Kai kurie tautinės inteligentijos formavimosi bruožai

Autorius: Data: 2013-07-04, 08:56 Spausdinti

Albertas JUŠKA, Klaipėda

Istorijos mokslas, kaip žinia, pašauktas nagrinėti žmonijos, atskirų tautų, valstybių praeitį. Savais metodais atskleisdamas, įvairiapusiškai vertindamas ūkio, kultūros, meno, politikos visuminę raidą, nusako ir visuomenės klasių bei atskirų jos grupių vystymosi ypatumus. Šio straipsnio tikslas – apmąstyti lietuvių t a u t i n ė s inteligentijos formavimosi kelią. Neginčijama tiesa: tautinė inteligentija išskirtinai svarbi kiekvienai šaliai. Didesnė ar mažesnė, vieninga ar susiskaldžiusi tautinė inteligentija pašaukta saugoti tautos savastį, gimtąją kalbą, tradicijas ir papročius. Istorija liudija, jog pačiais sunkiausiais laikotarpiais, kai gresia tautos išnykimo pavojus, kaip tik inteligentija tampa ta paskutinė atspara totaliniam „smegenų plovimui“, istorijos klastojimui, brutaliai asimiliacijai. Tauta, sukūrusi savo valstybė, išlikti gali tik išsiugdžiusi savą protinio darbo žmonių sluoksnį – tautinę inteligentiją.

Plačiai vartojamų sąvokų inteligentas, intelektualas, inteligentija samprata nėra galutinai nusistovėjusi, vienareikšmiška, ir bent kiek atidesnė sociologinės literatūros peržiūra šį teiginį nesunkiai patvirtintų. Dar prieš pusę amžiaus lenkų sociologas Janas Ščepanskis tokių skirtybių savo knygoje Šiuolaikinių visuomenių intelektualai (J. Szczepanski, Intellectuals in Contamporary Societes, Stanford, 1961) nurodė bent kelias dešimtis. Specifines subtilybes palikę nagrinėti filosofams bei sociologams, keliame siauresnį tikslą – peržvelgti savos tautinės inteligentijos formavimosi kelią, išskirti šios raidos etapus, apmąstyti bei įvertinti realų mūsų inteligentų įnašą į lietuviškąją kultūrą.

Klasikinėje Makso Weberio kapitalistinės visuomenės stratifikacijos schemoje inteligentija priskiriama stambios nuosavybės neturinčiajam žmonių sluoksniui ir aptariama po to, kai nuosavybę valdančiųjų klasė jau aptarta, nusakyta. Tuo lyg pasakoma, kad protinės veiklos atstovų įtaka bendram pažangos procesui nėra pati svarbiausia. Tačiau M. Weberis gyveno XIX–XX a. sandūroje, savo svarbiausią veikalą Protestantiškoji etika ir kapitalizmo dvasia (Die protestantische Ethik und der Geist des Kapitalismus) pradėjo komponuoti dar 1904–1905 metais. Dabartiniu laiku daugel sociologų laikosi nuomonės, jog inteligentija, intelektualai mūsų dienomis jau sudaro atskirą, itin svarbią klasę. Svarbią todėl, kad ją sudarantys aukšto išsilavinimo žmonės pajėgūs vadovauti tolesnei visuomenės progreso eigai, pajėgūs suvokti tokių procesų perspektyvą, kelti ir realizuoti tikslus, sutampančius su visuomenės lūkesčiais. Tokią nuostatą liudija žymiausių šių dienų sociologų knygų pavadinimai: olandas Kornelis Diskas (C. Disco) savąjį leidinį įvardino Intelektualai išsivysčiusio kapitalizmo sąlygomis: kapitalas, diskusijų pabaiga ir „Naujosios klasės“ tezė (Intellectuals in Advanced Capitalism: Capital, Closure, and the „New-Class“ Thesis,University of CA press., Berkely, 1987), amerikietis Alvinas Goldneris (A. Gouldner) – Intelektualų perspektyva ir naujosios klasės susiformavimas (The Future of Intellectuals and the Rise of the New Class, NY, 1979). Kiek atsargesniu pavadinimu spaudinį publikavo britas Georgijus Konradas (György Konrad) ir amerikietis Ivanas Zelenijus (I. Szelenyi) – Intelektualai kelyje į klasės statusą (The Intellectuals on the Road to Class Power. Brighton, 2004).

Tiesą sakant, intelektualinio darbo svarba suvokta jau antikos laikais – Platonas nurodė, kad valstybę turi valdyti „filosofai-karaliai“. Tačiau istorija užfiksavo ir priešingų samprotavimų. Antai liūdno prisiminimo politikas Leninas, pradžioje tikėjęs, kad surevoliucinta inteligentija apšvies darbo žmones, padės nušluoti išnauduotojus, paskiau įsitikino, kad tie žmonės turi visai kitokius tikslus. Tad iki tol inteligentiją laikęs „tautos smeginimis“, vėliau ją pavadino „tautos šūdu“. Prie viso to pridėkime dar kinų komunistų partijos, vykdžiusios revoliucinius pertavrkymus, šūkį: Šalin inteligentus! (1)

Pamėginkime apibrėžti sąvokas – inteligentija ir intelektualai. Esminis inteligentijos bruožas – jai priklauso asmenys, dirbantys p r o t i n į darbą. Tačiau tai pernelyg siauras apibrėžimas, inteligentu tokiu atveju turėtume laikyti pirminės genties šamaną, kuris pranašavo dievybių valią, genties ateitį, medžioklės sėkmę, bet pats į medžioklę kartu su kitais vyrais nėjo. Inteligentu (lot. intelligens, kilm. intelligentis) laikytinas aukštos mokslinės kompetencijos asmuo, iš profesijos kūrybiškai dirbantis jam pavestą, dažniausiai svarbios pažintinės veiklos darbą irpasiekiantis laukiamų rezultatų. Inteligentų visuma ir sudaro specifinį išsivysčiusios visuomenės sluoksnį – inteligentiją. Terminas ne toks jau senas, anksčiausiai savo sociologiniuose tyrimuose jį XIX a. viduryje pavartojo Šveicarijoje gyvenęs rusas, rašytojas bei visuomenės veikėjas Piotras Boborykinas. Naujadaras prigijo Rusijoje bei jos tuo metu valdomose šalyse – Lenkijoje, Pabaltyjyje, Suomijoje. Prigijo tvirtai, nes 1897 m. Rusijos imperijos visuotiniame gyventojų surašyme jau nurodytas šios šalies inteligentų skaičius. Šis terminas priimtas ir vokiškai kalbančiose valstybėse. Paskesniais metais inteligento sąvoka jau dedama ir aiškinama visuose angliakalbiuose žodynuose.

Vakarų Europos šalyse imtas vartoti artimos reikšmės intelektualo terminas. Dingstį jam rastis davė plačiai visoje Europoje bei už jos ribų kilęs žmonių pasipiktinimas dėl 1895 m. Prancūzijos kariuomenės artilerijos kapitono, žydo Alfredo Dreyfuso nuteisimo neva už šnipinėjimą Vokietijos naudai. Būsimasis XX a. pradžios Prancūzijos respublikos premjeras, tuokart dar žurnalistas Georgas Benjaminas Klemenso (Clemenceau) savo leistame laikraštyje L’Aurore išspausdino seriją straipsnių, pasmerkusių sukeltą antisemitinę kampaniją. Savo oponentams pajuokti jis pasitelkė intelektualo terminą (prancūziškai Les intellectuel), sudarytą remiantis lotynų kalbos žodžiu intellektualis – protinis, išsilavinęs, didelio intelekto žmogus. Bet paėmė jį į kabutes, tuo suteikdamas jam visiškai priešingą prasmę… Paskesniais metais kabučių neliko, ir pavartotasis žodis mokslo, kultūros profilio leidiniuose imtas vartoti tiesiogine reikšme. Abi sąvokos – inteligentija bei intelektualai savo turiniu daugialypės ir daugiareikšmės. Labiausiai neapibrėžtas inteligento terminas: juo įvardijamas ir akademikas, universiteto profesorius, ir teismo raštininkas bei miestelio vaistininkas, kokios nors vinių gamyklos inžinierius, vaikų darželio auklėtoja. Tad pačios aukščiausios mokslinės kvalifikacijos asmenims įvardyti prireikė dar papildomų – intelektualo, kūrybinės inteligentijos (Creative Intelligentsia) ar elito – terminų. Buityje iš tokių asmenų reikalauta ne tik visapusiško išsimokslinimo bei išskirtinės išminties, bet ir aukštos moralės, kultūringos kalbos, dailių elgesio manierų, tinkamo išvaizdos. Suprantama, jiems ir pavydėta.

Dabartiniu metu Vakarų Europos šalyse sąvokų intelektualas ir inteligentas ribos nusakytos pakankamai aiškiai, tai išreikšta jau pačiuose terminuose – „Humanistic intellectuals“ ir „Technical intelligentsia“. Taigi humanitariniuose moksluose tinka vartoti pirmąjį terminą, technikos profilio tiriamuosiuose darbuose – antrąjį. JAV sociologo Aleksandro Gelo spaudinyje Inteligentija ir intelektai (Aleksander Gella, The Intelligensia and the Intellectuals.Beverley Hills, California, 1977), taip pat ir kitų jo kolegų leidiniuose šių grupių savybės ne tik išvardytos, bet ir tam tikra hierarchine tvarka sudėliotos. Inteligentijai priklauso valdininkai, tarnautojai, administratoriai ir kas tam lygu, jiems už nusakytus darbus valstybė, firmos, bendrovės moka algas. O intelektualai – išradėjai, filosofai, politikai, muzikai, dailininkai, režisieriai, rašytojai, poetai, aktoriai – savo darbo vaisius patys parduoda visuomenės reikmėms. Vis tik abi sąvokos išlieka labai artimos: inteligentijos sąvokos nepaaiškinsi, necharakterizavęs intelektualų veiklos specifikos, ir atvirkščiai – intektualų veikla negali būti atskleista, neaptarus inteligentijos kultūrinio darbo sampratos. Visa tai turėdamas galvoje, Goldneris prieina prie išvados, kad ir Rytuose, ir Vakaruose inteligentija jau tapo „kultūros buržuazija“ – nauja visuomenės klase. Jos įtaka paremta galimybe inicijuoti naujas idėjas, teorijas, kontroliuoti gamybą, vertinti ir skirstyti „kultūros kapitalą“.

Paraleliai egzistuoja dar ir šalutiniai išsilavinusių žmonių kuopiniai įvardinimai. JAV populiarus dvinaris pavadinimas Baltosios apykaklės (White Collars). Taip vadinami bankininkai, inžinieriai, konstruktoriai, šalies valdymo padalinių asmenys. Fizinio darbo jie nedirba. Priešingai, fizinį darbą atliekantiems įvardyti sukurtas terminas Mėlynosios apykaklės (tolios spalvos drabužius dažniausiai dėvi kvalifikuoti ir nekvalifikuoti pramonės, statybų, remonto, techninės priežiūros darbuotojai).

Mažiausiai valdomi yra intelektualai. Neretai jie būna irzlūs, besiskundžiantys tinkamu jų darbų neįvertinimu, prastomis savo gyvenimo sąlygomis, apskritai – visuomenės nejautrumu. JAV sociologas Lewis Coser inteligentus charakterizuoja iškalbia fraze: inteligentai – žmonės, kurie niekada nėra patenkinti realiai egzistuojančiais daiktais (Men who never seem satisfied with things as they are). Valstybėse, kuriose intelektualai išties mažiau įvertinti, mažiau pagerbti, jie kairėja. Šalyse, kuriose jų poreikiai geriau tenkinami, kur jie geriau aprūpinami, revoliucijų lyg ir nerengia. Suprantama, šie vertinimai subjektyvūs, tačiau juk nepasakysi, kad teisybės juose nėra. Daugel intelektualinės veiklos asmenų atitrūksta nuo realaus gyvenimo, savo veikaluose tuščiažodžiauja, „skraido padebesiais“. O kai jų siūlomos utopijos, avantiūriškos idėjos imamos įgyvendinti, atsitinka ir visai prastų dalykų (ne taip seniai mes patys tai patyrėme ant savo kailio). Nenuostabu, kad tokių negatyvių pavadinimų apstu: intelektualai apšaukiami baltarankiais, dykaduoniais, JAV populiarus dar kiaušiagalvio (Egghead) terminas…

Sunku pateikti visaapimantį inteligentų, intelektualų protinės veiklos apibrėžimą. Manytume, jog kasdieninėms reikmės visai gerai tiktų Toronto univertsiteto prof. Roberto J. Brimo (R. J. Brym) pateiktasis: Intelektualai yra žmonės, kurie kuria, vertina ir diegia kultūrą. (2) Vokiečiai savo enciklopediniuose leidiniuose inteligentą apibūdina, išskaičiuodami jam būdingas protines savybes: aukštą mokslinį ir meninį išsilavinimą, gebėjimą valingai siekti savo tikslo, akcentuoja charakterio savybes – disciplinuotumą, valią, mokslinę intuiciją. Beje, inteligentijos vokiečiai nelinkę laikyti atskira klase, daugelio nuomone, ji ir toliau lieka tam tikra Socialen Gruppe. (3) Kurių pažiūrų laikytumės, kam pritartume ar ką atmestume, visiškai aišku, jog inteligentijos, kaip visuomenės socialinio darinio, reikšmė išskirtinė, jos narių įtaka bendrajai visuomenės raidai pati didžiausia ir neginčytina.

Švietimo reikmės samprata senojoje Lietuvoje

Pirmieji protinio darbo asmenys Lietuvos Didžiosios Kunigaikšystės (LDK) valdovų, gal ir kai kurių didžiūnų pilyse radosi vėlokai, tik XIII a. (koks kontrastas – Bolonijos universitetas atvėrė duris 1088 m., o lietuvių apsikrikštyjimo laikotarpiu Europoje jau veikė apie 30 universitetų). Tiesa, Mindaugo, o ypač Gedimino valdoviškoje kanceliarijose dirbo raštininkai, gebėję rašyti senąja slavų, vokiečių, čekų, totorių bei lotynų kalbomis. Žinoma, jog Vytauto skundas prieš Jogailą ir Skirgailą buvo parašytas vokiečių kalba, po to dar išverstas į rusų. 1415 m. Bažnytiniame Konstancos suvažiavime platintas raštiškas žemaičių skundas prieš grobuonišką Kryžiuočių ordino politiką, vykdytą Pabaltijyje. Ar tarp šių „gramatėjų“ raštininkų buvo ir lietuvių kilmės asmenų, galime tik spėlioti. Vis tik vietoje nestovėta. XIV a. Prahos universitete, o ypač 1364 m. Krokuvoje atidarytame Jogailos universitete jau mokėsi grupė Lietuvos didikų sūnų. Valdant Kazimierui Jogailaičiui skaičius tokių išaugo iki 200. Liudijama, kad į savo gimtąją šalį po studijų tuo laikotarpiu sugrįžo daugiau nei 50 bakalaurų, 13 magistrų ir 2 daktarai Lietuvos krašto jaunuoliai mokslo siekė dar ir kituose Europos mokslo centruose. Supratę žinių svarbą Lietuvos didikai Radvilos, Giedraičiai, Astikai, Goštautai, Sapiegos, Chokevičiai savo sūnus siuntė į Vokietijos, Prūsijos, Austrijos, Šveicarijos, Prancūzijos, Italijos, Nyderlandų universitetus. XVI a. užsienyje jau studijavo apie 600, XVII a. – daugiau nei 700 studentų (4). Tačiau kokį ryšį tie universitetų diplomus gavę asmenys turėjo su nacionaline lietuvių kultūra? Atsakymas nedrąsinantis: jokį arba labai mažą. Baigusieji universitetus Lietuvos didikai ilgainiui tapo išmaningais politikais, garsiais karvedžiais, diplomatais, mažiau kilmingi – kunigais, vienuoliais, mokytojais, valdininkais. Išsilavinimą jie įgijo ir naudojo savo asmeninėms reikmėms tenkinti, tasai įgalino užimti aukštą postą valstybėje, įgyti turto, ištaigingai gyventi. Netapo jie visuomenės veikėjais, susirūpinusiais lietuvių kalbos viešumo klausimu, netapo ir lietuviškų mokyklų steigėjais, vadovėlių leidėjais, ūkinių žinių gimtąja kalba skleidėjais. Pirmieji prašviesuliai pasimatė tik XVI a. antroje pusėje, tačiau ir šiuo atveju ne Didžiojoje, o tik ką susiformavusioje protestantiškoje Mažojoje Lietuvoje. Nacionalinė inteligentija, kaip savita socialinė bendruomenė, dar ilgokai nesubrendo – laukti reikėjo XIX a.

Kita vertus, turime pasakyti, jog lietuvybę yra saugoję kai kurie LDK didikai. Radvilų steigtose mokyklose lietuvių šeimų vaikai mokyti ir jų gimtąja kalba, beje, neužmiršta čia ir šalies istorija. XVI a. kunigaikščių kilmės Žemaičių vyskupas Merkelis Giedraitis nepritarė vietos žmonių kalbos ujimui iš visuomeninio gyvenimo, o bajoraitis jėzuitas Mikalojus Daukša išverstoje ir 1599 m. išspausdintoje Jokūbo Wujeko postilės įžangoje pabrėžtinai aukštino gimtąją kalbą, skatino ja kurti raštiją. Iškilūs jo žodžiai ilgainiui tapo savotišku patriotiniu himnu: „Ne žemės derlumu, ne drabužių skirtingumu, ne šalies gražumu, ne miestų ir pilių tvirtumu gyvuoja tautos, bet daugiausia išlaikydamos ir vartodamos savo kalbą“. XVII a. tokios pat aukštos kilmės Vilniaus universiteto profesorius, jėzuitas Konstantinas Sirvydas savo pamokslus sakė ir lietuvių kalba, jis parengė pirmąjį spausdintą lietuviškų pamokslų rinkinį Punktai sakymų.Humanizmo idėjoms plintant, lietuvybės galutinai neatsisakė ir dar kiek LDK bajorų, pirmiausia iš tų, kurie buvo studijavę Vilniaus ar kitų šalių universitetuose. Deja, tokių buvo tik saujelė.

Inteligentijos bendruomenės gimimas

Lietuvių tautinės inteligentijos gimimas ir formavimasis – didžios reikšmės įvykis margoje mūsų šalies kultūrinio gyvenimo istorijoje. Tikosi jis XIX a. pirmoje pusėje, susiklosčius net kelioms itin palankioms aplinkybėms. Tuo laiku Europoje suklestėjo humanistinės, visuomenei patrauklios romantizmo idėjos. Ši meno ir literatūros kryptis atmetė sustabarėjusius klasicizmo kanonus, rašytojai ėmė vertinti žmogaus individualumą, jo emocinius išgyvenimus, susidomėta tautų praeitimi, liaudies kūryba. Lietuvos ir Lenkijos rašytojų fantaziją gausiai maitino pagoniškoji LDK istorija. Tokią romantizmo idėjomis persunktą senosios Lietuvos istoriją parašė vienuolis pijoras Teodoras Narbutas (dėl perdėto romantizmo ji neretai laikoma nepatikima), populiarėjo ir dar anksčiau, XVIII a. viduryje, lotynų kalba parašyta vienuolio jėzuito Alberto Vijūko-Kojelavičiaus dvitomė Lietuvos istorija. Pastarojoje LDK kūrimosi įvykiai atpasakoti pakankamai objektyviai, čia ir tas garsusis teiginys: Lenkija buvo laiminga tol, kol ją valdė gediminaičiai. Apie Lietuvos praeitį rašė Motiejus Strijkovskis (tai jis išpopuliarino romantiškąjį pasakojimą apie Žemaičių kunigaikščio Kęstučio ir vaidilutės Birutės lemtingą susitikimą Baltijos pajūry). Mūsų šalies praeities įvykius taip pat yra nagrinėjęs Europos masto istorikas Joachimas Lelevelis. Deja, išvardytosios knygos parašytos svetimomis kalbomis. Pirmąją Lietuvos istoriją gimtąja kalba 1822 m. sudėliojo Simonas Daukantas. Čia dar tinka paminėti Vilniaus universiteto filologą Filipą Golianskį, kėlusį klausimą dėl lietuvių kalbos įvedimo į vidurinių mokyklų programas.

Lietuvių tautinį atgimimą skatino taip pat populiarios švietėjų idėjos, teigusios, jog tinkamas švietimas gali iš esmės pakeisti, pagerinti žmonių buitį. Gal pirmą kartą po gūdžių viduramžių atsigręžta į prastuomenę, siekta šviesti, kilninti visus tautą sudarančius piliečius. Lietuviškąją sąmonę budino ir XIX a. viduryje vokiečių mokslininko Franco Bopo (Franz Bopp) parašyta indoeuropiečių kalbų lyginamoji gramatika. Joje nurodyta, kad lietuvių kalba yra vienintelė gyva senoji kalba, išlikusi iki mūsų laikų. Tai davė impulsą kurti romantiškas lietuvių tautos kilmės teorijas. Poetas Andrius Vištelis-Višteliauskas sukūrė elėraštį, skirtą šiai temai: Kiek tyriau, gražiausia yr mūsų kalba, / Ja rojuj kalbėjo Adoms ir Ieva. Tokio romantiškos idėjos budino tautinę sąmonę, sudarė sąlygas formuotis mūsų tautinei inteligentijai.

Anksčiausiai tautinė sąmonė ėme bręsti XIX a. pradžioje smulkiųjų Žemaitijos bajorų bei tuo laikotarpiu kiek prakutusių nebaudžiavinių valstiečių terpėje. Pirmiausia atsigręžiame į mūsų bajoriškos kilmės inteligentus, nepraradusius ryšio su lietuvybe. Jie buvo mokęsi Vilniaus universitete, vienas kitas gal ir kituose Europos aukštosiose mokyklose. Kadangi šių bajoraičių tėvai nevaldė didelių dvarų, jų vaikai gerai pažino valstietišką buitį, jų rūpesčius, godas. Bėda, kad tokių apsišvietusių, išsilavinusių asmenų buvo nedaug, tik maža saujelė – likusioji bajorų dalis buvo… beraštė. Šį faktą konstatavo Vaclovas Biržiška, kruopščiai tyrinėjęs mūsų tautinės kultūros raidą. Žinome, kad 1795 m. Rusija, pasiglemžusi beveik visą LDK teritoriją, panoro užsitikrinti bajorų ištikimybę. Carienė Jekaterina II pareikalavo jų viešos priesaikos. Ją įformino atitinkamu tekstu, kurį perskaitę bajorai privalėjo pasirašyti. V. Biržiška stebisi: „Teko savo rankose turėti kelių Žemaitijos apskričių bajorų ištikimybės rusų carui pareiškimus <…> ir juose apie 90 % visų pasirašiusiųjų [buvo] padėję tris kryželius“. (5) Tačiau tai nebuvo paskutinė bėda, smulkieji bajorai, bent kiek įgiję mokslo žinių ir sutvirtinę savo statusą visuomenėje, spėriai lenkėjo. Tačiau tuo laiku prasimušė kitas gaivus tautinės inteligentijos šaltinis – XIX a. pradžioje jau radosi kiek prakutusių, mokslo būtinybę suvokusių laisvųjų, nebaudžiavinių valstiečių, panorusių mokslinti savo atžalas. Skirtingai nuo bajorų vaikų, dauguma iš jų liko ištikimi gimtajai kalbai, išsaugojo meilę gimtinei.

Laisvųjų ir nebaudžiavinių valstiečių daugiausia būta vakarinėje Lietuvos dalyje. Šiaulių, Raseinių, Kauno apskrityse jų suskaičiuota apie pusę visų čia gyvenusių žmonių, Telšių apskrityje net 96,5 %. Panašaus statuso buvo dar kiek bežemių bei laisvai samdomųjų valstiečių, iš kurių irgi radosi šeimų, panorusių savo vaikus „leisti į mokslą“. Galiausiai savo vaikus mokytis siuntė miestiečių šeimos, gerėliau pradėję gyventi amatininkai, prakutę prekybininkai, valdininkai. Istorija liudija, kad Žemaitijos mokyklose daugiau nei pusę mokinių sudarė valstiečių vaikai. 1882 m. Vilniaus universiteto inspektorius Jonas Chodzka, Edukacinės komisijos siųstas tikrinti mokyklų veiklą, pateikė tokius skaičius: krašte iš 4 680 mokinių 2 427 buvo valstiečių sūnūs. O ir mokyklų Žemaitijoje buvo daugiau nei kitur – 1825 m. čia veikė 8 vidurinės mokyklos. Prastuomenės dominavimo tendencija išliko ir paskesniu laikotarpiu: 1822–1845 m. Žemaičių vyskupijos kunigų seminarijoje (tuokart jau perkeltoje į Kauną) mokėsi 27,5 % valstiečių vaikų, keliomis dešimtimis metų vėliau, 1891, tokių priimta jau 75 % (6).

Besiformuojantys kapitalistinio gyvenimo bruožai, laisvesnė buitinė aplinka įgalino šviesesnius valstiečius, amatininkus, prasigyvenusius miestiečius nesitenkinti menku pradiniu mokslu. Jų vaikai imti siųsti ir į aukštesnio tipo mokyklas – kolegijas, kunigų bei mokytojų seminarijas, apygardines mokyklas (gimnazijas). Po jų užbaigimo dalis jaunuolių vyko studijuoti universitetuose (ši tendencija itin išryškėjo po baudžiavos panaikinimo 1861 m.). Kaimo ar miestelio jaunikaičiai, dažniausiai šeimų pirmagimiai, tapdavo dvasininkais, mokytojais, rečiau gydytojais ar kitų laisvųjų profesijų darbininkais. Visa tai gausino inteligentijos gretas. Šis procesas būtų buvęs dar spartesnis, jeigu carinė valdžia nebūtų ėmusis ribojimo politikos. 1827 m. rugpjūčio 19 d. ir pakartotinu 1867 m. gegužės 9 d. įsakais nurodyta, kad ne bajorų vaikai, stojantieji į populiarias kunigų seminarijas, privalo pristatyti vadinamuosius „atleidžiamuosius raštus“. Tokiuose turėjo būti nurodyta, jog kaimo bendruomenė atleidžia juos nuo mokestinės ir rekrūtų prievolių. Suprantama, bendruomenė galėjo išleisti, bet galėjo ir nesutikti. Paskesniais metais pareikalauta dar ir kitų papildomų pažymų. O į universitetus priimti nekilminguosius apskritai uždrausta. Tiesa, išradingesnieji kažkokiu būdu bajoro dokumentus įsigydavo (pvz., Simonas Daukantas). Caro valdžia, tai pastebėjusi, senatams nurodė tokiems bent universiteto baigimo dokumentų neišduoti. Gal ne visada šiam nurodymui paklusta – universitetai naudojosi plačios autonomijos teisėmis.

Kaip neįvardyti tautinių aspiracijų turėjusius mūsų pirmuosius kilmingesnius bajoraičius bei prasigyvenusių ūkininkų sūnus. Pradėkime nuo Simono Stanevičiaus. Tai jis paneigė tautos išnykimo mitą: Daugel metų sviets rokavo / Mūsų žemė kaip pražuvo / Kaip užmiršo kalbą savo /Ir užmiršo kuomi buvo. S. Stanevičius viltingai tarė – ne, tai netiesa! Tarp žemaičių vis atgijo / Garbė tėvų ir liežuvis. Silvestras Valiūnas aukština asmenis, kurie neužmiršo gimtosios kalbos, ja, o ne kitomis rašo savo kūrinius: Prieteliau šalies savo, Dievo ir artimo, / Tėvų kalbos ir viso seno papratimo! /Tu, kursai jau skęstantį nuog prapulties krašto / Nori galbėt žemaičių liežuvį per raštą. Kitas jo bendraamžis Dionizas Poška drąsina žemaitiškai kalbantį savo tautietį baudžiauninką: Mužike! Tu ciecorius ir karalius gini / Ir anų visų laimių rąste pamatini. Vyskupas Motiejus Valančius savo raštuose aukština žemaičius, gynusius savo kraštą nuo neprietelių. Paskaitykime jo apsakymėlį Vokiečiai pas Varnius. Jame aprašyta žemaičių pergalė prieš jų kraštan įsibrovusius kryžiuočius. Kai tie, ilgai keliavę, naktį sumigo, pora šimtų žemaičių „pasiėmė kirvius, bortas, dalges ir išėjo priešų žudyti. Puolė, kirto ir pjovė pačius viršininkus <…> Pakilo klegesys vokiečių stovykloje: viršininkai pašokę ieškojo savo galvų, bet tų rasti negalėjo“. (7) Žemaičiai įsibrovėlius išgujo. Stebėtis reikia: krikščionių vyskupas gėrisi pagonimis žemaičiais, nužudžiusius, kaip pasakyta, 46 Šventosios Marijos ordino brolius! Drąsu, tautinė sąmonė nustelbė krikščioniškąją.

Būrelis žemaičių šviesuolių toliau kantriai, po kruopelytę visą XIX a. gausino tautinę kultūrą. Laurynas Ivinskis į savo kasmet sudaromus lietuviškus kalendorius įdėjo tautosakos pavyzdžių, lietuvių rašytojų kūrinių ištraukų, tekstų, suteikiančių mokslo žinių. Kunigas, kraštotyrininkas, kalbininkas, gamtininkas Ambraziejus Pranciškus Kašarauskis paskelbė kalbos, istorijos, etnografijos, tautosakos tekstų. Skuodiškis prančiskonas Jurgis Pabrėža tyrinėjo mūsų krašto florą, parašė išliekamosios vertės knygą Taislius auguminis. Filosofijos temomis prakalbo Kiprijonas Nezabitauskis-Zabitis, eilėraščiais tautiečių prisnūdusią dvasią žadino Valerijonas Ažukalnis-Zagurskis, Juozapas Miglovara. Inteligentų radosi ne tik Žemaitijoje: Alytaus kaimynystėje užaugo Ksaveras Sakalauskis-Vanagėlis, Biržų apylinkėse – Stanislovas Dagilis, Vilkaviškio apskrityje – Petras Arminas-Trupinėlis, Marijampolės – Juozas Andziulaitis-Kalnėnas, rokiškėnas poetas Antanas Strazdas. Neužmirškime dar dviejų Mikalojų – Akelaičio ir Katkaus, kutūros darbininko kunigo Antano Tatarės.

XIX a.inteligentai dvasininkai, jų vieta socialiniame gyvenime

Ištisą tūkstantmetį – po antikinės kultūros „užmiršimo“ iki pat Renesanso epochos pradžios – dvasininkai su mažomis išimtimis buvo vieninteliai inteligentai Rytų ir Vakarų Europos šalyse. Tokia jau Europos kultūros istorija.

Lietuviai dvasininkai rengti pradėti ypačiai vėlai, praėjus dešimtmečiams po krikščionybės priėmimo – XIV-XV amžių sandūroje. Priežastis paprasta, tuokart mūsų krašte lietuvių dvasininkų dar nebuvo, pamokslavo iš Lenkijos atvykę kunigai. Suprantama, ne patys geriausi, bet tie, kurie sunkiai gaudavo parapijas savame krašte. Vietos gyventojų kalbos atvykėliai nemokėjo, pamokslavo lenkiškai, savo parapijiečių kalbos mokėsi nenoriai. Vėliau radosi ir lietuvių tautybės kunigų, pirmiausia iš tų, kurie buvo mokęsi užsienio universitetuose arba buvo praprusę bent vienuolynų mokyklose. Ne ką daugiau lietuvių dvasininkų pagausėjo ir po jėzuitų kolegijos bei universiteto 1579 m. įsteigimo. Tad lietuviškai kalbančių dvasininkų stokota dar ilgus metus.

Keli faktai. Po Vilniaus universiteto įsteigimo prabėgus trims dešimtmečiams, 1618/19 m.m., kai čia jau mokslinosi 1 210 studentų, teologais siekė tapti tik apie 50 jaunuolių. Nepagausėjo jų ir paskesniais metais: per netrumpą 1579–1650 m. laikotarpį tik 46 asmenys įgijo teologijos daktaro ar licencijato laipsnius. Įdomi baigusiųjų tautinė sudėtis: universiteto baigimo diplomai įteikti 12 prūsų, 7 lietuviams, 4 žemaičiams, 6 lenkams, 5 rusams, 5 mozūrams, 4 ispanams, 1 anglui, 1 portugalui ir 1 italui (8). Po 1781 m. reformų Teologijos fakulteto iš viso neliko, jo katedros priskirtos Moralės ir politikos mokslų kolegijai. Carinė valdžia 1831 m. universitetą uždariusi, po trejų metų aukščiausios kvalifikacijos kunigus leido rengti Dvasinėje katalikų akademijoje. Čia buvo galima įgyti ne tik magistro kvalifikaciją, bet ir daktaro laipsnį. Akademija veikė 87 metus, parengė kelis šimtus būsimųjų Romos katalikų Bažnyčios dvasininkų – kunigų, kanauninkų, vyskupų. Gausėjant gyventojų skaičiui, steigtos naujos parapijos, kunigams rengti steigtos seminarijos. Anksčiausiai, 1582 m., vyskupo J. Radvilos rūpesčiu duris atvėrė Vilniaus diecizinė seminarija. Čia buvo nustatyta ketverių metų mokymo trukmė, priimti jaunuoliai, baigę bent keturias gimnazijos klases. Mokyta lotynų kalbos, liturginių dalykų, teologijos disciplinų, dar – gramatikos, retorikos, logikos. Besimokančiųjų skaičius ir čia nebuvo didelis: pavyzdžiui, 1726 m. mokėsi 7 klierikai, daugiausia, berods, jų būta 1795 m. – 37. Tais pačiais 1582 m. Romos popiežiaus Klemenso IV nurodymu Vilniuje įkurdinta dar viena panašaus tipo mokymo įstaiga – Tarptautinių misijų seminarija. Dėl šios priežasties ji dažnai įvardinta Popiežiaus seminarija. Joje mokėsi atvykėliai iš Švedijos, Norvegijos, Danijos, Rusijos, Livonijos, Vengrijos. Dalį klierikų sudarė jaunuoliai, kilę iš LDK žemių: 1590 m. iš 35 priimtųjų tokių užrašyti 4, 1632 – 11, 1651 – 16 (iš 25). Seminarijos absolventai siųsti platinti krikščionybę tolimiausiose šalyse. Iš kitų teologijos profilio mokymo įstaigų daugiausia dvasininkų lietuviškoms parapijoms parengė 1622 m. Medininkuose (Varniuose) atidaryta Žemaičių kunigų seminarija. Vėliau ši seminarija iškelta į Kražius, vėl grąžinta į Varnius, po to nukelta dar į Kauną. Per karus, okupacijas, kitokius sąmyšius nelikus daugelio svarbių dokumentų, sunku nustatyti čia išmokslintų dvasininkų skaičių. Žinoma, kad 1845 m. mokėsi 50 klierikų, 1861 – 112, per paskesnį 1850–1862 metų laikotarpį įšventinti 333 kunigai. Besimokančiųjų skaičius ir toliau didėjo, ką liudija išlikęs 1845–1869 m. klierikų sąrašas – jame nurodytos 749 pavardės. Šioje seminarijoje gaivinta lietuvybė: antroje XIX a. pusėje (1888 m.) įsteigta slapta klierikų draugija lietuvių spaudai platinti, leisti ranka rašyti lietuviški laikraštėliai, rūpintasi geriau išmokti vietos žmonių kalbą. Valančiaus rektoriavimo metais ta jau įtraukta į mokymo peogramą. Reikšminga taip pat 1826 m., įsteigta Seinų kunigų seminarija. Mokymo lygis čia buvo aukštėlesnis nei kitose seminarijose, be teologijos dalykų, mokytasi filosofijos pagrindų, gamtos mokslų, sociologijos, geografijos, meno istorijos. Literatūroje užfiksuota, jog1828-1914 m. čia mokėsi 1193 klierikų.

Visuose išvardintose dvasininkų rengimo institucijose subrendo nemaža tautiškai susipratusių kunigų. Dirbdami parapijose, tapo kantriais tautinės sąmonės budintojais, lietuvių kultūros bei visuomenės veikėjais. Gražaus atminimo ir pagarbos nusipelnė būrys Dvasinės katalikų akademijos auklėtinių: publicistas Antanas Alekna, literatūros tyrinėtojas, filosofijos daktaras Pranciškus Augustaitis, rašytojas, pedagogas Juozapas Dovydaitis, kalbininkas prof. Kazimieras Jaunius, poetas Klemensas Kairys. Akademijos auklėtinis ir teologijos dr. Jonas Mačiulis-Maironis pripažintas didžiuoju lietuvių tautinio atgimimo dainiumi, vyskupas Antanas Baranauskas – lietuvių literatūros klasiku. Tautinė sąmonė brendo ir Žemaičių seminarijoje. Čia 1884 m. imtas leisti ranka rašytas laikraštėlis Lietuva, 1888–1890 m. veikė Juozo Tumo-Vaižganto vadovaujama Lietuvos mylėtojų draugija. Seinų kunigų seminarijoje įsteigta slapta klierikų lietuvių draugija lietuvybei palaikyti, leisti ranka rašyti laikraštėliai. Šios seminarijos išugdė kuopą kultūros darbuotojų: vieną iš pirmųjų tautinio atgimimo pradininkų Petrą Kriaučiūną, istoriką Joną Totoraitį, poetus Antaną Vienožindį, Motiejų Gustaitį, rašytoją dramaturgą Vincą Mykolaitį-Putiną. Kurį laiką čia mokėsi ir Vincas Kudirka.

Savo seminariją dar turėjo unitai. Ta įsteigta Vilniuje 1601 m. ir uždaryta 1621 m. Stačiatikiai šventikus ruošė taip pat seminarijoje, veikusioje taip pat Vilniuje 1828–1915 m. Lietuvos evangelikai liuteronai bei reformatai savo kunigus mokslino Vokietijos, Norvegijos, Suomijos, Estijos Upsalos (Tartu) universitetuose.

Dvasininkų būriui taip pat priskiriami vienuoliai. Lietuvoje daugiausia veikė jėzuitai, pijorai, benediktinai, pranciškonai. Savo egzistavimo laikotarpiu jie atliko reikšmingą pastoracinį bei švietimo darbą: leido religinę literatūrą, vienuolynuose kaupė spaudinius, kūrė bibliotekas, steigė mokyklas ne tik savos brolijos nariams, bet ir pasauliečiams mokslinti. Išskirtinę vietą kultūriniame Lietuvos gyvenime užėmė jėzuitai. Kaip tik jie 1570 m. Vilniuje įsteigė kolegiją, davusią pradžia Vilniaus universitetui. Norėdami pergalėti per trumpą laiką įsigalėjusį protestantišką tikėjimą, apsčiai steigė parapines bei aukštesnes mokyklas. Vienu metu etninėje Lietuvoje veikė net keliolika jėzuitų įkurdintų kolegijų. Tačiau jėzuitai išgarsėjo ir savo negatyvia veikla, pirmiausia – nepakantumu kitoms religijoms. Visi nekatalikai laikyti eretikais, net reikšmingi Europos kultūros centrai, pripažinę Reformuotąją Bažnyčią (Vitenbergas, Karaliaučius), apšaukti „niekingų eretikų“ miestais. Vadovavosi pačių sukurta etika: pozityvus tikslas pateisina priemones. Inkvizicijos laužuose degino eretikus, nesibodėjo intrigų, sąmokslų, net perversmų. Tokios politikos laikytasi ir Lietuvoje: sufanatinta minia laužuose degino protestantų išleistas knygas, užpuldinėjo laidotuvių procesijas, kunigų namus. Paskleidę po Lietuvą peklaknygę Broma atverta ing viečnastį (išleista net 18 kartų!), užteršė, susino lietuvių kalbą. Galiausiai jėzuitai ėmė kištis į valstybių vidaus reikalus, diktuoti savo sąlygas. To jau buvo perdaug, tad 1754 m. jie išvaryti iš Brazilijos, 1759 – iš Portugalijos, 1764 – iš Prancūzijos, 1769 – iš Ispanijos bei jos kolonijų. Neapsikentęs popiežius Klemensas XIV 1773 m. išleido bulę Dominus ac Redemptor noster (Viešpats irgi Atpirkėjas mūsų), panaikinusią jėzuitų ordiną. Vis tik iš Rusijos, kaip stačiatikybę priėmusios valstybės, jėzuitai išvaryti vėliau – tik 1820 m. Pastebėsime, Lietuvoje jų veikla sumenko dar anksčiau, kai 1797 m. buvo sudaryta Edukacinė komisija. Tai ėmus tvarkyti visus švietimo reikalus, jėzuitai neteko turėtos svarbos, turėtųs galių. Praslinkus keturiems dešimtmečiams, 1814 m., popiežius Pijus VII leido šiam ordinui toliau veikti. Į Lietuvą jėzuitai grįžo tik 1920 m. Prasta jėzuitų ordino aureolė neišnyko, ką akivaizdžiai liudija faktas, jog iš 265 kada nors išrinktų popiežių nebuvo nė vieno jėzuito. Taip jau tikosi, kad ši tradicija peržengta mūsų dienomis.

Nurodyti tikslų XIX a. dvasininkų skaičių vargu ar įmanoma, vis dėlto kai kurie duomenys pateiktini. Žinoma, kad 1827 m. Žemaičių ir Vilniaus vyskupijose dirbo 1256 kunigai. Turint galvoje dvasininkų represijas po 1831 bei 1863 m. sukilimų, per paskesnius septynis dešimtmečius jų skaičiaus augo lėčiau, tad XIX a. pabaigoje kunigų galėjo būti apie 1270. Nelengviau suskaičiuojami ir vienuoliai: 1651 m. vienuolių vyrų nurodyta 1500, moterų – 300. Po 1863 m. sukilimo rusų valdžia daugel vienuolynų uždarė, tačiau šia tema rašę autoriai sutinka, jog ir tuo metu vienuolių buvo maždaug tiek, kiek ir kunigų. Mėginkime sumuoti: XIX a. pabaigoje dvasininkų – kunigų ir vienuolių – būta apie 2500. Skaičius įspūdingas! (9)

Pedagogai – kitas lietuvių inteligentų būrys

Bet kurios šalies mokymo įstaigų gausa (ar, priešingai, jų stoka) akivaizdžiai rodo tautos kultūrėjimo spartą bei mastą. Mokyklų skaičius įprasta nurodyti ne tik statistikos spaudiniuose, bet ir kitoje populiariojoje literatūroje. Atrodytų, nesudėtinga būtų pasakyti ir kiek mokytojų jose dirbo. Mūsų kultūros istorijoje ši statistika apsunkinta: 1864–1904 m. laikotarpiu, kai buvo uždrausta spauda įprastais lotyniškais rašmenimis, lietuviai į valdines, rusų dėstomąja kalba mokomas mokyklas savo vaikų neleido. Juos mokė namuose. Kita priežastis – bajorų ar turtingesnių miestiečių šeimose vaikams mokyti samdyti namų mokytojai, kitaip preceptoriai (lot. praeceptor – mokytojas, auklėtojas) ir guvernantai (pranc. gouverner – vadovauti, auklėti, mokyti). Jie taip ir elgėsi – mokė ir auklėjo vienos šeimos vaikus, o guvernantai dar privalėjo išmokyti juos užsienio kalbų (pirmiausia prancūzų). Kadangi turtingesnių lietuvių šeimų nedaug tebuvo, apie tokius mokytojus apskritai neturime informacijos. Tiesa, mūsų literatūros klasikė rašytoja Žemaitė yra aprašiusi tokios mokyklos aritmetikos pamoką. Buvę taip. Mokytoja, jos dėdina, pačiu vaizdžiausiu būdu išaiškino skaičių – vienetų, dešimčių, šimtų bei tūkstančių – reikšmes. Po to patikrinimui skyrė užduotį – užrašyti skaičių 1001. Visos užrašė 101, Julija vienintelė – 1001… Namų mokytojo pareigybė XIX a. dar labai gerbta, jais yra dirbę žymūs intelektualai – filosofas Imanuelis Kantas, rašytojas, švietėjas Žan Žak Russo (Rousseau), garsusis Anglijos valstybės politikas, pažinimo teorijos pagrindėjas Džonas Lokas (John Locke).

Tuoj po krikščionybės įvedimo mokyklos pirmiausia kurdintos prie vyskupijų katedrų. Anksčiausiai, manytina, prie pastatytosios Vilniuje, paskesnė Varniuose (dokumentaliai jos paliudytos atitinkamai 1397 ir 1469 m.). Kiek vėliau radosi ir parapinių mokyklų: apie 1512 m. Žiežmariuose, apie 1513 prie Vilniaus Šv. Jono bažnyčios, 1518 Aukštadvaryje, 1522 Naujuosiuose Trakuose, galimas dalykas dar ir Senuosiuose Trakuose. XVII ir XVIII a. mokyklų skaičius nedaug tepaaugo, vis tik šio laikotarpio pabaigoje jų veikė apie 200, XIX a. – bent 250. Kai kuriose iš jų dirbo ne po vieną, bet po du ar tris mokytojus, tad vaikus tuokart prusino gal jau 400 pedagogų.

Tiesa, to laikotarpio mokytojai, sakytume, buvo tik inteligentų bendrijos prieangyje. Parapinėse mokyklose dirbusieji asmenys – dažniausiai vargoninkas bei dar vienas žmogus, mokė tai, ką patys mokėjo. O mokėjo nedaug: aiškino katekizmo tiesas, pasakojo apie pasaulio sutvėrimą, kolektyviai kalbėjo maldas. Dar – „slebizavojimo“ (silabizavimo) metodu pramokė skaityti, kiek aritmetikos, kas įstengė, ir rašyti. Būta ir išimčių, antai Žeimelyje 1593 m. vaikus mokė bakalauras, 1611 m. steigiant Krinčino mokyklą, fundatorius skyrė lėšų numatomam tokio išsimokslinimo mokytojui. Mokytojų išsilavinimas pagerėjo, panaikinus (1773 m.) Jėzuitų ordiną. Be darbo liko keli šimtai jėzuitų bei eksjėzuitų, daugel jų tapo parapinių mokyklų mokytojais.

Greta parapijinių dirbo ir aukštesnio tipo, kaip dabar sakytume, vidurinės mokyklos. Jos vadintos kolegijomis, bajorų (Collegium nobilium), akademinėmis, apygardinėmis ir poapygardinėmis mokyklomis, galiausiai klasikinėmis ir realinėmis gimnazijomis. Pastarosios radosi Renesanso idėjų poveiky, tad jose mokyta senųjų kalbų, retorikos, filosofijos ir teisės pradmenų, meno istorijos. Šioms mokykloms prireikė aukštesnės erudicijos pedagogų, čia dirbo jau universitetinio arba bent jam artimo išsilavinimo pedagogai. 1824 m. vidurinėse mokyklose tokie sudarė jau 35 % visų šiose mokyklose dirbusių asmenų. Šiuo laikotarpiu inteligentai kūrėsi ne tik didesniuose miestuose – Vilniuje, Kaune, Gardine, bet ir Panevėžyje, Raseiniuose, Ukmergėje, Nesvyžiuose, Kražiuose, net ir Merkinėje, Šilalėje, Virbalyje, Pastoviuose, Pašiaušėje (Kelmės aps.). Žinomas XVIII a. pabaigoje aukštesnėse mokyklose besimokančiųjų skaičius: 1786 m. lankė 1656 moksleiviai, 1788 – 1835. Mokytojų buvo apie 180–200. XIX a. antroje pusėje, nepaisant carinės valdžios represijų, aukštesnių mokyklų uždarinėjimo, besimokančiųjų skaičius pastebimai išaugo, pedagogų skaičius padvigubėjo.

Dabar susirūpinta rengti reikiamo lygio pedagogus. Jie mokslinti bent keliose mokymo įstaigose, tačiau dėl nedidelio mokytojų prestižo parengta išties nedaug. Išskirtume Vilniaus universiteto 1819 m. įsteigtą mokytojų seminariją. Ji veikė iki 1832 m. ir išmokslino apie 150 aukštesniųjų mokyklų mokytojų bei 19 vargonininkų. Lūžis įvyko šio amžiaus antroje pusėje, kai pedagogai imti ruošti trimetėse bei keturiametėse mokytojų seminarijose. Lietuvai svarbiausia buvo 1872 m. atidaryta Veiverių seminarija. Joje išmokslintas pats didžiausias kvalifikuotų pradinių mokyklų mokytojų skaičius. Ši seminarija išskirtinė ir kitu aspektu – čia dėstytas lietuvių kalbos kursas, o lietuvybė bent neslopinta. Globojant žinomam pedagogui Tomui Žilinskui, ilgainiui ji tapo reikšmingu lietuvybės židinius. Iki 1918 m seminarija parengė 1025 mokytojus. Tarp jų lietuviškos spaudos platintoją, poetą bei vertėją Petrą Arminą-Trupinėlį, rašytoją, švietėją Ksaverą Sakalauską-Vanagėlį, poetą, publicistą Juozą Andziulaitį-Kalnėną, vadovėlių autorius, lietuvių kultūros veikėjus Juozą Damijonaitį, Juozą Geniušą, būsimus Lietuvos kultūros bei visuomenės veikėjus – dailininką Antaną Žmuidzinavičių, dvasininką, politiką Mykolą Krupavičių, operos solistą Antaną Kučingį. Daug mažesnis 1872 m. atidarytos Panevėžio mokytojų seminarijos įnašas, mat čia priimti leista tik stačiatikių tikėjimą išpažįstančius jaunuolius. Vis tik po 1905–1907 m. įvykių jau leista priimti ir kitų tikėjimų asmenis, tik jų skaičius neturėjo viršyti 33 % besimokančiųjų. Iš viso Panevėžyje parengta apie 400 pradinių vienaklasių mokyklų pedagogų, kurių dauguma jau dirbo XX a. pirmoje pusėje. Žinomiausi: vadovėlių autoriai Jonas Murka, geografas, kalbininkas populiatių Antanas Vireliūnas, archeologas Petras Tarasenka, muzikas Mykolas Karka.

Mokytojų taip parengė ir kolegijos, mokymo apimtimi prilygusios gimnazijoms. Tokių Lietuvoje įvairiu laiku buvo įsteigta apie 20. Mūsų kultūrai svarbiausios atidarytosios Vilniuje, Kražiuose, Nesvyžiuje, Kaune, Panevėžyje. Minėtinas ir 1917 m. Voroneže įkurtas privatus Mokytojų institutas. Tasai skirtas pabėgėlių mokytojų kvalifikacijai kelti. Vadovavo jam būsimasis Lietuvos švietimo ministras, istorikas Jonas Yčas, lietuvių kalbą čia dėstė Juozas Balčikonis ir Jonas Jablonskis. Stojus taikai, institutas perkeltas Lietuvon, tačiau darbo nepratęsė. Išskyrus būsimą lietuviškų elementorių Sakalėlis autorių S. Matjošaitį, daugiau žymesnių pedagogų jis lyg ir neišaugino (10).

Gydytojai, teisininkai, kitų profesijų inteligentai

Svarbią kiekvienos šalies inteligentijos dalį sudaro žmonių sveikatos sergėtojai gydytojai. Jų reikėjo kariuomenei – vykstant nenutrūkstamiems karams, specialūs „liekoriai“ bent kiek sutaupydavo karių, medikų prireikdavo plykstelėjus masinėms epidemijoms. O ir vienuolynuose, didžiūnų rūmuose bei dvaruose buvo ką gydyti. Neatidarius medicinos fakulteto senajame Vilniaus universitete, šios specialybės asmenys ruošti vangiai ir pavėluotai. Anksčiausiai – 1774 m. atidarytoje Vilniaus medicinos mokykloje bei metais vėliau tokio pat lygio mokykloje, įkurdintoje Gardine. Aukštasis medicinos mokslas Vyriausioje LDK mokykloje pradėtas dėstyti tik nuo 1781 m. Specialybė, deja, nebuvo populiari, o kai kada atrodė nykstanti. Antai 1783/84 mokslo metais Medicinos fakultete užsiėmimus lankė vos 14 valstybės lėšomis mokslinamų studentų bei dar keli vadinamieji eksternai, patys mokėję už studijas. Ir tik Vyriausiajai mokyklai suteikus Imperatoriškojo universiteto statusą, fakultete atidarytos 7 šios specialybės katedros. Studentų skaičius tuokart keliskart padidėjo – 1822 m. jų čia mokėsi apie 150. Po nepavykusio 1831 m. sukilimo universitetą caro valdžia uždarė. Vis tik ji suvokė, jog palikti kraštą be gydytojų būtų neprotinga, tad 1832 m. rugpjūčio 31 d. Įsaku leido atidaryti savarankišką aukštąją mokyklą – Medicinos-Chirurgijos akademiją. Joje suformuoti bendrosios medicinos, veterinarijos, farmacijos ir akušerijos padaliniai. Gydytojų stygius tuokart buvo toks akivaizdus, jog pati valdžia skyrė lėšų 230 studentų mokslinimui (likusieji taip pat kiek šelpti). Akademijoje dirbtas rimtas mokslinis darbas, 1793–1842 m. apgintos 240 daktaro disertacijų. Iš viso 1781–1842 m. parengta apie 1500 gydytojų. Dar kiek medikų išmokslino kiti Europos universitetai. Kiek jų buvo kilę iš etnografinės Lietuvos, neaišku (kai kuriuose literatūros šaltiniuose nurodoma, jog 1802–1880 m. gydytojų diplomus gavo 378 mūsų krašto asmenys).

Gydytojų Lietuvoje visais laikais stokota. 1849 m Vilniaus gubernijos žmones gydė 65, dešimčia metų vėliau – 68 medicinos daktarai. Kauno gubernijoje jų buvo kiek daugiau, čia 1857–58 m. dirbo 82 medicinos studijas baigę daktarai. O štai kaimyninėje Suvalkų gubernijoje 1871 m. triūsė vos 25 gydytojai. Nesunku nustatyti, kiek žmonių gydė vienas gydytojas: 1859 m. Vilniaus gubernijoje – 13 564, Suvalkų gubernijoje 1871 m. – 19 681. Paskesniais metais medikų skaičiai augo. XIX–XX a. sandūroje lietuviškose gubernijose žmones gydė 422 daktarai, radosi kvalifikuotesnių vaistininkų, odontologų, pribuvėjų. Dalis iš jų įsiliejo į tautinio atgimimo sąjūdį, tapo pačiais svarbiausiais jo šaukliais. Pirmose jų gretose buvo daktarai Jonas Basanavičius, Vincas Kudirka, Vincas Pietaris, Rokas Šliūpas, Liudas Vaineikis, A. Vileišis, P. Gudavičius (11).

Valstybei taip pat reikalingi išmoningi teisininkai. Netgi patvaldystės dusinamoje Rusijos imperijoje. Nepaisant, kad jau nuo XVII a. vidurio juristus rengė Vilniaus universitetas, jų gausos Lietuvoje taip pat nebūta. O lietuvių teisininkų bent kiek radosi tik XIX a. antroje pusėje. Tuokart jie atliko dar ir reikšmingą visuomeninį-kultūrinį darbą. Antai 1906–1917 m. į Rusijos imperijos Dūmą (parlamento Žemuosius rūmus) išrinkti keturi advokatai – Stanislovas Narutavičius, Vladas Stašinskas, Mykolas Januškevičius, Martynas Yčas. Garsėjo taip pat teisininkai Andrius Bulota, Leontijus Bramsonas, Česlovas Milvydas, Jonas Vileišis. Išaugo ir teisės mokslų teoretikų, žymiausias iš jų Sankt Peterburgo imperatoriškojo Universiteto auklėtinis, lenkų kilmės Europos masto konstitucinės teisės teoretikas Mykolas Pijus Romeris (Riomeris). To paties universiteto Teisės fakultetą buvo baigęs ir pirmasis bei paskutinysis Lietuvos respublikos prezidentas Antanas Smetona, teisininko išsilavinimą savo laiku buvo įgijęs būsimasis nepriklausomos Lietuvos vyriausybės Teisingumo bei Vidaus reikalų ministras Petras Leonas, Užsienio reikalų ministras, teisės mokslų daktaras Dovas Zaunius.

Didelę dalį inteligentų sudarė valstybinių įstaigų valdininkai bei tarnautojai. Šiuo atveju susiduriame su labai retu reiškiniu – dėl vykdytos nutautinimo politikos vos ne visi Lietuvos valdininkai buvo atvykėliai iš Rusijos. Vietinės kilmės asmenys – gydytojai, teisininkai, mokytojai, inžinieriai – gimtajame krašte dirbti neskirti, jie siųsti į imperijos gilumą (išimtis labai nenoriai daryta tik dvasininkams). Tokiu būdu skaičiuoti, kiek tokių mūsų krašte būta, nėra prasmės.

Apžvelgtieji skaičiai liudija, jog lietuvių inteligentija brendo ganėtinai spėriai. Aiškiai tai liudija universitetuose studijuojančių asmenų skaičiaus dinamika: 1805 m. studentų būta 341, po 25 metų – jau 1054. Uždarius Vilniaus universitetą, daugiausiai lietuvaičiai studijuoti vyko į Maskvos universitetą Kai kuriais laikotarpiais vienu metu šiame universitete studijavo po 300 šio krašto jaunuolių. Kita dalis lietuvių vyko į Sankt-Peterburgo universitetą, čia XIX-XX a. sandūroje studijavo apie 100 lietuvių (12). Patogus studijoms buvo ir Dorpato (Tartu) iniversitetas: jis netoli Lietuvos, skirtingai nuo kitų Rusijos aukštųjų mokyklų, jame dar tvyrojo Vakarų Europos universitetų atmosfera. Lavintasi dar ir kituose Rusijos aukštosiose mokyklose: Kazanės universitete studijavo 26 lietuviai, Charkovo –13, bent po keli Kijevo, Tomsko, Odesos, Varšuvos universitetuose. Dėl prasto vokiečių kalbos mokėjimo (sena mūsų bėda!), mažiau vykta į Vakarų Europos universitetus. Vis tik lietuvių kiek įimatrikuliuota Karaliaučiaus, Halės, Vittenbergo, Frankfurto prie Maino, Helderbergo, Berlyno universitetuose, taip pat keliuose Čekijos, Belgijos aukštosiose mokyklose. Buvo ir viena išimtis – Ženevoje veikusiame Fribūro universitete įvairiu laiku studijavo apie 110 lietuvių jaunuolių, čia apgintos ir kelios disertacijos.

XIX–XX a. sandūroje Europos universitetuose įsigyta jau ir retesnių specialybių. Petras Vileišis, 1874 m. baigęs Sankt Peterburgo universiteto fizikos ir matematikos fakultetą, o po to dar Peterburgo kalnų institutą, tapo inžinieriumi. Projektavo ir statė geležinkelių tiltus. Ernestas Galvanauskas Belgijos Lježo universitete įgijo kasybos, vėliau dar elektros inžinieriaus diplomus, ėmėsi politinės veiklos. Vladas Jurgutis po studijų Sankt Peterbugo Dvasinėje katalikų akademijoje dar baigė Miuncheno universiteto Valstybės ūkio fakultetą, tapo žinomiausiu Lietuvos ekonomistu, finansų mokslo pradininku. Donatas Malinauskas agronomikos mokslus studijavo Čekoslovakijos Taboro universitete, Aleksandras Stulginskis – Halės universiteto žemės ūkio institute. Sankt Peterburgo karinę jūrų akademiją baigęs Teodoras Daukantas įgijo agronomo kvalifikaciją, Stasys Dirmantas tapo žinomu geodezininku, Jonas Kriščiūnas – Žemės ūkio akademijos profesoriumi. Mūsų iškiliausias dailininkas bei kompozitorius Mikalojus Konstantinas Čiurlionis po studijų Varšuvos muzikos ir piešimo institutuose peržengė savo šalies ribas, tapo žinomu Europos masto menininku, Česlovas Sasnauskas garsėjo kaip aukščiausios kvalifikacijos vargoninikas, chorvedys bei kompozitorius. Antanas Žmuidzinavičius piešimo, tapybos meno mokėsi Lenkijos, Prancūzijos, Vokietijos akademijose, Petras Kalpokas – taikomosios dailės, grafikos, tapybos Miunchene, M. Petrauskas – dainavimo, muzikos teorijos bei kompozicijos – Sankt Peterburge ir Paryžiuje. Šį sąrašą pratęsia filologas Jonas Jablonskis, oftomologas Petras Avižonis, fiziologas Vladas Lašas, chemikas Antanas Purėnas. Galiausiai inteligentų gretas papildo jau ir pirmosios moterys: Julija Žymantienė-Žemaitė, Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Sofija Ivanauskaitė-Pšibiliauskienė bei Marija Ivanauskaitė-Lastauskienė, Liudvika Didžiulienė-Žmona, Sofija Čiurlionienė-Kymantaitė, Liudmila Eglė Malinauskaitė-Šliūpienė. Naujas, iki tol sunkiai įsivaizduotas nacionalinės inteligentijos raidos puslapis!

Praradimai ir netektys

Spartesnį nacionalinės inteligentijos formavimąsi sulėtino dvi skaudžios XIX a. negandos – carinės valdžios represijų bangos po 1831 ir 1863 m. sukilimų. Valdžios įsiūtis pirmiausia nukreiptas į inteligentus, jos nuomone, tai jie buvo visų tų neramumų, kurstytojai, jie gausiausiai dalyvavo visuose užsitęsusiose priešvalstybiniuose veiksmuose. Daugel šviesių žmonių tuokart įkalinta, rekrūtais išsiųsta į Kaukaze išdėstytus kariuomenės dalinius, ištremta Sibiran. Tikrasis šių intelektualinių praradimų mastas nėra žinomas, istorikų pateikiami skaičiai įvairuoja, tačiau bet kuriuo atveju jie šiurpina. Lietuviškose Kauno, Vilniaus ir Augustavo gubernijose 1831 m. sukilime galėjo dalyvauti 25–30 tūkstančiai žmonių, tarp jų studentų apie 400. Vien Vilniaus gubernijos tardymo komisija, sudaryta maištavusiesiems usmirit‘ (sutramdyti), teisė 3881 sukilėlį. Žuvusiųjų kautynėse su rusų kariuomene taip pat niekas nesuskaičiavo, manoma, jog Lietuva neteko maždaug pusės pasipriešinime dalyvavusiųjų žmonių. Iš jų apie 8–9 tūkstančiai, bijodami pakliūti į carinės ochrankos nagus, emigravo užsienin. Tarp jų buvo daugel daugel Lietuvos inteligentijos atstovų.

Naugarduko apskrities lietuvių bajorų šeimos atžala Ignas Domeika kartu su kitais sukilimo dalyviais pasitraukė į Rytų Prūsija. Iš jos emigravo Prancūzijon. Savo išskirtinius geologo, kartografo gebėjimus realizavo Čilėje, tapo Santjago universiteto profesoriumi. Benediktas Kalinauskas, studijavęs Vilniaus, Varšuvos, Vroclavo ir Heidelbergo universitetuose, emigravo Prancūzijon, ten pat prisiglaudė ir Sukilimo vyriausybės Varšuvoje narys, Vilniaus universiteto dėstytojas istorikas Joachimas Lelevelis. Sukilimui pralaimint, kraštą paliko garsios Pliaterių giminės atstovas literatas Cezaris Pliateris, romantikas poetas Julijus Slovackis, literatai Emerikas Stanevičius ir Jonas Goštautas. Pliaterio sesuo Emilija, išsekinta alinančio pasitraukimo, mirė Justinavo apylinkėse. Bausti, priešvalstybiniais nusikaltėliais pripažinti dvasininkų akademijas baigę kunigai Juozapas ir Adomas Eidrigevičiai, Raseinių kunigų pijorų mokyklos mokytojas V. Šteinas. Suimti, ilgai tardyti Žemaičių vyskupas kunigaikštis Juozapas Giedraitis, Ariogalos parapijos klebonas K. Vizgirdas, Kražių kolegijos mokytojas V. Garčinas. Iš dalyvavusiųjų ar rėmusių sukilelius atimtas turtas, jis buvo perduotas imperijos iždo žinion. Tipiškas pavyzdys – Skuodo dvaro valdytojo Eustachijaus Sapiegos byla. Kaip vėliau rašė vyskupas Valančius, jisai „tik penkias dienas tepanešiojo sukilėlių žvaigždelę Varšuvoje, o jokiame mūšyje nedalyvavo“ (13). Jo dvaras atimtas, garsieji Sapiegų rūmai perduoti kariomenės reikmėms. Tuose įrengtos arklidės, į jas suvesti eiklūs Dono kazokų ristūnai.

Po 30 metų pakartotinai kilta išsivaduoti iš carinės Rusijos glėbio. Ir šiuo atveju trūksta duomenų, kiek aukų pareikalavo pastarasis, visą Lietuvą apėmęs 1863–1864 m. sukilimas. Tremtimi Sibiran dabar bausta ne tik už dalyvavimą sukilime, bet ir sukilėlių rėmimą. Iš Lietuvos ten atsidūrė 7 593 asmenys. Manoma, kad iš viso Vakarų krašte ir Augustavo gubernijoje vienaip ar kitaip buvo nubausta 15 000, kitais duomenimis – daugiau nei 22 000 gyventojų. Sukilimui pralaimėjus, emigruoti spėjo (daugiausia į Prancūziją) dar apie 10 000 sukilėlių, tačiau kiek iš Lietuvos, nustatyti nemėginta. Bausmės, bausmės… Vilniaus Bajorų institute mokęsis Jonas Čerskis paimtas į rekrūtus ir išsiųstas į Omską. Paskesniais metais jis tapo pasaulinio masto mokslininku palentologu, geologu,dabar, deja, laikomas jau ne Lietuvos, o Rusijos ar Lenkijos mokslininku. Sankt Peterburgo karo inžinierių instituto baigimo diplomą įgijęs, jame dėstęs, papildomai dar baigęs Bajorų institutą Juozapas Kalinauskas pakartas, tokia pat bausmė skirta bendrapavardžiui Sankt Peterburgo universiteto Teisės fakulteto absolventui Konstantinui Kalinauskui. Pakartas taip pat Varnių kunigų seminarijos bei Kijevo šv. Vladimiro universiteto auklėtinis Antanas Mackevičius, sušaudytas Maskvos universitete studijavęs teisės mokslus, po to baigęs Italijoje baigęs karo mokyklą Boleslovas Kajetonas Kolyška, tremtimi į Sverdlovską nubaustas Katalikų kaunigų akademiją baigęs poetas Klemensas Kairys (ten ir mirė). Plačiai žinomas visuomenės veikėjas, poetas Edvardas Jokūbas Daukša, Maskvos, Tartu, Karaliaučiaus universitetuose studijavęs mediciną bei filologiją, nuteistas 16 metų katorgos (išsiųstas į Tobolską), analogiškas likimas ištiko kunigą Vincą Norvaišą, talkininkavusį M. Valančiui spausdinant Tilžėje lietuviškus leidinius – ištremtas į Tomsko guberniją. Tik tokiomis priemonėmis caro valdžiai pavyko „sutramdyti“ tūkstančius kovotojų už Lietuvos ir Lenkijos laisvę.

Kai kurie XIX a. Lietuvos inteligentų bendruomenės statistiniai duomenys

Pamėginkime atsakyti į klausimą, kiek lietuvių inteligentų būta nurodytame šimtmetyje. Užduotis itin kebli – vienareikšmiai nenusakytos inteligentijos kokybinės chrakteristikos leidžia istorikams, sociolgams pateikti skirtingus skaičius. Tepaliudija toks pavyzdys. Lenkų istorikės – M. Stolzman ir R. Czepulis-Rastenis – ėmėsi nustatyti Vilniaus inteligentų skaičių laikotarpiu tuoj po 1831 m. sukilimo. Pirmoji jų suskaičiavo 3000, antroji – 1000. Mįslė nesunkiai atskleidžiama: R. Czepulis-Rastenis inteligentais laikė tik Vilniaus universiteto, Katalikų dvasinės akademijos bei Vyriausios dvasinės seminarijos(?) profesūrą, jų studentus. Dar – Vilniun grįžusius kitų Rusijos universitetų auklėtinius (beje, tiktai lenkų kilmės). Padėties nekeitė prie inteligentų priskaičiuoti dar dviejų berniukų gimnazijų absolventai. Nenuostabu, taip skaičiuojant tesusidarė varganas tūkstantis. Mėginkime remtis kiek objektyvesniais rodikliais.

Pirmasis Rusijos imperijos gyventojų surašymas atliktas 1897 m. Inteligentų tuokart suskaičiuota 870 tūkstančių (14). Skaitmuo pats savaime iškalbus. Žinant bendrą tuometinės Rusijos gyventojų skaičių – 125 640 tūkstančių, galime nustatyti, kurią procentinę dalį sudarė šios valstybės inteligentija. Visai nedidelę – 0,69 %. Laikydamiesi nuostatos, kad protinės veiklos žmonės Rusijos imperijoje buvo pasiskirstę daugiau ar mažiau tolygiai bei žinodami tuometinės etnografinės Lietuvos gyventojų skaičių – 3 785 600 (15) – galime teigti, jog inteligentų etninėje Lietuvoje 1897 m. jau buvo apie 26 tūkstančius. Tikrai nemažai. Tačiau šis rodiklis ne ką teduoda, nes to meto etninės Lietuvos žemėse gyvenę lietuviai tesudarė tik dalį šios teritorijos gyventojų, o surašymo rodikliai pateikti gubernijomis, kurių ribos dar labiau skiriasi nuo senosios etninės Lietuvos sienų. Mums itin svarbus surašymo metu nustatytas lietuviškai kalbančių žmonių skaičius. Pirmiausia todėl, kad į šį rodiklį dar įtraukti lietuviai, gyvenusieji kitose Rusijos vietovėse, k.a. Kurliandijos gubernijai priskirtose Palangos, Gruobinios, Alūkstos apylinkėse (vien ten jų būta 18 048), nemažos lietuvių diasporos žinomos ir tolimesnėse Rusijos gubernijose, Sankt Peterburge, Maskvoje bei kituose pramoniniuose miestuose. Surašymo metu iš viso kalbėjusių lietuviškai žmonių užrašyta 1 210 500. Pasitelkę į pagalbą nesudėtingą aritmetiką, nustatome, jog tarp jų inteligentų galėjo būti 8 300. Tačiau ir šiuo atveju darytinos dvi išlygos. Visiškai galimas dalykas, kad rusifikacijos laikotarpiu surašinėtojai lietuviškai kalbančiais laikė tik tuos, kurie rusiškai bendrauti neįstengė. Lietuviai, mokantys kalbėti rusiškai, į šią grafą galėjo būti neįtraukiami. Antra, neaišku, ar inteligentų pasiskirstymas Rusijos imperijos laikotarpiu tikrai buvo tolygus. Samprotauti galima vienaip ir kitaip. Objektyvūs statistiniai rodikliai liudija, kad lietuvių išprusimo lygis XIX a. pabaigoje buvo aukštesnis nei kituose imperijos rajonuose gyvenusiujų žmonių: surašymo metais Kauno gubernijoje, apėmusioje didžiumą lietuvių tautybės asmenų, raštingų asmenų nurodyta 53,3 %, Suvalkų gubernijos penkiose lietuviškose apskrityje – 63 % ir Vilniaus gubernijos lietuviškoje dalyje – 42,6 %. Likusiųjų Rusijos imperijos gyventojų raštingumo rodiklis daug menkesnis menkesnis – 27 % (16). Logiška manyti ir teigti – ten, kur daugiau žmonių, įgijusių bent pradinį išsilavinimą, ten daugiau ir noro įsigyti aukštesnį išsilavinimą. Kita vertus, tiek pat galima ginti ir mums šiuo atveju nenaudingą teiginį: centrinės Rusijos miestuose, o ne lietuviškose gubernijose buvo išsidėstę didieji miestai su savo universitetais, akademijomis, gimnazijomis, kitomis aukštesnio tipo mokyklomis. Tad inteligentų skaičius čia, Rusijoje, o ne kitur privalėjo būti didesnis. Visa, kas čia pasakyta, verčia daryti kuklią išvadą: mūsų pateikiamus inteligentų skaičius galima laikyti tiktai hipotetiniais. Tačiau ir tokie geriau, nei kalbėti, samprotauti nesiremiant jokiais skaičiavimais.

Nustatytieji skaičiai leidžia vis tik leidžia teigti, jog XIX a. pabaigoje jau susiformavo gyvybinga lietuvių nacionalinės inteligentijos bendrija. Argumentai keli. Subrendo ne dešimtys ar šimtai, o keli tūkstančiai išsilavinusių asmenų. Antra, iš krašto inteligentų suburta Lietuvos Taryba Pirmajam pasauliniam karui einant į pabaigą pajėgė pačiu tinkamiausiu laiku – 1918 m. vasario 16 d. – paskelbti Lietuvos Nepriklausomybės Atkūrimo aktą. Ne tik paskelbti, bet ir šią idėją realizuoti, galiausiai karine jėga apginti. Ir ši mūsų šviesuolių grupė anaiptol nebuvo vieniša. Jos įžiebtas tautinis sąjūdis prikėlė daugel žmonių – į Pirmosios Laikinosios Lietuvos Vyriausybės 1918 m. gruodžio 29 d. kvietimą Būrių būriais eikime iš kaimų, viensėdijų, miestų ir miestelių laisvės ir tėvynės ginti atsiliepė daugiau kaip 12 000 savanorių, nors mobilizacija dar nebuvo nepaskelbta!

Lietuvių tautinės inteligentijos branda: nuo negausios bendrijos iki reikšmingo visuomenės sluoksnio

Kiek daugiau nei du dešimtmečius trukęs nepriklausomos Lietuvos gyvenimo laikotarpis subrandino tautinę inteligentiją, išugdė plejadą savų intelektualų, suformavo tautos elitą. Šis kokybinis šuolis tikosi XX a. ketvirtajame dešimtmetyje, ir nusakyti jį galima neilga fraze: lietuviškoji inteligentijos bendrija peraugo į reikšmingą socialinį sluoksnį. Esse intelligentia! Sudarė ją daugmaž vienodo socialinio statuso, panašaus išsilavinimo, suvoktų bendrų siekių, bet kiek skirtingų pažiūrų protinės veiklos asmenų grupė. Ją praturtino įsiliejusios inteligentės moterys – rašytojos, aktorės, mokytojos, gydytojos. Gimusi inteligentija vienijo visuomenę, stiprino valstybę, įgalino jos institucijas racionalai tvarkyti krašto žemės ūkį, pramonę, plėtoti nacionalinę kultūrą. Iš tiesų, pasiekta nemažai. Lietuvą, kaip valstybę, pripažino pasaulis, 1921 m. ji tapo Tautų Sąjungos nare, nacionalinė valiuta tapo viena iš stabiliusių Europoje. Nepriklausomos Lietuvos egzistavimo laikotarpiu veikė devynios aukštosios mokyklos: Vytauto Didžiojo universitetas, Lietuvos žemės ūkio akademija, Aukštoji karo mokykla, Kauno konservatorija, Prekybos institutas (įkurtas Klaipėdoje, 1939 m. kovo mėn. perkeltas į Šiaulius), Klaipėdos pedagoginis institutas (1939 perkeltas į Panevėžį, vėliau į Vilnių), Lietuvos veterinarijos akademija, Kauno kunigų seminarija.Kurį laiką dar veikė Aukštieji kūno kultūros kursai. 1940 m. aukštojo mokslo siekė 4 600 studentų, profesūrą bei mokslo personalą sudarė 481 asmuo. 1938 m. 40-tyje progimnazijų bei 58-ose dieninėse ir vakarinėse gimnazijose mokėsi atitinkamai 4900 ir 15800 moksleivių, dirbo 1049 pedagogai. Veikė dar 5 mokytojų, 2 katalikų bei 5 žydų dvasinės seminarijos, 8 įvairaus profilio specialiosios meno, muzikos, pienininkystės, gyvulininkystės, kultūrtechnikos (žemės ūkio), miškininkystės, technikos, policijos bei komercijos mokyklos. Jose dėstė 358 pedagogai, mokėsi 3700 moksleivių. Iš viso 1940/41 m.m. Lietuvoje veikė 2835 bendrojo lavinimo mokyklos, mokėsi 376 100 moksleivių. Pedagogų skaičius viršijo 9000 (17). 1918–1940 m. publikuota daugiau kaip 25 000 vienkartinių leidinių lietuvių, žydų, hebrajų, vokiečių, lenkų, rusų, lotynų bei dar keliomis kitomis kalbomis, vien 1928–1938 m. skaitytojams pateikta 201 reikšmingas mokslinis leidinys. Išleista 212 socialinės paskirties, 214 teologijos, 347 grožinės literatūros spaudinių, tūkstančiai mokyklinių vadovėlių. 1935 m. leisti 138 laikraščiai ir 159 žurnalai. Tarp jų moksliniai – Kultūra, Tauta ir žodis, Archivum Philologicum. Kaune veikė dramos ir operos teatrai, profesionalūs teatrai įsikūrė dar ir Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje. Ketvirtajame dešimtmetyje pradėta leista lietuviškoji enciklopedija bei didysis lietuvių kalbos žodynas. Kaip čia neprisiminti Algirdo Juliaus Greimo žodžių: ką kitiems įmanoma buvo padaryti per 100 metų, Lietuva padarė per 20.

Statistikos departamento direktoriaus P. Adlio duomenimis, 1940 m. inteligentija – asmenys su aukštuoju ir specialiu viduriniu išsilavinimu, dirbę sveikatos apsaugos, socialinio aprūpinimo, švietimo ir kultūros sferoje – sudarė apie 1 % jos gyventojų (18). Žinant tuometinį Lietuvos gyventojų skaičių – 3 037,1 tūkstančių, nesunkiai nustatome: inteligentų tuokart mūsų šalyje būta daugiau nei 30 000. Kita vertus, šis skaičius taip pat reikalauja paaiškinimų. Jisai nurodo visuminį mūsų krašto inteligentų skaičių, dera taip pat paskaičiuoti kurią inteligentijos dalį sudarė tautinių mažumų asmenys, gyvenę ir dirbę mūsų krašte. Kitataučių inteligentų – žydų, rusų, baltarusių, ukrainiečių, vokiečių, karaimų įnašas į lietuviškąją kaultūrą didelis ir reikšmingas. Skaičiuojame: lietuviai tuokart sudarė 81,16 % visų gyventojų, tad inteligentų lietuvių 24 600, kitataučių – kiek daugiau nei 5000. Lyginant su 1897 m., išsilavinusių žmonių skaičius išaugo trigubai.

Tačiau matykime ir kita – šie pasiekimai vis dėlto vietinės reikšmės, daugelyje svarbiausių kultūros sričių pastebimai atsilikta. Ir šiuo atveju leiskime kalbėti faktams. Iškalbus yra radijo abonentų skaičius. 1938 m. radijo aparatus mūsų krašte buvo įsigiję 59 527 asmenys, iš jų 50 754 įstengė nusipirkti lempinius, 8 779 patys ar kiemo nors pagelbėti susimeistravo detektorinius (tikriausiai šiandien jau ne visi apie tokius radijo aparatus apskritai yra ką nors girdėję). Tokiu būdu tūkstančiui Lietuvos gyventojų teko 21 radijo aparatas. Olandijoje minėtam gyventojų skaičiui teko 128, Švedijoje – 171, Didžiojoje Britanijoje – 184, Danijoje –190 radijo aparatų. Visuotinio privalomo berniukų ir mergaičių keturiamečio mokymo įstatymas mūsų šalyje įvestas 1922 m., realiai pradėtas vykdyti tik nuo 1932 m. Palyginkime: Prūsijai priklausiusioje Mažojoje Lietuvoje toks įstatymas paskelbtas 1727 (mokymo trukmė septyneri metai), Olandijoje – 1619 m., o žydų berniukai jau Romos imperijos gyvavimo laikotarpiu privalėjo išmokti skaityti torų tekstus. Lietuvoje visą laiką stokota daugelio sričių specialistų (pavyzdžiui, net 1937 m. vienas gydytojas privalėjo gydyti ar kitaip aptarnauti 2 958 asmenis), neįstengta užtikrinti tokį pragyvenimo lygį, kuris būtų įgalinęs didžiąją jaunimo dalį įgyti aukštesnį išsilavinimą. Už mokymąsi gimnazijose privalu buvo mokėti nemažus pinigus, dar brangesnės buvo studijos aukštosiose mokyklose. Iš tiesų, kas dabar pasakys, kiek Lietuva prarado potencialių mokslininkų, visuomenės veikėjų, meno žmonių? Tokių, kurie būtų įstengę peržengti savo krašto ribas, kurie būtų sukūrę naujų mokslo šakų, paskelbę reikšmingų išradimų, parašę Lietuvą garsinusių literatūros veikalų, O ar iš viso turėjome tokių? Gerai pasižvalgę, vieną kitą aptiktume. Pirmiausia, XVII a. gyvenusį raketų kūrimo pionierių Kazimierą Semenavičių (atrodo, gimė per anksti), XVIII a. – Kristijoną Donelaitį (jeigu jis būtų rašęs kuria nors didžiųjų kultūrų kalba), toliau – vieną iš semiotikos mokslo kūrėjų Algirdą Julių Greimą bei amerikietiškojo avangardo kino krikštatėvį Joną Meką. Dar muziką ir dailininką viename asmenyje Mikalojų Konstantiną Čiurlionį, archeologę, antropologę, archeomitologijos pradininkę Mariją Gimbutienę. Deja deja, nė vienas lietuvis mokslininkas ne tik kad neapdovanotas Nobelio premija, bet, atrodo, net nepristytas tokią gauti. Taip jau tikosi mūsų tautos istorijoje.

Aiškinti, žinoma, galima ir vienaip ir kitaip: pavėluotai priimta krikščionybė, nepalanki gyvenamoji vieta (kaip žirnį prie kelio praeinantieji skynė, negailestingai trypė), kelios okupacijos, trėmimai, rusifikacija, polonizacija. Taip, priežastys objektyvios, bet tarp išskaičiuotųjų negandų aiškiai trūksta dar vienos kukliai nutylimos. Turime galvoje nuo pirmųjų krikšto priėmimo metų Lietuvos bažnyčiai uždėtą sunkią celibato naštą. Suprantu, toks minties posūkis ne vieną šį tekstą skaitantįjį gali sugluminti. Celibatas? Na jau… Vis tik turėkime kantrybės.

Celibatas ir Lietuvos nacionalinė kultūra

Žmonių patirtis sako: vaikai seka savo gimdytojus. Didelė tikimybė, kad muzikų šeimos narys taps muziku, miškininko sūnūs bus linkę pakartoti tėvo gyvenimo kelią. Na, o jeigu vaikai užaugo inteligentų šeimoje, manytina, jų atžalos sieks didesnio išsilavinimo, svajos apie intelektualinę veiklą. Juk dabar niekas neginčija, kad tautos kultūrą pirmiausia kuria inteligentija. Kuo ji skaitlingesnė, veržlesnė, produktyvesnė, tuo šalies ekonominis pajėgumas, bendroji kultūra bręs spėriau. Mūsų krašto visuomeniniame gyvenime, pradedant jau XVI a., kunigai sudarė didžiausią lietuvių inteligentijos dalį. Deja, vyraujančio tikėjimo būdo – katalikų dvasininkams uždrausta kurti šeimas. O jeigu tokio draudimo nebūtų buvę? Kiek per praėjusius šimtmečius Lietuva būtų galėjusi papildomai išsiauginti kūrybingų inteligentų – raštijos darbuotojų, menininkų, mokslininkų, jeigu mūsų dvasininkai būtų galėję kurti šeimas ir kaip visi žmonės auginti savo vaikus? Samprotaukime kartu: nuo krikščionybės priėmimo Lietuvoje pamokslavo kelios dešimtys tūkstančių katalikų kunigų. Jeigu jie būtų išleidę į mokslą kad ir po vieną savo atžalą, papildomai Lietuva būtų įgijusi tiek pat tūkstančių kultūros darbuotojų. O galimybės buvo, Lietuvos dvasininkai, skirtingai nuo daugelio kitų šviesių mūsų krašto žmonių lėšų savo vaikų mokslininmui tikrai nestokojo. Tikriausiai M. Valančiaus, A. Baranausko, Maironio, Vaižganto, Prano Vaičaičio, Antano Savickio, Kajetono Aleknavičiaus, Antano Vienažindžio, Adomo Jakšto, Motiejaus Gustaičio vaikai nebūtų buvę menkesni intelektualai nei analogiškų kitų Lietuvos inteligentų atžalos. Tikriausiai ne vienas iš jų būtų pralenkęs dar ir savo tėvus. Tad kiek netekome potencialių inteligentų?

Katalikų bažnyčia celibato tikslingumą iš esmės grindžia vienu argumentu: šeimas sukūrę kunigai būtų atitraukti nuo savo tiesioginio pastoracinio darbo, tas būtų menkesnis, skurdesnis. Iš tikrųjų tokį draudimą IV a. nulėmė visai kas kita – noras apsaugoti bažnyčių turtą, kad jis nebūtų skirstomas į dalis, nebūtų lengvai pasisavinamas, nepriklausytų, tegu ir nedidelė jo dalis, dvasininko šeimai (galima įsivaizduoti jo dalybas tarp kunigo palikuonių…). Žinoma, galima sutikti, kad neturintis šeimos kunigas turės daugiau laiko savo tiesioginiam darbui. Tačiau kokia kaina! Pirmiausia, jo asmeninė, išties svarbi visuomenės progresui veikla neturės tęsinio. Nelikus konkretaus dvasininko, nebus kam ją tęsti, jai padedamas taškas. Antra, nusižengiama žmogaus prigimčiai. Kiek ilgai dar klausysime pikantiškų istorijų apie kunigus homoseksualus, apie vyskupus, kardinolus, visomis išgalėmis mėginančius nuslėpti šias diskretiškas istorijas? Juk kitų profesijų asmenims šeimos rūpesčiai lyg ir nesutrukdo tikamai dirbti. Ar galime tvirtinti, kad nevedę architektai suprojektuotų puikesnius statinius, gydytojai vienišiai pastatytų ant kojų daugiau ligonių, o ūkininkai išaugintų gausesnius derlius?

Pasidairykime į kairiąją Nemuno pusę. Mažoji Lietuva priėmė liuteronybę, tad šio krašto dvasininkai (kunigai, misijonieriai) kūrė savo šeimas. Ragainės apskrities Kraupiško parapijos kunigo Baltazaro Kleino šeimoje išaugo pirmosios lotynų kalba išspausdintos lietuvių kalbos gramatikos Grammatica Litvanica autorius Danielius Kleinas, Berlyno Wangemanno misionierių mokyklos auklėtinio Anskio Storosto sūnus Vilhelmas, pasivadinęs Vydūnu, tapo vienu iš didžiausių lietuvių kultūros darbuotoju, filosofu bei rašytoju, Labguvos parapijos kunigo Jono Bretlūno vaikaitis Kristupas Vilkas garsėjo kaip žymus Karaliaučiaus poetas. Dairomės toliau. Pilkalnio apsk. Širvintos parapijos kunigo Jono Gedkanto sūnus Frydrichas, Karaliaučiaus universitete studijavęs matematikos mokslus, tapo karo inžinieriumi, žinomu topografu, parengė valstybei svarbių žemėlapių, tos pačios Pilkalnio apsk. Kusų parapijos kunigo Mykolo Sapūno sūnus Kristupas kunigavo Enciūnų parapijoje, kartu su kitais parengė lietuviškų giesmių rinkinėlį, talkino Kleinui, jam ruošiant minėtą lietuvių kalbos gramatiką, Stalupėnų apsk. Katniavos parapijos kunigo Povilo Ruigio šeimoje gimęs Pilypas Ruigys, dar studijuodamas Karaliaučiaus universitete, jau buvo Lietuvių kalbos seminaro docentas. Tapęs dvasininku, parengė Lietuvių-vokiečių ir vokiečių-lietuvių kalbų žodyną, paskelbė ir išspausdino tris lietuvių liaudies dainas su vertimu į vokiečių kalbą (jos atkreipė J. W. Gėtės, G. Lesingo, J. G. Herderio dėmesį). Svarbiausias jo darbas – Betrachtung der littauischen Sprache in ihrem Ursprunge, Wesen und Eigenschaften (Lietuvių kalbos kilmės, būdo ir savybių tyrinėjimas) laikomas pirmuoju kvalifikuotų lietuvių kalbos tyrinėjimu. Jo sūnus Paulius taip pat dėstė lietuvių lietuvių kalbą minėtame seminare, čia besimokantiems parengė mokymo priemonę Anfangsgründe einer Littauschen Grammatik (Lietuvių kalbos pradmenys). Jis pirmasis parašė apie lietuvių kalbos priegaides, detaliau suklasifikavo tarmes. Girtino dėsningumo nepažeidė ir Didžiojoje Lietuvoje išlikę keli tūkstančiai evangelikų reformatų. Šio tikėjimo būdo dvasininkų šeimose išaugę vaikai įnešė neproporcingai didelį indėlį į lietuviškąją kultūrą: Samuelis Bitneris, reformatų kunigo Martyno Bitnerio sūnus, vertė į lietuvių kalbą Bibliją, jis, manytina, sudarė ir 1680 m. Karaliaučiuje išspausdino antrąjį lietuvišką elementorių Pradzia Pamoksla del Mazu Weykialu, Naujamiesčio reformatų bažnyčios kunigo Jono Minvydo palikuonis Samuelis Minvydas kaip ir kunigo šeimoje išaugęs Jonas Božimovskis (jaunesnysis) vertė į lietuvių kalbą religinę literatūrą, pateikė maldyną, postilę, rūpinosi, kad vietos žmonių vaikai būtų mokami ir lietuvių kalbos.

Mažosios Lietuvos protestantiškos bažnyčios kunigų šeimose išaugo apie 30 lietuvių raštijos darbuotojų, visuomenės veikėjų, kitų populiarių profesijų specialistų. Tarkime, 30 inteligentų nėra daug. Galbūt, tačiau turėkime omenyje – Mažosios Lietuvos gyventojų skaičius buvo dešimt kartų mažesnis nei kitoje Nemuno pusėje buvusių Didžiosios Lietuvos gentainių. Tokiu atveju pastarojoje aptartu laikotarpiu turėjo išaugti ne 30, o visi 300 protinio darbo asmenų. 300 jau tikrai nemažai, ar ne? Dar privalome omeny turėti faktą, jog Mažoji Lietuva apytikriai egzistavo tik apie tris šimtmečius, o krikščioniška Didžioji Lietuva daugiau nei 600 metų. Tokiu atveju pastarosios kunigų šeimose privalėjo subręsti bent 600 raštijos darbuotojų. Deja, čia jie nesubrendo.

Siekdami patvirtinti pasakytąjį teiginį, sumanėme sudaryti bent apytikrį protestantiškųjų bažnyčių dvasininkų šeimose išaugusių kultūrininkų sąrašą. Pirmiausia peržvelgėme savo artimiausių kaimynų – Latvijos ir Estijos parapijas, po to kunigų atžalų ieškojome Suomijos, Švedijos, Norvegijos žymiausių rašytojų, menininkų, visuomenės veikėjų gretose. Žvilgsnį nukreipėme ir į centrinės bei vakarų Europos šalis – Daniją, Olandiją, Vokietiją, Angliją, Šveicariją, galiausiai JAV, Kanadą. Vos įpusėję savo peržvalgą, supratome: toks triūsas ne mūsų jėgoms, kunigų šeimose išaugusių mokslininkų, rašytojų, dailininkų, valstybės veikėjų šimtai. Liko kukli galimybė – suskaičiuoti bent Nobelio premijas lauretus. Štai šis sąrašas.

Danijos kunigo šeimoje užaugęs Frederik Bajer 1908 m. apdovanotas Nobelio premija už pastangas išsaugoti taiką tarp tautų.

Kaimyninės Norvegijos kunigo šeimoje gimęs Martinijus Bjornsonas (Martinius Bjørnstjerne) tapo šios šalies literatūros klasiku. Nobelio premija jam įteikta 1903 m.

Pasaulinio garso JAV rašytoja Pearl Sydenstricken Buck gimė JAV, West Virginijos valstijoje. Jos tėvai buvo uolūs misijonieriai. Ilgai gyvenusi Kinijoje, apie šią šalį parašė itin populiarią knygą Geroji žemė (The Good Earth). 1938 m. jai paskirta Nobelio premija.

Kitam amerikiečiui, Indianos valstijos kunigo Samuelio Claitono Urey sūnui Horoldui už reikšmingus atradimus tiriant izotopų savybes ši premija paskirta 1934 m.

Didžiosios Britanijos piliečių – mokytojo, Oksfordo universiteto auklėtinio Warcupo Cornfortho ir misijonieriaus Eipperio dukraitės šeimoje gimęs John Cornforth Nobelio premiją įvertintas 1975 m. už atradimus stereochemijos srityje.

Techaso valstijos metodistų kunigo sūnus Robert Curl, baigęs studijas Berkeley universitete, gilinosi fizikinės chemijos baruose. Už šiuos tyrimus 1996 m. kartu su trimis kitais mokslininkais jam paskirta Nobelio premija.

Vikaras Adolph Gjellerup, pamokslavęs Naujojoje Zealandijoje, sūnų užaugino jau gyvendamas Danijoje. Tasai tapo šios šalies literatūros klasiku. 1917 m. jam įteikta Nobelio premija.

Šveicarijos kalvinistų dvasininko sūnus Charl Albert Gobat tapo juristu, garsiu visuomenės veikėju. 1902 m. jam paskirta Nobelio taikos premija.

Herman Hesse gimė vokiečių misijonierių, dirbusių Indijoje, šeimoje. Išgarsėjo kaip Šveicarijos vokiečių poetas, romanų autorius bei dailininkas. 1946 m. tapo Nobelio literatūros premijos laureatu.

Afriko-amerikiečių pilietinių teisių judėjimo lyderis King Martin Luther taip pat užaugo dvasininkų šeimoje. Jo vadovauta nesmurtinio civilinio nepaklusnumo kova įtvirtino juodaodžių civilines teises JAV. Nobelio premija skirta 1964 m.

Edwin Gerhard Krebs, užaugęs presbitionų kunigo šeimoje, tapo garsiu JAV biochemiku. 1994 m. gavo Nobelio premiją.

Christian Mattias Mommsen, vokiečių istorikas, garsiausias Romos teisės žinovas, irgi išaugo kunigo šeimoje. Nobelio premija jam įteikta 1902 m.

Getingeno universiteto teologijos profesoriaus Planko (Planc) vaikaitis, fizikos teoretikas Max Ludwig Planck laikomas kvantų fizikos pradininkas. Už šios mokslo šakos tyrimus 1908 m. jam skirta minėtoji premija.

Henrik Pontoppidan, Danijos dvasininkų šeimos narys, tapo pripažintu šios šalies rašytoju. Už išleistas knygas 1917 m. įteikta Nobelio premija.

Elzaso-Lotoringijos provincijoje pamokslavusio liuteronų kunigo šeimoje 1875 m. gimęs būsimasis filosofas, gydytojas, muzikas Albert Schweitzer savo darbais dar ir šiandien įtakoja mūsų dienų socialinio gyvenimo sampratą. Jis 1952 m. Nobelio premijos lauretas.

Söderblom Olof Jonathan tęsė savo tėvo, Švedijos liuteronų bažnyčios kunigo veiklą. Plykstelėjus Pirmajam pasauliniam karui, jisai savo svariu žodžiu kreipėsi į viso pasaulio bažnyčių kunigus, hierarchus, kviesdamas kovoti už taiką ir tesingumą. 1930 m. jam skirta Nobelio premija.

Olandijos reformatų bažnyčios kunigo F. Zeemano sūnus Pieter Zeeman tapo pasaulinio masto mokslininku fiziku. Tyrinėdamas elektronų judėjimo parametrus, jis aptiko tam tikrą jų pasiskirstymo anaomaliją. Šis reiškinys dabar vadinamas Zeemano anomalijos efektu. Nobelio premija paskirta 1902 m.

Vokietijos liuteronų bažnyčios kunigo Karlo Zieglerio sūnus, kaip neretai būna, taip pat buvo pakrikštytas Karlo vardu. Užaugęs tapo chemiku, tyrinėjo stambiamolekulinius junginius – polimerus. 1963 m. apdovanotas Nobelio premija.

Įmanoma pateikti, išvardyti dar ir stačiatikių šventikų, judėjų rabinų vaikus, apdovanotus Nobelio premija. Tačiau šiam straipsniui tai būtų nepageidaujama perteklinė informacija, pasitenkinsime priminimu, kad protestantų kunigų šeimose išaugo dar būrys vyriausybių vadovų. Tebus keli pasakyti. 1885–1889 bei 1893–1897 m. JAV prezidentu buvo presbiterionų bažnyčios kunigo sūnus Grover Cleveland, Didžiosios Britanijos vyriausybei 1922–1923 m. vadovavo Adrew Bonar Law, 2007–2010 – Gordon Brown. Jie abu išaugo dvasininkų šeimose. Mūsų dienų Vokietijos kanclerė Angela Merkel, pripažinta pasaulio masto politikė – kunigo dukra, dabartinis Vokietijos prezidentas Joachimas Gauckas – kunigas. Kažin kiek panašaus lygio intelektualų įvairiu laiku būtų dirbę mūsų gimtojo krašto mokslo bei kultūros baruose, jeigu… Gal turėtume ir Nobelio premijos laureatų? Deja, neturime. Nesubrandinome. O ar kada nors situacija keisis? Vargu. Vienas iš Lietuvos katalikų hierarchų ramiu veidu neseniai yra aiškinęs: celibatas yra didelė palaima, neišsenkanti Dievo malonė, gaubianti visą kunigų luomą. Kurgi ne…

Mūsų tautinės inteligentijos nueitas kelias visai neilgas, vos du šimtmečiai. Taip lėtai bręsta ne tik dėl mūsų pačių kaltės – istorija mums nebuvo palanki, priešingai, kai kada ji buvo net neteisinga. Ar ne paradoksas – pasauliui esame žinomi nuo 1009 m., savo valstybę įkūrėme XIII a., o intelektualų bendruomenę subrandinome tik XIX a. pabaigoje. Vėlokai. Tačiau galime ir pasidžiaugti: gimusi ir spėriai brendusi, tuo pat metu savo pažiūromis spėjusi dar ir susiskaldyti, mūsų inteligentija tapo stuburu, vienijusiu tautą. Didžiosioms negandoms užėjus tauta nepalūžo, išlikome tokie, kokie dabar esame. Šioje nuožmioje kovoje pagrindinis, svarbiausias ramstis buvo mūsų tautinė inteligentija.

Šaltiniai:

1. D. Koenker, R. Bachman. D. Koenker, R. Bachman. Revelations from the Russian Archives: Documents in English Translation. Washington, DC: Library of Congress, 1997, p. 64.

2. Robert J. Brym, Department of Sociology University of Toronto. In:

http://projects.chass.utoronto.ca/brym/intellectuals.pdf p. 3).

3. Brockhaus Enzyklopädie. T. 13, Leipzig-Mannheim, 2006, p. 375.

4. Vilniausuniversiteto istorija 1579–1803. Red. A. Bendžius ir kt., V., 1976, p. 21–22, 137–142, 253. Visuotinė Lietuvių enciklopedija. T. 12, Vilnius, 2007, p. 566.

5. V. Biržiška, Knygotyros darbai. V., 1989, p. 297.

6. Lietuvos istorijaDevynioliktas amžius I dalis. T. 8, sud. T.Bairašauskaitė ir kt.,V. 2011, p. 93-94, 325–327, 379, 382; M. Jučas, Baudžiavos irimas Lietuvoje. V., 1972, p. 158-168; Lietuvių literatūros istorija Feodalizmo epocha. Red. K. Korsakas, V., 1957, p. 315.

7. Lietuvių skaitymai. Sud. Z. Kuzmickis, Kaunas, 1934 m., p. 72.

8. A. Piročkinas, A. Šidlauskas, Mokslas senajame Vilniaus universitete. V., 1984, p.42-43, 119-126, 177.

9. Krikščionybės Lietuvoje istorija. Sud. V. Ališauskas, V., 2006, p. 213; V. Vaivada, Bažnyčių tinklas Žemaitijoje. In: Protestantizmas Lietuvoje: istorija ir dabartis. V., 1994, p. 41-47; Religijotyros žodynas. Sud. R. Petraitis, V., 1991, p. 165-166, 210-212; Vilniaus un-to istorija 1803–1940. Red. A. Bendžius ir kt., V., 1977, p. 86-88, 127-130; Lietuva Lietuvių enciklopedijos penkioliktas tomas, V., 1991, p. 122, 153–157.

10. Lietuvos mokyklos ir pedagoginės minties istorijos bruožai. Red. A. Gučas ir kt., V., 1983 , p. 15, 20, 26, 28, 102-103, 137, 185, 187, 224, 269.

11. Visuotinė lietuvių enciklopedija. T. 6, V., 2004, p. 632.

12. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija. T. 7, V., 1981, p. 296.

13. http://www.svb.lt:81/enciklopedija/index.php/1831,_1863_m._sukilimai

14. Bol‘šaja sovetskaja enciklopedija. T. 10, M., 1972, p. 314.

15. S. Vaitekūnas, Lietuvos gyventojai per du tūkstantmečius. V., 2006, p. 85.

16. Bol‘šaja sovietskaja enciklopedija. T. 7, 1972, p. 245.

17. Lietuvos statistikos metraštis 1938. K., 1939, p. 71, 73.

18. A. Stanaitis, P. Adlys, Lietuvos TSR gyventojai. V., 1973, p. 165.

Voruta. – 2013, lapkr. 9, nr. 23 (787), p. 6.

Voruta. – 2013, lapkr. 23, nr. 24 (788), p. 6.

Voruta. – 2013, gruod. 7, nr. 25 (789), p. 6.

Voruta. - 2013, gruod. 21, nr. 26 (790), p. 6.

Istorija , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra