Kai buvę sąjungininkai tampa priešais

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Santykiai tarp Lietuvos ir Lenkijos turi daugelio šimtmečių istoriją. Jų pradžia galima laikyti 1325 m., kai Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas su Lenkijos karalium Vladislovu Lokietka sudarė sąjungą, nukreiptą prieš Kryžiuočių ordiną, o kad ji būtų tvirtesnė, už būsimo lenkų karaliaus Kazimiero Didžiojo išleido savo dukterį Aldoną.1 Bet turbūt teisingiau tą datą nukelti į 1386 m., kai Lenkijos karaliumi tapo Lietuvos didysis kunigaikštis Jogaila.
 
Nuo tada abi valstybės turėjo bendrus valdovus, kartu gynėsi nuo priešų. Santykiai tarp kaimynių darėsi vis glaudesni, kol 1579 m., gręsiant dideliems pavojams iš išorės, Liublino unijos sutartimi jos susijungė į vieną, nepaisant Lietuvos didikų pasipriešinimo.
 
Tai buvo labai svarbus abiejų tautų istorijos įvykis, turėjęs tiek teigiamų, tiek ir neigiamų pasekmių. Prie blogybių tenka priskirti intensyvią polonizaciją, kuriai pirmiausia pasidavė didikai, bajorai, kunigai… Manoma, kad paskutinis Lietuvos didysis kunigaikštis, mokėjęs lietuviškai, buvo Kazimieras IV, miręs 1497 m.2 Vėliau ponų pavyzdžiu ėmė lenkėti ir paprasti žmonės, nes tą skatino, vertė daryti dvarai, mokyklos, Bažnyčia, valdžios įstaigos. Kilo reali grėsmė, kad netolimoje ateityje mūsų tautą ištiks prūsų likimas.
 
Nepriklausomybės išvakarės
 
Vis dėlto lietuviams pasisekė: kritišku momentu XIX a. II pusėje atsirado iš valstiečių kilusių inteligentų, kurie ne tik pradėjo tautinį sąjūdį, kovojusį dėl laisvės, dėl demokratijos, bet ir įvertino nutautinimo pavojų, keliamą lenkų. Todėl tautinis sąjūdis pasuko atsiribojimo nuo buvusių sąjungininkų kryptimi, tarsi sakytų: nepaisant iki tol buvusių glaudžių abiejų tautų ryšių, ypač kultūros srityje, nepaisant šimtmečių, išgyventų vienoje valstybėje, būkime geri kaimynai, draugai, bet gyvenkime atskirai!
 
Tai buvo visai natūralu ir atitiko laiko dvasią – atėjo tautinių valstybių idėjos brendimo ir jų kūrimosi metas, jau kilo čekai, suomiai, latviai, estai, ukrainiečiai, žinoma, ir lenkai, o milžiniškos daugiatautės imperijos gyvavo paskutinius dešimtmečius. Vis dėlto lietuvių atveju tai buvo nors ir būtinas, tačiau labai rizikingas sprendimas, nes išsilavinusių, tautiškai susipratusių ir aktyvių žmonių turėjome visai mažai.
 
Caro valdžios politika – spaudos, organizacijų, švietimo draudimas ir persekiojimai padarė savo juodą darbą, beje, to nepatyrė nei estai, nei latviai, nei lenkai. Dar blogiau, kad mūsų tautos elitas – nutautėję bajorai – ėjo su lenkais ir ne tik nedalyvavo tautiniame sąjūdyje, išskyrus vieną kitą asmenį, bet ir netikėjo jo sėkme, nepriėmė jo idėjų, kaip įmanydami jam priešinosi.
 
Tiesa, dabar pasigirsta balsų, esą lietuvybės puoselėtojai nuskriaudė bajorus, atstūmė juos, neįtraukė į tautinį sąjūdį. Taip Lietuva be reikalo praradusi savo elitą, todėl mums ir dabar prastai sekasi. Tačiau tokia kritika nepagrįsta, nes buvo dedama tikrai daug pastangų, kad sulenkėję bajorai (žinoma, jie vadino save lenkais) eitų išvien su tauta, imtųsi jos vadų vaidmens.
 
Pavyzdžiui, Adomas Jakštas-Dambrauskas tuo reikalu parengė ir išleido net specialią brošiūrą lenkų kalba „Lietuvių balsas (kreipimasis) į Lietuvos magnatų, žemvaldžių ir bajorijos jaunąją kartą“.3
 
Tačiau kilmingųjų atsakymas visada būdavo vienas – niekados (przenigdy).4 Susiklostė paradoksali padėtis: pačioje Lenkijoje dar pasitaikydavo veikėjų, pritariančių lietuvių pasirinkimui, o tarp Lietuvos lenkų tokių, galima sakyti, beveik nebuvo. Tai didžiulis nuostolis mūsų tautos kultūrai, ekonomikai, intelektiniam potencialui ir sunkiai įveikiama kliūtis kelyje į nepriklausomybę. Tarkime, latviai ir estai, kurie neturėjo savų bajorų, šiuo atžvilgiu buvo pranašesni už mus…
 
Nepaisant šių ir kitų sunkumų, nepriklausomos tautinės valstybės idėja Lietuvoje darėsi vis populiaresnė, ir tai labai nepatiko mūsų kaimynams. Lenkai buvo įsitikinę, kad ir jiems, ir lietuviams ateityje reikia tik vieno: atgaivinti valstybę su 1772 m. sienomis, kai dar nebuvo įvykęs pirmasis Abiejų Tautų Respublikos padalijimas, – juk dėl šios idėjos tiek kraujo išlieta, tiek gyvybių paaukota 1794, 1831, 1863 metais! Ir, žinoma, ši valstybė turi būti tautinė – lenkiška, nes tarp abiejų tautų elito, t. y. bajorų, jokio skirtumo seniai nebėra, o paprastų žmonių norai niekam nerūpi. Lenkų lyderiai nesuprato ar nenorėjo suprasti lietuvių tautinio sąjūdžio priežasčių ir tikslų, kuriuos išdėstė, įrodydamas jų pagrįstumą, Lietuvos lenkas, iškilus savo krašto patriotas Mykolas Römeris studijoje lenkų kalba, išleistoje 1908 m. Tvirtinimus, neva tautinis sąjūdis kilo vien dėl klastingos caro valdžios politikos, supriešinusios lietuvius su lenkais, Römeris pavadino „legenda, kuriai pasmerkti trūksta žodžių, nes ji yra šventvagystė gyvos lietuvių Tautos atžvilgiu“.5
 
Lenkų lyderiai skelbė, kad lietuviai neturi nei savo kultūros, nei inteligentų, todėl sukurti atskirą Lietuvos valstybę – gryna utopija. Tiesą sakant, taip galvojo ne jie vieni, pasak istoriko Normano Davieso, „niekas nė neįsivaizdavo, kad lietuviai galėtų tapti reikšmingu politiniu veiksniu. O jie tapo…“6
 
Priešiškiausiai nepriklausomos Lietuvos atžvilgiu buvo nusistatęs įtakingos lenkų Tautinės demokratijos (endekų) partijos vadovas Romanas Dmovskis, tiesiai pareiškęs: „Lietuva yra ta pati Lenkija. Teks sušaudyti 100 litvomanų ir viskas pasibaigs.“7 Jis neslėpė planų asimiliuoti visas tautas, kurios pateks į naująją Lenkiją. Jo varžovas Józefas Piłsudskis buvo atsargesnis ir savo imperialistinius planus, nors jie buvo dar didingesni, stengėsi maskuoti. Todėl jis agitavo ne už unitarinę valstybę, o už federaciją, kurioje laimingai gyventų ne tik lietuviai, baltarusiai, ukrainiečiai, bet ir latviai, estai, gal net suomiai su gruzinais – žinoma, išmintingai valdomi lenkų.8 Beje, atvirumo minutę jis kandžiai šaipėsi iš pačios federalizmo idėjos: „Nenoriu būti nei imperialistu, nei federalistu, kol šituose reikaluose neturiu galimybės kalbėti su šiokiu tokiu rimtumu – na, su revolveriu kišenėje. Kadangi Dievo pasaulyje, rodos, pradeda laimėti kalbos apie žmonių ir tautų brolybę ir amerikoniškas doktrinėles, mielai linkstu į federalizmą.“9
 
Buvo svarstomas ir dar vienas projektas: istorinėje Lietuvoje, buvusiose LDK žemėse, įkurti naują valstybę, kurios lygiateisiai piliečiai būtų lietuviai, lenkai, baltarusiai ir žydai. Šios idėjos šalininkai įrodinėjo, kad tada nesantaika tarp šių tautų išnyks. Tačiau tai buvo iliuzija ir vakarykštė diena: XX a. pradžia – tautinių, o ne daugiataučių valstybių kūrimosi metas. Be to, praeitis išmokė, kad bet kurioje daugiatautėje valstybėje neišvengiamai atsiranda „vyresnysis brolis“, šiuo atveju tai būtų, aišku, lenkai…
 
Į uniją – gražiuoju ar piktuoju
 
Lietuvių tautinio sąjūdžio lyderiai buvo nusistebėtinai vieningi ateities planų atžvilgiu: jie nė nesvarstė galimybės pasiduoti lenkų ar baltarusių gundymams įsijungti į kokią nors federaciją ar sąjungą, kėlė sau vieną tikslą: sukurti tautinę nepriklausomą valstybę etnografinėse ribose. Tą jie paskelbė 1916 m. konferencijose, vykusiose Berne, Lozanoje, Hagoje, ir patvirtino Lietuvių konferencijoje Vilniuje 1917 m. rugsėjį.10 Aišku, tiek mūsų, tiek lenkų, tiek ir kitų pavergtų tautų laisvės siekis būtų likęs tuščia fantazija, jeigu per Pirmąjį pasaulinį karą nebūtų subyrėjusios Rusijos, Austrijos-Vengrijos ir Osmanų imperijos. Išsilaisvinusios tautos skubėjo deklaruoti savo nepriklausomybę: 1917-12-06 tą padarė Suomija, 1918-02-16 – Lietuva, 1918-02-24 – Estija, 1918-10-20 – Čekoslovakija ir t .t.
 
Po šių deklaracijų sekė praktiniai naujųjų valstybių veiksmai: reikėjo siekti tarptautinio pripažinimo, kurti valdžios įstaigos, karines pajėgas ir t. t. Lietuvai tą daryti sekėsi sunkiau nei daugumai kitų „naujakurių“, nes į visą jos teritoriją reiškė pretenzijas kaimyninė Lenkija, kurios politiniai veikėjai tokius reikalavimus skelbė dar net neatgavę savo šalies nepriklausomybės. Antai Piłsudskis 1899 m. rašė: „Lietuva – tai Lenkijos tęsinys. Kito kelio Lietuva neturi, kaip tik eiti sykiu su mumis.“11 O didelė grupė įtakingų Lietuvos lenkų 1917 m. gegužės 24 d. raštu kreipėsi į Vokietijos kanclerį aiškindami, kad Lietuva „etnografijos atžvilgiu yra maišyta teritorija. Nė viena giminė neturi didžiosios daugumos, taigi ir lietuviai, nežiūrint jų vardo, neturi daugiau teisės į Lietuvą, kaip lenkai ar gudai.“12 Vis dėlto lenkų valstybės viršininkas (toks buvo oficialus Piłsudskio titulas) nujautė, kad Lietuvą pajungti bus sunkiau nei kitas buvusios karalystės dalis, tačiau tikėjosi latvių pagalbos – gal tada, paspaudus užsispyrėlius iš abiejų pusių, pavyks pasiekti tikslą?13
 
Lietuvos nepriklausomybės įgyvendinimui lenkai priešinosi kaip įmanydami. Į Kauną siuntė delegacijas, kurios bandė įtikinti valdžią, įtakingus žmones, kad Lietuva, gavusi kultūrinę autonomiją, Lenkijos sudėtyje gyvens kur kas geriau – kas gi užsienyje norės kalbėti su maža, „kišenine“ valstybe? Savo ruožtu ir mūsų diplomatai ne kartą keliavo į Varšuvą, derėjosi su lenkais Paryžiuje, Ženevoje, bandė susitarti dėl sienų, nustatyti būsimus santykius. Tačiau derybos nedavė rezultatų, nes šalių pozicijos buvo nesutaikomos: Lietuvai reikėjo nepriklausomybės ir sostinės Vilniaus, o Lenkija siekė unijos.
 
Matydama, kad geruoju šio tikslo nepasieks, Lenkijos valdžia ieškojo kitų kelių: 1918 m. pabaigoje ji sudarė Lietuvos valdymo komisiją, paskyrė savo komisarus Kauno, Vilniaus, Suvalkų ir Gardino gubernijoms, pradėjo skirti ir kitus valdininkus mūsų kraštui administruoti. Parengė planą lietuviškoms ir baltarusiškoms žemėms užimti,14 o tam, suprantama, reikėjo specialių karinių pajėgų, todėl 1918 m. lapkritį Piłsudskis įsakė suformuoti lietuvių ir baltarusių diviziją. Tiesa, lietuvių toje divizijoje iš viso nebuvo, bet baltarusių įtraukta nemažai: mat jie nesugebėjo sukurti savos kariuomenės, todėl tikėjosi gauti nepriklausomybę su vokiečių, lietuvių ar lenkų pagalba, aišku, tai buvo nerealu. 1919 m. rudenį buvo jau dvi tokios divizijos.15
 
Bet tai toli gražu ne visi mūsų kaimynės veiksmai. Lenkija ilgai vilkino Lietuvos nepriklausomybės pripažinimą – de facto pripažino tik 1920 m. liepą, pabijojusi, kad mūsų kariuomenė gali prisidėti prie Michailo Tuchačevskio armijos, žygiuojančios į Varšuvą, o de jure, atrodo, nepripažino apskritai. Bet svarbiausia, kad turėdami ryšių daugelyje Vakarų Europos šalių, lenkai ragino ir kitas valstybes nepripažinti Lietuvos, esą tokia valstybė vis tiek nesugebės savarankiškai egzistuoti, todėl bus tik neramumų židinys.16 Lenkai skleidė ir kitokius prasimanymus apie Lietuvą – esą ši valstybė sukurta vien vokiečių pastangomis, todėl jos valdžia yra jų marionetė, neturinti vietos gyventojų pasitikėjimo ir paramos; vėliau buvo skelbiama, kad „Lietuvos kariuomenė yra bolševikų sąjungininkė ir Lietuvos vyriausybė yra virtusi Sovietų vyriausybės įrankiu“.17 Toks šmeižtas labai kenkė mūsų valstybės reputacijai. Vakarų valstybės, ypač Prancūzija, kuriai rūpėjo sukurti galingą Lenkiją kaip gynybos skydą ir prieš bolševikus, ir prieš vokiečius, Lietuvos valdžią prisijungti prie Lenkijos spaudė įvairiais būdais – ir žadėdama atiduoti Klaipėdą, ir grasindama.
 
Kad įtrauktų Lietuvą į uniją, Lenkija 1919 m. vasaros pabaigoje surengė vadinamąjį POW (Lenkų karinės organizacijos) sąmokslą, siekdama vietos lenkų jėgomis užgrobti valdžią Kaune ir kitur bent 5 valandoms, kol traukiniais iš Vilniaus atvyks reguliari Lenkijos kariuomenė.18 Tai sukėlė didžiulį pavojų mūsų valstybei, nes jos padėtis tada ir be to buvo labai sunki: dar vyko kovos su bolševikais Aukštaitijoje, Šiaulių krašte jau siautėjo bermontininkai, iždas buvo tuščias, o Vilnius atsidūręs lenkų rankose. Visa laimė, kad maištininkai pervertino savo jėgas, veltui tikėdamiesi, kad žmonės juos parems, išgirdę tokią agitaciją, skelbiamą beveik lietuviškai: „Jus patis neužlaikysite savo liuosybės. Rusas ir Vokietys sutrins ją į dulkę. Reikia Jums su ką nors susibičiuliauti.“ Bet su kuo? Žinoma – su Lenkija, todėl „Lai gyvuoja Lenku kariuomenė ir Juos Viršutinės Vadas Juozas Pilsudskis! Lai gyvuoja Lenkija, mūsų išliuosuotoja!“ Pasirašė – Lietuvos išganymo komitetas.19
 
Kita stambi lenkų klaida ta, kad sąmokslo išvakarėse „išliuosavimui“ paremti iš Varšuvos į Vilnių buvo atgabenta pinigų, bet ne markių, kurios tada buvo apyvartoje Lietuvoje, o 3 milijonai (keli maišai) rublių.20 Vis dėlto pinigų maištininkams nepritrūko – juos dosniai rėmė dvarininkai, kurie tikėjosi, kad nuvertus lietuvių valdžią bus išvengta dvarų išdalijimo (apie tai buvo plačiai kalbama). Maištas buvo rengiamas net labai nesislapstant, tačiau Lietuvos valdžia kažkodėl nenorėjo to pastebėti. Todėl iniciatyvą parodė paprasti žmonės – kariai savanoriai, karininkai, šauliai suėmė apie 400 įtartinų asmenų, 20 karininkų. O netrukus dvi narsios merginos – Marcelė Kubiliūtė ir Aldona Čarneckaitė iš Vilniaus perdavė maištininkų sąrašus, planus. Kaune buvo rastas visas POW archyvas. Taip sąmokslas žlugo neprasidėjęs.21
 
Paskutinis argumentas – patrankos
 
Lenkų lyderiai niekada negailėjo gražių žodžių savo kaimynams. Užėmęs Vilnių 1919 m. pavasarį Piłsudskis iš čia kreipėsi į buvusios LDK gyventojus, visiems žadėdamas taiką, ramybę ir pagalbą: „Lenkų kariuomenė, kurią aš atvedžiau su savimi… neša jums laisvę. Noriu suteikti galimybę spręsti vidaus, tautinius ir religinius reikalus taip, kaip patys sau to pageidausite, be jokio Lenkijos smurto ar spaudimo.“22
 
Tačiau svarbiausias argumentas, kuriant didžiąją Lenkiją, buvo ne propaganda, o karinė jėga. Vos tapę nepriklausomi, lenkai ėmė sparčiai ginkluotis: 1919 m. pradžioje turėjo 110 tūkst. karių, pabaigoje – apie 600 tūkst., o 1920 m. rudenį – jau visą milijoną. Veiklos jiems netrūko – buvo laikotarpių, kai lenkų kariai kovėsi net šešiuose frontuose.23
 
Todėl nenuostabu, kad Lenkijos armijos generalinis štabas 1920 m. vasarą parengė naują planą Lietuvai užkariauti – ketinta prisidengti Raudonosios armijos, sprunkančios nuo Varšuvos, persekiojimu. Tačiau Piłsudskis tokį sumanymą atmetė:24 buvo galima kariauti su bolševikais, su vokiečiais, kurių Vakaruose niekas negailėjo, bet atvira agresija prieš kaimyninę Lietuvą buvo nepageidautina, reikėjo sugalvoti ką nors gudresnio…
 
Iš tikrųjų karas tarp Lietuvos ir Lenkijos niekada nebuvo oficialiai paskelbtas, nors faktiškai jis vyko nuo pat 1919 m. sausio, kai lenkai pirmą kartą užgrobė Vilnių, pasitraukus iš jo vokiečiams. Tiesa, netrukus juos iš čia išvarė bolševikai, bet balandžio 21 d. lenkai vėl grįžo ir pamažu brovėsi gilyn į Lietuvą, persekiodami šalies gyventojus – grūdo lietuvius į kalėjimus, plėšikavo. Lietuvos vyriausybė, pagrindines savo jėgas sutelkusi fronte su bolševikais, neturėjo kitos išeities – galėjo tik protestuoti ir prašyti Antantės įsikišimo, bet šis prašymas nebuvo išgirstas. Tuo naudodamiesi lenkai 1920 m. pavasarį visai priartėjo prie Kauno–Zarasų plento ir prie Kauno, užėmę Žiežmarius.25
 
Tiesa, vasarą, Raudonajai armijai žygiuojant į Vakarus, lenkams teko trauktis ir didesnę dalį jų užimtos teritorijos Lietuvai pavyko susigrąžinti, net Vilnių – rugpjūčio 25–26 d. Tačiau džiaugsmas buvo trumpas: rugsėjo 22–23 d. lenkai, atgavę jėgas, smogė stiprų smūgį lietuvių kariuomenei Pietų Sūduvoje, užgrobė Suvalkus, Seinus. Netekome daugybės karių, per 2 000 jų pateko į lenkų nelaisvę, tarp jų – du pulkų vadai su štabais, prarasta daug patrankų ir kitokio kariško turto. Lietuviškas Seinų ir Punsko kraštas buvo atplėštas, kaip vėliau paaiškėjo, visiems laikams… Bet svarbiausia tai, kad lenkai, užėmę Gardiną, Druskininkus, Lydą, užsitikrino labai patogias pozicijas pulti Vilnių.
 
Žinoma, viską lėmė ne tik tai, kad lenkų armija buvo gausesnė ir galingesnė, turėjo daugiau kavalerijos, geresnę artileriją ir žvalgybą, bet ir kiti mūsų kariuomenės trūkumai, ypač prastas vadovavimas, nes jai katastrofiškai trūko kvalifikuotų, patyrusių karo vadų – pulkininkų, generolų.26 Negana to, mūsų valdžia, patikėjusi Antantės pažadais, kad lenkai nepuls Lietuvos, 1920 m. vasario–kovo mėn. taupymo sumetimais sumažino kariuomenę iki 23 tūkstančių, o latviai, estai, suomiai tada turėjo po 70 tūkstančių…27
 
Tačiau ir po patirtų pralaimėjimų Lietuvos vyriausybė neprarado vilčių, kad su Paryžiaus, Londono ir neseniai įkurtos Tautų sąjungos palaikymu pavyks sustabdyti lenkų agresiją. Juk buvo įsteigta tarptautinė komisija ginkluotam konfliktui tarp lenkų ir lietuvių stebėti, be to, Lenkija sutiko dalyvauti dar vienose derybose su Lietuva. Jos vyko Suvalkuose 1920 m. rugsėjo 30–spalio 8 dienomis, atrodė lyg ir sėkmingos: dalyvaujant Tautų sąjungos ir minėtos tarptautinės komisijos atstovams buvo pasirašyta sutartis, pagal kurią numatyta nutraukti karo veiksmus, o Vilnių priskirti Lietuvai.28 Tačiau tai buvo tik lenkų gudrybė: mat 1920 m. liepą, kai bolševikai priartėjo prie Varšuvos, Lenkija paprašė Antantės skubios pagalbos ir ją gavo su sąlyga (anglams reikalaujant), kad Vilnių grąžins Lietuvai. Teko sutikti.
 
Tačiau jau spalio pradžioje Piłsudskis įsakė generolui Lucjanui Żeligowskiui apsiskelbti maištininku, atseit nepavaldžiu Lenkijos karinei vadovybei, ir su vadinamosiomis lietuvių ir baltarusių divizijomis užimti Vilnių: „kitaip istorija mums nedovanos.“29 Taigi Suvalkų derybos baigėsi vėlyvą spalio 7 d. vakarą, o jau kitos dienos rytą Żeligowskis pradėjo puolimą. Vilnius buvo užgrobtas spalio 9 dieną.
 
Žinoma, mūsų diplomatams dėl to energingai protestuojant, Paryžiuje, Ženevoje kilo šioks toks triukšmelis, bet prancūzai jį nesunkiai užgesino – apsimetė šventai tikintys, kad Żeligowskis iš tikrųjų yra maištininkas, maža to, ragino jį nesustoti Vilniuje, o žygiuoti tolyn, į Kauną, ir galutinai išspręsti lietuvių ir lenkų santykių problemą.30 Todėl labai klysta tie, kurie mano, kad lietuviai pykosi ir kariavo su lenkais tik dėl Vilniaus, klysta ir kai kurie Vakarų istorikai, teigiantys, esą Vilnius buvo vienas iš keturių svarbiausių lenkų miestų,31 todėl jiems būtinai reikalingas. Anuomet ši problema turėjo visai kitą prasmę – visų pirma tai buvo masalas lietuviams įvilioti į uniją, Piłsudskis apie tai užsiminė ne vieną sykį, pavyzdžiui, 1922 m. pavasarį, kalbėdamas Vilniuje.32 Tą kortą bandė panaudoti ir belgų diplomatas Paulius Hymansas, Tautų sąjungos pavedimu parengęs bent du projektus, kaip sutaikyti lenkus su lietuviais.33 Antra, Vilniaus kraštas, kurį lenkai okupavo ir valdė 1920–1939 m., jiems visada buvo placdarmas Lietuvai užimti – tai matyti, pavyzdžiui, iš 1939 m. jų išleisto Lietuvos automobilių kelių žemėlapio, o tokių planų per tuos 19 metų buvo parengtas ne vienas…34
 
Nei karo, nei taikos
 
1920 m. lapkritį lietuvių santykiai su lenkais visiškai pašlijo. Tiesa, Żeligowskio puolimas Ukmergės ir Kauno kryptimis buvo nesėkmingas, bet jis atremtas ne tiek valdžios, didelių karo vadų, kiek paprastų žmonių pastangomis – visa Lietuva suprato, kad tėvynė pavojuje. Keli leitenantai, kapitonai Širvintų–Giedraičių fronte susitarė ir be jokių štabų planų ir įsakymų su savo kareivėliais surengė lenkams tokias kontratakas, kad šiems teko trauktis iki pat Vilniaus, gal būtų traukęsi ir dar toliau, tačiau įsikišo Tautų sąjungos komisija ir lapkričio 21 d. Kauno stotyje buvo pasirašytos paliaubos,35 kurios taip ir netapo taika tarp dviejų valstybių ir tautų. Lietuva niekada nesutiko su Ambasadorių konferencijos 1923 m. kovo 15 d. nutarimu, pripažinusiu Vilnių Lenkijai, todėl su šia šalimi nepalaikė jokių oficialių diplomatinių santykių, tarp dviejų kaimynių nebuvo pašto, telegrafo ryšių, susisiekimo geležinkeliais ir plentais, prie laikinos sienos dažnai vykdavo provokacijos, susišaudymai. Sostinės praradimas Lietuvai buvo ne tik didžiulė skriauda, bet ir stimulas telktis, vienytis, spalio 9-ąją kasmet minėdavo visa Lietuva – su gedulu ir viltimi, nepaprastai vieningai. Pasaulis, o ypač SSRS ir Vokietija, negalėjo to nepastebėti. Todėl Vilnius ir dalis Vilnijos grįžo mums 1939 m. spalį, bet tada nepatenkinti liko lenkai, iš dalies tokie jie yra iki šiol.
 
Kodėl mūsų ir jų santykiai per visą XX a. klostėsi taip prastai? Ir ko vertėtų iš šios istorijos pasimokyti? Bent iš dalies į tai jau atsakė žymus išeivijos istorikas Vincas Trumpa: „Tarp dviejų kaimynų nereikia nei meilės, nei neapykantos. Reikia tik vienų kitiems supratimo ir pagarbos.“ Kaimynams lenkams to pritrūko mūsų atžvilgiu, nes jie suklydo vertindami 1579 m. Liublino uniją – manė, kad ji reiškia ne vien valstybių susijungimą, bet ir tautų susiliejimą, todėl „panoro ją pristatyti ne tik kaip labai svarbų praeities įvykį, bet ir kaip ateities programą“36.
 
Tačiau nederėtų kaimyninės šalies norų ir veiksmų vertinti primityviai, neva lenkai visada siekė mums vien kenkti – juk praktiški žmonės žino, kad gyventi didelėje valstybėje dažnai, bent kai kuriais atžvilgiais, yra geriau, ramiau.
 
Konkrečiai kalbant, susijungę su Lenkija nebūtume tarpukariu turėję problemų nei dėl Klaipėdos, nei dėl Vilniaus, pokariu būtume išvengę dviejų baisių revoliucijų kaime – kolektyvizacijos, dekolektyvizacijos, o dabar žymiai mažiau kentėtume nuo pasaulinės krizės, nuo masinės emigracijos. Tiesa, lietuviškai šiandien greičiausiai jau nebemokėtume, tačiau tokie pavojai gresia visoms mažoms tautoms. Vis dėlto ir mūsų laikais būna visko: antai slovakai atsiskyrė nuo čekų, nors ekonomiškai dėl to patyrė didelių nuostolių…
 
Dar viena išvada ar pamoka: o kodėl esame tokie neatsparūs nutautėjimui – ar nevertėtų mums iš kaimynų lenkų pasimokyti, kaip ginti tautinį savitumą, ypač dabar?
 
***
 
1 Z. Ivinskis, Lietuvos istorija, V., 1991, p. 232.
2 T. Snyder, Tautų rekonstrukcija, V., 2008, p. 21.
3 A. Jakštas-Dambrauskas, Głos litwinów do młodej generacji magnatów, obywateli i szlachty, 1902.
4 P. Čepėnas, Naujųjų laikų Lietuvos istorija, t. I, V., 1992, p. 282.
5 M. Römeris, Lietuva, V., 2006, p. 42.
6 N. Davies, Dievo žaislas. Lenkijos istorija, V., 2002, p. 95.
7 Cit. iš: P. Klimas, Iš mano atsiminimų, V., 1990, p. 94.
8 A. Широкорад, Пoльшa, M., 2008, c. 315.
9 Cit. iš: V. Gustainis, Lenkai ir Lenkija, K, 1937, p. 315.
10 R. Žepkaitė, Diplomatija imperializmo tarnyboje, V, 1980, p. 24; S. Kairys, Tau, Lietuva, Bostonas, 1964, p. 250.
11 V. Gustainis, p. 312.
12 P. Klimas, Mūsų kovos dėl Vilniaus, K., 1923, p. 70.
13 V. Gustainis, p. 314.
14 P. Klimas, Iš mano atsiminimų, p. 227; R. Žepkaitė, p. 34.
15 A. Γрицкевич, Западный фронт РСФСР, Минск, 2009, c. 69, 70.
16. Čepėnas, t. II, p. 708.
17 P. Klimas, Iš mano atsiminimų, p. 259.
18 A. Rukša, Kovos dėl Lietuvos nepriklausomybės, t. II, Klivlendas, 1981, p. 250.
19 M. Šalčius, Lenkų sąmokslas Lietuvoje, Čikaga, 1921, p. 56 – 58.
20 A. Rukša, t. II, p. 237.
21 Savanorių žygiai, t. I, V., 1991, p. 27.
22 Vilniaus istorijos dokumentai, V., 2003, p. 362.
23 A. Rukša, t. II, p. 134, 135; N. Davies, p. 434.
24 A. Rukša, t. III, p. 417.
25 V. Leščius, Lietuvos kariuomenė Nepriklausomybės kovose 1918–1920 m., V., 2004, p. 258.
26 A. Rukša, t. III, p. 173–175.
27 Savanorių žygiai, t. I, p. 39.
28 Lietuvos – Lenkijos santykiai 1917–1994 m. V., 1998, p. 40.
29 W. Kucharski, Historia Polski w datach, Wroclaw, 2007, p. 222.
30 R. Žepkaitė, p. 139.
31 T. Snyder, p. 87, 250, 273.
32 Vilniaus m. istorijos dokumentai, p. 376.
33 Lietuvos TSR istorijos šaltiniai, t. IV, V., 1961, p. 102.
34 Н. Нарочницкая и др. Партитура Второй мировой войны, M., 2009, c. 10, 12, 23.
35 V. Leščius, Lietuvos kariuomenė…, p. 369, 383, 476.
36 V. Trumpa, Lietuviai ir lenkai, Metmenys, 1970, Nr. 19.
 
„Kultūros barai“, nr. 10
 
www.lrytas.lt
 
R. Danisevičiaus nuotr.
 
Nuotraukoje: Šiuo metu Lietuvoje eksponuojamo Z. Rozwadowskio ir T. Popielio prieš šimtą metų tapyto paveikslo „Žalgirio mūšis“fragmentas

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra