Kai paimi į rankas naują knygą, pirma ją pavartai – pasižvalgai po ją. Vienur kitur paskaitinėjęs, tarsi atsikandęs nuo obuolio gabaliuką, galiausiai nusprendi, ar verta ją visą sukrimsti. Taip atsitiko ir su nepažįstamo autoriaus Edvardo Makelio nepažįstama knyga „Ąžuolas lieka gyventi“*. Antraštė sentimentaloka, kiek ne kiek trafaretiška – ne vienas autorius jau yra savo rašinyje minėjęs ąžuolo įvaizdį. Tačiau vartinėjant žvilgsnis užkliuvo už kelių pažįstamų iš Vilniaus universiteto pavardžių, sukėlusių nuostabą ir smalsumą. Viena kita perskaityta pastraipėlė patraukė kalbos raiška. To pakako, kad apsispręsčiau – skaityti (!) nuo pradžios iki galo. Dabar, kai knyga perskaityta, dėl apsisprendimo nesigailiu, netgi kilo noras pasidalyti įspūdžiais su skaitytojais.
Mūsų šalies ūkio darbuotojams tikriausiai gerai pažįstamas Lietuvos agronomų sąjungos pirmininkas Edvardas Makelis, padedamas žurnalisto Aloyzo Urbono, pasišovė papasakoti zarasiškės Jasiūnų-Kibirkščių giminės istoriją nuo XIX a. vidurio. Čia jiems veiksmingai talkino Vilniaus universiteto matematikos doc. Henrikas Jasiūnas su dukra lituaniste doc. Birute Jasiūnaite. E. Makelio dėmesys Jasiūnų-Kibirkščių giminei visai suprantamas: jis vieno iš ryškiausiai knygoje pavaizduoto Izidoriaus Jasiūno dukters Nijolės Jasiūnaitės-Makelienės sūnus, taigi vaikaitis. Tad prie pagrindinės giminės linijos prisišlieja kiek dar Makelių gija. Į pasakojimą įsipina per Jasiūnų šeimos moteris, ištekėjusias už kitų pavardžių vyrų, savo ruožtu vėl kelių giminių siūleliai. Visa tai sukuria vaizdingą gobeleną, kuriami matome Zarasų rajono Antalieptės apylinkių gyvenimo, sakykim, nuo 1860 iki 1960 metų panoramą. Kaip skaidriame Zarasų krašto ežere atsispindi dangumi plaukiantys debesys ir debesėliai, taip knygoje išvystame istorijos būvyje ištikusius giminę pokyčius: baudžiavos panaikinimas, 1905 m. revoliucija ir ryžtingas krašto žmonių priešinimasis carizmo priespaudai, Pirmasis pasaulinis karas, 1918-1940 metų įvykiai Lietuvoje ir Rusijoje, pagaliau pasakotojas mus nuveda į okupacijų dešimtmečius. Pro mūsų akis praslenka ištisa galerija žmonių.
O šioje plačioje giminėje tų žmonių būta visokių. Antai iš Kibirkščių šakos išaugo du broliai Ignas (1899-1930) ir Justinas (1894-1934), savo atsidavimą Tėvynei įrodę Nepriklausomybės kovų frontuose, iki savo ankstyvos mirties stropiai tarnavę Lietuvos kariuomenės daliniuose. Pirmasis mirė užsitarnavęs kapitono laipsnį, o antrasis – pulkininko. Įvykių ir asmenų sraute ar brolių karininkų šlovės pritemdytas liko trečiasis Kibirkštis – Juozas (apie 1885-1942). Bostono Lietuvių enciklopedija (t. 11, p. 438) nurodo jį buvus ne tik Dusetų valsčiaus viršaičiu, veikliu kooperatininku, šauliu: 1936 m. jis kandidatas rinkimuose į Lietuvos Respublikos Seimą. 1938 m. per Valstybės prezidento rinkimus Juozas tapo vienu iš ypatingųjų atstovų, dalyvavusių tiesiogiai renkant prezidentą. Tokie žmonės bolševikų buvo pasmerkti ir sunaikinti: 1941 m. birželio 15 d. jį su šeima ištremia į Sibirą – į mirtį. Knygoje įdėta trijų brolių Kibirkščių, jų seselės Adelės ir motinos 1925 m. nuotrauka.
Knygoje apibūdinti taip pat keli žmonės, nuėję Lietuvai priešišku keliu. Vienas iš jų Petras Makelis (1901-1941). Jo, kaip LKP veikėjo, biografija pateikta Tarybų Lietuvos enciklopedijoje (t. 2, 1986, p. 680). Knygoje nurodoma, kad P. Makelį Daugpilyje sušaudė hitlerininkai. Gana plačiai nušviestas kaimiško socialdemokrato Jurgio Smalsčio (1881-1919) apgailėtinas likimas. Jis ne iš Jasiūnų-Kibirkščių giminės, bet kadaise 1905 m. yra padaręs didelį taką vėliau nuo jos išsivadavusiam Izidoriui Jasiūnui.
Izidorius Jasiūnas, kuriam buvo lemta išgyventi bene 96 metus (gimęs 1888 m.), vieno giminaičio žodžiais tariant, „vienas iš tvirčiausių mūsų giminės ąžuolų“, yra tarsi viso pasakojimo apie Jasiūnus-Kibirkščius ašis. Knygos autorius jį taip pat pristato skaitytojui: „…Izidorius Jasiūnas – senelis pagal mano mamos Nijolės Jasiūnaitės-Makelienės liniją. Žmogus, kurio nueiti keliai, padaryti darbai negali nestebinti. Kantrybė ir vidinė jėga neleido šiam žmogui palūžti per šiuos sunkiausius išbandymus. Revoliucijos, karai, tremtys… Priverstinė emigracija. Paskui grįžimas į Nepriklausomą Lietuvą, naujos viltys, darbai ir naujos netektys. Visa audringa epocha telpa šio žmogaus biografijoje“ (p. 11-12).
Šią išankstinę Izidoriaus Jasiūno charakteristiką patvirtina tolesnis pasakojimas apie jo gyvenimą po 1905 m. Amerikoje, grįžimas į Lietuvą ir darbas joje. Iš to pasakojimo kyla noras jį gretinti su Vaižganto „Pragiedrulių“ Napaliu Šešiavilkiu: abu išradingi „mechanikai“, abu linkę svajoti ir planuoti (įdomu, kad abu ėmėsi tvenkti upelius ir statyti malūnus), o kartu abu brangina gamtą, jaučia ryšį su ja. Tad visai pagrįstai galėtume sakyti, kad jie tipiški Rytų aukštaičiai – Vaižganto Vaduvų krašto žmonės.
Rastųsi daug kalbos ir apie Izidorių Jasiūną, ir apie kitus knygos veikėjus, bet nesileiskime į gilumas ir platumas: palikime skaitytojui malonumą knygoje išvysti gražų pasaulį. Jis knygą skaitys kaip beletristinį kūrinį, kur mintis veja mintį, o vaizdas keičia vaizdą.
Giriant knygą už vaizdingą ir išradingą medžiagos pateikimą vis dėlto nederėtų nutylėti ir kai kurių trūkumų. Pavyzdžiui, autoriai ir leidėjai būtų padarę gražią paslaugą skaitytojui, jei knygos gale būtų pridėję genealoginį medį-schemą. Dabar, pavyzdžiui, neįstengiau rasti Izidoriaus Jasiūno mirties metų, kartais paklystu tarp giminių. Genealoginei schemai nebūtų reikėję nė papildomo popieriaus: ji būtų gražiausiai tilpusi paskutiniuose dviejuose tuščiuose puslapiuose.
Kas ne kas nusistebės, kad pagyręs knygą už vaizdingą pasakojimą, padarysiu priekaištų dėl šiokių tokių kalbos ydų. Tuo nereikėtų stebėtis: kiek yra mūsų literatūroje kūrinių, iš kurių pavyktų išlasioti nemaža su bendrinės kalbos normomis nesuderinamų dalykų: nemotyvuotai vartojamų barbarizmų, vertinių, kitų kalbų pavyzdžiu sudarytų sintaksinių konstrukcijų.
Visų pirma priekaišto nusipelno skyryba: ji gana chaotiška. Kur nereikia, rašomas kablelis, o kur jis reikalingas – jo trūksta. Tokio dalyko nepateisinsi nė liberališkiausiomis Valstybinės kalbos komisijos tendencijomis.
Turint galvoje vis labiau plintantį spaudoje kalbos „liberalizmą“, net nedrąsu užsiminti, kad nederėjo vartoti knygoje tokių pasakymų: „šviesios atminties“ (šviesaus atminimo) žmogus (p. 5, 125, 136 ir kt.); „apsivedė su kaimyne“ (vedė kaimynę, susituokė su kaimyne) (plg. p. 43, 185, 196 ir kt.). Ar verta vartoti J. Jablonskio, J. Balčikonio ir kitų kalbininkų tiek metų nutąsytą būdvardį „gilus“ prie laiką reiškiančių daiktavardžių – „gili senatvė“ (p. 37), „gilus ruduo“ (p. 65). Knygoje įkyriai kartojamas vertinys „atbūti“ (p. 107, 183). Pasakyme „kiek vargų turėjo pernešti“ (p. 102) taisytina bendratis, keiskime ją veiksmažodžiais: iškęsti, pakelti, iškentėti, patirti… Iš bendrinės kalbos jau seniai pašalintas žodis „stovyla“ (statula), tad nereikėtų vartoti ir „stovylėlės“ (p. 81).
Visų kalbos trūkumų ar „turtinimų“ šiuo kartu negaliu surašyti. Tik noriu atkreipti autorių ir leidėjų akis į reikalą daugiau rūpintis kalba. Neužmirškime patarlės: Taisyk žodžiui vietą kaip svečiui patalą.
Tarp kelių korektūros klaidų į akis krinta po Jasiūnaitės Elenos pažymėjimo faksimile padėtas parašas, kad tai Elenos Urbonaitės-Jasiūnaitės pažymėjimas.
Dėl čia paminėtų ir neminėtų „nusižengimų“ kalbai reikia apgailestauti: peršokus arklį, rodos, nederėjo užkliūti už uodegos. Pritrūko daugiau rūpestingumo. Tai mūsų periodinių ir neperiodinių leidinių bėda. Jos neišvengė nė šios apskritai labai patrauklios ir vertingos knygos rengėjai, nepasirūpinę tankesniu rėčiu, kad į gardų pyragą nepakliūtų visokių šapų šapelių…
* Ąžuolas lieka gyventi / Edvardas Makelis; [literatūrinis bendraautoris Aloyzas Urbonas]. – Vilnius: Gairės, 2007. 203, [1] p., [20] iliustr. lap. Tiražas 600 egz.