, tuomet mažumos buvo prižiūrimos Vidaus reikalų ministerijos. Todėl dabar, kai vėl sugrįžome į kad ir persitvarkiusios valstybės Vidaus reikalų ministerijos globą, daliai mano tautiečių tai kelia tam tikrų ne itin gerų jausmų. Manau, kad tokios istorinės aplinkybės ir pateisina dalies mūsų visuomenės tautinės savimonės trūkumą.
Lietuviai turi panašių problemų Seinuose, kur irgi tarpukariu nebuvo lietuviškos mokyklos. Ir dabar labai sunku, o gal jau ir nebeįmanoma įtikinti žmones, kad reikalinga lietuviška mokykla, kad ne gėda kalbėti sava kalba.
Mes, baltarusiai, su tuo susiduriame Balstogėje. Čia, kaip tikriausiai patyrėte, gatvėse negirdėti baltarusiškai kalbant, nors baltarusių gyvena tikrai nemažai. Todėl mano bendraamžių karta nusprendė pakeisti tokią liguistą padėtį. Pradėjome nuo vaikų darželio. Prieš keletą metų subūrėme baltarusių vaikų grupę. Taip pat vienoje Balstogės pradžios mokyklos klasėje dėstoma baltarusių kalba kaip dalykas. Šiais metais tėvų pastangomis ir vienoje Balstogės gimnazijos klasėje bus dėstoma baltarusių kalba.
Ką reiškia būti sąmoningu baltarusiu Balstogėje?
Sąmoningas baltarusis, kaip ir kitos tautybės pilietis, privalo veikti įvairiose gyvenimo srityse, o ne vien saviveikloje, kaip kad kartais norėtų kai kurie mūsų organizacijų vadovai ar Lenkijos valdžios atstovai. Tai dalyvavimas politinėje veikloje, siekiant įgyvendinti savo bendruomenės interesus, aišku, nepažeidžiant savos valstybės interesų. Balstogė juk yra daugelio kultūrų miestas, bet kol kas tai neatsispindi realiame gyvenime. Kaip minėjau, Balstogėje, galima sakyti, neišgirsi kalbant baltarusiškai. O jeigu jau kalbėsi, tai dažnai gali patirti dėl to nemalonumų. Štai toks pavyzdys: su savo dukrele rytą važiuoju miesto autobusu. Mergytė neišsimiegojusi, pradeda verkšlenti, nori mamos. Aš ją raminu, aišku, kalbamės baltarusiškai. Šalia sėdinti vyresnė moteris garsiai atsiliepia: "Štai rusų mafija vaiką pagrobė". O netoli stovintys septyniolikos – aštuoniolikos metų jaunuoliai tariasi: "Išlipkime paskui juos ir duokime jiems į kaulus". Tai tik vienas pavyzdys, liudijantis, kad kažkas negero vyksta šiame mieste, kad šlubuoja švietimo, informavimo sistema. Mūsų regiono mokyklose nieks neaiškina vaikams, kad šalia lenkų, čia gyvena ir kitų tautybių žmonės, kad jie turi teisę kalbėti sava kalba, mokyti tos kalbos savo vaikus ir kad tai nėra nukreipta prieš lenkus.
Vienas iš pagrindinių nutautėjimo veiksnių, bent jau tarp mūsų, lietuvių, yra migracija iš savo krašto, ypač išsilavinusio jaunimo, kuriam nėra ko veikti nei Punske, nei Seinuose. O Lenkijos gilumoje, kad ir kaip besistengtumėm, labai sunku išlaikyti šeimose savo kalbą, kultūrą. Juolab kad dažnai kuriamos mišrios šeimos, kuriose iškart nutraukiami ryšiai su lietuvybe.
Labai panašiai yra ir su mumis. Baltarusių jaunimas masiškai išvyksta iš Palenkės regiono, nes čia nėra jokių galimybių susirasti darbą. Oficialūs nedarbo rodikliai nevisiškai atspindi šią padėtį, kadangi baigusieji studijas jauni žmonės net negrįžta į savo kraštą ir nesiregistruoja čia kaip bedarbiai, o pasilieka Varšuvoje, Poznanėje, Gdanske ar dar kur nors. Akivaizdu, kad dabartinėje situacijoje, kai didelė konkurencija dėl darbo, jaunimas nepuola steigti baltarusiškų organizacijų ar klubų, o visas jėgas skiria kovai dėl būvio.
Kokie dar veiksniai prisideda prie baltarusių nutautėjimo?
Vienas iš pagrindinių nutautėjimo veiksnių yra mums brukama lenko stačiatikio" sąvoka. Šis judėjimas, inspiruotas tuometinės Lenkijos valdžios, gimė trečiajame dvidešimtojo šimtmečio dešimtmetyje Gardino vaivadijoje – kad susilpnintų baltarusiškąjį gaivalą. Dabartinėmis sąlygomis stačiatikių lenkų" judėjimas atspindi mūsų bendruomenės silpnumą, jis įveda tam tikrą disharmoniją į mūsų gyvenimą. Lenku stačiatikiu" pasivadinęs baltarusis pirmoje kartoje nusimeta vieną naštą" – tautiškumą, o antroje kartoje jau avansuoja" ir tampa lenku kataliku".
Kokių veiksmų imasi jūsų bendruomenė, jūsų organizacijos, kovodamos su tokiais reiškiniais? Ką veikiate, kad pažadintute žmonių sąmoningumą, sustiprintute pasitikėjimą savim?
Vienas iš svarbiausių mūsų veiksmų yra dalyvavimas Seimo ir savivaldybių rinkimuose. Deja, dalyvavimas parlamento rinkimuose paprastai baigiasi mūsų iškeltų kandidatų nesėkme, kadangi didžioji dalis mano tautiečių tradiciškai balsuoja už Kairiųjų demokratų sąjungos atstovus. Bet tikiu, kad ateis ir toks laikas, kai išrinksime savo kandidatą į Seimą. Na, o daug sėkmingiau mums sekasi savivaldybių rinkimuose. Po pastarųjų rinkimų nemažai mūsų atstovų yra apskričių ir ypač valsčių savivaldybėse. Todėl ir pavyko mums šiek tiek pagerinti baltarusių švietimo padėtį. Na, o dabar įgyvendiname dar vieną mums labai svarbią idėją: praeitais metais įsteigėme baltarusiškų valsčių forumą, kuris padeda mums spręsti mūsų problemas. Ši organizacija taip pat užmezgė ryšius su savivaldybėmis iš Baltarusijos, ypač tomis, kur buvo išrinkti nepriklausomi kandidatai. Šis forumas organizuoja seminarus, moko žmones aktyviau dalyvauti visuomeniniame, kultūriniame gyvenime, pataria, kaip naudotis įvairiais tarptautiniais fondais. Labai norėtumėm užmegzti bendradarbiavimą ir su Lenkijos lietuviškomis" savivaldybėmis. Įdomu būtų užmegzti bendradarbiavimą ir su Lietuvos savivaldybėmis.
Mūsų regione veikia organizacijos, kurios krauna didžiulį politinį bei materialinį kapitalą iš to, kad tariamai atstovauja tautinių mažumų interesams, o gal geriau – išnaudodamos lietuvių, baltarusių ir kitų čia gyvenusių tautybių kultūros paveldą, skelbiasi mūsų mecenatėmis", globėjomis, sumaniai kartu pasinaudodamos ir valstybės dotacijomis, ir tarptautiniais fondais. Kuriama kažkokia paribio" daugiatautė kultūra, kuri, kaip kartais atrodo, yra labiau virtuali nei reali, ir gali puikiai funkcionuoti be tautinių bendruomenių.
Taip, ir mes pastebėjome tokį reiškinį. Antai Seinuose veikiantis Paribio" fondas yra išlaikomas Palenkės vaivadijos maršalkos lėšomis. Tai vienintelė institucija šioje vaivadijoje, kuri tariamai veikia tautinių mažumų labui, kuri gauna tokią dotaciją. Kita vertus, ši organizacija, bent jau pagal dabartinę veiklą, kuria daugiaeuropietiškumo modelį, o veiksmai, susiję su tautinių mažumų reikalais, neina ta linkme, kuria mes, kaip mažuma, pageidautumėm. Mano nuomone, tokia tautinių mažumų finansavimo forma, kaip kad dabar yra Lenkijoje, labai negera. Mes negauname lėšų įdarbinti savo organizacijose etatinius darbuotojus, mokėti už patalpas ir pan. Šį klausimą mes nuolat keliame atsakingiems Lenkijos institucijų darbuotojams, parlamentarams, bet nėra jokio atgarsio. Mano nuomone, ateityje šią problemą reikėtų kelti ir tarptautiniu lygmeniu, kai jau būsime ES.
Kaip Lenkijos baltarusiai mato savo ateitį, kai Lenkija taps ES nare?
Jau referendumo metu baltarusiai pademonstravo, kad narystė ES kelia susirūpinimą – ten, kur gyvena baltarusių mažuma, balsavime dalyvavo nedaug žmonių. Kitas reikalas _ baltarusiai daugiausia gyvena kaime, tad jiems aktualūs yra ir visos Lenkijos kaimo žmonių rūpesčiai, nerimas, nuogąstavimai. Todėl mūsų bendruomenėje esama ir netikrumo, ir baimės, ir, be abejo, vilties, kaip ir visoje Lenkijoje.
Lankydamas Punską, tikriausiai matei sveikatos centre įsikūrusius pasieniečius. O kaip Lenkijos baltarusių bendruomenė reaguoja į rytų pasienyje su Baltarusija steigiamas pasienio užkardas?
Taip, mūsų regione, ties siena su Baltarusija, kuriama vis daugiau pasienio užkardų. Tokios užkardos jau veikia keliuose valsčiuose, kur gyvena baltarusiai. Pradžioje buvo kalbama, kad ten galės dirbti vietiniai žmonės, bet vėliau paaiškėjo, jog vietos gyventojas priimamas dirbti nebent šlavėju, o visi kiti darbuotojai atvyksta iš kitur. Mano nuomone, turint omeny mūsų demografinę padėtį, jau netrukus ir mes, baltarusiai, ten tapsime mažuma, kad pasikeis gyventojų tautinė struktūra, aišku, mūsų nenaudai. Šį klausimą mes, be abejo, netolimoje ateityje būsime priversti kelti ir ieškoti sprendimo. 
Kalbėjosi Živilė Makauskienė

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra