Kada Lenkija minės Lietuvą geru žodžiu?

Autorius: Data: 2017-03-15, 16:50 Spausdinti

Kada Lenkija minės Lietuvą geru žodžiu?

Anatolijus LAPINSKAS

„Apie Lietuvą nė vieno gero žodžio“ – taip prieš aštuonerius metus apžvelgiau Lenkijos užsienio reikalų ministerijos dokumentą “Pranešimą apie lenkų padėtį užsienyje – 2009“ (Raport o sytuacji Polonii i Polaków za granicą – 2009). Jame buvo apžvelgta lenkų padėtis trisdešimtyje pasaulio šalių, t.y. visame pasaulyje, kur yra reikšmingesnės lenkų bendruomenės. Šalys buvo vertinamos pagal dviejų šaltinių: Lenkijos ambasados toje šalyje ir vietos lenkų organizacijos pateiktas žinias.

Ypatingą mano pasidygėjimą tuomet sukėlė Lenkijos ambasados parengta dokumento  lietuviškoji dalis. Pranešimo pratarmėje tuometis Lenkijos užsienio reikalų ministras Radoslavas Sikorskis (Radoslaw Sikorski) paaimanavo, kad „dėl dramatiškų praeito šimtmečio įvykių susipynimo milijonai mūsų tautiečių – dažnai prieš savo valią atsidūrė už dabartinių mūsų šalies ribų“. Čia, aišku, turimi mintyje ir Lietuvos lenkai.

Lenkijos URM dejavo ir dėl dabarties. Anot jos, Lietuvos valdžia esą nori suardyti „unikalią lenkų švietimo sistemą“. Nors Lietuvos lenkų vertinimu, iki „baisaus“, anot jų,  Lietuvos švietimo įstatymo priėmimo (2011), padėtis buvo visai gera. Kuo tikėti?

Lietuvoje lenkai esą labiausiai kenčia nuo vietos valdžios (su 100 lenkiškų mokyklų, darželių, universitetais?). Nuodėmė yra ir mažumų integracija, esą tai asimiliacija, nors lenkų mokyklose aukojamas net lietuvių kalbos mokymas, kad tik lenkai geriau išmoktų lenkiškai. Lenkijos ambasadai užkliuvo net vilniečių persikėlimas į sostinės priemiesčius, tai, pasirodo, intervencija į „lenkų dominuojamus rajonus“… Įdomiausia, kad Lenkijos nacionalistų portalas www.kresy.pl ir ne tik jis pastebėjo mano straipsnį ir savikritiškai jo atpasakojimą pavadino „Lenkijos URM raportas tai terlionė (bazgranina)“.

Panašų pranešimą Lenkijos URM išleido ir 2012 metais. Jo apžvalgą pavadinau „Lenkai vis dar pyksta ant Lietuvos“. Ten vėl toks pats Lenkijos pyktis Lietuvai, tos pačios lenkų neva bėdos, tiesiog, nesikeičiantis lenkų pragaro vaizdelis pačioje Lenkijos pašonėje. Apie jokią šalį čia neparašyta tiek piktų žodžių, kiek apie Lietuvą. O ministras R. Sikorskis prasitarė, kad Lenkija neužmiršta kelti „reikalavimų, susijusių su lenkų mažumos teisėmis“, aišku, iš viso pasaulio tik Lietuvai.

Čia kartojami žinomi Lenkijos šmeižtai dėl negrąžinamos žemės „teisėtiems lenkų kilmės savininkams“, neva trukdžių vartoti lenkų kalbą viešojoje erdvėje, ar „nestabilios“ lenkų švietimo padėties, įvedus kelias lietuviškas pamokas. Į šiuos kaltinimus visai kita proga atsakė buvęs Lenkijos ambasadorius Lietuvoje Janas Vidackis (Jan Widacki), kad labiausiai dėl žemės grąžinimo yra kalta iš Lenkijos okupacijos laikų paveldėta netikusi žemėtvarka, o teritorinė Vilniaus ekspansija yra visiškai natūralus procesas.

Juk pačioje Lenkijoje, pvz., net 8 tūkst. Varšuvos gyventojų dar nuo Antrojo pasaulinio karo neatgavo savo žemės ar namų, o Lenkijos lietuvių mokykloje istorijos ir geografijos visada buvo mokoma tik lenkiškai. Aišku, to Lenkijos URM pranešimas nemini.

Jame pripažįstama, kad Lenkijos ambasada taiko Lietuvos piliečiams lenkams lojalumo Lietuvai taisyklę, bet kartu aiškina, kad jos taikymas priklauso ir lenkų mažumos teisių realizavimo. Suprask, jeigu Lenkijai nepatiks koks nors Lietuvos įstatymas, tuomet ji Lietuvos lenkus gali laikyti ir ne visai Lietuvos piliečiais.

Lietuvos lenkų sąjunga, pranešimo bendraautorė kartojo ambasados mintis dar pikčiau ir agresyviau. Lietuvėlei kliūva ir už tai, kad kai kurios lietuviškos mokyklos priklauso ne savivaldybėms, bet ministerijai. Tai esą kertasi su demokratijos pagrindais. Žodžiu, ne valstybė, o kažkoks siaubas. Tame siaube kažkodėl veikia vienintelis pasaulyje lenkų universitetas užsienyje.

Deja, čia irgi blogai: šio užsienio universiteto per mažos patalpos. Ir dar, kad lenkai  negali viešajame gyvenime vartoti lenkų kalbos, nors būtent lenkiškai skaitomos paskaitos tame universitete, švenčiamos šventės Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose, sakomos kalbos lenkų protesto mitinguose.

Paskutinieji pranešimo žodžiai: „Lietuvos lenkų sąjunga kategoriškai priešinsis visiems valdžios sprendimams, bloginančiais lenkų mažumos padėtį“, rodo, kad Lietuvos lenkai pasirengę ilgai kovai, nes lenkų aiškinimais ligi šiol nebuvo nė vieno nebloginančio jų gyvenimo valdžios sprendimo. Savo apžvalgą tuomet baigiau „rojaus vaizdeliu“: „Latvijos ir net Baltarusijos lenkai savo šalies valdžiai nereiškia JOKIŲ pretenzijų, neteikia JOKIŲ reikalavimų. Ar sulauksime kada nors tokio meto ir Lietuvoje?“

Po šio Lenkijos URM dokumento naujų puolimų prieš Lietuvą keletą metų nebuvo. Švietėsi geras kaimyniškas bendradarbiavimas. Tačiau per anksti džiaugiausi. Vasario 9 Lenkijos Seime Lenkijos URM šefas Witoldas Waszczykowskis nubrėžė 2017 metų Lenkijos užsienio politikos perspektyvą. Joje buvo kalbama apie aktualias politines problemas, paminėtos daugelis viso pasaulio šalių, tarp jų ir „baisioji“ Lietuva.

Pirmiausia buvo paminėti geri santykiai su Lenkijos draugais – JAV, Didžiąja Britanija, Vokietija, užsiminta apie ES sunkumus, išskirti ryšiai su Ukraina, pasidžiaugta normaliais santykiais su Baltarusija, paminėtos Pietų Kaukazo ir Centrinės Azijos šalys, strateginė partnerystė su Kinija, Japonijos ir Korėjos partneriais ir t.t. Taigi, visas pasaulis.

O kas apie Lietuvą? Deja, čia vėl pasikartojo anų laikų sindromas: arba blogai, arba nieko. Lietuvos lenkų portalas ZW, perspausdinęs Waszczykowskio mintis, kad būtų stipriau, uždėjo įprastą šiam portalui antraštę: „Bendradarbiavimas su Lietuva priklauso nuo lenkų teisių įgyvendinimo“. Tokiu būdu Lietuva, vienintelė iš viso pasaulio valstybių tapo Lenkijos įkaite: tik jeigu gyvendins tas teises, Lenkija su Lietuva šnekėsis… Tokio ultimatumo negavo nė viena pasaulio šalis.

„Artimiausiais mėnesiais turėtume sulaukti visos serijos dvišalių susitikimų su beveik visais Šiaurės ir Baltijos partneriais. Norėtume dalykiškai bendradarbiauti su naująja Lietuvos valdžia, nors tai didele dalimi priklauso nuo mūsų partnerių geros valios, pirmiausia lenkų teisių įgyvendinimo klausimo. Kalbėjau apie tai su Lietuvos kolega, neseniai vykusio jo vizito Lenkijoje metu. Susitarėme išbandyti naujas bendradarbiavimo formas” – pabrėžė ministras.

Nė vienai Šiaurės ar Baltijos valstybei išskyrus Lietuvą, „parodyti geros valios“ Lenkija nepareikalavo. Lenkija net neįvardija, kuriose srityse Lietuva turėtų tą gerą valią parodyti. Matyt, gėda paskelbti Europai ir pasauliui, kad mūsų tarpvalstybiniai santykiai priklauso nuo, pvz., gatvių pavadinimų lentelių, arba jų formos – apskritų ar pailgų… Todėl tektų konstatuoti, kad tos geros valios pirmiausia trūksta Lenkijai.

Tai kokie tie Lietuvos lenkų klausimai?

1. Originali pavardžių rašyba dokumentuose. Lietuva jau šimtą kartų kartojo, kad vykdo Europos konvenciją ir Lietuvos-Lenkijos sutartį (su pavardžių rašyba pagal skambesį). Europoje tokio pavardžių rašymo laikosi dar Latvija, jokių priekaištų jai Lenkija nereiškia. Taip pat Bosnija, Juodkalnija, netgi Azerbaidžanas, kurių Lenkija irgi niekuo nekaltina. Pagaliau ambasadoriaus J.Vidackio tvirtinimu, 80 proc. Lietuvos lenkų toji rašyba nelabai ir terūpi.

2. Gatvių pavadinimai lenkų kalba. Nei Konvencijos, nei Sutarties Lietuva nepažeidžia, o dabartinė sistema Lietuvos lenkus juk tenkina – esant lietuviškiems gatvių pavadinimams ant stulpelių, ant namų sienų galima rašyti, kad ir bibliją ar “Poną Tadą”. Tačiau Lenkija vis tiek nepatenkinta, beje, pačioje Lenkijoje tokios rašybos nėra.

3. Tautinių mažumų švietimo apsauga. Greičiausiai čia turimas mintyje suvienodintas lietuvių kalbos egzaminas, dėl jo kyla daugiausia triukšmo. Mūsų lenkai jį dar pavadina  diskriminaciniu ir niekad neįgyvendinamu. Jokio tarptautinio ar dvišalio teisės akto vienodas egzaminas nepažeidžia, būtų absurdas, jei tarptautinėje teisėje dar būtų ir nacionalinių švietimo programų nurodymai. Bet Lenkija pyksta ir dar gąsdina, nors jos valdžia susiimtų už galvos, jei atsirastų panašūs Punsko lietuviškos mokyklos protestai.

Tuo pat metu Lenkijos ministras džiaugėsi santykių su Baltarusijos lenkais normalizacija, kur ne be tos šalies valdžios pastangų lenkų sumažėjo šimtais tūkstančių. Arba Latvija, kur Lenkija padėjo išlaikyti vieną nykstančią kaimo mokyklą, skirdama 26 tūkst. eurų.

Žodžiu, Lietuva liko vienintele rakštimi Lenkijos užsienio politikos perspektyvoje. Kaip ją ištraukti? Galbūt reikėtų pareklamuoti tas Lenkijos pretenzijas Lietuvai, kad Europa pamatytų, koks beprecedentis spaudimas jai taikomas. Taip pat, kad mūsų ministras ne linksėtų galva, klausydamas Lenkijos ministro pamokslų, o primintų jam, jeigu jis užmiršo, europines šalių sugyvenimo nuostatas. Primintų tvirtu, o ne atsiprašymo balsu.

Anatolijus Lapinskas

Lietuva - Lenkija Naujienos



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra