Kaip grąžinti liturginį paveldą į šventoves?

Autorius: Data: 2010-01-10 , 07:33 Spausdinti

2009 metų spalio 18–ąją, per šventojo Luko, dailininkų globėjo, šventę Vilniuje atidarytas Bažnytinio paveldo muziejus, prilygstąs geriausioms šios rūšies ekspozicijoms Europoje. Garsūs, visuomenei pažįstami ir dar nematyti eksponatai, kvapą gniaužiantys bažnyčių palėpių radiniai, iš muziejaus saugyklų į dienos šviesą išneštos bažnytinės vertybės… Deja, kiekviena bažnytinio paveldo paroda primena ir tą liūdną faktą, kad pokario metais nemaža dalis Vilniaus ir Kauno šventovių buvo uždaryta, išniekinta, apiplėšta. Jose sukaupti meno paminklai išsklaidyti po muziejus ar kitas bažnyčias, kartais tiesiog išgrobstyti, atsidūrę privačiose kolekcijose, išvežti į užsienį, pradanginti.
 
Ar bus lemta šioje srityje sulaukti teisingumo? Gražių pavyzdžių yra jau ne vienas. Pašnekovai taip pat nusiteikę optimistiškai.
 
Pokalbyje dalyvauja kunigas Julius Sasnauskas, Vilniaus bažnytinio paveldo muziejaus direktorė Sigita Maslauskaitė ir jos buvęs mokytojas Dailės akademijoje, tapytojas Arvydas Šaltenis.
 
Julius Sasnauskas: Sigutė, Jūsų muziejaus ekspozicijos centrinė ašis ir, be abejo, pasididžiavimas yra Vilniaus katedros lobynas, turėjęs paslaptingą ir tikrai dramatišką likimą. Turbūt ir patį muziejų steigti nebuvo lengva. Jis neatsirado labai paprastai. Pakanka prisiminti, kad prieš kokį dešimtmetį Vilniaus vyskupijoje dar nebuvo jokio sisteminio bažnytinio paveldo registravimo ir kaupimo.
 
Sigita Maslauskaitė: Tikrai, Vilniaus bažnytinio paveldo muziejaus centre yra Vilniaus katedros lobynas, ir galbūt paskata steigti muziejų buvo restitucijos procesas. Kardinolas pasižadėjo plačiajai visuomenei, specialistams ir visiems, kad, atsiėmęs lobyną, jį rodys. Bet džiaugiuosi, kad lygiai tuo pačiu metu, kai buvo šitie teisiniai žingsniai, vyko ir Vilniaus arkivyskupijos bažnyčių inventorizacija, siekiant surašyti, nufotografuoti visus vertingesnius daiktus.
 
Važinėdami po parapijas, kalbėdami su kunigais, matydavome, kad yra išties nebenaudojamų liturginių drabužių. Ir ne vien drabužių. Tarkim, yra išardytų kokio nors altoriaus dalių ar koks aplūžęs kielikas, tokius daiktus taip pat restauravome. Dabar jau didesnę fondų dalį sudaro Vilniaus arkivyskupijos bažnyčių lobynai, o ne minėtasis Vilniaus katedros.
 
Muziejų steigti buvo sudėtinga, nes Bažnyčiai išlaikyti muziejų ir jį saugoti, prižiūrėti – didelė finansinė našta, todėl teko ilgokai ir įtikinėti, jog tai daryti vis viena – verta ir reikalinga ir kad nėra per anksti. Galų gale juk praėjo dvidešimt metų nepriklausomybės: gal stogai kaip nors bus apdengti, langai sudėti, vargšai pamaitinti. Gal galima jau pradėti ir paveikslus restauruoti, ir monstrancijas rodyti? Aišku, buvo labai gera, kad nuo 2007 metų, paskutiniame etape, ir Kelno arkivyskupijos geriausi specialistai prisidėjo. Tai buvo netgi tam tikras variklis. Jie padėjo atsikratyti mūsų nevisavertiškumo komplekso, pagelbėjo – ir profesionaliai, ir finansiškai, ir morališkai – pabaigti šį projektą iki galo.
 
J. S.: Tos taurės, tie drabužiai, tos knygos turi savo likimus. Jei eičiau į muziejų dirbti, tai vien dėl to azarto, kuris kyla, kai atrandi sąsajų, kad kokie nors kunigai, vienuoliai traukėsi per parapijas, kai ką nors aptinki. Juk viskas maišėsi keletą kartų per praėjusį, per užpraėjusį šimtmetį. Buvo uždarinėjamos bažnyčios, vienuolynai… Ar būta tokių patirčių?
 
S. M.: Taip, tikrai būta kvapą gniaužiančių atradimų. Pavyzdžiui, Paberžės bažnyčios palėpėje virš zakristijos, atrasta puikios būklės XVI a. kapa. Ten buvo ir sausa, ir vėdinosi. Palėpių erdvės dėkingos tokiems dalykams saugoti.
 
J. S.: O iš kur ji yra, neaišku?
 
S. M.: Specialistė Rita Rutkauskienė beveik garantuoja, kad toks daiktas turėtų būti iš Vilniaus katedros. Dokumento, tai visiškai įrodančio, neturime, bet bent jau aišku, kad tai yra itališki, labai brangūs to meto audiniai.
 
J. S.: Aišku, kad ne iš bet kur…
 
S. M.: Ne iš bet kur. Įdomi Vidiškių monstrancijos istorija. Visi žinojome, kad Vidiškėse yra monstrancija, bent ji jau buvo XX a. pradžios paminklosaugos dokumentuose. Ir iš tikrųjų yra gražiai saugoma monstrancija tabernakulyje. Bet klebonas prasitaria, kad dar yra tos monstrancijos „sesė“, antroji monstrancija. Irgi palėpėje aptinki monstrancijos formos dėželę, pamatai tą „sesę“, kuri ne tik lygiavertė tabernakulyje esančiai, bet dar ir su fundacijos įrašu. Štai tokioj bažnytėlėj du prašmatnūs liturginiai daiktai.
 
Kai paskutinę pranciškonų parodą rengėme, pamenu kryžiaus – gyvybės medžio istoriją. Valkininkuose braidžiau po tokį šiukšlyną ir ten dėjau į dėžę medžio drožinius: jie gražūs, atpažinau vynuogienoją, kaukolę. Bet maniau, kad čia kokio altoriaus dalys ar čia kas nors kitas – apie jokį kryžių negalvojau. Ir štai, rengiant pranciškonų parodą, Lijana Klimienė sumanė tas šukes restauruoti ir atpažino, kad tai yra to pas jus saugomo kryžiaus dalys. Toks paskutinis nuotykis.
 
Dar apie Valkininkus. Nepamenu, kuri iš menotyrininkių sakė, kad ten turi būti reti biustiniai relikvijoriai, kaip skulptūra-biustas, kurios krūtinėje įdėtos relikvijos. Ji tai mačiusi, rodos, senose nuotraukose, tyrinėjant Marijos kultą. Toje bažnyčioje ir radau. Ir štai jį demonstruojame pranciškonų parodoje. Žodžiu, kad ir kaip ten būtų – ar sąmoningai, ar nesąmoningai – vis viena bažnyčia išsaugoja labai daug. Pastaruoju metu buvo labai eskaluojama mintis, kad tik muziejai saugo ir išsaugo. Kad išlieka tik tai, kas pakliūva į muziejų. Žinoma, tai irgi tiesa, bet būna, kad kas nors sako: „Mačiau daiktą prieš dvidešimt metų.“ Atvažiuoju po dvidešimt metų, ir tas daiktas ten būna labai dažnai.
 
J. S.: Noriu pakalbėti apie tą bažnyčią, su kuria mes visi šiek tiek susiję. Sigute, ir pati lankai Bernardinų bažnyčią, ir giedi, ir dabar esate kaimynai. Arvydui visai šalia ar prie šono, kur įsikūrusi Vilniaus dailės akademija. Man dabar įdomu, Arvydai, ar tada, kai mokeisi ir galėdavai į Bernardinų bažnyčią užsukti, pamatyti, kaip atrodo, ką jūs ten pamatydavote, koks būdavo jūsų santykis, ką kalbėdavote apie tą bažnyčią ir ką vyresnieji dėstytojai ar administracija kalbėdavo? Kaip jūs sugyvenote su visu tuo? Juk labai keista, man atrodo, turėtų būti – mokaisi, o šalia tokia vieta. Prie mano mokyklos buvo jėzuitų Šv. Kazimiero bažnyčia – ir mes turėjom savo specifinį santykį.
 
Arvydas Šaltenis: Visa menininkų karta susiformavo vienuolyne, po skliautais. Ne po nukirsta erdve, bet po skliautu, kurio forma atitinka pakaušį. O forma yra labai svarbu. Galvoju, kad tai mūsų menui ir kultūrai darė didelę įtaką visokiais aspektais.
 
Prisimenu tokį keistą jausmą – ten buvo sandėlys, dūlėjo paveikslai, prieš mus studijavusių kartų diplominiai darbai. Mus, pirmokus, vis siųsdavo ten – ar atnešti, ar surasti, ar pernešti. Atsimenu – ten būdavo šalta, labai daug dulkių, bet erdvė, sienos išsaugo sakralumą, kuris veikia. Būdamas berniokas iš provincijos (aš šešiolikos metų įstojau) nesupratau, kaip čia yra. Tik vėliau sužinojom, kad ten po karo filmuota, atvažiuodavo ar „Mosfilmas“, ar kas – bažnyčiose šaudydavo. Tai būdavo tarsi paviljonai. Kildavo pasipiktinimo jausmas.
 
Bet vyresni dėstytojai ar jau tuometinė mūsų profesūra – iš jų nieko neteko išgirsti, jokio santykio. Tik kai pakvietė dėstyti, ir aš važiuodavau į praktiką su pirmo kurso studentais, mane įspėdavo, kad nevaizduotume jokių bažnyčių, o jei ir vaizduotume – kad kryžiaus netapytume. Ir aš sakydavau katedros vedėjai: „Na kaip taip galima? Kaimelyje tai yra pats gražiausias akcentas.“ Mes į tai visiškai nekreipėm dėmesio, bet priekaištų gaudavau.
 
Jau gerokai vėliau, man pabaigus, pamenu, svarstydavom, kaip patekti į rūsius, kad ten kažkur yra požemiai. Visą laiką studentai būdavo smalsūs ir norėdavo ten patekti.
 
Anatomijos pamokas dėstė V. Drėma, fantastiškas žmogus ir menotyrininkas, bet tuo metu nušalintas nuo dailės istorijos paskaitų. Jis dėstė labai „kietai“, sakydavo, kad kiekvienas menininkas, dailininkas turi turėti kaukolę, nes reikia išmanyti anatomiją. Visi norėjome turėti po kaukolę, ir jų buvo pilnas bendrabutis, nes tuo metu tiesė kažkokią trasą priešais Onos bažnyčią, per senąsias kapinaites. Tekdavo eiti per lentas, ir o apačioj – pilna kaukolių. Baisu pagalvojus, kad iš ten visi pasirūpinom po kažkieno kaukolę. Paskui žiūrėdavom ir į natiurmortus, ir į biblinius paveikslus su kaukolėm, ir norėdavom tokias kompozicijas padaryti, tad būtinai reikėdavo. Paskui atsirado plastmasinių, muliažinių. Baisiau, kai kažkas pradėjo meną daryti iš kaukolės. Atsimenu, uždraudė net kažkokią parodą „Akademijos“ galerijoje. Toks tad santykis buvo. Mes jautėme, kad yra ta dvasia, kad čia vienuolynas, bet į tai neatsakai – dar esi mažas, skruzdėlytė tarp visų.
 
J. S.: Arvydai, mes savo Bernardinų bažnyčios rinkinyje tebeturime tą varpą, kurį kitados grąžinai, padovanojai pranciškonams, kai jie čia sugrįžo. Papasakok, kaip ten viskas buvo?
 
A. Š.: Aišku, Dievas padeda, kai nejučiom, staiga atsimeni, kad žinai, kur yra varpas išsaugotas. Aš, grįžęs po kariuomenės į studijas, žiūriu – varpas kažkaip nepagarbiai guli, voliojasi. Galvoju: aišku, kad iš bažnyčios, jį parsinešiau namo ir laikiau. Ir kažkas mane „apšvietė“, kad va – tokia proga, kai aš rektoriumi tapau. Kad aš galiu juo paskambinti ir atiduoti.
 
J. S.: Labai gerai atsimenu – tai buvo 1994 metai. Mes tada dar ten tik buvom bekelią koją, iškilmingai įteikėte…
 
A. Š.: Ir aš niekam nesakiau. Atsimenu, atsiprašiau Bažnyčios už tuos laikus, už tą mūsų profesūrą, kuri iš tikrųjų iš tos bažnyčios išsinešiojo daug ką. Mes tarsi laukėm. Dabar konkretiems žmonėms rašysim laišką iš rektorato.
 
Atrodė, prasidėjo Atgimimas, mes grįžtame prie vertybių, jau inauguracinėje kalboje mandagiai prašiau ir kviečiau: „Sugrąžinkim, atneškim – niekas nieko neviešins.“ Bet, atrodo, kad niekas neatsiliepė.
 
J. S.: Kai kas yra grąžinęs. Man buvo du angeliukai grąžinti. Naujųjų metų proga vieną angelą atnešė buvę studentai, tada dar jauni žmonės, ir per uždarytus vartus tiesiog įkišo. Aš priėmiau kaip prie gyvybės langelio tą vaikelį.
 
A. Š.: Jauni žmonės?
 
J. S.: Jauni. O kitą atnešė netgi ne lietuvis, bet jis lyg tarpininkas buvęs, irgi iš kažko gavęs. Atvežė tą kitą angelą. O pernai Kūčių dieną kaip tik paskambino žmogus, kuris kažkada statė jūsų priestatą kitoj pusėj Vilnios upės. Sako, kad pirko ar jam kažkas padovanojo – tai Joakimo figūra iš Nekalto prasidėjimo altoriaus. Joakimo skulptūra trisdešimt metų buvo daugiabučio namo kambarėlyje – nežinau, kaip žmogus gyveno su ta natūralaus dydžio figūra, bet labai gražiai ją atidavė. Dar vienus vargonus pernai esu nupirkęs ant Tauro kalno. Žinoma, yra buvę daugiau tų dalykų. Bažnyčioje galima plika akim pamatyti, kad altorius neturi tų angelų, reiškia, jų neįmanoma net atkurti, kadangi neišlikę detalesnių to altoriaus nuotraukų. Nemažai dalykų „nusėdę“ tose dailininkų kolekcijose.
 
A. Š.: Man rodos, kaip tik dabar yra proga pasakyti, nes žinau, kad labai daug ir kultūros žmonių klauso šių laidų. Kas girdi, kas žino – reikia vėlgi paraginti vieniems kitus ir tiesiai pasakyti. Šiandien rektorate vėl priminiau, ir net konkrečiom pavardėm pradėjau vardinti, ką visi lyg ir žinojome. Nutarėme spausdinti – laiškus turi rašyti ne pati Bažnyčia, o mes, mūsų pačių visuomenė, bendruomenė. Tie žmonės gal jau yra mirę, gal jų nebėra, bet likę vaikai ar anūkai, kurie gal net nežino šito dalyko. Juk niekas nekaltina. Gal tam žmogui atrodė, kad jis gelbsti, kai mato, kaip naikinamos bažnyčios.
 
Atmenu, kaip pats Utenoje mačiau – nupjauna kryžius su dievuliukais. O po nakties nelieka. Tiesiog rinkome ir galvojome, kad turime tokią misiją, ir mes paskui juos paišėme, tapėme, ir dabar dar natiurmortus pastatom, taip tarsi per sakralią dievdirbio figūrą grąžini studentą prie figūratyvizmo. Kai Sigutė pašnekėjo, galvoju: ar muziejus kaups, tarkim, dievdirbių statulas?
 
S. M.: Kad jau viskas kažkur sukaupta.
 
A. Š.: Sukaupta, bet Nacionaliniame muziejuje. O jeigu būtų toks šaukinys, kad pasiektų daugelį, ir to grąžintino meno atneštų – gal pačius gražiausius kūrinius jūs galėtumėte išsirinkti, kad žmonės iš tikrųjų pamatytų?
 
S. M.: Būtų gerai. Bet nelabai tikiu. Tiksliau, tikiu, kad žmonės norės grąžinti. Pavyzdžiui, konkrečiai Bernardinų bažnyčioje grįš į altorių tas angelas. O kas turi privačiose kolekcijose ten šventus Antanus, Juozapus ar Kristoforus, labai abejoju, kad taip įvyks. Sakys: „Pirk, muziejaus direktore.“
 
A. Š.: Ne.
 
S. M.: Ne? (juokiasi)
 
J. S.: Aš pagalvojau, vis dėlto tau vieną šventą Antaną padovanosiu.
 
A. Š.: Aš pats, pavyzdžiui, laukiu momento… Žinau, kiti iškeliavę į Amerikas, turi nelegaliai išsivežę…
 
S. M.: Dabar yra toks suvokimas – kad tai – vertybė, turinti materialinę naudą.
 
A. Š.: Bet gal ne visi jau taip sugedę, kad vien pinigų godūs. Juk visai smagu…
 
S. M.: Štai kolegos iš Kelno labai norėjo įvesti tą liaudies motyvą, bet mes nieko neturim. Bažnytinio paveldo muziejus liaudies meno pavyzdžių neturi. Tad negalėjome net kažko formuoti.
 
A. Š.: Reikia kokį nors straipsnį į kultūros laikraščius.
 
S. M.: Galų gale gali palikti to žmogaus netgi vardą pavardę, kad iš jo kolekcijos…
 
A. Š.: Taip, kaip į Nacionalinę galeriją daugelis norėtų atiduoti savo paveikslą net nenupirktą. Daugelis piktinasi, kodėl jo nėra, kodėl manęs neklausia. Jeigu tavo rinkinyje yra, o čia visiems prieinama būtų, manau, žmonės norėtų atiduoti, reikia tik gražiai jam bakstelti. Bet jeigu nieko nedarome, tai žmogus ir „blūdija“ ilgiau. Vis tiek visų kelias yra ieškojimo kelias, bet jis gali būti nueitas greičiau arba daug lėčiau. Tam reikia padėti, tiktai kartais tarsi kišiesi į žmogaus sąžinę ar ką nors.
 
J. S.: Kalbėjom apie tas privačias kolekcijas, ne tik dailininkų paveikslus, ten yra ir kitų atsidūrusių dalykų, keliavusių per rankas. O dabar, tarkim, mums, Bernardinuose esantiems, ypatingai rūpi ta dalis ne muziejuose, kitose bažnyčiose esančio liturginio paveldo – paveikslų, reikmenų… Ar čia įmanomas koks nors sprendimas, nes mes tikrai vis atsimušame kaip į kokios pilies sieną. Net ir tos kaimo bažnyčios: susiduriame su visokiomis vingrybėmis, kurios rezgamos, kad tik nereikėtų tų dalykų atiduoti. Ir vyskupija, rodos, nieko negali padaryti.
 
S. M.: Kur nepolitizuota, kur blaiviai mąstoma, visi sutinka, kad tie daiktai, kurie turi savo istorinę, išmelstą vietą, turi grįžti. Tai štai iš Katedros juk grįžo Sopulingoji Dievo Motina – nuostabi, prie kurios dega jūros žvakučių kiekvieną sekmadienį. Lygiai taip pat Buclavo Dievo motina iš Švento Mikalojaus bažnyčios tyliai parkeliavo.
 
Tie sopuliai, galime juos įvardinti. Daiktų negrąžina lenkiškos parapijos, todėl, kad ten yra labai patogu daryti sau rinkimų kampaniją, prisidengus Kristaus prie kryžiaus skulptūra. Tai jau kitas lygmuo. Nežinau, kaip tą klausimą svarstyti. Bėda.
 
A. Š.: Mes vieną praktiką rengėme Alsėdžiuose, šalia Beržoro. Ir tos praktikos metu Beržoro koplyčioje dideli Kryžiaus stočių paveikslai kabodavo. Padarėm kopijas, kad jas galėtų grąžinti į atstatomas stotis. Senieji paveikslai, jų neneši iš koplyčios, tačiau labai graži ir gera tapyba. Didžiuliai autentiški darbai, kurie galbūt galėtų būti muziejuje.
 
Ant Utenos bažnyčios restauravo ir atstatė Deveikio, to garsaus Aukštaitijos dievdirbio, arkangelą Mykolą. Galvojau, buvo galima padaryti kopiją, ir ant bažnyčios pastatyti, pašventinti. Jis pats, kaip autentiškas, galėjo atsidurti muziejuje. Bet, matyt, per vėlai tokia mintis kilo. Daug kur yra tokių labai labai unikalių dalykų.
 
J. S.: Ar yra viltis, kad iš muziejų tie dalykai galėtų grįžti, bet tai susiję vėlgi su apsaugos klausimais…
 
S. M.: Man atrodo, kad su muziejais tikrai lengviau susitarti, negu su aukščiau minėtomis parapijomis.
 
A. Š.: Kaip panaudai, ar ne?
 
S. M.: Taip, kaip panaudai. Bet, pavyzdžiui, Dailės muziejus dabar deponavo švento Mykolo arkangelo titulinius paveikslus, bet direktorius parašė gražų laišką, kad jis juos tikrai tiesiog ketina atiduoti. Jie tik čia matosi – čia yra jų vieta, čia yra visa jų ikonografija. Tai yra žinia. Kur kitur ją ant sienų bet kaip pakabinti? Čia yra jų esmė ir prasmė. Lygiai taip pat į Katedrą sugrįžę paveikslai…
 
O dėl to, ką mano mokytojas Arvydas mini, tai gal galima būtų tartis jau tais karštais klausimais su tomis parapijomis, kurios teigia (gal reikia tuo ir tikėti), kad jau pradėjo melstis prie tų bernardiniškų paveikslų ar skulptūrų ir kad jos jau yra tapusios jose kulto objektais. Gal galima tartis, dėl kopijų padarymo – kad jiems vis tiek liktų ženklas. Vis viena meldiesi pirmavaizdžiui – tam, nematomam. O čia yra tik figūra. Gal tokius žingsnius žengti? Aišku, tada tam, kuris nori atsiimti, yra išlaidos, bet, manau, kad verta.
 
Kiek teko patirti iš menotyrininkės darbo, jei yra sovietmečiu surašytas koks raštas ar to eksponato nuotrauka, tai atsiimti lengviau. Tarkim, į Rūdiškes buvo nukeliavusi pati seniausia švento Mikalojaus taurė. Pamatęs raštą, klebonas sutiko atiduoti, nes jis turi kitą taurę. Galų gale jam gali nupirkti naują. Kartais klebonas nori žinoti, ar iš tikrųjų jis turi tą daiktą grąžinti. Jam reikia kažkokio dokumento ar fotografijos, ar fakto. Aišku, Bernardinų atveju mes visi tuos faktus turim, bet, man atrodo, susiduriam su tokia keistai politizuota erdve.
 
J. S.: Mūsų studijoje kalbėjo menotyrininkė Sigutė Maslauskaitė ir dailininkas Arvydas Šaltenis. Besidžiaugdami Bažnytinio paveldo muziejaus atidarymu, visi drauge svajojome, kad ateina nauji laikai sovietmečiu išnešiotoms ir išblaškytoms Bažnyčios vertybėms. Minėjau angelus, grįžusius į Bernardinų bažnyčią, bet labiausiai sujaudino vienos, dabar jau mirusios, skulptorės poelgis. Gavau laišką, autorė rašė, kad pokario metais, kurdama darbininkės skulptūrą, iš sandėliu paverstos bažnyčios išsinešė altoriaus laiptelius. Tik tiek. Bet nepamiršo, atsiprašė. Linkėjo atgimimo nuniokotai šventovei.
 
Pokalbį publikavimui pagal Katalikų radijo „Mažoji studija. Kultūra ir religija“ laidos, vykusios 2009 10 27, įrašą parengė Antanas Šimkus

Nuotraukoje: Šv. Mykolo bažnyčios didysis altorius

 
www.bernardinai.lt

Sena Voruta



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra