Ką primena Suvalkų sutartis

Autorius: Data: 2012-05-28, 14:50 Spausdinti

Ką primena Suvalkų sutartis

Leonardas ALEKSIEJŪNAS, Vilnius

Lietuvos istorijos institute Vilniuje, 2012 m. gegužės 4 d., buvo pristatyta knyga „Suvalkų sutartis: faktai ir interpretacijos“ * (lietuvių ir lenkų k.).

Pristatymą pradėjusi Adomo Mickevičiaus Lietuvos ir Lenkijos santykių rėmimo fondo pirmininkė Gražina Drėmaitė priminė, kaip atsirado ši knyga. 2010 m. rugsėjo 10–11 d. Suvalkuose surengta Lietuvos ir Lenkijos istorikų konferencija, skirta aptarti tai, kas toje pačioje vietoje vyko prieš 90 metų. Anuomet, 1920 m. rugsėjo 30–spalio 8 d. (skelbiama ir kita data – rugsėjo 29 spalio 7 d.), vyko Lietuvos ir Lenkijos kariškių bei politikų derybos, kurių rezultatas – pasirašyta vadinamoji Suvalkų sutartis. Jos aptarimo konferenciją 2010-aisiais surengė Lietuvos istorijos institutas, Lenkijos istorijos draugijos Balstogės skyrius, Lenkijos valstybės archyvas ir apskrities muziejus Suvalkuose. Sutarta konferencijos medžiagą publikuoti, kad ji būtų prieinama platesnei visuomenei tiek Lietuvoje, tiek Lenkijoje. Ir štai turime leidinį, kuriame pateikiami per konferenciją skaitytų pranešimų pagrindu parengti Lietuvos ir Lenkijos istorikų straipsniai lietuvių bei lenkų kalbomis.

Per knygos sutiktuves Lietuvos istorijos institute kalbėjo šio instituto direktorius dr. Rimantas Miknys, Lenkijos Respublikos ambasadorius Lietuvoje Janušas Skolimovskis (Janusz Skolimowski), Lietuvos Respublikos užsienio reikalų viceministras Evaldas Ignatavičius, leidinio sudarytojas ir mokslinis redaktorius dr. Česlovas Laurinavičius, straipsnių autoriai iš Lenkijos prof. Janas Ježis Milevskis (Jan Jerzy Milewski), Tadeušas Radzivonovičius (Tadeusz Radziwonowicz), Suvalkų miesto prezidentas (taip Lenkijoje vadinami miestų merai) Marekas Bučinskis (Marek Buczynski), Lietuvos Respublikos ambasadorius Lenkijoje Egidijus Meilūnas. Pasidžiaugta, jog įgyvendintas sumanymas – išleista knyga, dėkota vilniškei „Versus aureus“ leidyklai, rėmėjams – Kultūros paveldo departamentui prie Lietuvos Respublikos Kultūros ministerijos, Lietuvos Respublikos Užsienio reikalų ministerijai, Lietuvos centriniam valstybės archyvui, Lenkijos valstybės archyvui ir apskrities muziejui Suvalkuose, Adomo Mickevičiaus Lietuvos ir Lenkijos santykių rėmimo fondui.

„Pirmiausia ačiū istorikams“, – sakė Lietuvos ambasadorius Lenkijoje E. Meilūnas. Prisimindamas 2010-ųjų konferenciją Suvalkuose dr. Č. Laurinavičius pabrėžė, kad Lietuvos ir Lenkijos istorikai susitiko aiškintis itin sudėtingų, neretai skausmingų, skirtingai vertinamų dalykų, bet prieita prie išvados, jog sąžiningumu, profesionalumu galima pasiekti rezultatą. O įvykiai, vykę beveik prieš 100 metų, pasak mokslininko, buvo labai svarbūs ir Lietuvai, ir Lenkijai. Derybos keistos: nei viena, nei kita pusė nepasakė jų, trukusių daugiau kaip savaitę, esmės.

Karo maišaty – Lenkija, Lietuva, Rusija

T. Radzivonovičius (Valstybės archyvas Suvalkuose) knygoje išspausdintame savo straipsnyje „Lenkijos ir Lietuvos derybos Suvalkuose 1920 metų rugsėjo 30 – spalio 8 dienomis“ teigia, jog Lenkijos ir Lietuvos konfliktas tuo laiku taip paaštrėjo, kad ne vieneriems metams buvo nubrauktas šansas susitaikyti ir abiem šalims bei tautoms normaliai kaimyniškai bendradarbiauti. Taip atsitiko ypač dėl Lenkijos valstybės viršininko ir vyresniojo vado Jozefo Pilsudskio plano 1920 metų spalio 9 dieną atimti iš Lietuvos Vilnių – tai turėjo įvykdyti „maištaujantys“ generolo Liucjano Želigovskio daliniai, taip pat dėl per anksti pasirašytos vadinamosios Suvalkų sutarties. Dar prieš derybas Suvalkuose svarbiausiu Lenkijos ir Lietuvos ginčo klausimu – Vilniaus ir Vilniaus krašto priklausymo vienai ar kitai valstybei – buvo priimtos nuostatos ir sprendimai, kurie, kaip paaiškėjo, nepalengvino šio klausimo sprendimo. 1920 m. liepą šis klausimas akivaizdžiai tapo tarptautinis.

Prie T. Radzivonovičiaus straipsnio dar grįšime. Dr. Č. Laurinavičius (str. „Probleminiai Lietuvos ir Lenkijos santykių 1920 m. aspektai“) rašo, kad ore tvyrojo ir Lietuvos neutralizavimo Lenkijos ir Sovietų Rusijos karo kontekste idėja. Bene raiškiausias poveikis Lietuvos neutralizavimo linkme – Antantės šalių konferencijos Spa mieste (Belgijoje) sprendimas 1920 m. liepos 10 d. Pagal jį Lenkija turėjo perleisti Vilnių Lietuvos valdymui ir atsitraukti už 1919 m. gruodžio 8 d. Antantės nustatytos Lenkijos rytinės sienos. Tikėtasi, kad tokiu atveju ties Vilniumi Raudonoji armija būtų sustojusi. Mat tuo metu Maskvoje vyko Lietuvos ir Sovietų Rusijos taikos derybos, per kurias sovietai leido suprasti, kad yra pasiruošę pripažinti Vilnių Lietuvai. Taigi pagal Spa sprendimo logiką Lietuva su Vilniumi turėjo savotiškai išskirti Sovietų Rusijos ir Lenkijos kariuomenes. Galutinis visų klausimų sprendimas turėjo būti pasiektas Londono konferencijoje pirmininkaujant Antantės šalims ir dalyvaujant Lenkijai, Sovietų Rusijai, Lietuvai, kitoms suinteresuotoms valstybėms. Lenkijos atstovas Vladislavas Grabskis (Wladyslaw Grabski) padėjo parašą po Spa konferencijos nutarimu. Tą pačią dieną Britanijos užsienio reikalų ministras lordas Džordžas Kerzonas (Georg Curzon) nusiuntė į Maskvą notą, kurioje informavo apie Spa sprendimą ir ragino sustabdyti Raudonąją armiją 50 km į rytus nuo gruodžio 8 d. linijos ir nuo geležinkelio Daugpilis – Vilnius – Gardinas.

Bet po dviejų dienų Spa koncepciją sugriovė Lietuvos ir Sovietų Rusijos sutartis, pasirašyta liepos 12 d. Maskvoje. Pagal tos sutarties priedą Raudonajai armijai, kovojančiai su Lenkijos kariuomene, buvo suteikta teisė įžengti į Lietuvos teritoriją. Kitaip tariant, Lietuva leido Raudonajai armijai peržengti Kerzono liniją ties Vilniumi ir Gardinu.

„Nusprendžiau Vilnių reikia pasiimti ginklu“

Apie tolesnę įvykių eigą – vėl iš T. Radzivonovičiaus straipsnio. Pagal Lietuvos ir Sovietų Rusijos sutartį rugpjūčio 26 ir 27 dienomis, anksčiau negu buvo ketinama, bet Raudonajai armijai jau pralaimėjus prie Varšuvos, rusai Vilnių perdavė lietuviams. Lenkijos užsienio reikalų ministras Eustachijus Sapiega vyriausybės vardu rugsėjo 4 d. pareiškė, jog Spa sutartis Lenkijos neįpareigoja, nes Didžioji Britanija neįstengė paveikti sovietinės Rusijos, kad ši neperžengtų Kerzono linijos. Tokias Lenkijos vyriausybės nuostatas suformavo Valstybės gynybos taryba 1920 m. rugpjūčio 27 d. posėdyje, kuriame dalyvavo ir J. Pilsudskis. Taryba pasisakė už galimybę peržengti Kerzono liniją, vadinasi, be kitų, užimti ir tas teritorijas, kurios pagal Sovietų Rusijos sutartį turėjo būti perduotos Lietuvai. Valstybės gynybos taryba taip pat nutarė, kad iš Suvalkų krašto reikia pašalinti Lietuvos kariuomenę. Paskutinėmis 1920 m. rugpjūčio dienomis Lenkijos kariniai daliniai užėmė šį kraštą, bet rugsėjo pradžioje lietuviai bandė jį atgauti. Nors lietuvių puolimas buvo atremtas, jis sukėlė rimtų politinių pasekmių. Ministras E. Sapiega rugsėjo 4 d. kreipėsi į Tautų Lygą su protestu ir prašymu įsikišti, bet pastaroji šiais dalykais nutarė užsiimti kiek vėliau.

Dėl nesėkmių kovose Suvalkų krašte ir veikiausiai E. Sapiegos iniciatyva Lietuvos užsienio reikalų ministras Juozas Purickis rugsėjo 6 d. pasiūlė nutraukti karo veiksmus ir pradėti derybas. J. Pilsudskiui įkalbėjus 1920 m. rugsėjo 8 dienos Valstybės gynybos tarybos posėdyje buvo priimtas Lietuvos pasiūlymas ir nuspręsta pradėti derybas, jų vieta nurodyta Kalvarija. Derybos Kalvarijoje, vykusios nuo rugsėjo 16 iki 18 d., nepasisekė, nes iš esmės nė viena iš šalių nebuvo suinteresuota pažanga. Savo ruožtu Lenkijos kariuomenės vyresnioji vadovybė baigė rengtis ,,Nemuno“ operacijai, kurios sėkmė turėjo nulemti, iki kur sieks Lenkijos valstybės teritorija šiaurės rytuose, atkirsti Lietuvą nuo Raudonosios armijos užimtos teritorijos, taip pat sukurti galimybę išspręsti Vilniaus ir Vilniaus krašto klausimą. Kaip išspręsti? „Tuo metu man nusišypsojo sėkmė kare – iškart nusprendžiau, kad Vilnių reikia pasiimti ginklu. Išsiruošiau pas tą generolą (Liucijaną) Želigovskį, nes pats, kaip Lenkijos valstybės viršininkas ir vyriausiasis vadas, laužyti įsipareigojimų negalėjau“, – 1923 m. rugpjūčio 25 d. Vilniuje prisiminė J. Pilsudskis.

1920 m. rugsėjo 22-ąją Valstybės gynybos tarybos posėdyje J. Pilsudskis pristatė „Nemuno“ operacijos planą, pagal kurį tą pačią dieną Lenkijos manevravimo grupė užpuolė lietuvius Seinų apylinkėse, pralaužė Lietuvos pozicijas ir pasuko į Druskininkus. Suvokiant šio žingsnio tarptautines pasekmes, tame pačiame posėdyje priimtas sprendimas išsiųsti beveik taikias notas Tautų Lygai ir Lietuvos Vyriausybei. Ši Vyriausybė pareiškė gana aštrų protestą Tautų Lygai, reikalaudama atsiųsti Kontrolės komisiją, o rugsėjo 24 dienos telegramoje į Varšuvą Lenkijos veiksmus pripažino kaip agresiją prieš lietuvių tautą. Kartu ji teigė, jog viliasi, kad Lenkijos pajėgos pasitrauks už 1919 m. gruodžio 8 d. pažymėtos linijos. Rugsėjo 26 dienos atsakyme ministras E. Sapiega, priekaištaudamas Lietuvai dėl daugelio dalykų, pasiūlė dar vienas derybas – šįkart Suvalkuose. Kitą dieną Lietuvos Vyriausybė sutiko su derybomis ir jų vieta.

J. Pilsudskio patarimai lenkų derybininkams

Galutiniu pasirengimu deryboms Suvalkuose J. Pilsudskis užsiėmė asmeniškai būdamas Balstogėje. Paskutinėmis rugsėjo dienomis jis susitiko su ministru E. Sapiega ir su juo aptarė svarbiausius derybų klausimus bei jų taktiką, rašoma T. Radzivonovičiaus straipsnyje. Rugsėjo 28 d. laiške Mečislavui Mackievičiui (Mieczyslaw Mackiewicz), kuris Suvalkuose atstovavo Lenkijos kariuomenės vyriausiajai vadovybei, Viršininkas surašė derybų direktyvas. Svarbiausiu, tai yra Vilniaus ir Vilniaus krašto, klausimu J. Pilsudskis patarė derybose apie tai neužsiminti, bet pabrėžti, kad šio krašto gyventojų nebuvo klausiama, kuriai valstybei jie nori priklausyti, o Lietuvos Vyriausybė, žinodama apie stipraus ginčo su Lenkija galimybę, net nebandė kalbėtis su šio regiono lenkų tautybės žmonėmis, net nesiskaitė su tuo, kad šis kraštas yra lenkiškas. Todėl jis įspėjo, jog „Lietuva turi būti pasirengusi tam, kad Lenkija kuo energingiau gins savo tautiečius Vilniaus krašte ir Gardino krašte“. Paskutiniame, dešimtajame, laiško punkte J. Pilsudskis patarė, kad delegatai išsigintų turį įgaliojimus, jeigu Lietuvos pusė užsimintų apie Vilniaus ir Vilniaus krašto priklausymą valstybei. Jis įgaliojo delegatus patarti lietuviams, kad „<…> dabar negalima įplieksti ginčo dėl šio reikalo, nes mūsų kariuomenėje, kovojančioje už Nemuno, yra daugybė gerai ginkluotų ir ištreniruotų kareivių ir karininkų, kilusių būtent iš ginčytino krašto, kurie veikiausiai kitaip norėtų ginti savo teises negu Suvalkuose ar kitose vietose vykstančiomis derybomis, o Lenkija, už kurią tie kareiviai ir karininkai praliejo daug kraujo, tikrai neturėtų galimybės kaip nors griežčiau prieš juos pasisakyti, nes Lietuva nori brutaliai sutrypti jų pilietines teises savo Tėvynėje.“

Derybos baigtos, sutartis pasirašyta, generolas L. Želigovskis pradeda žygį

Lietuvos ir Lenkijos delegacijos Suvalkuose susirinko 1920 m. rugsėjo 29-ąją, derybos prasidėjo kitądien ir vyko pastate Tado Kosciuškos gatvėje 69, kur tuo metu buvo Suvalkų apskrities teismas, taikos teismas ir notarų kanceliarijos, baudžiamosios teisės salėje. Lietuvos pasiuntiniai derybose: delegacijos vadovas – Užsienio reikalų ministerijos Politikos departamento direktorius Bronius Kazys Balutis, fronto vadas generolas Maksimas Katchė, Generalinio štabo Operacinio skyriaus viršininkas majoras Aleksandras Šumskis, Steigiamojo Seimo narys, diplomatas Valdemaras Čarneckis, Laikinojo Vilniaus komiteto pirmininkas prof. Mykolas Biržiška. Lenkų delegatai: Lenkijos kariuomenės vyriausiosios vadovybės atstovai pulkininkas M. Mackievičius ir rotmistras Adamas Romeris, Užsienio reikalų ministerijos atstovai Juliušas Lukašievičius (Juliusz Lukasiewicz) ir Vaclavas Przesmickis (Waclaw Przesmycki). Be Lietuvos ir Lenkijos delegatų, posėdžiuose dalyvavo stebėtojai, neturintys balso teisės, Antantės šalių (JAV, Didžiosios Britanijos, Italijos) atstovai, taip pat Tautų Lygos Kontrolės komisijos nariai – prancūzas, anglas, italas, ispanas, japonas bei serbas.

Derybų eiga išsamiai aprašyta T. Radzivonovičiaus straipsnyje, visą jį paskaityti palikime įdomumą, malonumą knygos skaitytojams, o kol kas – bent šiek tiek.

Įvyko šeši abiejų delegacijų posėdžiai. Pirmąjį rugsėjo 30 d. pradėjo pulkininkas M. Mackevičius. Jis bei generolas M. Katchė pakaitomis ir vedė posėdžius. Tai rodė, kad kariškiai savo delegacijose buvo iš esmės pagrindiniai asmenys. Pirmąjį pareiškimą rugsėjo 30 d. pateikė lietuviai, konkrečiai – generolas M. Katchė. Išsakytas siekis abiem šalims kuo greičiau baigti kraujo praliejimą, kaip vaisingo tolesnio darbo sąlyga atnaujintas pasiūlymas, pateiktas rugsėjo 27 dienos Kauno notoje Varšuvai, kad būtų visiškai nutraukti karo veiksmai. Lenkų delegacija atsakė pareiškimu Nr. 1, kuriame sutiko visiškai susilaikyti nuo karo veiksmų Suvalkų krašte, kol Suvalkuose vyks derybos, ir pažadėjo kreiptis į kariuomenės vadovybę, kad duotų būtinus įsakymus. Toliau vykstant deryboms paaiškėjo, kad lenkų delegacija iš tikrųjų stengėsi vadovautis J. Pilsudskio nuorodomis ir sugestijomis, apie kurias jis rašė laiške pulkininkui M. Mackievičiui. Tad Viršininko įtaka deryboms, ypač iki atvykstant Tautų Lygos Kontrolės komisijai, buvo akivaizdi. Kai kurie fragmentai, suformuoti J. Pilsudskio, beveik pažodžiui vartojami pareiškimuose. Pažymėtina, kad žodžiai „Vilnius“, „Vilniaus kraštas“ nebuvo nei lenkų, nei lietuvių pavartoti oficialiose derybų kalbose bei oficialiuose dokumentuose.

Beje, naktį iš spalio 3-osios į 4-ąją lenkų delegatai J. Lukašievičius ir A. Romeris Balstogėje susitiko su J. Pilsudskiu, pateikė jam raportą apie derybų eigą, be kita ko, gavo instrukcijas, kad stengtųsi lenkų rankose išlaikyti Varėnos geležinkelio stotį ir kelią iš Varėnos į Bastūnus, kad nesutiktų derėtis dėl demarkacijos linijos nukėlimo į rytus nuo Varėnos bei slaptai informuotų Antantės atstovus, jog kairysis Lenkijos dalinių sparnas judės išilgai linijos Bastūnai – Salos. Nurodyta vilkinti pokalbius iki spalio 9 dienos.

Spalio 7-ąją 24 valandą Lietuvos ir Lenkijos delegacijos pasirašė sutarties tekstus. Sutartis susidėjo iš penkių straipsnių: „Apie demarkacinę liniją“, „Dėl karo veiksmų nutraukimo“, „Dėl Varėnos stoties“, „Dėl pasikeitimo karo belaisviais“, „Dėl sutarties termino“. Svarbiausiose dokumento vietose buvo nustatyta demarkacinė linija: Suvalkų krašte ji ėjo nuo Rytų Prūsijos sienos iki vietos, kur Juodoji Ančia įteka į Nemuną, toliau – šiaurės rytų kryptimi iki Bastūnų geležinkelio stoties. Dokumente apibrėžtas abiejų šalių kariuomenių karo veiksmų nutraukimas tam tikrose linijos atkarpose ir toliau, į rytus nuo Bastūnų: sureguliuotas Lietuvos traukinių, važiuojančių per Varėnos geležinkelio stotį, klausimas. Sutartyje paskirtas pasikeitimo karo belaisviais laikas – 1920 m. spalio 10 d. 12 val. – terminas, nuo kurio „bus pradėta vykdyti sutartis“.

O generolo L. Želigovskio pajėgos nuo spalio 8 dienos 6 valandos ryto jau judėjo Vilniaus link.

Knygoje – autorių ir straipsnių įvairovė

Pristatant leidinį Lietuvos istorijos institute, o ir šiame rašinyje daugiausia susitelkta ties pačia sutartimi, ano meto Lietuvos bei Lenkijos santykių peripetijomis. Knygoje taip pat didelę dalį užima straipsniai ta tema, kai kurie ją išplečia, nukelia į naujas erdves. Autoriai ir straipsniai verti, kad, be jau minėtų, būtų paskelbti visi. Štai jie tokia eile, kokia yra knygoje. Krzysztof Sklodowski („Suvalkų apskrities liaudies taryba – lenkų visuomenės atstovė Suvalkų krašte 1920 metų liepos–birželio mėnesiais“), Edmundas Gimžauskas („Suvalkų derybos ir sutartis M. Biržiškos ir B. Balučio atsiminimuose“), Wieslaw Boleslaw Lach („Tautų Lygos vaidmuo bandant spręsti Lenkijos ir Lietuvos teritorinį ginčą ir nubrėžti bendrą sieną – vertinimo bandymas“), Rimantas Miknys („Suvalkų sutarties M. Römerio dienoraštyje ir viešuose teisiniuose politiniuose vertinimuose“), Alvydas Nikžentaitis („Suvalkų sutartis reikšmė Lietuvos ir Lenkijos tarpvalstybiniams santykiams. Atminties kultūra ir užsienio politika Vidurio ir Rytų Europoje“), Krzysztof Buchowski („Konflikto su Lietuva vaizdas tarpukario lenkų istorinėje sąmonėje“), Jan Jerzy Milewski („Atminties konfliktai. Suvalkų sutarties pasirašymo vietos įamžinimo klausimas“), Halina Lach („Nuo Focho linijos dabartinės valstybinės Lenkijos ir Lietuvos sienos“), Vladas Sirutavičius („Suvalkų sutarties vertinimų vaidmuo, rengiant Lietuvoje 1994 m. Lietuvos ir Lenkijos sutartį“)

*  Suvalkų sutartis: faktai ir intrpretacijos: (straipsnių rinkinys). – Vilnius: Versus aureus, 2012 – 448 p.: iliustr., faks ISBN 978-995-34-353-0

Nuotraukoje: Knygos viršelis

Voruta. – 2012, birž. 9, nr. 12 (750), p. 13, 15.

Spauda , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra