Ką darytum, jei nebijotum?..

Autorius: Data: 2011-06-02, 08:28 Spausdinti

Jurgita VOREVIČIENĖ

Ar kada nors susimąstei apie tai? Ar bent akimirkai uždavei sau šį klausimą? Greičiausiai dauguma atsakymų buvo neigiami, nes baimė – toks dalykas, kurį sąmoningai pastebėti itin sunku. Dar sunkiau jo atsisakyti, išsižadėti, pasveikti nuo baimės. Nepaisant to, kad apie jos žalą ir poveikį mūsų gyvenimui prirašyta daug straipsnių, atlikta galybė mokslinių studijų, esame linkę savo baimės nepastebėti, neigti ją, likti akli savo vidaus nedarnai ir netvarkai.

O jei vis tik jau supratai, kad baimės Tave stabdo, sulaiko nuo tikrojo ir pilnatviško gyvenimo, ką daryti toliau? Norėtųsi pasakyti, kad Tau pasisekė, jei esi tikintis – turi Pavyzdį, turi Mokytoją, turi Guodėją, kuris tikrai išves iš šio labirinto, jei tik to pats visa esybe norėsi, jei tik atiduosi savo baimę į Dievo rankas. Norėčiau pasakyti ir tai, jog Tau pasisekė ir tuo atveju, jei nesi tikintis. Nes tokiu atveju turi labai puikią progą atrasti tikėjimą.

Apie baimę iš krikščioniškosios pusės H. MacDonald rašė, jog ji nėra savisaugos instinktų dalis, nėra įsitikinimai ar įpročiai, net nėra nuostatos. Baimė net ne pagal Dievo valią atsiranda žmoguje. Ji, anot H. MacDonald, apsigyvena mumyse dėl mūsų paviršutiniško, racionalaus, logiško tikėjimo Dievu. Tai jau nebe tikėjimas antgamtiniu Dievu. Tai – tos didžios galybės sumažinimas iki mūsų pačių lygio.

Baimės „pakerėti“ nesirenkame tikro ir norimo gyvenimo bei elgesio. Jos įtakoje jaučiame spaudimą, įtampą, graužatį, dėl visų „kas?“, „kaip?“, „kiek?“, „kur?“, „kam?“ ir t. t., kai tuo tarpu ateitis nuo mūsų ir mums nepriklauso. Savo rankose mes turime tik šiandieną, tik dabartį, tik esamą minutę. Klaiku?.. O gal kaip tik labai žavu?..

Apie baimės pagautus, nusivylusius žmones ir jų ieškomą paguodą vienoje savo knygų rašė ir motinėlė Nadina. Savotiškai tuo metu suintrigavo ten išreikšta mintis, net pozicija apie paguodos, padrąsinimo, nuraminimo ieškojimą, bet kokiu gyvenimo momentu. Ji rašė, jog nei vienas žmogus nėra pajėgus iš tikrųjų ir pilnai suprasti, paguosti ar nuraminti kitą. Tam esame per daug silpni, riboti ir per mažai jautrūs. Iš pirmo žvilgsnio – gana absurdiška mintis: gyvename tarp žmonių ir neįstengiame vienas kitam padėti… Tačiau visi atsakymai ir paaiškinimai ateina su laiku.

Viename bendraminčių pokalbyje išgirsta mintis vis tik davė atsakymą apie tai, jog greičiausiai Dievui ir nereikia mūsų sekmadieninių nupudruotų skruostų, kai einame į bažnyčią. Galbūt Jam išties labiau naudingi būsime mūsų kasdienybėje, kuomet ir verkiame, ir džiaugiamės, ir bijome, ir pykstamės, ir taikomės, ir atleidžiame… Jei visa tai Dievo šviesoje – valio! Tada niekas nebus baisu, nes „Dievas mums davė ne baimės dvasią, bet galybės, meilės ir protingumo Dvasią“ (2Tim 1,7).

Reikia pastebėti, jog baimė – ne tik dabartinio skubos ir triukšmo meto jausmas. Sprendžiant iš to, kiek kartų Kristus ragina žmones nebijoti, galima manyti, jog ji egzistuoja ne mažiau nei žmonija. Žmogus linkęs bijoti to, kas nėra logiškai paaiškinama ir moksliškai patvirtinama, kas nėra taip pat materialu, įprasta, kaip ir jis pats. Vis tik, žvelgiant iš krikščioniškos pozicijos, dauguma faktų apie baimės buvimą žmoguje pasako apie per mažą jo tikėjimą ir pasitikėjimą savo Kūrėju ir, drįsiu pasakyti, bendradarbiu.

Kuo labiau vystosi civilizacija, pasiekimai, technologijos, tuo mažiau susimąstome apie tai, kas mums visa tai davė: kas sukūrė mus, kas paskatino dalyvauti viename ar kitame procese, kas vedė ir davė vienokias ar kitokias pasirinkimo galimybes? Manome esą didūs ir bebaimiai, nepalaužiami, nepakeičiami.

Vis dėlto yra ir šis tas „išteisinančio“ mūsų baimes. Anot S. Johnson M.D., baimė gali būti ir naudinga, nes pastūmėja veikti, keisti elgesį, požiūrį, patį gyvenimą. Tačiau čia svarbu negrįžti atgal į „patogų baimės guolį“, jei jau nusprendei iš jo išeiti. Tikinčiam – pasitikėti vedančiu Dievu, netikinčiam – tikėti savo tikslo svarba ir verte, apsisprendimu.

Budėkime, būkime budrūs ir uolūs tikėjime, savo pasirinkime, kad galėtume atsakyti į pradžios klausimą drąsiai ir be žodelio „jeigu“. Nusišypsokime drauge su Kūrėju ir, ištiesę Jam ranką, keliaukime iš baimių labirinto. Kuo mažiau jausimės savo gyvenimo valdytojais, kuo dažniau eisime koja kojon su Kristumi, tuo mažiau mus stabdys baimė dėl to, kas nuo mūsų nepriklauso.

Religija ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra