Kad savųjų šaknų neužmirštų arba apie sekmadienines lituanistines mokyklas Breslaujos rajone

Autorius: Data: 2019-12-14 , 08:00 Spausdinti

Kad savųjų šaknų neužmirštų arba apie sekmadienines lituanistines mokyklas Breslaujos rajone

Aldona Misiūnienė (sėdi antra iš dešinės) su mokiniais ir tėveliais edukacinėje išvykoje po Baltarusiją

 

Nijolė KERAITIENĖ, Ignalinos r. Didžiasalio „Ryto“ gimnazijos mokytoja

Rytinis Lietuvos pakraštys iš visų pusių ribojasi su Baltarusija. Nuo senų laikų, nepaisant valstybės sienų, čia maišėsi kalbos ir tautos. Gražiai apie tai yra pasakęs prof. Česlovas Kudaba:

Tik mes, lietuviškai gudiški ir gudiškai lietuviški šių kalvų žmonės, viską žinome. Anas, jau nuėjęs mūsų gyvenimas ir dar sunkesnis būtų buvęs, jei ne paprastų žmonių tarpusavio gerumas, abipusė pagarba. Ta pagarba labai vertinga, nes svarbiausia, buvo nuoširdi, o ne tik parodyta.

Mokame gerbti vieni kitus, mokame gražiai bendrauti iki šiol. Tad neatsitiktinai 1999 m. steigiant pirmąsias lietuviškas sekmadienines mokyklas Apso apylinkių (Baltarusijoje) lietuviams, mokytojų ieškota būtent čia – Tverečiuje, Didžiasalyje. Pirmoji mokykla atidaryta Ūsionyse, jos steigimu kartu su rajono ir apylinkės administracija rūpinosi ir pirminį mokinių sąrašą sudarė „Vilnijos“ draugijos tarybos narė Nijolė Balčiūnienė su pirmininku habil. dr. Kazimieru Garšva. Sąraše buvo keturios šeimos: trys mamos ir dešimt vaikų. Paskui jau mokytoja lituanistė iš Tverečiaus Elena Sekonienė vaikščiojo po namus, kalbino asmeniškai. Ir štai į mokyklą susirinko per dvidešimt mokinių, dirbama buvo senoje kultūros namų salėje, kur pradžioje net suolų nebuvo, o pasiremontuoti, kad būtų bent kiek jaukiau, teko patiems. Lietuviškai kalbančių vaikų nebuvo nė vieno. Keletą mokinių iš tolimesnių kaimų reikėdavo atsivežti ir parvežti patiems. Gerai, kad mokytojai gelbėjo vyras. Laimė, Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerija (toliau – ŠMM), Išeivijos ir tautinių mažumų departamentas, „Vilnijos“ draugija bei Tautos fondas pasirūpino vadovėliais, mokymo priemonėmis, skyrė lėšų ekskursijai po Lietuvą. Vasarą į kelionę pakviesti vaikai su tėvais pirmąkart pamatė Baltijos jūrą, aplankė Rumšiškes, Vilnių. O mokslai vyko pirmiausia per supažindinimą su papročiais, tradicijomis. Į pamokas lietuvių kalbos pasiklausyti ateidavo ir suaugusiųjų, dar menančių senąsias mokyklas lenkmečiu. Į pirmuosius kalėdinius renginius susirinko ne tik mokiniai, bet ir kai kurie tėvai. Pirmajai eglutei su vaikais buvo gaminami šiaudiniai papuošimai. Apskritai dirbti padėjo glaudus ryšys su vietos bendruomene. Su Zabarnikų kaimo moterimis teko dalyvauti iškilmingame Seimo posėdyje Vilniaus atgavimo šešiasdešimtųjų metinių proga, paskui kartu aplankyti Trakai, Rumšiškės. E. Sekonienė ypač šiltai prisimena bibliotekininkę Mariją, padėjusią ir aukštus svečius iš Lietuvos priimti, kai oficiali valdžia jų vizito proga netgi mokyklos patalpas buvo užrakinusi. Taigi nuo pirmųjų sekmadieninės mokyklos veiklos dienų ėmė formuotis aiški darbo kryptis, kuri buvo tęsiama ir kitų mokytojų.

Paskui Braslavo rajone, be Ūsionių, buvo įsteigtos dar kelios lituanistinės mokyklos: Vainiūnų, Pelekų, Zaračės. Jose porą metų dirbo Didžiasalio „Ryto“ gimnazijos mokytojos Jūratė Sereičikienė, Valentina Sinkevič, Skaidrė Pauliukėnienė, o prieš 15 metų, pakeitusi kolegę Skaidrę, kuri išėjo auginti vaiko, pradėjo darbuotis Aldona Misiūnienė. Kaip ji pati pasakoja, nelengva buvo pradžia. Pasienyje didelės eilės. Išvažiuoti iš namų tekdavo labai anksti, nes negalėjai žinoti, kiek teks pralaukti. Lankė gana daug vaikų. Jie sueidavo, suvažiuodavo iš aplinkinių kaimų.

Pelekų ir Vainiūnų sekmadieninių mokyklų moksleiviai bendroje vakaronėje Didžiasalio „Ryto“ gimnazijoje 2006 m.

Dabar A. Misiūnienė dirba Ūsionių Juozo Leko lituanistinėje mokykloje. Kiekvieną sekmadienį čia vyksta lietuvių kalbos ir etnokultūros pamokos. Į jas susirenka vaikai iš Adomėniškės, Jelnios, Krasnoselcų ir Ūsionių kaimų. Jie seniau buvo lietuviški. Pamokų ir popamokinės veiklos metu mokiniai susipažįsta su Lietuvos istorija, papročiais, praeitimi ir dabartimi. Jie mokosi lietuviškai kalbėti, skaityti, rašyti, dainuoti lietuvių liaudies dainas, žaisti lietuvių liaudies žaidimus. (Beje, pati mokytoja yra tikra liaudies dainų ir žaidimų skrynelė, ilgus metus Didžiasalyje turėjusi etnografinį būrelį, kuriame dainavo visi jos mokiniai.)

O kodėl mokykla taip pavadinta? Mokytoja su vaikais aiškinosi, kas gi buvo tas Juozas Lekas. Knygoje „Vilniečių veikla išeivijoje“ parašyta, kad tai žymus Vilniaus krašto, kuriam priklausė ir šis Baltarusijos pakraštys, veikėjas, po karo pasitraukęs iš Lietuvos ir aktyviai veikęs vilniečių išeivių kultūrinėje veikloje. Dar 1952 m. buvo įsteigtas Detroito skyrius, kurio iždininkas buvo Juozas Lekas, o apie 1965 m. jis buvo Čikagos skyriaus pirmininkas. Jo paramos dėka ir įsteigta ši mokykla. Toliau pasakoja A. Misiūnienė:

Pabandėme paieškoti, kur gyveno žmogus, kurio vardu vadinasi mūsų – Ūsionių lituanistinė mokykla. Koordinates, kaip ieškoti, mums nusakė gerb. Kazimieras Garšva. Važiuoti teko ilgokai, nes nuo Ūsionių apie 60 kilometrų. Atvažiavę iki Drujos bažnytkaimio, apsidžiaugėme, kad radome bažnyčią atidarytą, pabuvome joje. Paklausti žmonės nelabai žinojo, kur kadaise gyveno Lekai. Tik užėję pas kunigą, sužinojome daugiau. Jis nurodė Babiškių kaimą, tik perspėjo, kad jame jau niekas negyvena. Negyvenamą kaimą radome, pakeliui sutikta sena moteris sakė, kad vienas namas turėtų būti Lekų. Džiaugėmės ir jį atradę. O už kaimo – gražus ežeras. Pasėdėjome, pavalgėme, manėme, kad tikriausiai Juozas Lekas kadaise čia dažnai ateidavęs…

Taigi mokytoja Aldona ir Baltarusijoje dirba ta pačia kryptimi, kaip Didžiasalyje: pratina mokinius įsižiūrėti į savo kraštą, ieškoti savo šaknų. Puikiai prisimename 2006 m. jos įgyvendintą projektą su Didžiasalio mokykla „Tolima artima Lietuva“, kai į bendrą vakaronę ji atsivežė visą būrį lietuviškai dainuojančių savo ugdytinių ir jų tėvelių, parodė unikalios kartu su vyru Juozu filmuotos medžiagos. Štai ką pasakoja pati mokytoja:

Zabarnikai anksčiau buvęs lietuvių gyvenamas kaimas. Dabar jau beveik visi žmonės mirę. O prieš gerą dešimtmetį buvo tradicija Motinos dienos šventę švęsti šiame kaime. Pamenu pirmą kartą, kai ten su vaikais nuvažiavome. Susirinko pilna pirkia moterų, visos vietine kalba tarpusavyje šnekasi, nei vieno žodžio lietuviškai. Galvoju – ką mes čia su vaikais veikiame? Juk jos nieko nesupras, ką mes dainuosime, deklamuosime… O kai jau užkalbinau lietuviškai… Kiek gražiausių lietuviškų lopšinių, dainų pridainavo! Kitą sekmadienį sutarę atvažiavom su vyru, nufilmavome.

(Reikia pridurti, kad Juozas Misiūnas dažnai aukoja savo sekmadienius Baltarusijos lietuviams: jis puikiai groja akordeonu, tad per visas šventes muzikuoja, blogesniu oru ir vairuotoju pabūna, kartais ir Kalėdų seneliu pavirsta, o jau ekskursijose apskritai nepamainomas pagalbininkas.)

O įvairiapusė mokytojos veikla tęsiama su užmoju. 2014 m. su mokiniais užrašyti lietuviški vietovardžiai ir pristatyti į Lietuvių kalbos institutą. 2018 m. atliktas tiriamasis darbas ,,Ūsionių ir Maišulių kapinėse palaidotų lietuvių vardai ir pavardės“. Su mokiniais atrasti profesoriaus Zigmo Žemaičio artimųjų kapai. Šis darbas pateiktas Lietuvos mokinių neformaliojo švietimo centrui. Visi mokiniai gavo pagyrimo raštus ir žaidimus ,,Vyčio pulkas“. Šiemet planuojama toliau tęsti šį darbą: aprašyti Zabarnikų kaime palaidotų lietuvių vardus ir pavardes.

Žavi nuolatinės A. Misiūnienės mokiniams organizuojamos vasaros kelionės. Ji nuolat rašo projektus, kuriuos finansuoja ŠMM, tad mokiniai apkeliavo ne tik žymiąsias Lietuvos vietas, bet ir Baltarusijos pilis, tokiu būdu susipažindami su LDK istorija – bendra mūsų istorija. Mokytoja džiaugiasi, kad bet kokioje ekskursijoje mokiniai nepaprastai žingeidūs, turi daugybę klausimų, jiems viskas įdomu. A. Misiūnienė šiltai mini ir Lietuvių namus, daug metų organizavusius dviejų savaičių vasaros stovyklas, iš kurių vaikai grįždavo kupini nuostabiausių įspūdžių.

O kas kelia nerimą? Kaip ir visur, taip ir čia pradėjo mažėti mokinių. Baltarusijos Švietimo skyrius uždarė Vainiūnų ir Pelekų baltarusiškas mokyklas. Netrukus ir Zaračės. Neliko ir patalpų.Tada Apso mokykloje leido atidaryti sekmadieninę mokyklą. Jinai gyvuoja iki šiol. Šiuo metu ten dirba Skaidrė Pauliukėnienė. Beje, jos vyras taip pat yra dažnas mokytojos talkininkas.

Ši mokytoja pasakoja, kad darbo sąlygos geros, krosnies pačiai kūrenti nereikia. Ji moko penkiolika vaikų. Norėtų mokytis ir daugiau, bet atvažiuoti autobusu gali tik iš Vainiūnų, kitiems grafikai netinka. Mokytojų darbo principai panašūs: mokosi per tradicijas, papročius, žaidimus, daineles. Kartu švenčia tradicines šventes, be to, mokytoja nuo vasario 16 iki kovo 11 d. organizuoja Lietuvių kalbos dienų renginius. Tai būna dailyraščio konkursai, viktorinos, mokomieji žaidimai.

Abi šiuo metu dirbančios mokytojos patikino, kad vadovėlių ar priemonių tikrai netrūksta – ŠMM aprūpina viskuo. Įdomūs būna kasmet rengiami seminarai lituanistinių mokyklų mokytojams – juose susipažįsta ir problemomis pasidalina visame pasaulyje šį darbą dirbantieji. Lietuvių Tautos fondas nuolat remia lėšomis, kad mokytojos galėtų susimokėti už patalpas, šildymą, elektros energiją. Kai vyksta įvairios šventės, šio fondo dėka vaikai gauna dovanėlių, būna saldūs stalai.

Abi mokytojos džiaugėsi mokinių drausme, noru mokytis. Tik, žinoma, tai nelengva, kai namie nekalbama lietuviškai. Bet kad ir kaip vertintum, gerbtinos mokinių pastangos aukoti sekmadienius, kai penkias dienas prasimokius įprastoje mokykloje, neretą šeštadienį dar reikia eiti į kokius nors sporto ar kitokius renginius. Mokytoja Aldona pasakojo ir apie ypač jaudinantį kaimo bendruomenės susitelkimą: kai pirmąkart vaikai grįžo iš ekskursijos po Lietuvą, jau buvo gerokai po vidurnakčio, bet visi kaimo langai degė, o į kultūros namus pasitikti sugrįžusių susirinko visi, net ir tie, kurie neturi vaikų ar anūkų, ir be galo džiaugėsi bei dėkojo už kelionę.

O ką jau kalbėti apie sekmadieninių mokyklų mokytojų darbą! Sekmadieniai atimti iš šeimos (gerai, jei vyrai, kaip matėme, palaiko ir padeda). Nuolatinė įtampa: kaip greitai pavyks kirsti sieną, ar susirinks mokiniai, ar žiemą bus pravažiuojami keliai ir t. t. Papildomi darbai ir ruošimasis skirtingo amžiaus mokinių rengimui. Tai iš tiesų yra pasiaukojimas, kurį sunku net suvokti.

Lietuva - Baltarusija Rytų Lietuva , , , ,



Komentarai

traffix.lt

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra