Autorius: Voruta Data: 2011-03-17 , 14:05 Spausdinti

Kęstutis GIRNIUS

Lenkijos užsienio reikalų ministras Radoslawas Sikorskis nepasižymi subtilumu. Prieš kokius trejus metus jis pavadino Vokietijos ir Rusijos susitarimą dėl dujotiekio „Nord Stream“ statybos antruoju Ribbentropo-Molotovo paktu, užmiršdamas, kad paktas padėjo įžiebti Antrąjį pasaulinį karą, per kurį žuvo beveik šeši milijonai Lenkijos piliečių, o „Nord Stream“ kol kas nesukėlė nė vienos aukos.

R. Sikorskis žinomas ir dėl pasisakymo, kad jis nesilankys Lietuvoje, kol vietos lenkams nebus galima rašyti savo pavardes lenkiškomis raidėmis. Kol kas jis pažado laikosi, bet toks atkaklumas nesiderina su diplomato pareigomis.

Trečiadienį (2011 03 16) R. Sikorskis pavadino balsavimą Seime dėl Švietimo įstatymo pataisų „lakmuso popierėliu“, kuris esą parodys Lietuvos pasiryžimą apsaugoti mažumų teises. Jis prašė Seimą įgyvendinti Lietuvos lenkų reikalavimus, teigdamas, kad jie lojalūs piliečiai, kurie turi „teisę išsaugoti savo tapatybę, kultūrą ir nuosavybę.“

Lietuvos užsienio reikalų ministras Audronius Ažubalis davė suprasti, kad nebus paisomi tie prašymai, kurie labai panašūs į kišimąsi „į suverenios valstybės santykius su jos piliečiais ir įstatymų leidybą.“ Nežinau, ko R. Sikorskis siekė, bet jo pastabos paskatins Seimą priimti įstatymo pataisas, supykdys nemažai lietuvių, ir sustiprins daugelio lenkų neigiamą požiūrį į Lietuvos valstybę. Tiek dėl nuolat linksniuojamos Lenkijos ir Lietuvos strateginės partnerystės.

R. Sikorskis užmiršta, kad mes gyvename XXI a., o ne XX a. tarpukario laikotarpyje. Ne be tie laikai, kai etninės ar tautinės mažumos buvo laikomos svetimkūniu, kurį reikia kone prievarta asimiliuoti, o kaimyninė valstybė jautė pareigą ginti savo engiamus bendratautiečius.

Šiomis dienomis Europos Sąjunga (ES) skatina piliečių tarpusavio pasitikėjimą bei integravimąsi, stengiasi mažinti užsisklendimą tarp savųjų. Puoselėjama vadinamoji pilietinio tautiškumo samprata, pagal kurią visi šalies gyventojai, neatsižvelgiant į jų kilmę, laikomi piliečiais, taigi ir tautos nariais. Priklausymą pilietinei tautai lemia pritarimas šalies politinei santvarkai, įsipareigojimas demokratinės politikos principams ir jų įgyvendinimui. Amerika, Anglija ir Prancūzija yra geriausi šitokio tautiškumo pavyzdžiai.

Prieš 50 metų pilietinė tauta buvo kuriama, asimiliuojant kitas etnines bendruomenes. Norintys būti „tikrais“ prancūzais ar amerikiečiais buvo raginama nusigręžti nuo savo praeities, kuo labiau prisitaikyti prie naujos aplinkos. Bet kilo pasipriešinimas kone prievartiniam asimiliavimui, suklestėjo vadinimasis multikultūrizmas, įsitikinimas, kad imigrantai ir tautinės bendruomenės gali gyventi kaip nori, išlaikyti savo papročius, neišmokti valstybės kalbos, nė kiek neprisitaikyti prie daugumos, atmesti jų vertybes.

Jau paaiškėjo šios politikos bergždumas. Neišmokę kalbos, daugelis imigrantų iš kitų pasaulio dalių gyvena sąlyginiame skurde, kai kurie jaunuoliai tampa Vakarų vertybes niekinančiais ekstremistais. Didėja tautinės įtampos, auga pasipiktinimas imigrantais, stiprėja kraštutinės dešiniųjų partijos. Kai prieš kelis mėnesius Vokietijos kanclerė Angela Merkel pareiškė, kad multikultūrizmas yra visiškai žlugęs, ji neturėjo omenyje, kad reikia sustabdyti imigraciją ar nusigręžti nuo svetimšalių. Ji mano, kad atvykėliai turi integruotis į visuomenę, išmokti vietos kalbą, susipažinti ir gerbti vietos papročius, tradicijas, ir vertybes.

Lenkai nėra imigrantai. Jie yra katalikai, kaip ir daugelis lietuvių, nedaug kuo skiriasi jų pasaulėžiūra ir vertybės, jie netaps tarptautiniais džihadistais. Bet dirbtinai stengiamasi atsiriboti nuo Lietuvos lyg ji būtų svetima šalis, likti šalia jos, neintegruotis į bendrą šalies gyvenimą, pabrėžti tai, kas skiria, o ne kas jungia lietuvius ir lenkus.

Nors Lietuva yra nepriklausoma jau 20 metų, vasario pradžioje pasirodę ES Žmogaus teisių agentūros tyrimai rodė, kad net 42 proc. Lietuvos tautinių mažumų atstovų nurodo nepakankamai gerai mokantys lietuviškai. Manyčiau, kad didesnę dalį sudaro lenkai. Netinkamas kalbos mokėjimas ne tik mažina šių žmonių galimybes rasti gerą darbą, bet ir aktyviai dalyvauti šalies kultūriniame bei politiniame gyvenime. Ragindamas neįleisti lietuvių kalbos į lenkiškas mokyklas, R. Sikorskis stengiasi pakirsti pastangas kurti visus piliečius jungiančią pilietinę bendruomenę. Jis priešinasi ne asimiliavimui (tam reikėtų priešintis), bet integravimui, didesniam tarpusavio supratimui. O tuo jis priešinasi ir kertinei ES vertybei.

Kelios pamokos lietuvių kalba nepakirs lenkų mažumos tautinės tapatybės, veikiausiai net sustiprins lenkų bendruomenę. Dabar daugelis lenkų jaunuolių studijuoja Lenkijos universitetuose ir ten randa darbą. Dėlto nukenčia ne tik Lietuva, bet ir vietos lenkų bendruomenė, kuri netenka gabiausių ir šviesiausių savo vaikų.

Lietuviai nėra nekalti. Kai kurie superpatriotai dar laiko lenkus atėjūnais arba nutautėjusiais lietuviais, gal net viliasi juos sulietuvinti. Bet tai bergždžios viltys. Nepasiseks lenkų nutautinti, kaip sovietams nepasisekė surusinti lietuvių. Klaida lenkus laikyti priešais, o pagrįstų jų reikalavimų tenkinimą – pataikavimu. Nesuprantu, kodėl lenkų rajonuose negalima gatvių pavadinimų rašyti abiem kalbomis, juolab, kad Vilniuje nuorodos į turistinius objektus rašomos ir anglų kalba. Seniai lenkams reikėjo suteikti teisę oficialiuose dokumentuose rašyti savo pavardes tokias, kokios jos yra. Kodėl prievarta sulietuvinti pavardę žmogaus, kuris to nenori?.

Bet pavardžių rašymas pase ir gatvių pavadinimai neturėtų būti sureikšminti. Tai opūs, bet vis dėlto šalutiniai klausimai. Kosmetika, o ne esmė. R. Sikorskis teisingai pažymėjo, kad tautinei mažumai labiausiai rūpi užtikrinti teisę į savo tapatybę ir kultūrą. Lenkų mažumos teisės šioje srityje atitinka aukščiausius ES standartus, o Lietuva yra vienintelė valstybė už Lenkijos ribų, kurioje lenkiškai galima įgyti visą išsilavinimą – pradedant pradiniu ir baigiant aukštuoju. Numatyti įstatymo pakeitimai nesukels pavojų lenkų tapatybei, kultūrai, ir švietimui. Bet padarys lenkus geresniais Lietuvos piliečiais bei europiečiais.

A. Solomino nuotr.

www.delfi.lt

Nuotraukoje: Istorikas K. K. Girnius

Lietuva - Lenkija Dujotiekis „Nord Stream“, Europos Sąjunga (ES), Kęstutis Girnius, „Nord Stream“