K.Stoškus. Mes gąsdinami savo Tėvyne

Autorius: Data: 2016-10-17, 08:32 Spausdinti

K.Stoškus. Mes gąsdinami savo Tėvyne

www.pozicija.org

Žiniasklaidoje mirga rubrikos: „Išsivaikščiojanti Lietuva“, „Nebenorime Lietuvos“, „Aukštojo mokslo politika skatina emigraciją“, „Lietuvos tragedija verčia verslininkus gręžtis į egzotines šalis“ ir pan.

Su masine ir nestabdoma gyventojų emigracija prasidėjo negrįžtami procesai. Filosofas Vytautas Radžvilas teigia, jog po dešimties metų jau negalėsime nieko pakeisti – tokiais tempais išsivaikščiojanti Lietuva pasmerkta išnykti. Bet ne tik valdžia, ir Lietuvos inteligentija nelabai žino ką daryti. Samprotavimų esama pačių įvairiausių: reikia didinti algas, siekti daugiau teisingumo, mažinti žmonių socialinę atskirtį, keisti švietimo sistemą, saugoti šeimas, ugdyti patriotizmą. Girdimi ir susitaikiusiųjų balsai, masinėje emigracijoje neįžvelgiantys blogybės, neva tai savaiminis procesas, kurio neįmanoma sustabdyti.

Faktas tai, kad kas mėnesį vidutiniškai prarandame po 3 tūkstančius piliečių – per pirmąjį šių metų pusmetį iš Lietuvos išvyko 19 tūkst. vien jaunuolių!

Apie tautą ištikusią dilemą – susitaikymą ar priešinimąsi emigracijai, galimas išeitis iš susidariusios kritinės padėties Vytautas Budnikas kalbina filosofą, humanitarinių mokslų daktarą, Lietuvos kultūros kongreso tarybos pirmininką Krescencijų Stoškų.

 

Neatsitintinai palietėme kelis svarbiausius emigracijos aspektus: filosofinį, psichologinį, teisinį ir ekonominį. Koks lūžis įvyko lietuvių sąmonėje, kad nebenorime priešintis masiniam Lietuvos išsivaikščiojimui? Kas lemia Lietuvos inteligentijos susitaikymą su dabartine padėtimi?

K.S. Apie lūžį

Nežinau, ar esamą būklę būtų galima vadinti lūžiu. Tai gana laipsniška socialinių santykių atrofija. Jų destrukcija ir sunykimas. Mat nuo pat pradžių mūsų šaliai  nepavyko gana aistringo šalies pertvarkymo entuziazmo užkelti ant racionalios ir padorios politinės sistemos bėgių. Taip atsitiko dėl to, kad  prie politinio vairo greitai susitelkė žmonės, kurie  po demokratijos priedanga sukūrė ne valstybei ir visuomenei tarnaujančią politinę organizaciją, bet pagal gerai žinomą vzaimnaja porūka modelį išugdė savo ir atskirų grupuočių naudai dirbantį mechanizmą, vadinamą oligarchine sistema. Daug kam trūko sveikos nuovokos, bet labiausiai – paties paprasčiausio padorumo. Kartais atrodo, tarytum tos pačios plėšikų gaujos, kurios iš pradžių naudojo smurtinius veiksmus, vėliau legalizavosi dėl jiems sudarytų palankių įstatyminių “spragų”.

Susidaro nemalonus įspūdis, kad su Bažnyčios atskyrimu nuo valstybės kartu buvo atskirtas ir padorumas. Politikoje jis akivaizdžiai tapo “ne šio pasaulio dimensija”,- vienam valstybės vyrui privalome padėkoti už šį netyčia paskelbtą prisipažinimą. Politinėje sistemoje visą laiką sąmoningai buvo paliekama daugybė landų, kad būtų užtikrinta teisė į atskirų grupuočių savivalę. O už tai mes turime būti labiausiai “dėkingi” Seimui. Jis energingai mums imitavo kovą su korupcija, bet nė piršto nepajudino, kad tos landos būtų užbetonuotos.  Atvirkščiai, daug metų buvo sutartinai priešinamasi tiems, kurie įrodinėjo tų landų ryšį su valstybės korupcine sistema, geriausiai atsiskleidžiančia per viešuosius pirkimus, Europos lėšų “įsisavinimo” projektus, premijų skyrimą ir t.t.

Dabar pirštais badomi liberalai, o ypač jų lyderis E. Masiulis. Taip, jie to nusipelno. Bet juk 25 metus politinė korupcija buvo įteisinta norma. Kitaip sakant, viskas buvo sutvarkyta taip, kad politinės partijos, vykdydamos turtingų grupuočių užsakymus, galėtų politiką padaryti pačia pajamingiausia verslo forma. Apie šį verslą žinojo beveik visi žmonės, todėl juokingai atrodo politikų ir apžvalgininkų azartas, nukreipiantis visuomenės dėmesį  į kaimo moterėlių kyšininkavimą gydymo įstaigose ir gydytojų  paperkamumą.

 

Ciniška dviveidystė

Kadangi politikai bei jų partijos slepia savo sandėrius su turtingais asmenimis bei jų grupuotėmis, o  Konstitucija ir priesaika įpareigoja juos tarnauti valstybei, atsiranda neišvengiamas politikų sąmonės skilimas ir iš jo plaukianti ciniška dviveidystė: daroma viena, o sakoma kas kita; daroma, ko norima, o sakoma, ką pagal pareigas pridera sakyti. Dviveidiškas bendravimas užbrėžia griežta riba atsivėrimui. Toks bendravimas pasidaro perdėm fasadiškas, rituališkas. O politikai virsta savotiškais teatralais, artistais. Ir kuo politikai labiau atitrūkę nuo visuomenės, tuo tie santykiai formalesni, teatrališkesni, tuo daugiau jiems reikia pudruotis. Tada ne tiek bendraujama, kiek pozuojama, imituojama, simuliuojama.  O iš to palaipsniui susiklosto ir pačios visuomenės suskilimas: vienas – pagal partijas, o kitas – tarp valdžios ir visuomenės, kai politikai kalba viena, o žmonės mato visai ką kita.

Ir taip nuo rinkimų – prie rinkimų, nuo vieno gėdingo įvykio – prie kito, nuo akibrokšto – prie akibrokšto, nuo skandalo – prie skandalo, nuo nusivylimo – prie nusivylimo. Nepasakysi žmogui “nebūk nusivylęs”, jeigu jis nuviltas ir apgautas  sistemos, kurioje gyvena.  Iki šiol juk niekas  nenori tiesiai pripažinti, kad padoriam žmogui išgyventi šalyje, kurioje po įstatymų priedanga klesti nevaržomas papirkinėjimas, o su juo ir visi kiti sukčiavimo bei arogancijos demonstravimo būdai, yra neišpasakytai sunku. Ir politikai, ir jos apžvalgininkai apsimeta nesuprantą, kodėl žmonės tokie pasyvūs. Kaip gali žmogus priešintis emigracijai, jeigu yra nuviltas savo valstybės ir nusivylęs savo galimybėmis? Juk šuns balsas neina į dangų.

Žinoma, aktyviausioji visuomenės dalis (kiek jos dar liko Lietuvoje) nutuokia, kas čia vyksta. Bet ji, šiek tiek pasimuisčiusi, numojo ranka į politiką, nes jai visai pakako gyvenimo pagal gerai žinomą principą „savi marškiniai arčiau kūno“ Žinoma, tokiu inertišku ir pragmatiniu apsisprendimu stipriai save diskreditavo. Bet ji bent pramoko gyventi savivalės sąlygomis.

Daug prasčiau jaučiasi pasyvioji pusė: ji nebegali nieko  tikėtis iš  aktyviosios pusės, o pati imtis iniciatyvos neįstengia. Ji tiesiog kenčia ir laukia nesulaukia, kada valstybėje pasirodys riteris anr žirgo, tikras herojus. O jis… nesirodo. Taip vis labiau įsitvirtina įsitikinimas, kad mūsų krašte jau  nėra žmonių, kurie galėtų imtis valstybei svarbaus darbo be asmeniškų išskaičiavimų.

 

Apie inteligentiją

Dar daug kas atsimena tarpukario Lietuvos  inteligentus, jų aktyvumą, įtaką viešajam gyvenimui. Jų dar buvo pokarinėje Vakarų Europoje. Jie buvo laikomi tautų sąžine. Bet šiandien jų nėra. Iš dalies jie išnyko, iš dalies yra sunaikinti. Sąžinė, kaip sakyta, “ne šio pasaulio dimensija”. Inteligencijos (lot. intelligens – nusimanąs, protingas, išmintingas) augimas užblokuotas,  visi įėjimai į ją uždaryti.  Šiandien reikalingi tik geri vartotojai – apsukrūs, godūs ir ėdrūs.  Tai visų galų ekspertai, diletantai ir turistai, neprisirišę nei prie vietos, nei prie kultūros, nei prie profesijos. Vartotojų visuomenėje inteligentams nėra vietos. Tai gyvenimą stabilizuojantis vakarykštis balastas. Iš viešojo gyvenimo juos išstūmė žvaigždžių stabmeldystė, prarijo vartotojų visuomenė ir jos ideologija. Vieni jau išmirę, kiti tikriausiai išvyko iš Lietuvos gerokai anksčiau negu spėjo jais tapti. O treti, užuot pretendavę į tokį statusą, seniai jau nuleido inteligencijos kartelę, kad galėtų nevaržomai kariauti tarpusavy dėl perdėtų ambicijų, reputacijos bei įtakos sferų ir rinkti bičiulių ir pažįstamų taškus arba susirūpinę dairytis į šalis, kad nepažeistų politkorektiškumo reikalavimų.

V.B. Gal iš tikrųjų nacionalinių valstybių išnykimas „užprogramuotas“ Europos Sąjungos strategijoje? Globali ekonomika, ES federacijos modelis ir „globalios Lietuvos“ idėja yra bendravardikliai?

K.S. Galimi du atsakymai: „Taip“ ir „Ne“. Jų pasirinkimas priklausytų nuo to, kokią prasmę mes suteiktume terminui „Europos Sąjungos strategija“. Jeigu turėtume galvoje dabartinį Europos Sąjungos modelį, jo kūrimo istoriją ir taikytus administravimo principus, atsakymas būtų „Taip“. Ši mašina tikrai orientuoja į vieną supervalstybę, valdomą trijų/keturių didžiųjų Europos valstybių ir sparčiai niveliuojančią skirtingas istorines patirtis ir kultūrinius skirtumus, tačiau neužtikrinančią deramo ūkinio bei politinio lygmens. O Lietuvoje iš šio modelio kilo mažiausiai trys ideologinės klišės: „globali ekonomika“, „ES federacija“ ir „globali Lietuva“. Prie jų dar klijuojamas „multikultūralizmas“. Turbūt ne visada šios klišės turėjo tą patį turinį, bet visada jos papildė tą pačią „atviros Lietuvos“, lietuviškojo „liberalizmo“ ideologiją.Britų pasitraukimas iš Europos Sąjungos puikiai parodė, kad šitas modelis net didžiosioms valstybėms yra gana pavojingas. O Prancūzijos Prezidentas pirmasis prasitarė, kad reikėtų permąstyti Europos Sąjungos projektą. Apie tai juk ir anksčiau daug diskutuota įvairiose Europos Sąjungos šalyse. Tik politinis isteblišmentas ilgai apsimetinėjo, kad to negirdi ir nemato. O dabar darosi vis aiškiau, kad pamažu ir nedrąsiai galvojama formuoti kitokį Europos Sąjungos modelį, kuris būtų ir kitaip „užprogramuotas“. Jeigu tai neįvyks, Sąjungą ištiks katastrofa. Vakarų politikai tą nepalyginamai geriau supranta už varganus mūsų šalies demokratijos imitatorius.

V.B. Pagal žmogaus motyvacijos teoriją jo poreikių piramidėje yra fiziologiniai, saugumo, meilės, socialinio ryšio ir savivertės (savęs realizavimo) poreikiai. Tam tikra prasme ši poreikių hierarchija taikytina ir visuomenei. Tad negalime smerkti žmonių, kurie visiems laikams palieka gimtąją šalį norėdami turėti darbą, sočiai gyventi ir saugiai auginti vaikus. Ne kiekviena tauta subrandina savos valstybės idėją. O išsaugoti ją irgi, matyt, ne kiekvienai pagal išgales. Tai, žinoma, priekaištas ir inteligentijai. Ir vis dėlto, ar nemanote, kad mūsų savimonė žengtelėjo pora laiptelių žemyn?

K.S. Apie emigraciją

Aš negalėčiau sutikti, kad asmens psichologijos modeliais galima paaiškinti visuomeninių sistemų (visuomenės, tautos, valstybės) elgesį. Aš jokiu būdu nenorėčiau ir niekaip negalėčiau pateisinti «žmonių, kurie  visiems laikams palieka gimtąją šalį, norėdami turėti darbą, sočiai gyventi ir saugiai auginti vaikus.» Jeigu taip būtų, pasmerkčiau tokį emigrantų elgesį už egoizmą ir neatsakingumą. Juk  emigrantai neatlygina tėvynei už jų išauginimą, nusimeta atsakomybę už jos likimą ir veržiasi prie svetimo stalo, padengto šalies šeimininkų darbo vaisiais. Nekalbu apie smulkesnius nusižengimus: nutautėjimą, vaikų dramas, šeimų suirimą ir pan. Visa tai net leistų jų pasirinkimus laikyti tautos išdavystėmis.  

Bet aš neturiu teisės jų smerkti visai dėl kitų priežasčių. Visų pirma, aš nežinau, ar išvykimo motyvai tikrai buvo egoistiniai, kaip čia mes kalbame. Tikriausiai jie buvo daug įvairesni ir sudėtingesni. Bet svarbiausia yra visai kas kita. Jeigu per tokį trumpą laiką iš Lietuvos turėjo išvažiuoti beveik trečdalis šalies gyventojų, tai čia jau ne jų kaltė, o visos mūsų valstybės  ligos simptomas.

Emigrantai tokios pat ligos aukos kaip ir savižudžiai, depresijos persekiojami žmonės ir pan. Kitaip sakant, turime klausti, kokios jėgos (įstatymai, teismai, administraciniai sprendimai, bendravimo būdas, darbo, verslo, mokslo, gyvenimo sąlygos ir pan.)  juos išstūmė ir iki šiol stumia iš Lietuvos.

 

Valstybės idėja

Aš abejoju, ar inteligentai čia galėtų kuo pasitarnauti.  Iš pradžių Sąjūdis mūsų tautai suteikė išsilaisvinimo kryptį, o įstojus į Europos Sąjungą mums nurodyta įsijungimo kryptis, vadinama tai „atvira Lietuva“,  tai „multikultūrine globalizacija“.

Kad ir kaip atrodytų keista, mūsų oficialioji politika globalizaciją interpretuoja beveik marksistiškai, t.y.  įsivaizduoja  ją kaip pasaulinę pažangą, pasireiškiančią ne tik spartėjančiomis mokslo ir technikos revoliucijomis, bet ir  šeimų, tautų, kultūrinių bei lytinių skirtumų išnykimu ir totaline žmonijos unifikacija. Jos mąstymo būdas kraštutinai heraklitiškas: pasaulyje nieko nėra ir neturi būti pastovaus. Į bet kokias gyvenimo tradicijas ji žiūri iš aukšto,  vadina jas nacionalistinėmis ir į diskusijas nesileidžia. Už jos minčių ir veiksmų horizonto lieka  kalbos apie tautų ir jų kultūrų branginimą ir puoselėjimą.

Net šiuo priešrinkiminiu metu šešių įtakingiausių  Lietuvos partijų lyderiai nesiteikė atsakyti į  Nacionalinio komiteto „Kad Lietuva neišsivaikščiotų“ pateiktus klausimus, ką jie mano apie mūsų tautos likimą.  Jų rūpinimasis šalies savitumu prasideda ir pasibaigia dalyvavimu metinėse šventėse, oficialiais krepšininkų ir kai kurių kitų sportininkų apdovanojimais, nacionalinių premijų įteikimu ir juostelių karpymu parodų ar restauruotų dvarų atidarymuose.

 

Ar mūsų savimonė menksta?

Man atrodytų, kad anksčiau ji tikrai menko. O dabar aš matau vis daugiau prablaivėjimo, susimąstymo, prabudimo ženklų. Nors tas procesas per lėtas, bet tokiame akligatvyje – jau šis tas.

V.B. Viešojoje erdvėje nuolat skalambijama, kaip kažkas kažkur kažką apgavo, užmušė, išprievartavo, kad nebeturime dorų valdininkų, politikų – visur kyšininkavimas, korupcija, grobstymai. Iš interneto portalų, televizijos ekranų tvinsta patyčios, kurstoma baimė: ryt poryt kils karas, mus užpuls, užgrobs… Regis, nematomas balsas ragina: bėkite kuo toliau ir negrįžkite… Ar tokioje agresyvioje, nesaugioje ir nestabilioje aplinkoje įmanoma ramiai ir kūrybingai dirbti? Ar galime raginti emigrantus sugrįžti, kai patys jaučiamės nesaugūs? Gal būtinas Nacionalinis susitarimas nekurstyti baimės, negąsdinti, nesityčioti?

K.S. Man rodos, bėda ne tai, kad žiniasklaida aliarmuoja. Ji turi tai daryti ir gerai, kad tai daro. Tik iš jos mes ir galime susidaryti dokumentuotą vaizdą, kokiame krašte gyvename.

Bėda ta, kad žiniasklaida nusiima atsakomybę už sukeltą nerimą ir baimes, beveik niekada situacijų tinkamai neišanalizuoja ir tinkamai neįvertina moraliniu ir psichologiniu požiūriu. Sukelia bangas ir traukiasi į krūmus. Atseit, “žinokitės, jūs mums rūpite tik kaip verslo medžiaga ir bandomosios žiurkės.” Tai panašu į nusikaltimą. Susidaro įspūdis, kad jai iš tikrųjų visai nerūpi nei įvykiai, dėl kurių aliarmuojama, nei psichologinės ir moralinės bangos, kurias aliarmas sukelia. Nežinau, ar tai yra etikos kodeksų, ar įstatymų spraga, ar šių normatyvų prižiūrėtojų atsakomybės stoka. Bet už neatsakingą panikos kėlimą turėtų būti taikomos rimtos sankcijos. Deja, matome tą patį neįgalumą, prižiūrimą “profesijos draugų”, kaip ir visose kitose valstybės reikalų tvarkymo srityse.

Kad tautiečiai norėtų sugrįžti, o mes  pasijustume saugesni ir taptume sąžiningesni, teisingesni, garbingesni. oresni, mūsų “tvarką” ir jos defektus  reikia ne tušuoti, maskuoti ar nutylėti, bet kuo ryškiau parodyti, kad paskubėtume ir prisiverstume ištaisyti.

Nacionaliniame susitarime „Kad Lietuva neišsivaikščiotų“ išreikštas pritarimas Prezidentės iniciatyvai „Už saugią Lietuvą”, siekiančiai įveikti patyčias mokyklose, įvaikinti našlaičius, užtikrinti pagarbius žmonių tarpusavio santykius. Tai labai svarbus uždavinys. Prie šios iniciatyvos gali jungtis visi. Bet to per maža. Mums turi rūpėti ne tik vaikai. Vaikų likimai ir elgesys – tik suaugusiųjų veidrodis, mokykla – dominuojančios žiniasklaidos ir politinių santykių veidrodis.  Vaikų mes nepakeisime, jei nesikeis tėvai, o tėvai nesikeis, jei nesikeis   pareigūnai ir žiniasklaida, o pareigūnai ir žiniasklaida nesikeis, jei nesikeis ministrai, o ministrai nesikeis, jei nesikeis premjerai, o premjerai nesikeis, jei nesikeis Seimas.

„Žuvis pūva nuo galvos”. Visi tai žino. Žino ir pati „galva“. Bet kol kas per mažai ženklų, kad ji tikrai (nuoširdžiai) norėtų keistis. O mes, „paprasti žmonės“, privalome padaryti viską, kad panorėtų. Tam privalome subrandinti pilietinės visuomenės branduolį.

O kad toks branduolys atsirastų,  privalu imtis Nacionalinio susitarimo, kuris, telkdamas žmones, pakeistų ir mūsų tarpusavio santykius, dažnai gana apgailėtinus, persotintus priešiškų veiksmų, agresyvių konfliktų, neatlėgstančio pykčio ir patyčių. Šis susitarimas mums turi padėti susigrąžinti suniokotą solidarumo jausmą, padorumą, sąžiningumą, tarpusavio pagarbą, duoto žodžio laikymąsi bei  kitus bazinius žmogiškojo bendrabūvio fenomenus ir paversti juos šio, gyvenamojo,  pasaulio dimensija. Žinoma, permainos turi prasidėti nuo mūsų pačių. Bet peržvelgi kokios  populiarios internetinės svetainės anoniminius debatus ir … pasidaro gėda, kad  esi lietuvis. O tada negali išsisukti nuo klausimo, ar šios kartos žmonėms pavyks išlaikyti demokratijos egzaminą. Ar ji  pasikeis tiek, kad  pajėgtų pasirūpinti tautos likimu?

Bet vis dėlto jau turime tarpusavio įsipareigojimų reikalaujančią Susitarimo pradžią ir jo organizavimo principus. Mes pateikėme unikalią bendrų pastangų sutelkimo idėją, kad Lietuva neišsivaikščiotų. Nėra jokios kitos tokios idėjos, kuri galėtų įgauti tokio neginčijamo visuotinumo prasmę ir taip suartintų paties skirtingiausio amžiaus, interesų, įsitikinimų bei patirčių žmones. Tai jau nemažai. Susitarimo poreikį nuolat motyvuoja, stimuliuoja ir mūsų akyse mirštančios tautos realybė. Tos realybės akivaizdoje mes turime atidėti į šalį niekingus  tarpusavio karus – kivirčus, patyčias, intrigas, neapykantą, kad įtikėtume, o paskui įtikintume ir visus kitus, jog niekas mums nesuteikė teisės palikti likimo valiai to, ką mūsų protėviai išugdė, išpuoselėjo ir perdavė mums.  Juk šios realybės akivaizdoje negalime likti nei tingūs, nei abejingi, nei pavargę, o juo labiau užsiėmę begalybe smulkmenų ir niekų niekais, kurių tiek daug mums ruošia vartotojų epocha, kad tik negalvotume apie ateitį.

V.B. Dėkoju už pokalbį.

http://www.pozicija.org/2016/10/13/k-stoskus-mes-gasdinami-savo-tevyne/

Nuomonės, diskusijos, komentarai



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra