Kada pirmą kartą paminėtos Rumšiškės?

Autorius: Data: 2010-01-10 , 07:33 Spausdinti

Sena istorija besididžiuojantis Rumšiškių miestelis kitąmet rengiasi švęsti 625 metų jubiliejų, nes visose enciklopedijose, informacinėje, turistinėje literatūroje nurodoma, kad Rumšiškės pirmą kartą paminėtos 1381 metais. Deja, mūsų lokalinė istorija yra menkai tyrinėta, ir labai dažnai mažesnių miestelių pirmojo paminėjimo datos enciklopedijose bei populiarioje literatūroje nurodomos klaidingai. Tai verčia patikrinti ir pirmojo Rumšiškių paminėjimo datą.
Visų pirma pasižiūrėkime, ką apie pirmąjį Rumšiškių paminėjimą sako svarbiausi enciklopediniai leidiniai. Rumšiškės – sena gyvenvietė, ne kartą minėta istorijoje, nes buvo ant kelio, kuriuo kryžiuočiai keliaudavo siaubti Trakų kunigaikštystės. Čia jie persikėlė per Nemuną 1381 m., vadovaujami Ordino maršalo Kuno v. Hattensteino ir didžiojo komtūro Ruedigerio v. Elnerio; čia vėl, kai didysis magistras Konradas Zolneris, grįždamas 1385 m. iš Vilniaus apylinkių, buvo priverstas atgaliniame kelyje ieškoti brastos per Nemuną, jo išsiųstos Pamario vėliavos užėmė lietuvių gynybines pozicijas, o tai palengvino visos vokiečių kariuomenės persikėlimą per Nemuną, – rašoma 1889 m. išleistame „Geografinio žodyno“ 10-ajame tome. Tą pačią informaciją 1961 m. S. Krasauskas pakartojo bostoniškėje „Lietuvių enciklopedijoje“, o B. Kviklys – „Mūsų Lietuvoje“: Ties Rumšiškėmis kryžiuočiai, vadovaujami maršalo Kuno von Hattensteino ir komtūro Ruedigerio von Elner, 1381 m. persikėlė per Nemuną ir žygiavo į Trakų sritį. 1385 m. kryžiuočiai, grįždami nuo Vilniaus, prie Rumšiškių susikovė su lietuviais, trukdančiais jų kariuomenei persikelti per Nemuną.
Tą pačią 1381 m. datą nurodo ir sovietinės Lietuvos enciklopedijos, nuo savęs pridėdamos, kad tuo metu Rumšiškės buvo nusiaubtos ar net sudegintos: Istoriniuose šaltiniuose Rumšiškės minimos XIV amžiuje. 1381 ir 1385 Rumšiškes nusiaubė kryžiuočiai; Rumšiškės minimos nuo 1381 (tais metais ir 1385 kryžiuočių sudegintos). Ši informacija atkeliavo iš ankstesnių informacinių leidinių, tik sukurtos naujos pirmojo Rumšiškių paminėjimo aplinkybės.
Vėliau prasimanytų aplinkybių dar gausėjo: 1381 ir 1385 kryžiuočiai sudegino Rumšiškes. Ten buvo pilis. Rumšiškių pilis atsiranda ir į moksliškumą pretenduojančioje K. Čerbulėno Lietuvos gynybinių įrenginių sistemos apžvalgoje. Iš tiesų istorijos šaltiniai Rumšiškes vadina kaimu (1387 m.), pilies jose niekada nemini, o Kauno marių sunaikintas Rumšiškių piliakalnis datuojamas I tūkstantmečiu – istoriniais laikais jis nebenaudotas. Naujausioje, šiemet išleistoje, Stanislovo Abromavičiaus knygelėje „Nuskendusio slėnio istorija“ pirmojo Rumšiškių paminėjimo istorija vėl papildyta naujomis aplinkybėmis – kryžiuočiai 1381 m. puola Eigulių ir Rumšiškių pilis – Eiguliai čia „pasiskolinti“ iš 1382 m. kryžiuočių žygio…
Ką gi apie pirmąjį Rumšiškių paminėjimą ir su juo siejamą 1381 m. kryžiuočių žygį sako pirminiai šaltiniai?
1381 m. vasario mėnesį įvykdytas kryžiuočių žygis net du kartus aprašytas Vygando Marburgiečio „Naujojoje Prūsijos kronikoje“: Magistrui įsakius, brolis Kunonas [iš Hatenšteino], maršalas, o su juo didysis komtūras surengė žygį 1380 metais [iš tiesų – 1381 m. vasario mėn., – T. B.]. Ir jie pasuka į Vaiguvos žemę, užpuola kaip priešai, iki vidurnakčio jodinėja [į visas puses], [paskui] apsistoja stovykloje. Toliau eina į Naupilį [dabar Aukštadvaris, – T. B.]. Tenai priešakiniai raiteliai išžudė daug vyrų. O iš paskos atžygiuoja kariuomenė ir apsistoja priešais pilį, atritina bombardas. Rytojaus dieną puola, šaudydami [iš bombardų] sviediniais, ir daug kas iš stabmeldžių smarkiai išsigando, nes iki tol [krikščionys] nenaudodavo bombardų prieš stabmeldžius. Todėl jie pasidavė su žmonomis ir vaikais, žadėdami amžinai klausyti Ordino.
Trečios dienos rytą kariuomenė pajudėjo, ir priešakiniai raiteliai susidūrė su lietuviais. Buvo daug užmuštų. O [krikščionių] kariuomenė priėjo Nemuną prie Dirsūniškio pilies, kurią pabėgdami stabmeldžiai patys buvo sudeginę. Ir visa kariuomenė laimingai paržygiavo namo, parsivesdama 4000 vertų belaisvių.
II.…brolis Kunonas iš Hatenšteino, didysis komtūras Riudigeris ir Elnerio su kitais žymiausiais įžengia į Lietuvą [Šventojo] Valentino dieną [II.14], užpuola Lekeniškių [Liaukiškių?] apylinkes ir toliau [apsistoja] priešais Navos pilį [dabar Aukštadvaris, – T. B.], ir iš bombardų apšaudo pilį. Dėl to stabmeldžiai ima prašyti paliaubų ir derybų su maršalu. Jose [stabmeldžiai] – 3000 – savo valia pasidavė, užleisdami pilį be kovos. Kai kurie buvo taip pat užmušti. O [krikščionys] stovėjo [tame] krašte 6 dienas. Minėtą pilį padegė. Nepatyrė [Ordino] broliai tenai jokio nuostolio.
Nuo minėtos Navos pilies [broliai] skubėdami nueina 4 mylias [ir] sudegina Sunerpilį (lietuviškame vertime čia nepagrįstai išversta – „Dirsūniškio pilį“).
Vygando Marburgiečio kronikos originalas neišliko (tai buvo eiliuotas tekstas vokiečių kalba). Tai, ką dabar vadiname šia kronika, tėra skubotas ir sutrumpintas jos vertimas į lotynų kalbą. Kronikos originalu naudojosi XVI a. kronikininkas Kasparas Šiutcas. Atpasakodamas antrąjį fragmentą, jis nurodo vienu vietovardžiu daugiau: …taip pat sekančiais metais (1381) buvo nusiaubtos Lekenisken, Nawenpill, Simmerpill ir Kalisken žemės ir daugiau kaip trys tūkstančiai žmonių sugauta ir išsivaryta į nelaisvę. „Kalisken“ galėtų būti Kalniškės prie Kaišiadorių, o „Simmerpill“ (lotyniškame vertime – „Sunerpil“) – Semeliškių pilis (Semelpilis?), kuri galbūt sietina su Žuvyčių piliakalniu.
Tą patį žygį kiek trumpiau aprašė glaudžiai tarpusavyje susiję Torunės analai, Detmaro Liubekiečio bei Jono Posilgės kronikos. Torunės analų pasakojimas išsamiausias: Tais pačiais [1381] metais vasario 11 d. nuvyko mūsų ponai į Lietuvą ir 13-ą dieną su didelėmis patrankomis apgulė Navinpilio pilį, kurią lietuviai iš baimės atidavė, o taip pat save ir savo turtą – toje pilyje buvo, rodos, 3000 abiejų lyčių žmonių – ir kitą pilį, Dirsūnpilį [Darsūniškį], iš kurios žmonės, užėmus ankstesnę pilį, bailiai pasitraukė, šią, kaip ir Navinpilio pilį, sudegindami. Nebuvo tuomet Prūsijoje nei kunigaikščių, nei daugelio žymių baronų, o tiktai daug svečių.
Taigi, 1381 m. vasario mėnesio žygis aprašytas gana išsamiai, ir yra svarbus bent keliais požiūriais. Tai yra pirmasis kartas, kai kryžiuočiai kare su Lietuva panaudojo patrankas, buvo sunaikintos trys Trakų kunigaikštystės pilys, be to, tai buvo kryžiuočių plano išprovokuoti Kęstučio ir Jogailos konfliktą dalis (prieš metus Jogaila buvo sudaręs separatines paliaubas su kryžiuočiais).
Tačiau kuo ši istorija susijusi su Rumšiškėmis? Jų vardo nemini nė vienas 1381 m. žygio aprašymas. Tiesa, Vygando Marburgiečio pirmajame pasakojime nurodyta Vaiguva yra tik 8 km piečiau Rumšiškių (prie Kruonio), bet šiaip ar taip Rumšiškių vardas ryšium su šiuo žygiu nepaminėtas. Iš kur jis atsirado literatūroje apie Rumšiškes?
Dar 1839 m. išleistas Teodoro Narbuto „Lietuvių tautos istorijos“ 5-asis tomas, kuriame buvo aprašytas minėtasis 1381 m. žygis. Pagal T. Narbuto interpretaciją, paremtą Johaneso Foigto „Prūsijos istorija“ (1832, t. 5), kryžiuočiai įsibrovė per Vaiguvą prie Nemuno, per kurį persigavę Rumšiškių apylinkėse, nužygiavo Strėvos upės link, paskui puolė Darsūniškį, tačiau gyventojai, sudeginę papilę, jau buvo pabėgę; po to patraukė prie Nemuno aukštupio, vasario 14 dieną apsupo Naujapilį, į kurį paraku iš patrankų (Bombardae) taip smarkiai šaudė, kad įgula, išgąsdinta to neįprasto per šaudymą reiškinio ir jo padarinių, greit pasidavė su visais žmonėmis, kurių buvo trejetas tūkstančių galvų, sutikę su sąlyga priimti krikštą ir išsikelti į Prūsiją. Visiškai sugriovę tvirtovę, vienas kariaunos dalinys pasuko į Laukiškes; kitas nuvyko į įtvirtintą pilį Zūnenpilę (Sunnenpille), visą ką aplink ugnim ir kardu naikindama. T. Narbuto „Lietuvių tautos istorija“ tapo šaltiniu XIX a. autoriams, rašiusiems apie Rumšiškes, o nuo pastarųjų nusirašinėjo XX a. autoriai. Taip pagal pirminius šaltinius nepatikrinta tariama pirmojo Rumšiškių paminėjimo data įsitvirtino visuose informaciniuose leidiniuose.
Kryžiuočių persikėlimo ties Rumšiškėmis vietą galima būtų laikyti pakankamai pagrįstu spėjimu, juo labiau, kad ties Rumšiškėmis iš tiesų buvo žinoma brasta (vadinamasis „Velnio tiltas“ – ilgą laiką laivybai trukdžiusi rėva, ties kuria 1385 m. iš tiesų įvyko lietuvių ir kryžiuočių susirėmimas. Tačiau tai – tik spėjimas, rekonstrukcija, o ne Rumšiškių paminėjimas.
Kada iš tikrųjų pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose paminėtos Rumšiškės? Atsakymą rasti nesunku, jis – toje pačioje Vygando Marburgiečio kronikoje. Pirmąjį Rumšiškių paminėjimą randame 1382 m. kryžiuočių žygio aprašyme. Šis žygis susijęs su vidaus kovomis Lietuvoje.
1382 m. birželio 12 d. Vilniuje Kęstučio nuversto Jogailos šalininkai įvykdė perversmą. Gavęs žinią, kad sostinė yra jo šalininkų rankose, Jogaila atvyko į Vilnių ir netrukus apgulė Trakus. Kaip tik tada Vokiečių ordino kariuomenė įžengė į Lietuvą ir patraukė Trakų link – į pagalbą Jogailai. Šiuo atveju mums svarbu tai, kad šio žygio aprašyme Vygandas Marburgietis pirmą kartą paminėjo Rumšiškes: Maršalas Kunonas iš Hatenšteino (…) ėjo į Eigulių pilį, kurią visą su 40 vyrų sunaikino, o prieš tai paėmė į nelaisvę du žymius bajorus. Rytą greitai perėjo per Šlavaišuvos [Sloasser, dabar galbūt Šlienava – T. B.] žemę ir pastatė savo palapines Rumšiškių [Rumsinker] žemės lygumoje. Pagaliau išžygiuoja Strėvos upės link; trečią dieną – prie didelio ežero, netoli Trakų, [kur] prastovėjo 2 dienas.
Torunės analai nurodo, kad Eigulių pilis buvo sudeginta „paskutinę birželio dieną“, taigi Rumšiškių valsčiaus lauke kryžiuočiai nakvojo liepos 1–2 d. naktį. Vadinasi, galima nurodyti tikslią pirmojo Rumšiškių paminėjimo datą – 1382 m. liepos 1 d. „Rumsinker“ – taip perteikė Rumšiškių vardą Vygando Marburgiečio kronikos vertėjas į lotynų kalbą. Kasparas Šiutcas tą patį vietovardį Vygando kronikoje perskaitė „Runtziske“. Šiuos užrašymus kaip seniausius, beje, pateikė ir Aleksandras Vanagas, nors čia pat, remdamasis „Tarybų Lietuvos enciklopedija“, tvirtino, esą Rumšiškės minimos „nuo 1381 m.“ Tokia yra istoriografinės tradicijos, įsigalėjusio stereotipo galia – juo tikima net tada, kai jį patvirtinančių duomenų nerandama. Metas tokios praktikos atsisakyti.
Rumšiškių atvejis, deja, nėra kuo nors unikalus. Fiktyvias pirmojo paminėjimo datas turi, o kartais ir iškilmingai švenčia, daugelis Lietuvos miestelių. Ir skirtumas paprastai būna kur kas didesnis nei vieneri metai – kartais tikroji istorija būna ir šimtu, ir dar daugiau metų trumpesnė, nei įsivaizduojama. Rumšiškiečiams savo istorijos pradžios datą pakeisti ne taip jau sunku – tiesiog bus metais daugiau laiko pasiruošti tikrajam Rumšiškių 625-ųjų metinių jubiliejui, kuris, tikėkimės, bus švenčiamas 2007-aisiais.

Sena Voruta



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra