Kada mes galėsime per valstybines ir tautines šventes Lietuvoje laisvai melstis, linksmai juoktis ir dainuoti?

Autorius: Data: 2011-03-25 , 11:55 Spausdinti

Monsinjoras Alfonsas SVARINSKAS, Vilnius

Šiemet šventėme kovo 11-ąją dvidešimt pirmą kartą. Plazda miestuose trispalvės, bet liūdna, kad per tą laiką išmokome nedaug. Dar daug ko trūksta mūsų dvasiai.

Iškilmingoje salėje beveik pusė Seimo narių kėdžių buvo tuščios. Tautos išrinktieji demonstruoja savo nepagarbą Seimui ir Lietuvai, kurie taip prisikentėjo nuo nacių ir bolševikų. Ir dabar kenčia ne mažiau. Iškilmių metu kiekvienas Seimo narys turėjo sėdėti savo vietoje. Įvairios žvalgybos (Rytų ir Vakarų) per televizijas stebi šventės eigą ir daro atitinkamus pareiškimus savo vyriausybėms. Jei Seimo nariai nenori patys dalyvauti šventėje, tegu kiekvienas pasirūpina, kad kas užimtų jo kėdę. Jei moka paprašyti

draugo ar pažįstamo paspausti mygtuką per balsavimą Seime, tai tegul bent jau pasirūpina, kad kas užimtų jų vietą. Tokiu metu nebūti Seimo iškilmių salėje – nusikaltimas. Etikos komisija turėtų į tai reaguoti.

Ir salės šoninės ložės buvo nepilnos!

Seimo pirmininkė Irena Degutienė skaitė pranešimą, bet ir ji neišvengė klaidų. Išvardijo ilgą sąrašą sveikinamųjų ir tik pabaigoje pasakė: „Sveikinu ir Laisvės kovotojus.“ Atrodo, kad partizanų Lietuvos istorijoje nebuvo. Jau 21-ieji laisvės metai ir, matyt, daug ką užmiršome. Jei ne jie, pralieję daug kraujo ir atidavę tūkstančius jaunų gyvybių, šios šventės tikrai nebūtų. Manau, galutinė redakcija turėtų būti tokia: „Sveikinu Lietuvos partizanus, jų rėmėjus ir visus Laisvės kovotojus.“

Gerai kalbėjo seimo narys Saulius Pečeliūnas ir Laisvės kovotojas Antanas Terleckas. Kitų, deja, negirdėjau. Paskaitysiu „Lietuvos Aide“. Pranešėjai net du kartus paminėjo Justino Marcinkevičiaus pavardę. Nereiktų šventoje vietoje minėti nešventų vardų, kurie daugelį klausytojų įskaudina.

Po visų iškilmių Seime buvo vėliavos iškėlimas. Reiktų vadinti vėliavos iškėlimo apeigos, o ne ceremonija. Į ją susirenka gana nedaug žmonių, gal pora šimtų, o reiktų, kad ateitų tūkstančiai. Nes Karo atašė stebi, analizuoja ir praneša savo vyriausybėms. Kiekvienas lietuvis turi jausti pareigą dalyvauti vėliavos iškėlimo apeigose. Paaukoti Tėvynei pusę valandos – nėra daug. Ir kiekvieną kartą turi susirinkti tūkstančiai, o ne šimtai žmonių.

Puiku, kad Katedroje pamaldos vyko 13 valandą. Visi tikintieji laisvai galėjo čia ateiti ir dalyvauti šv. Mišiose.

Einant į Katedrą pražygiavo puikus karinis dalinys, dalyvavęs vėliavos iškėlime. O už jų ėjo žmonės su vėliavomis. Kariuomenė nužygiavo, o žmonės patraukė į Katedrą. Ir vėl klausimas: kodėl Lietuvos kariai taip elgiasi arba kas juos verčia taip elgtis. Per paskutinį surašymą 79 % pasakė esą katalikai. Į kariuomenę jaunimas ateina iš tikinčių šeimų. Kas davė teisę tikinčiųjų vaikus karius nusukti nuo bažnyčios. Pagal naują susitarimą tarp Lietuvos vyriausybės ir Šventojo Sosto, kiekvienas katalikas karys turi teisę ir pareigą sekmadieniais išklausyti šv. Mišias. Taigi, jiems turi būti sudarytos sąlygos dalyvauti šv. Mišiose. Šios iškilmės buvo sekmadienį. O kur buvo kiti kariai katalikai, jei nėra vietos dalinio kapeliono?

Paskaitykite Alfonso Ramanausko-Vanago, kunigo Justino Lelečiaus-Grafo ir kitų partizanų knygas, partizanų maldaknyges ir pamatysite, kad jie visi buvo giliai tikintys žmonės. Ir aš per 22 metus lageriuose sutikau tik vieną vadinamąjį bedievį. Per kameros vakaro maldą jis priėjo prie „parašės“ atlikti gamtinių reikalų.

Religija padėjo kovoti, o kaliniams ir tremtiniams vargti bei kentėti. Ateizmas – piktas bolševikų ginklas, padėjęs sunaikinti medžiaginius ir dvasinius paminklus. Taigi, šitas kariškių ar kai kurių vadų akibrokštas tebūnie paskutinis. Ateizmas ir toliau lieka mūsų tautos dvasinė liga – vėžys.

Katedroje žmonių nebuvo daug, o kur moksleivija, kur studentija? Juk mokyklų Vilniuje gausu. Ar negalėjo bent po 100 mokinių atvesti ir parodyti, kas vyksta Lietuvoje ir Katedroje? O, rodos, Vilniuje yra ir katalikiškų mokyklų. Gaila, kad Švietimo ir mokslo ministerija atiduota Liberalams. Ko galima iš jų tikėtis? Su meile prisimenu ano meto Ukmergės Antano Smetonos gimnaziją, kurioje mokėsi apie 2 000 mokinių, turėjome puikų kapelioną Praną Mačį. Jo ir Guzevičius neįstengė apšmeižti, nors abu dirbo toje pačioje gimnazijoje. Bolševikų kareiviai Krakese peršovė minimą kapelioną ir jis išgulėjo lovoje ilgus metus iki mirties. Kuomet per valstybines šventes eidavome į bažnyčią, susidarydavo didelė ir ilga eisena. Direktorius ir mokytojai, kurie neturėjo auklėjamosios klasės, ėjo priekyje, o paskui – auklėtojai su savo klasėmis, pradedant pirmokais ir baigiant abiturientais. Gimnazija suruošdavo ir demonstracijas prieš kokias nors to laiko blogybes. Šia mokymo įstaiga didžiavosi patys mokiniai, o žmonės jais gėrėjosi.

Dabar žmonės, ypač dvasios tinginiai, kalba apie šviesią ateitį, bet turėtų būti visiems aišku, kad jei nesėsim, tai ir nepjausim.

Šventės metu Katedroje turėjo giedoti pats pagrindinis choras, o dabar viskas vyko tarsi rajono bažnyčioje. Ta pačia proga dėkoju operatoriams, kurie ir mane pastebėjo per iškilmes Katedroje tarp publikos.

Atsimenu, kai buvau Lietuvos kariuomenės vyr. kapelionas ir 1988 m. Kaune šventėme šv. Velykas. Tariausi su Kauno įgulos vadu dėl šventės ir pasakiau, kad į Lietuvos kariuomenę žiūri ir Rytai, ir Vakarai. Vieni svarsto, ar mes pakankamai ištižę ir ar jau laikas mus okupuoti. O kiti – ar mes esame pakankamai subrendę ir ar galima su mumis bendrauti. Kauno Įgulos bažnyčioje, lauke ant laiptų, pastatėme altorių, bažnyčia buvo sausakimša, ir lauke pilna žmonių nuo pat durų iki Kęstučio gatvės. Pulk. S. Modalovas, šaunios Čečėnijos sūnus, dabar generolas, atsiuntė 300 karių ir jie dviem eilėmis apjuosė bažnyčią. Vien tik karininkai dalyvavo procesijoje be kamžų, bet vilkėdami paradines uniformas su ordinais ir medaliais. Technikos bataliono vadas nešė procesijos kryžių, o karininkai – baldakimą. Buvo nešamos vėliavos su dviejų asistentų palyda, o po vėliavų dalinių ėjo vadai su dviem kareiviais.

Vaizdas nuostabus, neužmirštamas, galbūt pirmas, bet, manau, ne paskutinis Lietuvos kariuomenėje. Už anuos to meto karius meldžiuosi ir dėkoju už gražų katalikišką pavyzdį.

Ir dabar Lietuvos kariuomenė turės kovoti net tik fronte, bet ir dabartiniame gyvenime. Matydami gražų katalikišką ir lietuvišką pavyzdį ir skaitlingus kovotojus, Lietuvos priešai praras apetitą okupuoti Lietuvą.

Dieve, globok Lietuvą ir padėk mums išlikti ištikimiems Dievui ir Tėvynei.

Voruta. – 2011, kov. 26, nr. 6 (720), p. 4.

Kovo 11-oji ,



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra