Kai trečias nelaimi…

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Užvertus paskutinį Povilo Pukio antrosios „nutikimų“ knygos („Trečias nelaimi“*) puslapį, kyla ta pati mintis, kaip ir perskaičiuos pirmąją šio autoriaus knygą („Anuokart prie uosto“**). Būtent: perspėti skaitytoją, kad jis nepadėtų šių lengvu ir grakščiu stiliumi parašytų „nutikimų“ į nepasiekiamą lentyną.
 
Manau, kiekvienam vyresniam skaitytojui jie kelia tiek daug jausmų ir asmeniškų prisiminimų, kurie tarsi įsipina į autoriaus gyvenimą ir mintis, kad prie jų, „jaunų dienų spindulėlių“, verta ne sykį stabtelėti.
 
Pavyzdžiui, mano atmintyje tuoj atgijo pirmojoje knygoje aprašytas šišioniškių ir vokietukų „vaikų karas“. Tik veiksmas vyko kiek vėliau – pokariu, kitame Lietuvos krašte – Ignalinoje. Einant iš pamokų, mums kelią dažnai pastodavo rusiukai – naujųjų atvykėlių, stribų, visokių „veikėjų“ vaikai. Gaudavome į kailį. Tačiau sykį susitelkėme ir laimėjome. Kai jau džiaugėmės pergale, iš už kampo iššoko viską stebėjęs milicininkas – vieno iš pralaimėjusių brolis griebė už pakarpos mūsų vadą ir nusitempė į miliciją. Ten jį ilgokai „auklėjo“. Tąsyk dar nesupratome, kad laimėti mums niekada nepavyks…
 
Ką daro pralaimėjusieji? Prieš atsakydami į šį klausimą, pamėginkime sugriauti kai kurių skaitytojų įsitikinimą, kad šios knygos – grožinės literatūros kūriniai. Man jos – tikrų tikriausi atsiminimai, kuriuose, kaip sako pirmosios knygos pratartis, „nėra nebūtų prisigalvojimų“. Pagaliau ir pagrindinis veikėjas – Endris – pavadintas antruoju gerbiamo autoriaus vardu. Galima tik spėlioti, kodėl P. Pukys nusprendė „nutikimus“ pasakoti trečiuoju asmeniu. Tikriausiai, viliojo galimybė pažvelgti į praeitį tarsi iš šalies, gal ir nuogąstavimas, kad kai kas bus pamiršta ar ne taip atkurta. Dėl to neverta jaudintis, nes pasakojantys ir pirmuoju asmeniu neretai prifantazuoja ir net nusišneka. Tuo tarpu įpindamas į atsiminimus tarsi kitą, ne visiems pažįstamą asmenį, autorius paleidžia jį tarp daugeliui žinomų ar atpažįstamų žmonių bei įvykių ir dar kartą patvirtina savo pasirinkto pasakojimo autentiškumą.
 
Tai būtų pats vertingiausias „nutikimų“ bruožas. Šį įspūdį dar sustiprina abiejų knygų forma, kai skyreliai-novelės vaizduoja kokį nors svarbų nutikimą, apie kurį susitelkia visos pasakojimo gijos.
 
Didieji istoriniai įvykiai čia tarsi plaukia pro šalį, tik krašteliu paliesdami paprastą mūsų krašto žmogų. Tačiau jie lemia to žmogaus likimą. Pasakodamas apie savąjį, Endris nėra jam gailestingas, išbraukiantis iš praeities tai, kas buvo ypač skaudu. Prisiminkime kad ir mamos dovanotos auksinės grandinėlės istoriją, kitus momentus, kuriuos kitas būtų paprasčiausiai nutylėjęs.
 
P. Pukio karta, atsidūrusi dviejų diktatorių grumtynių ugnyje, turėjo nedidelį pasirinkimą. Ypač ta jos dalis, kuri siekė ne tik išlikti, bet ir gyventi, darbuotis gimtinei. Neseniai profesorė Vanda Zaborskaitė, recenzuodama vieną knygą, atkreipė dėmesį, kad „ne visus demoralizavo priverstinis susidvejinimas, nes buvo ir tokių, kurių sovietmetis nepalaužė ir nesumaitojo“. Jie dėjo dideles pastangas, siekdami nepasiduoti sistemai, išsaugoti savo orumą, teisingumo jausmą.
 
Apie tokius, beje, mažai ir parašyta. Daugelio prisiminimų autoriai tendencingai krypsta į dešinę arba į kairę. Buvę sovietmečio lyderiai, žiūrėk, vos ne revoliucijas anuokart kėlę, kiti – pusę Lietuvos disidentinėmis idėjomis užvertę. O tie, kurie dėjo pastangas norėdami išsaugoti „šviesą ir tiesą“ savo ir artimųjų širdyse, jau užgeso arba gęsta tyliai, be balso. Todėl reikia tik sveikinti atvirai ir dorai papasakojusius apie save ir savo laikmetį. P. Pukys – iš to nedidelio būrelio. Nors Endriui tikėjimo tiesos tais metais buvo nutolusios, manyčiau, kad liuteroniškoji dvasia, perduota per tėvą Jokūbą, suvaidino didelį vaidmenį jo likime, nes skatino mąstyti, dirbti ne valdžiai, o sąžinei.
 
Abiejų P. Pukio knygų puošmena – laiku ir vietoje panaudotos tarmės, svetimžodžiai, ištisos svetimų kalbų citatos. Tarmės iš viso retai mūsų leidiniuose sutinkamos. O čia jos net kelios – spindi kaip brangakmeniai, suteikdami ir šiaip vaizdingam autoriaus stiliui dar daugiau laikmečio nuotaikos, gyvybiškumo ir gyvenimiškumo.
 
Ypač gerų įspūdžių, skaitydami „nutikimus“, turėtų patirti P. Pukio arba kiek jaunesnės kartos „plunksnagraužiai“ – taip neseniai vadindavo žurnalistus. Juk prieš akis – ištisi pokario spaudos istorijos puslapiai, aprašomi gerai pažįstami ar žinomi žmonės, beje, sykiu su autoriumi kritiškai vertinę to meto gyvenimą. Vis dėlto, autoriaus nuomone, tai buvo pralaimėjimas. Nors du pešėsi, trečias, priešingai garsiai patarlei, iš to nieko nelaimėjo. Žinoma, jei svarstydami nutarsime, kad Lietuva, per abi okupacijas paaukojusi didžiulę žuvusių, nukankintų, ištremtų, priverstinai emigravusių ir daugybės sužalotų likimų auką, dabar yra su Vilniumi ir Klaipėda, tai pralaimėjimu šitai pavadinti bus sunku. Tačiau vieno žmogaus požiūriu trečias iš tiesų nelaimėjo. Tad kas gi laimėjo? Ogi ketvirtas – abiejų „nutikimų“ knygų autorius P. Pukys, padovanojęs mums nuoširdų, sąžiningą, meistriškai parašytą kūrinį.
 
*Pukys Povilas. Trečias nelaimi. Nutikimai II Pasaulinio karo fone. VPU leidykla (el.p. spaustuve@vpu.lt), 312 psl., il.iš fondų „II pasaulinis karas“, Vilnius, 2010 m.
**Pukys Povilas. Anuokart prie uosto. Novelės iš tarpukario Klaipėdos. „Mylidos“ spaustuvė, 176 p. Il. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus eksp., privat alb. Vilnius, 2007 m.
 
Nuotraukose:
 
1. Autorius P. Pukys
2, 3. Knygų viršeliai
 
Voruta. – 2010, liep. 24, nr. 14 (704), p. 3.

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra