Kad patriotiškumas ne rusentų, o liepsnotų

Autorius: Data: 2015-05-05, 15:55 Spausdinti

Andrius BAUTRONIS Raseinių r. Ariogalos gimnazijos istorijos mokytojas, Raseinių rajono tarybos narys, Ariogalos 13 kuopos šaulių vadas

Neatsiejama piliečio priedermė – prieraišumas savo tautai. Piliečio ir tautos santykis neretai išreiškiamas patriotiškumo terminu, kurį kiekvienas iš mūsų suprantame ir interpretuojame skirtingai. Ar keldami įvarius klausimus ir pateikdami subjektyvius argumentus visuomet galime save vadinti tikrais patriotais? Subjektyvumas dingsta aiškinant  ir trumpai apibrėžiant šį terminą.

 Remiantis daugeliu terminus aiškinančių žodynų, „patriotas – tai žmogus, atsidavęs savo tautai, tėvynei, pasiryžęs savo interesus paaukoti jos labui“. Pastaruoju metu tenka pastebėti, kad daugeliui mūsų visuomenės atstovų  dingsta noras garsiai tarti žodį patriotas. Tariame lyg bijodami, lyg gėdydamiesi, o kartais net bandydami nutylėti ar ieškodami, kuo šį terminą pakeisti. Tenka pastebėti patriotiškumo termino pakaitalą –pilietiškas, tačiau pilietiškas visai ne tas pat kas patriotiškas. Ar mūsų visuomenės įsitikinimai, kurie atvedė tautą į laisvę, kinta? Gal pamatinės tautos vertybės ima keistis ir praranda savo prasmę? O gal turima laisvė užgožė patriotiškumą, kuris yra laisvės pagrindas, ir be jo nebūtų laisvės?Daugybė klausimų ir kartais tiek mažai atsakymų, kuriuos norėtum išgirsti ir įvertinti. Kalbant apie patriotiškumą ir laisvę taip ir skamba filme „Knygnešys“ nuskambėjęs sakinys, kurį ištaria knygnešyskalbėdamasis su kitu veikėju: „Lietuva yra širdyse, o ne rankose <……> knyga neša žinią, žinia neša meilę tėvynei, meilė tėvynei neša laisvę.“ Žodžiai, kurie taip tiksliai įvardina ir šių dienų realijas, nors ištarti žodžiai ir atliekami veiksmai siejami su XIX–XX a. įvykiais, kai Lietuva buvo carinės Rusijos sudėtyje ir knygnešiai nešė lietuvišką žodį „maišais“ į Lietuvą.  Knygnešių maišuose Lietuvą pasiekė ir pirmieji mūsų patriarchų inicijuoti laikraščiai, kurie neleido tautai skęsti tamsybės liūne. Su pirmaisiais laikraščiais „Aušra“ ir „Varpu“  pabudome ir kilome ėjimui į laisvę. Pažadinti „Aušros“ ir padrąsinti „Varpo“ nebijojome priešintis.

Skelbti  mūsų laisvei lietuviško žodžio užteko. Tą įrodė 1918 m. vasario 16 d. bei 1990 m. kovo 11 d. Reikėjo imtis realių veiksmų, kad tariami žodžiai virstų realybe, kurios laukėme metų metais būdami okupacinės valdžios priespaudoje. Areštai, tremtis ir kitos įvairios represijos nepalaužė idėjos, kad turime eiti į laisvę, kovoti ir iškovoti. Ėjome drąsiai: kartu su Estija ir Latvija susikibę rankomis stojome Baltijos kelyje. Visam pasauliui pasakėme apie save Kovo 11–ąją atkurdami Nepriklausomybę. Praėjus mažiau nei metams apgynėme laisvę tą skaudžią Sausio 13–osios naktį, laisvę palaistydami savo tėvynainių krauju. Žmonės, dainos, maldos ir barikados padėjo apsaugoti mūsų laisvę, į kurią taip ėjome.

Atgavus laisvę kylanti patriotizmo banga kilo vis aukščiau ir aukščiau.  Kartu kilo koplytstulpiai, atminimo ženklai ir paminklai mūsų laisvės kovotojams, kurie okupacijos metu nesusitaikė su neteisybe ir okupacija.  Atrodo, kad liepsnojanti  laisvės ugnis neužges niekada.  Banga silpo, idėjos blėso, o nauja karta ar perėmė tą idėją ir bangos kėlimą? Gal kartu su išardytomis barikadomis išardėme ir idėjas bei pasiryžimą? Gal suabejojome tuo, kuo tikėjome ir į ką ėjome? Gal tiesiog nusivylėme politiniais vėjais sakydami „ne to tikėjomės?“  O ko galima tikėtis iš jaunos, naujam gyvenimui kylančios valstybės? Reikia imti ir daryti. Daryti už save ir už kitus, jei kiti to nesiima.

 Ar matome šių dienų patriotinį jaunimą? Jaunimą, kuris užaugo naujoje santvarkoje ir laisvoje Lietuvoje, nebijo iš naujo pažvelgti į patriotiškumą. Daugelis šių dienų jaunimo nebijo imti, daryti, veikti ir organizuoti, sakydami, kad esame patriotiški ir mylintys savo kraštą bei tėvynę, tą mažą gintaro kampelį prie Baltijos jūros.  Valstybinės šventės, atmintinų datų renginiai ne visuomet susilaukia jaunimo „anšlago“, kada koncertuojama ir deklamuojamos eilės, bet tai nereiškia, kad jaunimas nemyli Lietuvos. Gal tuo metu jis namuose garsiai klauso lietuviškos muzikos, gal dalyvauja kitame jaunimo renginyje, kuriame pasipuošęs valstybinės simbolikos atributika žino, kiek svarbi trispalvė jo tautai ir jam pačiam.  Gal negali dalyvauti miestelio renginyje, kadangi vakar jis dalyvavo universiteto ar mokyklos renginyje ir garsiai giedojo himną laikydamas draugo ranką ir žvelgdamas į trispalvę. O kur dar masiniai žygiai ar bėgimai, kurie taip sparčiai populiarėja tarp jaunimo. Ar tai ne būdas išreikšti patriotiškumą? O ar mes kiekvienas padarėme ir darome tai, kad jaunimui ir augančiai kartai meilė tėvynei būtų kasdienybė? Neatsiribokime ir skatinkime jaunimą, kad naujai kylanti jaunimo patriotiškumo banga nekristų, o augtų ir stabiliai laikytųsi. Priimkime jaunimo norą kitaip švęsti valstybės šventes ir savaip didžiuotis tautos didvyriais. Bendras visų mūsų darbas „vardan tos Lietuvos“ ir patriotiškumo skatinimas gali virsti ne rusenančiu, o liepsnojančiu patriotiškumu mūsų tautai.

Andrius BAUTRONIS

Raseinių r. Ariogalos gimnazijos istorijos mokytojas, Raseinių rajono tarybos narys, Ariogalos 13 kuopos šaulių vadas

Nuomonės, diskusijos, komentarai ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra