Kada atsirado Lietuvos vardas?

Autorius: Data: 2010-01-10 , 07:33 Spausdinti

Pirmą kartą Lietuvos vardas raštu buvo paminėtas 1009 m. Kvedlinburgo vienuolyno (Vokietija) analuose – pametiniame metraštyje ryšium su šv. Brunono Bonifaco žūtimi. Suprantama, žinutę įrašęs vienuolis (vienuolė) to vardo pats nesugalvojo. Tasai vardas jau prieš tai buvo vartojamas. Nuo kada jis atsirado?

Tai sunkus klausimas. Lengviau pasakyti, kada jis jau tikrai turėtas. Kazimieras Būga tvirtino (Rinktiniai raštai II, 151), kad su Lietuvos vardu slavai susidūrė dar tada, kai lietuviai (rytų baltai) vietoj dabartinio dvibalsio ie šio žodžio šaknyje tebeturėjo siaurą ilgąjį monoftongą, nes tiktai iš tokios formos tegalėjo atsirasti slavų Litva. Tai turėjo atsitikti dar prieš slavų dvibalsių, tarp jų ir ei, galutinį suvienbalsėjimą, greičiausiai jam tebevykstant. Manytina, kad tai įvyko apie V amžių po Kristaus, matyt, dar tik prasidedant ryškesnei rytų baltų kalbinei diferenciacijai. Bene detaliausiai šį chronologizmą aptarė Romualdas J. Apanavičius (Lietuvos aidas, 2009 06 09).
Slaviškoji Lietuvos vardo forma, turinti šaknį Lit- (Litva), vėliau pateko į daugelį pasaulio kalbų ir dabar plačiai vartojama (žr. Zinkevičius, Lietuvių kalbos istorija II, 11).
Taigi Lietuvos vardo jau tikrai būta mažiausiai prieš pusantro tūkstančio metų, tik jis į rašytinius šaltinius pateko vėliau, prieš tūkstantmetį.
Ar buvo Lietuvos vardas vartojamas dar anksčiau, prieš susipažįstant su juo slavams? Greičiausiai taip. Paprastai jo buvimas siejamas su lietuvių kalbos, kaip tam tikro kalbinio vieneto, turinčio būdingąsias lietuvių kalbos ypatybes, susidarymu rytų baltų kalbinės sistemos gelmėse. Lietuvių kalba, savo ruožtu, neatskiriama nuo lietuvių tautybės atsiradimo.
Kadangi šiauriniai rytų baltai – kuršiai (kilę turbūt iš vakarų baltų), žiemgaliai, sėliai ir latgaliai (tapatinti su latviais) – kalbos požiūriu nutolo nuo pietinių rytų baltų, t. y. lietuvių, kurie ir toliau išlaikė senąją kalbos būklę, tai teoriškai tų pietinių rytų baltų kalba galėtų būti vadinama lietuvių kalbos vardu. Bet ar iš tikrųjų ji tada taip buvo vadinama, nesame tikri. Archeologai lietuviams būdingos materialinės kultūros elementų aptinka maždaug nuo II-III amžių. Jau tada galėjo būti vartojamas ir Lietuvos vardas. Bet tai tik galimybė, kuri kartais remiama ir kitokiais, nesusijusiais su lingvistikos ir archeologiniais mokslais, argumentais (Romualdas J. Apanavičius, ten pat).
Neatmestina galimybė, kad lietuvius, kaip ir kitus baltus, senovėje galėjo vadinti dar ir kitokiais, dabar jau išnykusiais ar dar neišaiškintais šaltinių vardais, tokiais kaip Herodoto budinai ir pan. Tokią galimybę patvirtina daugybė atvejų, kai dabartinės tautos kaimynų vadinamos įvairiais skirtingais vardais, pvz., rusus latviai vadina krieviais (nuo slavų genties krivičiai), estai – vene (manoma, nuo venetų), jotvingiai rusus vadino drigiais (drygi – jotvingių žodynėlyje, nuo slavų genties dregovičiai); vokiečius prancūzai vadina alemanais (germanų gentis Reino aukštupio dešiniajame krante), slavų tautos – niemčiais (niemec – neaiškiai, nesuprantamai kalbantis), mūsų giminaičiai prūsai vokiečius vadino miks(i)ais (manoma, nuo skandinavų genties mixi pavadinimo, plg. lietuvių vokietis, latvių vācietis – nuo kitos skandinavų genties – vagoth vardo), patys vokiečiai save vadina doičiais (Deutsche, sen. vokiečių kalba diutisc, „liaudinė kalba, kaip priešingybė lotynų kalbai“ ir pan.
Tačiau turime ir kalbinių duomenų, rodančių, kad lietuvių (Lietuvos) vardas galėjo būti labai senais laikais vartojamas. Taip manyti verčia latviškas lietuvio pavadinimas leitis (dabar vartojamas lietuvietis – naujas žodis) su šaknimi leit- vietoj liet-, turinčia vakarų baltų dvibalsį ei vietoj rytų baltų ie, bet be priesagos -uv- (-av-). Janis Endzelynas pagrįstai mano, kad žodį leitis latviai gavo iš kuršių, nes pačių latvių, kaip rytinių baltų, kalboje turėjo būti šaknis liet-. Kuršių šaknis leit- (ir jos galimas atspindys lietuvių tarmių žodžiuose leičiuoti „kita tarme kalbėti“, leičiukas „kitatarmis“), savo ruožtu, laikytina vakarų baltų kilmės šaknimi ir jeigu jos dvibalsis ei nėra vėliau adaptuotas vietoj rytų baltų ie, gali siekti labai senus baltų skilimo į vakarinius ir rytinius baltus laikus, taigi net I tūkstantmečio prieš Kristų vidurį.
Kalbotyros mokslas (ypač istorinė kalbotyra, lingvistinė archeologija), kaip ir archeologijos, antropologijos, etnologijos mokslai, pastaraisiais laikais padarė didelę pažangą ir jų tyrimo rezultatų negalima nepaisyti sprendžiant etnogenezės bei seniausių laikų istorijos problemas. Šie mokslai labai praplėtė mūsų žinojimą apie tolimąją lietuvių tautos praeitį. Kai kurie istorikai daro didelę klaidą ignoruodami šių mokslų pasiektus rezultatus, atkakliai laikydamiesi nuomonės, kad tautų istoriją sudaro tik tai, kas yra fiksuota istorijos šaltiniuose, tuo labai nuskurdindami patį istorijos mokslą.
Lietuvos vardo, kokio senumo jis bebūtų, kilmė dar nėra paaiškėjusi. Patikimiausia laikytina hidroniminė teorija, kildinanti Lietuvos vardą, ypač jo šaknį Liet- < Leit-, iš vandenvardžių, pavyzdžiui, upėvardis Lietauka Gelvonai, buvusi kūdra Lietavka – netoliese anapus Neries (Mūsų kalba, 1987, Nr. 5, p. 36) ir turintys vakarų baltų ei šaknyje upėvardžiai Leita, Leit-upalis Švėkšna, Leitė (ir Leitalė) Šilutė, plg. prūsų Leythen Gerullis Altpreussische Ortsnamen 86, slavų upė Lit-iž, dešin. Usožės, kair. Nerusos ir Desnos intakas Toporovas – Trubačovas Aukštutinės Padnieprės lingvistinė analizė 192. Hidronimų šaknis liet-, savo ruožtu, siejama su apeliatyvu lieti, išsi-lieja. Visi šią šaknį turintys upėvardžiai žymi upes, kurios teka žemumose ir lengvai išsilieja iš krantų. Beje, greičiausiai hidroniminės kilmės ir etnonimas latvis (Latvija), taip pat daugelis kitų baltų etnonimų (žr. Zinkevičius, Rinktiniai straipsniai I, 77). Bandymai suplakti į vieną Lietuvos ir Latvijos vardus, juose abiejuose įžiūrėti buvus vieną bendrą šaknį, atsirado dėl netaisyklingo šių vardų perskaitymo istoriniuose šaltiniuose (plg. nebuvėlę Lietvygalą „Latgala“ Apanavičiaus straipsnyje Lietuvos aide 2009 06 10) ir dėl to atmestini.
Istorijos šaltinių terminas *leitis (orig. leitj > leic) „žirgų šėrėjas ir kt.“ greičiausiai neturi nieko bendra su tautovardžiu lietuvis, kaip mano kai kurie istorikai. Artūras Dubonis žodį *leitis tapatina su lietuvis ir dėl dvibalsio ei jį kildina iš sėlių kalbos. Betgi sėliai, kaip rytų baltai, būtų išlaikę etnonimo šaknį liet-, be to, pasiskolintasis žodis *leitis rytų Lietuvos tarmėse nebūtų galėjęs virsti laičiu, gausiai atstovaujamu vietovardžiuose (Laičiai ir kt., (žr. Zinkevičius, Rinktiniai straipsniai III, 135-136, 146-153)), kurį A. Dubonis irgi sieja su lietuviu. Matyt, būta cirkumfleksinės šaknies leit-, neturėjusios nieko bendra su etnonimo akūtine šaknimi liet-, ir galbūt priklausiusios vienam kilminiam lizdui su tokiais žodžiais kaip litintis „artintis, gretinis“, viena litimi „ištisai“, taip pat lytis „išvaizda, forma ir kt.“.
Simas Karaliūnas spėja, kad etnoniminės šaknies liet- žodžiai senovėje turėjo „kovos būrio, kariaunos“ reikšmes. Bet tai tik spėjimas, grindžiamas kitų, ne baltų, kalbų duomenimis. Baltų kalbose tokios reikšmės pėdsakų nepastebėta. Dėl to ši teorija „pakibo ore“.
Taigi etnonimo Lietuva hidroniminės kilmės hipotezė tebelieka ir toliau patikimiausia.

Voruta. – 2009, liep. 4, nr 13 (679), p. 1, 16.

Sena Voruta



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra