Pasibaigusių metų dėlionės ir atliekų labirintas

Autorius: Data: 2011-01-28, 16:06 Spausdinti

Europos Parlamento narė Radvilė MORKŪNAITĖ

Vos prasidėjus šiems metams Europos Komisija paskelbė valstybių narių atliekų prevencijos ir perdirbimo ataskaitą. Iš šiosios matyti, kad kai kurios valstybės narės išties padarė didelę pažangą. Tačiau taip pat akivaizdu, kad siekiant ilgalaikio tikslo – tapti atliekas perdirbančia visuomene, kuri ne tik vengia atliekų susidarymo, bet ir naudoja jas kaip išteklių, – teks įdėti dar daugiau pastangų.

Europos Komisijos pateikta ataskaita rodo, kad Lietuva stipriai atsilieka nuo ES vidurkio keliais aspektais: tiek tvarkydama biologiškai skaidžias ir pavojingas atliekas, tiek atliekų „laidojimo“ srityje apskritai – Europos Sąjungoje esame antri nuo pabaigos pagal sąvartynuose „sugulančių“ atliekų kiekį. Tai patvirtina ir strateginiame plane pateikiami duomenys, kad 2009 m. sąvartynuose vis dar laidojome 90,6 proc. atliekų.

Europos Komisijos ataskaitos paskelbimas beveik sutapo su dar vienu aktualiu įvykiu – 2010 m. gruodžio mėn. 12 dieną baigėsi terminas, kuomet valstybės narės (tarp jų – ir Lietuva) privalėjo į savo teisę perkelti ES Direktyvą dėl atliekų tvarkymo.

Tad šie du įvykiai ir turimi skaičiai – proga pasižvalgyti savo kieme ir pasvarstyti, kodėl taip sunkiai kapanojamės iš atliekų tvarkymo labirinto. Ir besižvalgydami neabejotinai atrasime, kad šioje srityje tikrai yra dalykų, kuriuose sugebame, tačiau yra ir tokių – kurie šiai dienai vis dar atrodo neperkopiamu kalnu.

Taigi, ES Direktyvų perkėlimą į nacionalinę teisę (įgyvendinimą) sudaro du etapai – teisinis bei institucinis. Teisine prasme Lietuva, tikėtina, Europos Komisijai pranešė, kad įgyvendinimas baigtas. Tai, kad mūsų institucijos geba “tinkamai” pateikti ataskaitas ir rodiklius, teko pastebėti ne kartą ir ne tik aplinkosaugos srityje. Tačiau tai tikrai neteikia vilčių ramiai atsipūsti – juk teisiniu įgyvendinimu viskas tik prasideda – sutvarkius teisinę bazę, reikia pasiruošti ir pasiryžti praktiniam įgyvendinimui. Šičia realybę vargiai pavyks pagražinti. O jei pavyktų – tik trumpam.

Tiesa, reikia pripažinti, kad Valstybiniame strateginiame atliekų tvarkymo plane, įgyvendinant ES teisės aktus atliekų tvarkymo srityje, užsibrėžta nemažai ambicingų tikslų. Tačiau statistiniai duomenys rodo, kad su praktiniu įgyvendinimu mums sekasi gerokai prasčiau: štai pavyzdžiui, Eurostat 2010 metų duomenimis (už teisingų duomenų pateikimą Eurostat‘ui atsakinga pati valstybė), 2007 metais Lietuvoje perdirbta ar pakartotinai panaudota tik kiek daugiau nei 40 proc. pakuočių atliekų (kai tų metų tikslas – beveik 60 proc.). Tampa dar įdomiau, kad remiantis Aplinkos apsaugos agentūros pateikiamais 2008 metų duomenimis, savo tikslus įgyvendiname – kuo puikiausiai. Kas tai? Nesusikalbėjimas tarp duomenis teikiančių institucijų, skirtingas duomenų interpretavimas ar nevykęs bandymas pagražinti realią situaciją?

Tačiau trumpam palikime skaičius ir grįžkime į kasdienybę, kurioje vis dažniau kaip išsigelbėjimas iš labirinto ar panacėja atliekų tvarkymo nesėkmėms iškyla atliekų deginimo galimybė.

Daugeliui ir girdėta, ir žinoma, kad siekdami tausoti aplinką turime susirūpinti saikingu vartojimu, antriniu žaliavų panaudojimu. Atliekų vengimą apskritai ir jų perdirbimą, antrinį panaudojimą akcentuoja ir Europos Komisija.

Kitos ES valstybės narės kur kas daugiau atliekų perdirba ar sudegina. Ir net jose susiduriama su atliekų krizėmis (pvz., Italijos Kampanijos regione). Tiesa, deginamos pagal atliekų tvarkymo hierarchiją turi būti tik tos atliekos, kurios negali būti panaudotos antrą kartą ar perdirbtos. Todėl net nusikalstamu galima būtų pavadinti verslininkų vykdomą informacinę kampaniją (bei vietos valdžios veiksmus nereaguojant į ją), kurios metu atliekų deginimas statomas į vieną gretą (ar net iškeliamas aukščiau) už perdirbimą.

ES Aplinkos komisaras Janešas Potočnikas (Janez Potocnik), paklaustas apie tokius atvejus, žadėjo, kad Europos Komisija domėsis visais atliekų perdirbimo sistemos pažeidimais. Tad akivaizdu, kad mūsuose aukštyn kojomis apvirtusi atliekų tvarkymo hierarchijos piramidė turės grįžti į tinkamą padėtį. Mes, kaip ir kitos Europos Sąjungos valstybės narės pirmiausia turėsime pasirūpinti priemonėmis, kaip vengti atliekų susidarymo, jas tinkamai rūšiuoti, pakartotinai panaudoti, o tik tosioms, kurios išties bevertės – galės būti taikomos likusios dvi priemonės – deginimas, siekiant išgauti energiją, bei šalinimas į sąvartynus.

Šiuo metu, kuomet Europos Sąjunga atliekas įvardija kaip senkančių žaliavų šaltinį, kuomet iškeliami tikslai sąvartynuose praktiškai nebešalinti jokių atliekų, kuomet Europos Komisijos planuose – itin žymus atliekų deginimo mažinimas, šį procesą keičiant kompostavimu (bioskaidžių atliekų) bei perdirbimu, Lietuvoje tikrai reikia išsamių diskusijų dėl to, kaip tvarkysime savo atliekas. Diskusijų su rezultatu, kuris bus įgyvendinamas ir priimtinas žmonėms.

Nuotraukoje: R. Morkūnaitė-Mikulėnienė

EP: Radvilė Morkūnaitė , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra