Juzefo Pilsudskio užsienio politika sovietinės Rusijos atžvilgiu (1919–1922)

Autorius: Data: 2011-05-06 , 08:40 Spausdinti

Juzefo Pilsudskio užsienio politika sovietinės Rusijos atžvilgiu (1919–1922)

Tomaš BOŽEROCKI, Vilnius

„Nedaug yra mūsų istorijoje karvedžių kuriuos galime pastatyti vienoje eilėje su Batoru, Jonu Kazimieru (taip, kaip tik su nugalėtoju iš Tvano!), Sobieskiu. Šalia jų stovi Juzefas Pilsudskis, kurio vadovaujama Lenkija apgynė Europą nuo sovietiškojo ateizmo tvano“(1).

„Parašyti Juzefo Pilsudskio biografiją – reiškia papasakoti apie lenkų tautos ir valstybės likimą XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje, kuriame jo dalyvavimas buvo toli gražu ne antraeilis“ (2). „Didesnė Pilsudskio gyvenimo dalis praėjo tais laikais, kai Abiejų Tautų Respublika, kadaise viena iš didžiausių Europos valstybių, buvo ištrinta iš politinio pasaulio žemėlapio, o šalies gyventojai nepaisant jų valios tapo Prūsijos, Austrijos ir Rusijos pavaldiniais“ (3). Pilsudskis augo kaip tik tuo laiku, kai dar buvo švieži 1863–1864 m. sukilimo pėdsakai. Kaip tik šis sukilimas kardinaliai keičia caro valdžios planus Lenkijos karalystės atžvilgiu (karalystė įkurta po Vienos kongreso 1815 m.). Buvo nuspręsta kad atėjo laikas „imtis aktyvesnės valstybinės vidaus politikos nutaikytos į greitesnę Lenkijos karalystės ir šiaurės vakarų gubernijų integraciją į imperijos sudėtį“ (4). Tokia caro valdžios politika formavo jaunojo J. Pilsudskio politines pažiūras ir įskiepijo neapykantą Rusijai.

J. Pilsudskis visada nagrinėdamas tarptautines problemas atsižvelgdavo į tai, kiek jos gali pakenkti Lenkijos saugumui. „Sovietinė santvarka ir jos ideologiniai pamatai niekada nebuvo atskira problema maršalo pamąstymuose, bet visada buvo susiję su bandymu surasti atsakymą į klausimą, ar Rusija gali pakenkti nepriklausomai Lenkijai, ir jeigu taip, tai kokio pobūdžio būtų ta grėsmė ir kada jos laukti“ (5). Jo neapykanta Rusijai, kaip minėta, atsirado vaikystėje. Pats yra sakęs: „Visos mano svajonės koncentravosi aplink sukilimą ir ginkluotą kovą su maskoliais, kurių iš visos sielos nekenčiau, laikiau kiekvieną iš jų niekšu ir piktadariu“ (6).

Pilsudskis svajojo sukurti galinga federacinę valstybę, panašią į tą, kuri buvo Jogailaičių laikais, valstybė, kuri dominavo Vidurio Europoje. Tokius planus kūrė jau seniai. Pirmą kartą apie tokią idėja prabilo viešai, kai vyko Rusijos ir Japonijos karas (1904–1905). „1904 m. išvažiavo į Japoniją, kuri tuo metu kariavo su Rusija, ten jis diskutavo su Mikado vyriausybe dėl lenkų legiono prie japonų armijos sukūrimo“ (7). J. Pilsudskis pasiūlė suskaldyti Rusijos imperiją ir suteikti visoms pavergtoms tautoms laisvę, o Lenkija tas tautas suvienytų bendram tikslui pasiekti – susilpninti Rusijos imperiją. Jis neplanavo jos eliminuoti iš politinės arenos, bet norėjo ją visiškai susilpninti. J. Pilsudskis buvo įsitikinęs, kad Rusija, netekusi visų savo užkariautų teritorijų, bus visiškai susilpnėjusi. Deja, tada Japonijoje jam nepavyko susitarti dėl legionų sukūrimo, sugebėjo tik gauti lėšų įsigyti ginklų smogikų organizacijai, kuri veikė prie lenkų socialistų partijos.

Bandant išsiaiškinti J. Pilsudskio pažiūras į bolševizmą, reikėtų turėti omenyje, kad jis buvo aršus carinio imperializmo kritikas. Taip pat žinojo: jeigu Rusijoje kiltų revoliucija – tai ji gali priversti suklupti imperiją ir tuo turi pasinaudoti lenkai. J. Pilsudskis taip pat atsižvelgė ir į tą faktą, kad bolševikai pirmieji pripažino Lenkijos nepriklausomybę, bet tai neturi keisti siekių Rusijos atžvilgiu. „Jis suprato, kad tik jėga galima priversti sovietinę Rusiją priimti jo reikalavimus“ (8). Sovietinė sistema buvo ne socializmas, bet dar viena rytietiško despotizmo rūšis, įvilkta į socializmo ir revoliucinės retorikos kostiumą, priklausantį Prancūzijos revoliucijos palikimui.

„Leninas, Trockis ar Denikinas Lenkijos atžvilgiu užima beveik panašią imperialistinę padėtį“ (9) – rašė 1920 m. kovo 1 d. papulkininkis Marianas Pševlockis (Marian Przewłocki), perteikdamas vyriausiojo vado mintį. Bet tada kyla klausimas, kodėl J. Pilsudskis nepradėjo pulti bolševikų 1919 m. rudenį, kai Rusijoje pilietinis karas įžengė į lemiamą fazę? Denikinas triumfavo, bolševikai traukėsi visais frontais, J. Pilsudskis galėjo išnaudoti galimybę ir užimti Baltarusiją ir visą Ukrainą. „Denikinas, tarpininkaujant Anglijai ir Prancūzijai, įsakė J. Pilsudskiui pradėti puolimą Mozyriuje“ (10). Kodėl vyriausiasis vadas nepuolė ir leido bolševikams suprasti, kad tokia ir bus jo pozicija? Priežastis paprasta.

Visų pirma, J. Pilsudskio visiškai netenkino „baltojo“ generolo aneksijos programa, pagal kurią Lenkija būtų uždaryta siaurame etnografiniame plote. J. Pilsudskis aiškiai suprato, kad „baltųjų“ triumfo atveju atsirastų galimybė atkurti Prancūzijos–Rusijos sąjungą ir Lenkija netektų savo kaip „atsarginio sąjungininko“ tarptautinės pozicijos. Generolas Marianas Kukielis (Marian Kukiel), karybos istorikas, pateikia kitą versiją, kuri irgi pateisina Pilsudskio veiksmų stoką 1919 m. rudenį.

„Tarybų vadovybė turėjo daug erdvės, kurią galėjo palikti, o Denikino pralaimėjimas buvo nulemtas, nes jo armija turėjo silpną pamatą, jos nerėmė valstiečiai, darbininkai ir ne rusų tautybės Rusijos gyventojai“ (11). J. Pilsudskis nelaikė komunizmo pavojumi, jis suprato, kad tai jėga, kuri kelti rimtesnio pavojaus demokratinei santvarkai negali, jeigu valstybėje nėra suirutės. Jis yra pasakęs: „Rusija smogs ten, kur kažkas pūliuos iš vidaus“ (12). J. Pilsudskis nusprendė to nelaukti, jo planas buvo paprastas – Lenkija turi smogti pirma, ir puolimo kryptis bus Kijevas.

Operacija prasidėjo 1920 m. balandžio 25 d. Tikslas – greitai užimti Kijevą ir sukurti prolenkišką, antibolševikinę atamano Semiono Petliuros vadovaujamą valstybę. J. Pilsudskiui labiau rūpėjo šis politinis aspektas, o ne militaristinis. Šiuo atveju buvo padaryta didelė klaida, nes J. Pilsudskis tikėjosi sulaukti pačių ukrainiečių palaikymo, bet, panašiai kaip ir Lietuvos atveju, ukrainiečiai išliko abejingi, netgi priešiški minėtai idėjai – svajonės apie federaciją turėjo ir likti tik svajonėmis. Situacija prastėjo ir dėl to, kad bolševikų kariuomenė sugebėjo išlikti kovinga. Tad nereikėjo daug laiko jiems pereiti į kontrpuolimą, kuris buvo sustabdytas tik prie Varšuvos. Maršalo sukurtas ir paties vadovaujamas genialus planas suveikė, bet visgi nederėtų užmiršti tos lemtingos klaidos, padarytos pavasarį Ukrainoje, kai nesutriuškino bolševikų.

Varšuvos mūšis – tai ne tik militaristinis laimėjimas, bet, visų pirma, didelis politinis pasiekimas tarptautinėje arenoje. J. Pilsudskio pergalė buvo prilyginta Karolio Martelio pergalei prieš saracėnus Turo mūšyje. „Jei Pilsudskis <…> mūšyje prie Varšuvos nebūtų nutraukęs pergalingo Sovietų armijos žygio, būtų buvusi pavojingai nublokšta atgal ne tik krikščionybė – pavojus būtų iškilęs visai Vakarų civilizacijai“ (13). Nuo šios akimirkos J. Pilsudskis tarptautinėje arenoje yra vertinamas kaip visos Europos gynėjas, jo kaip valstybės vadovo autoritetas išaugo. Pergalė ne tik sustabdė komunizmą Europoje, bet ir užtikrino Vidurio Europos valstybių nepriklausomybę, tos šalys galėjo atstatyti savo nepriklausomybę, savo valstybes struktūras, sustiprėjo ir nesileido visiškai valdomi sovietų.

Iniciatyva, kurią lenkai gavo prie Varšuvos, išsaugojo iki spalio 2 d., kai Rygoje buvo pasirašytos paliaubos. „Pamatas taikiems santykiams tarp Lenkijos ir bolševikinės Rusijos buvo padėtas pasirašant taikos sutartį 1921 m. kovo 18 d. Rygoje“ (14). Ši sutartis užbaigė konfliktų su Rusija epochą, kuri tęsėsi nuo paskutinio ATR padalijimo ir sukūrė naujas galimybes koegzistuoti dviem valstybėms. Nors maršalas ir abejojo šios sutarties tvirtumu, bet aiškiai suvokė, kad tolesnis karas būtų didelė rizika, nes Lenkija smarkiai išsekusi. J. Pilsudskis tuo metu dar tikėjosi, kad bolševikinė Rusija pati, veikiama vidinių jėgų, suskils į daugybę mažų valstybių, ir bolševikai nesugebės to proceso suvaldyti ir sustabdyti.

„Maršalo Pilsudskio akyse sovietinė Rusija buvo valstybė „riboto pasitikėjimo“, valstybė kuri negali būti patikima kaimynė“ (15). Jis iki savo gyvenimo pabaigos buvo įsitikinęs ir tai teigdavo kitiems, kad sovietinės Rusijos neįmanoma nuspėti – tai tapo lyg savotiška jo politine doktrina Maskvos atžvilgiu. Jis teigė, kad nė viena sudaryta su sovietais sutartis negali užtikrinti saugumo Lenkijai, kad sovietai nutrauks ją, jiems tinkamu momentu. J. Pilsudskis labai sunerimo, kai sužinojo apie sovietų ir vokiečių Rapalo susitarimą, pasirašytą 1922 m. balandžio 16 d. Jis buvo įsitikinęs, kad tai yra iššūkis Lenkijos užsienio politikai ir toks jėgų pasiskirstimas priminė XVIII a. pabaigą, kai Prūsija, Rusija ir Austrija susimokė prieš ATR.

Literatūra:

1. Zgon, Walerian Meysztowicz, Nasza Gazeta, 2006, Nr. 27(730), p. 4.

2. Матвеев Геннадий, Пилсудский, Москва: Молодая гвар-дия, 2008, p. 5.

3. Ten pat, p. 5.

4. Ten pat, p. 10.

5. Mironowicz Eugenijusz, Białorusini i Ukraińcy w polityce obozu piłsudczykowskiego, Białystok: Trans Humana, 2007, p. 26.

6. Nałęcz Tomasz i Daria, Józef Piłsudski – legendy i fakty, Warszawa: MAW, 1986, p. 86.

7. Józef Piłsudski (1867 – 1935), Nasza Gazeta, 2008, Nr. 45 (821), p. 3.

8. Nałęcz Tomasz i Daria, Józef Piłsudski – legendy i fakty, Warszawa: MAW, 1986, p. 189.

9. Mironowicz Eugenijusz, Białorusini i Ukraińcy w polityce obozu piłsudczykowskiego, Białystok: Trans Humana, 2007, p. 29–30.

10. Nałęcz Tomasz i Daria, Józef Piłsudski – legendy i fakty, Warszawa: MAW, 1986, p. 193.

11. Ten pat, p. 194.

12. Mironowicz Eugenijusz, Białorusini i Ukraińcy w polityce obozu piłsudczykowskiego, Białystok: Trans Humana, 2007, p. 31.

13. Davies Norman, Europa istorija, Vilnius: Vaga, 2008, p 934.

14. Mironowicz Eugenijusz, Białorusini i Ukraińcy w polityce obozu piłsudczykowskiego, Białystok: Trans Humana, 2007, p. 31.

15. Ten pat, p. 33.

Papildoma literatūra:

1. Skirius Juozas, Istoriniai asmenys ir jų epocha, Kaunas, Šviesa 1997, p. 469.

2. Surwiło Jerzy, Zdarzenia, fakty, anekdoty: spacerkiem z Marszałkiem po Żmudzi, Vilnie

Nuotraukose:

1. Juzefas Pilsudskis grįžęs iš tremties

2. Pirmame plane iš kairės: Juzefas Pilsudskis ir Edvardas Rydz-Smiglys (pl. Edward Rydz-Śmigły) Lenkijos ir bolševikinės Rusijos karo metu

Voruta. – 2011, geg. 7, nr. 9 (723), p. 13.

Lietuva - Lenkija ,



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra