K. Škiudas. Astravo statytojai Černobylio pamokų neišmoko

Autorius: Data: 2016-05-15, 15:39 Spausdinti

K. Škiudas. Astravo statytojai Černobylio pamokų neišmoko

Prieš 30 metų įvykęs Černobylio branduolinio reaktoriaus sprogimas buvo ne tik didžiausia žmogaus sukelta katastrofa istorijoje, bet ir davė kelias svarbias pamokas tolesnei branduolinės energetikos plėtrai.

Pirmoji pamoka – technologijų saugumas

Pirmoji pamoka susijusi su reaktoriaus fizika ir konstrukcijos ypatumais. RBMK reaktorius (kanalinis didelės galios reaktorius) – savitas rusiškų technologijų pavyzdys. Jis buvo sukurtas dar šeštajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje veikusio pirmojo pasaulyje eksperimentinio reaktoriaus „Atom mirnyj“, gaminusio šiek tiek elektros, tačiau pirmiausia skirto strategiškai svarbiam plutoniui, pavyzdžiu. Kaip žinoma, anuomet visi reaktoriai buvo prižiūrimi kariškių ir kuriami pirmiausia branduolinėms medžiagoms tirti bei gaminti.

RBMK reaktoriai rėmėsi tais pačiais technologiniais principais, juos konstruoti nurodyta tai pačiai Vidutinių mašinų ministerijai, kuri buvo atsakinga už karinių technologijų reikalus. Natūralu, kad saugumo reikalavimai buvo trečiaeiliai, svarbiausia – sukurti didžiausią pasaulyje reaktorių, kurių pagalba buvo tikimasi užpilti visą šalį pigia elektra.

Tad šių reaktorių veikimo fizika ir technologiniai sprendimai labiau atitiko kariškių logiką ir pagal veikimo principus veikiau priminė valdomą atominę bombą nei saugią civilinių energetikos jėgainių technologiją. Reaktoriui dėl kokių nors priežasčių perkaitus ir išgaravus aušikliui, grafito neutronų lėtikliai toliau užtikrina branduolines reakcijas ir jos gali tapti nevaldomos. Tad jau anuomet buvo viešai kalbama, ypač po 1983 metų įvykio Ignalinos atominėje elektrinėje, kad net ir esant leistiniems reaktoriaus režimams susidarius tam tikrom sąlygom šio reaktoriaus reaktyvumo koeficientas viršija kritines ribas.

Tuo tarpu po karo JAV sukurti branduoliniai reaktoriai elektros energijai gaminti, kurių veikimo principai užtikrina, kad dėl kokių nors priežasčių išnykus aušinimui, šilumą išskiriančios urano branduolinės reakcijos nuslopsta savaime, be išorinio įsikišimo, nes išgaravęs vanduo nebegali atlikti neutronų lėtiklio funkcijos.

Pirmasis RBMK reaktorius buvo pastatytas 1973 metais prie Leningrado esančioje Sosnovy bor. Iš viso jų pastatyta 17, beveik visi – iki Černobylio avarijos. Šiuo metu dar tebeveikia 11, visi Rusijoje – Smolensko, Leningrado, Kursko elektrinėse.

Taigi dėl įvairių aplinkybių sutapimo prieš 30 metų Černobylyje reaktoriaus sprogimas nugriaudėjo jau po to, kai operatoriai paspaudė avarinio stabdymo mygtuką. Sprogimo pobūdis – visiškai tuščia vieta ten, kur būta branduolinio reaktoriaus – liudija, kad sprogo pats reaktorius, kuriame buvo 190 tonų didelio radioaktyvumo branduolinio kuro, kurio nemaža dalis iš karto pateko į aplinką.

Nuo sprogimo daugiausia nukentėjo Baltarusija. Radioaktyviuoju ceziu buvo užkrėsta 66 nuošimčiai šalies teritorijos (daugiau nei 130 tūkst. km² – plotas, dvigubai viršijantis Lietuvos teritoriją). Netinkamu naudoti tapo žemės ūkio naudmenų plotas, viršijantis 18 tūkst. km², miško – 20 tūkst. km². Dar ir 2013 metais užkrėsti plotai tebesiekė 30 100 km².

Šiuo metu žemės ūkio veikla vis dar ribojama atskirose teritorijose Švedijoje, Suomijoje, Didžiojoje Britanijoje suvaržymai panaikinti 2012 metais.

Taigi pirmoji Černobylio avarijos pamoka būtų supratimas, kad rusiškos technologijos nėra saugios, jos kuriamos ne tiek kokiam nors poreikiui ar reikmei patenkinti, bet siekiant įrodyti pasauliui Rusijos didingumą, pirmavimą, galingumą. Sukurti gaminiai turi būti didžiausi, galingiausi, greičiausi, bet visiškai nebūtinai saugūs, patikimi, patogūs, lengvai aptarnaujami ir paprastai pataisomi.

Praktika parodė, kad tokiai prieštaringai vertinamai sričiai kaip branduolinė energetika priimtinomis gali būti laikomos tik saugios, civiliniams tikslams sukurtos amerikietiškos ir jų pavyzdžiu gaminamos technologijos.

Antroji pamoka – viešumas ir žmonių saugumas

Antroji pamoka susijusi su avarijos pasekmių likvidavimu, viešumu, požiūriu į žmonių saugumą. Avarijai įvykus apie 1 valandą nakties, kurį laiką niekas negalėjo įvertinti katastrofos masto bei pasekmių. Vertėtų pažymėti, kad tiesiogiai dėl sprogimo žuvo tik vienas žmogus ir vienas mirė nuo sužeidimų. Vėliau sekusios žmonių mirtys bei poveikis likvidatorių sveikatai galėjo būti žymiai mažesnis, jei iš karto būtų imtasi reikiamų veiksmų ir saugumo priemonių.

Budintis personalas girdėjo du sprogimus, tačiau neturėjo kuo pamatuoti radioaktyvumo nei patalpų viduje, nei išorėje, tad nuo jo niekas nesisaugojo.

Didžiulis radioaktyvumas buvo išmatuotas tik praėjus kiek daugiau nei dviem valandoms – vienas iš dviejų didelės radiacijos matuoklių sudegė nuo perkrovos, kitą užgriuvo nuolaužos. Kai kurie ugniagesiai ir elektrinės darbuotojai mirtiną spinduliuotės dozę gavo per kelias minutes ir ėmė jausti akivaizdžius spindulinės ligos simptomus, tačiau niekas į tai nekreipė dėmesio.

Vietiniai ir iškviesti ugniagesiai nuo iš reaktoriaus išmestų karštų grafito nuolaužų užsiliepsnojusius pastatus gesino kaip įprastus gaisrus. Būtent dėl šios priežasties tarp dėl avarijos žuvusio 31 mirusiojo didžiąją dalį sudaro ugniagesiai ir budėjęs personalas.

Elektrinės darbuotojai nesuvokė avarijos masto, iki pat ryto nebuvo tikima matuoklių parodymais, kad radiacija elektrinės patalpose kelia mirtiną pavojų, buvo manoma, kad nepaisant aplink besimėtančių grafito gabalų reaktorius yra nepažeistas, todėl buvo stengiamasi įjungti aušinimo sistemas. Dėl to personalui reikėjo dirbti didelės radiacijos zonose, tačiau jų veikla buvo visiškai beprasmė, nes aušinimo sistemos reaktoriuje sprogimo buvo sunaikintos.

Išaušus rytui didžiausi gaisro židiniai buvo užgesinti. Tačiau 50 tūkstančių už 3 kilometrų esančios Pripetės gyventojų apie avarijos mastą, pasekmes ir radiacinį užterštumą nieko nežinojo. Nebuvo dalijami jodo preparatai, kurie veiksmingi pirmosiomis valandomis po radioaktyvaus užteršimo. Nebuvo siūloma imtis kokių nors kitų apsisaugojimo priemonių. Tik kitą vidurdienį, praėjus 36 valandoms po avarijos, miesto radijas paskelbė apie laikiną gyventojų evakuaciją trims paroms.

Pranešimas apie avariją visiems šalies gyventojams buvo paskelbtas praėjus beveik trims paroms po įvykio ir tik po to, kai apie padidėjusį radioaktyvumą pranešė už tūkstančio kilometrų nuo Černobylio esančios Švedijos Forsmark atominės elektrinės darbuotojai. Nebuvo pranešama, kuriose vietovėse stebimas radioaktyvumo padidėjimas, kokių veiksmų gyventojams reiktų imtis, jau nekalbant apie jų aprūpinimą būtiniausiomis priemonėmis.

Buvo elgiamasi visiškai priešingai – aplinkos radioaktyvumo matavimo monitoringo duomenys tomis dienomis kruopščiai slėpti, jie buvo surenkami ir iš karto vežami į Maskvą, tad ir mūsų fizikai apie radiacijos padidėjimą sužinojo ne iš atliekamų matavimų, bet iš užsienio radijo stočių pranešimų. Ukrainos Vyriausybė taip pat nebuvo informuota, viską sprendė Maskvos sudaryta valstybinė komisija.

Avarijos pasekmės likviduotos pasitelkus eilinius žmones. Jie kaip karinės tarnybos prievolininkai per vadinamuosius vojienkomatus buvo surenkami iš visos Sovietų sąjungos ir verčiami atlikti įvairius darbus elektrinės ir aplink ją esančiose teritorijose. Iš viso darbuose dalyvavo apie 600 000 tūkstančių vadinamųjų likvidatorių. Jie buvo apgyvendinami radiacija užterštose vietovėse, tačiau dėl prasto darbų organizavimo daug laiko praleisdavo tuščiai, numatytiems darbams atlikti būtų užtekę kelis kartus mažiau žmonių.

Likvidatorių veiklos prasmingumas ir patirta neproporcingai didžiulė rizika sveikatai yra vienas iš svarbių klausimų, kuris iki šiol nėra deramai nagrinėtas ar juolab – atsakytas. Kaip neatsakyta ir į klausimą, ar kas nors dėl tokio nevykusio avarijos pasekmių likvidavimo turi prisiimti atsakomybę, kas jiems turi atlyginti žalą.

Iš viso pirmosiomis savaitėmis likviduodami avarijos pasekmes žuvo ar mirė nuo spindulinės ligos 31 žmogus. Nevyriausybinės organizacijos „Greenpeace“ skaičiavimu, iš viso šis įvykis nulėmė iki 93 tūkst. žmonių mirčių (įskaitant mirtis nuo vėžio).

Netrukus po avarijos buvo evakuoti visi 10 kilometrų spindulio zonoje gyvenantys žmonės, vėliau evakuacijos zona išplėsta iki 30 km. Iš jos evakuota apie 116 tūkst. žmonių. Dar apie 250 tūkst. žmonių, daugiausia Baltarusijoje, gyvena vietovėse, kuriose radioaktyvaus užterštumo lygis yra panašus kaip 30 kilometrų zonoje. Pastebėtina, kad atskirose vietovėse Gomelio ir Mogiliovo apskrityse, nutolusiose nuo atominės elektrinės 120-150 kilometrų, radiacinis užterštumas buvo ir tebėra didesnis nei už 10 kilometrų nuo sprogimo vietos esančiame Černobylyje.

Daugiau nei 4000 mirčių nuo vėžio tarp 600 000 tūkstančių dalyvavusių likviduojat Černobylio avarijos pasekmes siejama su jų gauta radiacija. Manoma, kad vien tik Rusijoje, Baltarusijoje, Ukrainoje su šiuo įvykiu gali būti siejama 200 tūkst. papildomų mirčių 1990-2004 laikotarpiu. Per 20 metų laikotarpį po katastrofos su ja siejama daugiau kaip 10 000 skydliaukės vėžio atvejų, dar 50 000 įtariama. Europoje su šiuo įvykiu taip pat siejama 10 000 apsigimimų ir 5000 naujagimių mirčių.

Baltarusijai rusiškas pasaulis mielesnis

Nepaisant to, kad Baltarusija yra viena skaudžiausiai nuo avarijos nukentėjusių valstybių, jos dabartinė valdžia neišmoko nė vienos Černobylio pamokos.

Baltarusijoje nebuvo didesnių diskusijų dėl numatomo statyti reaktoriaus technologijos pasirinkimo. Tiesiog paaiškėjo, kad pasirinkta Rusijos valstybinės korporacijos „Rosatom“ reaktoriaus technologija „Projekt AES – 2006“, o kiek vėliau su jos dukterine bendrove „Atomstrojeksport“ pasirašyta sutartis dėl dviejų tokių reaktorių statybos Astravo vietovėje šalia Lietuvos sienos. Tai dar Sovietų sąjungos gyvavimo laikais gamintų suslėgto vandens reaktorių VVER – 1000 iki 1200 MW padidinto galingumo versija.

Pažymėtina, kad „Rosatom“ kol kas niekur pasaulyje nėra užbaigusi nei vienos elektrinės, kurioje veiktų tokie reaktoriai. Taigi nėra aišku, ar šis koncernas apskritai pajėgus projektuoti tokią sudėtingą technologinę įrangą, organizuoti jos gamybą ir užtikrinti kokybę bei pastatyti reaktorius laikantis grafiko ir biudžeto. Nuo Sovietų sąjungos subyrėjimo „Rosatom“ Rusijoje tesugebėjo užbaigti ir paleisti kelis sovietmečiu pradėtus statyti branduolinius reaktorius, tačiau iki šiol nėra užbaigusi nė vieno jos pačios pradėto įgyvendinti projekto. Kai kurie iš jų turėjo būti baigti statyti dar 2012 metais, tačiau pabaigtuvių vis dar nematyti.

Taigi Baltarusija pasirinko ne tik reaktoriaus technologiją, gamintoją ir statytoją. Kartu visiškai sąmoningai buvo pasirinkta rusiška, o ne vakarietiška technologinė, darbo ir statybos, saugumo kultūra bei vertybės.

Aikštelės pasirinkimas – akibrokštas Lietuvai ir Europai

Dar iki generalinio rangovo ir technologijos pasirinkimo labai panašią veiksmų logiką matėme ir renkantis statybų aikštelę jėgainei statyti. Iš pradžių buvo sakoma, kad Astravo aikštelė tėra antraeilė, rezervinė, lyginant su kitais variantais. Tačiau visiškai netikėtai, Lietuvos net neinformavus, prieš pat Naujuosius metus ir keičiantis Vyriausybei, 2008 metų gruodžio 31 dieną Baltarusijos prezidentas pasirašė dekretą, kuriame prioritetine tapo būtent Astravo aikštelė. Net ir apie pasirašytą dekretą buvo nutylima, kas rodė, kad Baltarusija puikiai suprato Lietuvai pakišusi kiaulę, tad apie šio poelgio atitikimą geros kaimynystės supratimui nėra net ko kalbėti.

Nebuvo paskelbta jokių aikštelių palyginamųjų duomenų nei tuomet, nei kada nors vėliau. Jie laikomi vos ne valstybės paslaptimi, jų negali išreikalauti ne tik Lietuva, bet ir tarptautinės organizacijos. Nėra žinių, kad aikštelėje būtų atlikti šiuolaikiniai giluminiai seisminiai tyrimai, ištirtos giluminės grunto ir tektoninės savybės, vadinasi, į tai nebuvo atsižvelgta projektuojant jėgainės pamatus. Yra žinoma, kad ne ant uolinio pagrindo statomų jėgainių pamatai reikalauja papildomų įgilinimų ir sutvirtinimų, tai patvirtina ir Ignalinos atominėje elektrinėje atlikti tyrimai – panašiame grunte statytos jėgainės grimzdimo netolygumas yra gerokai viršijęs projektinius reikalavimus.

Kodėl nenorima viešai kalbėti apie aikštelių lyginamuosius duomenis ir Astravo pasirinkimo kriterijus, geriausiai parodo šalies vadovo 2013 balandžio mėnesį pasakyta mintis: „Ši mūsų ir Rusijos jėgainė yra ašaka Baltijos šalių ir visos Europos gerklėje. Jie jau pavėlavo. Savo elektrinės nepastatys ir turės pirkti mūsų energiją“.

Panašią aroganciją galėjome stebėti ir prasidėjus statybos darbams. Infrastruktūros darbai ir gyvenamieji namai Astrave buvo pradėti statyti dar 2009 metais net neprasidėjus konsultacijoms su aplinkinėmis valstybėmis dėl elektrinės poveikio aplinkai. Leidimas statyti būtent toje aikštelėje išduotas tik 2011 rugsėjį, poveikio aplinkai procedūrų taip ir nebaigus. Nebuvo atsakoma į Lietuvos keliamus klausimus, vėliau net buvo pripažinta, kad yra pažeistos svarbiausios tarptautinės aplinkosaugos konvencijos.

Matome, kad Rusijos pavyzdžiu vadovaujamasi valstybės vadovo ambicijomis, jo nevaržoma vienasmene ir neribojama valia valdyti ir spręsti, kai visi kiti turi jam aklai paklusti. Tai visiškai priešinga tam, vertinama ir yra svarbu Vakarų kultūroje. Čia neturima tikslo kuriamomis technologijomis kam nors ką nors įrodyti, parodyti savo galią ar įgrūsti kažkam į gerklę ašaką. Tiesiog siekiama, kad jos būtų saugios, patikimos, patogios ir tarnautų piliečiams bei visuomenėms.

Taigi Baltarusija tiksliai kartoja iš buvusios Sovietų sąjungos paveldėtą santykių su kaimynais ir savo piliečiais tradiciją – nesilaikyti kokybės, saugumo ir viešumo standartų, slėpti tikrąją padėtį ir pažeidimus, o paskui visus pastatyti prieš faktą, leidžiant suprasti, kad nieko pakeisti nebeįmanoma, tikintis, kad šie akibrokštai bus praryti, kokybės pažeidimai užglaistyti ir su nauja tikrove susitaikyta.

Sovietinis požiūris į visuomenę ir radiaciją

Atskiro paminėjimo nusipelno atsainus Baltarusijos valdžios požiūris į radiacija užkrėstose zonose šalies rytuose nustatytų apribojimų nesilaikymą, vykstančius pažeidimus ir pastangos nuslėpti tikrąją padėtį.

Juk šalis, kuri skelbiasi norinti patekti į branduolines technologijas turinčių valstybių klubą, o juolab – statyti branduolinį objektą šalia kitos valstybės sostinės, turėtų būti pavyzdinė ir besilaikanti visų branduolinės saugos reikalavimų ir rekomendacijų bei gerųjų pasaulinių praktikų.

Kaip jau buvo minėta, po sprogimo Černobylyje Baltarusijos teritorijai teko didžioji radioaktyviųjų nuosėdų dalis. Joje yra didžiausi plotai (daug didesni nei Ukrainoje), kuriuose radiacinis užterštumas buvo pavojingai aukšto lygio ir tebėra aukštas iki šiol.

Neatrodo, kad Baltarusijos valdžia atsakingai užtikrintų lankymosi ir veiklos draudimus užkrėstose zonose ir tinkamai apie tai informuotų visuomenę. Informacija apie tai viešai neskelbiama, apskritai atrodo, kad ši tema yra tabu Baltarusijoje. Tačiau tai, kad nuolat pasigirsta pranešimų apie Europoje aptinkamą radioaktyvią medieną iš užterštų zonų rodo, jog komercinė veikla užterštose zonose tebevyksta, ten gyvenantys ir dirbantys žmonės gauna papildomas apšvitos dozes, o kokios pasekmės dėl to kyla jų sveikatai, niekam nerūpi.

Dešimto dešimtmečio pabaigoje Gomelio medicinos instituto direktorius Jurijus Bandaževskis paskelbė mokslinių straipsnių, kuriuose buvo viešai suabejojo, ar radiacija rytinėje šalies dalyje nedaro didesnės įtakos žmonių sveikatai, nei oficialiai pripažįsta valdžia. Iš karto po to jis buvo apkaltintas korupcija, areštuotas ir remiantis dviem liudijimais nuteistas 8-eriems metams laisvės atėmimo. Baltarusijos žmogaus teisių gynimo organizacijos mano, kad jis buvo nuteistas remiantis sufabrikuotais kaltinimais, ir laiko jį politiniu kaliniu.

Netektų stebėtis, jei panašaus likimo susilauktų visi tie, kurie viešai prabiltų apie Astrave vykstančios statybos nesklandumus, nukrypimus nuo projektinių reikalavimų ar įvairius incidentus, kilsiančius jėgainę jau pastačius. Gal todėl ir tegirdime valdžios patikinimus, kad viskas vyksta nenukrypstant nuo plano ir darbų grafiko.

Jei šių netikusių tradicijų ir toliau bus laikomasi, o kad kas nors pasikeistų jokių galimybių nesimato, nėra net ko tikėtis, kad nelaimingo įvykio Astrave atveju būtume laiku ir išsamiai informuojami apie tikrąją padėtį. Arba vėl turėsime kliautis švedų kruopštumu ir atsakingumu, arba savo piliečių saugumą turėsime užsitikrinti patys. Turėsime pagalvoti, kokias monitoringo ir ankstyvojo perspėjimo sistemas turėsime susikurti ir kaip katastrofiško įvykio atveju būsime pasiruošę priimti reikiamus sprendimus bei atlikti reikalingus veiksmus pačiomis nepalankiausiomis aplinkybėmis.

Nuomonės, diskusijos, komentarai , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra