K. Girnius. KGB-istai nebuvo kovotojai su CŽV šnipais

Autorius: Data: 2011-03-03, 10:13 Spausdinti

Kęstutis GIRNIUS

Antradienį (2011 03 02) Rusų aljanso atstovas Viktoras Balakinas šiltai prabilo apie KGB, kurioje jis tarnavo beveik 20 metų. Esą ten dirbo geri ir kvalifikuoti žmonės, mažai kas užsiiminėjo ideologiniais klausimais. Tai buvo profesionalai, kurie kovojo su banditizmu, su nusikaltėliais. Jeigu šitie žmonės iš karto būtų patekę į valdžią, nebūtų atsitikę tokių dalykų, kurie buvo visus šiuos dvidešimt metų.

Dėl visko galima ginčytis. Kiekvienas žmogus laisvas sakyti, ką jis nori, net jei jis kalba nesąmones, arba gražiomis pasakėlėmis stengiasi pateisinti tai, kas nepateisinama. Nenoriu polemizuoti su nepažįstamu žmogumi. Bet negaliu tylomis praleisti jo mėginimą reabilituoti KGB, kartoti trafaretinius pasakojimus apie čekistų kovą su mafija ar užsienio žvalgybomis.

Balakinas nėra nei pirmasis, nei paskutinis saugumietis, kuris stengiasi KGB apgaubti nekaltumo ir profesionalumo skraiste. Juk neprisipažinsi, kad dirbai nusikalstamai organizacijai, kuri iki 1955 m. beveik niekuo nesiskyrė nuo Gestapo, ir iki paskutiniųjų savo dienų nesijautė saistoma įstatymų. Po antrojo pasaulinio karo gestapininkai atkakliai kovojo dėl savo pensijų, dievagodamiesi aiškino, kad jie buvo policininkai, kurie kovojo su visokiausiais nusikaltėliais, mažai ką bendro turėjo su žydų persekiojimu.

KGB slopino ne tik laisvės ir nepriklausomybės ilgesį, bet normalius tautinius jausmus perkrikštydavo nacionalizmu ir paversdavo potencialiai nusikalstama veika. Ji persekiojo tikinčiuosius ir kitaminčius, mėgino sunaikinti pogrindžio spaudą, rengdavo medžiagą teisiniam disidentų susidorojimui.

Balakinas yra rusas, gimęs Lietuvoje ir pradėjęs dirbti KGB 1973 m. Manyčiau, kad iki sovietijos žlugimo jam Lietuva nebuvo šalis, turinti teisę į savo nepriklausomybę, bet sovietinės imperijos provincija, teisėtai pavaldi Maskvai. Gal jis nesidomėjo pokario metų partizanais, bet kiekvienas kagėbistas turėjo suprasti, kad KGB nebuvo normali teisėsaugos organizacija. Jokia normali organizacija nesukeltų tokios baimės savo piliečiams, neskirtų tiek jėgų juos sekti, verbuoti ir šantažuoti, neverstų žmonių pranešinėti apie savo kaimynus, tapti smulkiais informatoriais. 

Jei kagėbistai būtų pirmenybę skyrusi kovai su mafija ir užsienio žvalgybai, nebūtų reikėję tiek daug slaptų butų, slaptų susitikimų, slapyvardžių. Vadinamasis ideologinis darbas nebuvo šalutinis užsiėmimas, bet organizacijos raison d’etre. KGB slopino ne tik laisvės ir nepriklausomybės ilgesį, bet normalius tautinius jausmus perkrikštydavo nacionalizmu ir paversdavo potencialiai nusikalstama veika. Ji persekiojo tikinčiuosius ir kitaminčius, mėgino sunaikinti pogrindžio spaudą, rengdavo medžiagą teisiniam disidentų susidorojimui. 

Žmonės nebuvo verčiami stoti į KGB. Tai nebuvo visuotinė pilietinė prievolė, kurios nebuvo galima išvengti. Stojantieji puikiai žinojo, į kieno duris jie beldėsi, kandidatai negalėjo turėti iliuzijų dėl to, ko iš jų bus laukiama. Į šią represinę organizaciją stojo tie, kurie nematė ar nenorėjo suprasti jos siekių ir metodų, ar tie, kurie suprato, kur eina, bet į visa tai numojo ranka. Pirmieji buvo doroviniu požiūriu akli arba nepateisinamai naivūs. Antrieji – cinikai, prisitaikėliai, gal gero gyvenimo trokštantys oportunistai. Buvo dar treti – akli fanatikai, kurie kažkaip tikėjo KGB taurumu. Bet visiems atsivėrė geras gyvenimas.

Balakinas nėra nei pirmasis, nei paskutinis saugumietis, kuris stengiasi KGB apgaubti nekaltumo ir profesionalumo skraiste. Juk neprisipažinsi, kad dirbai nusikalstamai organizacijai, kuri iki 1955 m. beveik niekuo nesiskyrė nuo Gestapo, ir iki paskutiniųjų savo dienų nesijautė saistoma įstatymų.

Nesiliaus pastangos reabilituoti KGB Lietuvoje ir kitur. Lietuvoje šiek tiek sunkiau tai padaryti negu Rusijoje, nes ten KGB neprisidėjo prie nepriklausomybės siekimo slopinimo. Antra vertus, KGB nužudė šimtus tūkstančius gal net milijoną žmonių dabartinės Rusijos teritorijoje.

Prieš kokius penkerius metus buvęs kagėbistas Ričardas Vaigauskas paskelbė prisiminimų knygą, pavadintą „Slaptajame protų kare“. Pavadinimas nurodo knygos tikslą – vaizduoti KGB žvalgų organizacija, garbingai kovojusia su CŽV ir kitų šalių žvalgybininkais. Vaigauskas patogiai užmiršo, kad pagrindinė beveik visų Lietuvos kagėbistų užduotis buvo stebėti ir drausminti Lietuvos gyventojus, o ne kovoti su Lietuvoje nesančiais CŽV šnipais. Daugelis kagėbistų per visą savo tarnybos laikotarpį nematė gyvo Vakarų šnipo, bet sekė daugelį „ideologiškai nepatikimų“ žmonių, kurie drįso galvoti truputi kitaip negu buvo leidžiama.

Vaigauskas pripažįsta, kad kai kurie išeiviai turistai buvo sekami, tie, „kurie turėjo kitus tikslus, kitus uždavinius“. Gražūs žodžiai, bet tikrovė kita. Jie sekė ir stebėjo ne tik paprastus turistus, bet ir paprastus Lietuvos piliečius. 1986 m. mano 72 m. motinai ir 15 metų dukterėčiai besilankant Lietuvoje net keturi saugumiečiai iškratė jų kambarį viešbutyje „Lietuva“, perfotografavo dukterėčios dienoraštį ir adresų knygutę. Vaigauskas nemini tokių „žygių“, ir suprantu kodėl. Knisimasis po vyresnio amžiaus moters ir paauglės baltinius nesiderina su juo peršamu drąsių žvalgų įvaizdžiu, bet būtent šitoks smulkus ir negarbingas šnipinėjimas buvo kasdienė daugelio KGB darbuotojų duona. Vaigauskas vaizduoja KGB lyg ji būtų lietuviška organizacija, veikusi nepriklausomai nuo Maskvos, nes nepatogu priminti, kam ji tarnavo.

Sunku tikėti pasakojimus apie KGB profesionalumą. Kai lankiausi Lietuvoje 1989 m. pabaigoje ir 1990 m. pradžioje mane sekė kagėbistų būrys, įrašė ir nurašė mano pokalbius su Kauno sąjūdžio aktyvistais, su pasididžiavimu pranešė tuometiniam KGB šefui Eduardui Eismuntui, kad man „pakišo“ „Z“ tarnybos agentą Martyną, kurį paprašiau rengti reportažus Laisvosios Europos radijui. Eismuntas nurodė jam pranešinėti apie Martyno darbą. Tik mažai kuo susigaudantys mėgėjai tiek dėmesio skirtų vienam užsienio žurnalistui, kai visa šalis atvirai ruošėsi paskelbti nepriklausomybę. Nestebina, kad greit savo galvą pakėlė nusikaltėlių pasaulis, kurio KGB negebėjo sutramdyti.

Nesunku įsivaizduoti, kokią Lietuvą turėtume, jei Balakino „profesionalai“ būtų valdę Lietuvą. Reikia tik pažvelgti į Rusiją, tą silovikų imperiją, kur vis mažiau demokratijos ir pagarbos žmogaus teisėms, bet vis daugiau pinigų pateptųjų saugumiečių užsienio sąskaitose.

www.delfi.lt

Nuotraukoje: KGB muziejus Taline

Istorija , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra