Juzefo Pilsudskio įvaizdis šiuolaikinių lietuvių ir lenkų sąmonėje (1988–2003)

Autorius: Data: 2010-01-10 , 07:33 Spausdinti

Mažai terasim Lenkijos istorijoje asmenybių, kurios keltų tiek asmeninių emocijų, politinių aistrų ir kontroversiškų mokslinių vertinimų, kiek maršalas J.Pilsudskis. Pilsudskio legenda formavosi dar jam gyvam esant. Labai aktualu ir įdomu panagrinėti, kaip giliai maršalo kultas, stereotipai apie jį yra įleidę šaknis į šiuolaikinių lietuvių ir lenkų istorinę sąmonę. O gal jau apskritai netikslinga kalbėti apie bet kokius maršalo stereotipus šiandienos aktualijų kontekste, nes jie galbūt yra praeities reliktas ir jau nebėra aktualūs šiuolaikiniam eiliniam modernios visuomenės žmogui?
Deja, bet kol kas dar nesulaukėme atskiros monografijos, plačiai nagrinėjančios Pilsudskio vietą lietuvių ar lenkų istorinėje sąmonėje.
1995 m. Vilniuje vykusiame tarptautiniame istorikų simpoziume „J.Pilsudskis ir jo epocha“ vienas iš prelegentų – Vytautas Plečkaitis – skaitė pranešimą „J.Pilsudskis lietuvio sąmonėjė“, kuris vėliau buvo išspausdintas „Atgimime“. Tačiau pats autorius pabrėžė, kad nepretenduoja į mokslinę analizę, labiau remiasi „savo kaip istoriko ir politiko patirtimi“. Daugiau kiek reikšmingesnių lietuvių autorių tyrimų šia tema aptikti neteko.
Lietuvių visuomenė gali susipažinti su J.Pilsudskio asmenybe iš vienintelės į lietuvių kalbą išverstos Daria ir Tomasz Nalęcz monografijos „Józef Piłsudski. Legendos ir faktai“. Tai ne mokslinis darbas, o labiau populiari esė, kuri nemažai dėmesio skiria „baltajai“ ir „juodajai“ Pilsudskio legendai aptarti. Anot istorikų, abi šios legendos yra glaudžiai susipynusios. Autoriai akcentuoja, kad emocingumo vertinant maršalą ir nenoro susidaryti objektyvią nuomonę priežasčių reikia ieškoti paties herojaus bruožuose.
I. J. PILSUDSKIS ŠIUOLAIKINIŲ LIETUVIŲ ISTORINĖJE SĄMONĖJE
Sovietinės istoriografijos įtaka maršalo įvaizdžio formavimuisi
Juzefas Pilsudskis (1867–1935) – Lietuvoje gimęs Lenkijos valstybininkas, pirmasis valstybės maršalas, suvaidinęs vieną svarbiausių vaidmenų atkuriant 1918 m. Lenkijos nepriklausomybę. Buvo vienas iš PPS (Polska Partia Socjalistyczna) organizatorių ir vadų.
XX a. 8–9 deš. Pilsudskio įvaizdį lietuvių sąmonėje dar formavo sovietinės istoriografijos sukurtas portretas. O koks iš tiesų buvo tas portretas?
Sovietinė istoriografija tiek Lietuvos SSR vadovėliuose, tiek enciklopedijose ir kitoje literatūroje propagavo neigiamo stereotipo apie maršalą formavimą lietuvio širdyje. Visa lietuvių istoriografija Vilniaus krašto užgrobimą 1920 m. laiko Lenkijos įvykdyta okupacija, nuo kurios neatsiejamas Pilsudskio asmuo. Todėl lietuvių požiūrį į jo asmenį lėmė ir lemia šis faktas. Sovietinės istoriografijos piešiamą maršalo portretą puikiai atspindi kad ir „Lietuvos TSR istorijos šaltiniuose“ (t. 4, 1961, p. 807) pavardžių rodyklėje pateikiamas Pilsudskio apibūdinimas kaip „atkaklaus Tarybų valstybės priešo, fašistinės Lenkijos diktatoriaus“.
Stereotipai apie maršalą Nepriklausomybės laikotarpiu
Po Lietuvos valstybės atkūrimo 1990 m. kovo 11 d. pasirodė daugiau straipsnių lietuvių kalba apie J.Pilsudskį. 1991m. pasirodė pirmoji Lenkijos istorikų Nalęcz verstinė monografija apie maršalą, kuri suteikė galimybę Lietuvos skaitytojams geriau susipažinti ne tik su pačiu Pilsudskiu, bet ir su Lenkijos visuomenės bei istorikų požiūriu į jį.
1990m., minint Vilniaus krašto okupacijos 70-metį, „Politikos“ žurnale buvo išspausdinti Mykolo Römerio žodžiai, adresuoti Pilsudskiui: (…)Tu, pone, kuris buvai didis kurdamas Nepriklausomą Lenkiją, esi silpnas ir visuomet pasmerktas Lietuvos byloje. Šie žinomo teisininko, Kauno universiteto rektoriaus žodžiai nusako absoliučios lietuvių daugumos požiūrį į Pilsudskį Nepriklausomybės metais ir vėlesniu laikotarpiu.
Nepriklausomybės metais pasirodė keletas straipsnių lietuvių kalba apie Pilsudskį ir didžiuosiuose Lietuvos dienraščiuose: „Respublikoje“, „Dienoje“, „Lietuvos aide“, taip pat ir Lietuvos istorijos laikraštyje „Voruta“, „Švyturio“ žurnale.
1992 m. kovo 21 d. laikraštyje „Lietuvos aidas“ buvo išspausdinti vilniečio Izidoriaus Šimelionio prisiminimai apie J.Pilsudskį „Pasimatymas su Juzefu Pilsudskiu“. Vilniečio prisiminimai įdomūs tuo, kad jie parodo daugelio lietuvių, gyvenančių Vilnijoje, požiūrį tiek į J.Pilsudskį, tiek į ankstesnę lenkų valdžią šiame krašte, taip pat į dabartinius Lietuvos ir Lenkijos santykius. Šimelionis rašė: Labai neapkenčiau mokyklos klasėje kabėjusių Pilsudskio ir Lenkijos prezidento I. Moscickio portretų bei valstybės herbo (…). Toliau pasakodamas apie savo klasės susitikimą Naugarduke su Lenkijos vadovais, I. Šimelionis rašo: Mokytojas ne kartą buvo treniravęs mus, mokė žygiuoti eisenoje. Užtraukėme dainą „Išėjo tėvelis į mišką…“ karininkai ir generolai, stovėję šalia vyriausybės, pamatę nepažįstamą vėliavą ir išgirdę maršo tempu dainuojančius vaikus, išsitiesė… (…) Iš vietos pakilęs Pilsudskis paprašė mus prieiti arčiau. (…) Pilsudskis kalbėjosi su mokytoju ir mumis lietuviškai. Glostė mūsų plikai nukirptas galvas. Visa tai mums padarė didelį įspūdį. Ypač didžiavomės ir stebėjomės, kad visų koneveikiamas Pilsudskis mokėjo lietuviškai. Jo susidomėjimas lietuviška mokykla nustebino Lydos apskrities vadovus. Už gerą pasirodymą premijavo, mumis dar labiau ėmė rūpintis.
(…) Prisimindamas savo pirmą susitikimą su maršalu Naugarduke ir trumpą pokalbį lietuviškai, vis tiek šiam Žečpospolitos valdovui simpatijų nejaučiau. Taip giliai mūsų, lietuvių, sąmonėn įsirėžė mūsų senojo Gedimino miesto ginkluotas užgrobimas.
1994 m. gruodžio 10 d. „Diena“ išspausdino straipsnį apie maršalo širdies damas, prie jo pridėdama didelį J.Pilsudskio portretą.
Pažymėtina, kad tokių straipsnių nedaug. Be to, jie aiškiai rodo, kad aptariamuoju laikotarpiu stereotipai apie Pirmąjį Lenkijos maršalą lietuvių istorinėje sąmonėje buvo gana neigiami.
J. Pilsudskis Lietuvos mokykloje
Didelį vaidmenį ugdant jaunimą, formuojant jo istorinę sąmonę turi mokykla.
Norint nustatyti, kokiame kontekste Pilsudskis pateikiamas Lietuvos mokyklose, reikėtų panagrinėti 10 klasės mokomosios medžiagos turinį, nes būtent šioje klasėje yra nagrinėjama XX a. istorija.
Aptariant lenkų-lietuvių santykius 1918–1920 m., taigi ir J.Pilsudskio politikos aspektus, A. Gumuliausko vadovėlio „Lietuvos istorija nuo 1915 iki 1953 m.“ paragrafe „Vilniaus kraštas Lenkijos valdžioje“ minėta valdžia vadinama „okupacija“, kalbama apie „Lenkijos valdančiųjų sluoksnių grobuonišką ūkio politiką“ Vilnijoje ir t. t.
Visiškai kitaip atrodo kitas vadovėlis – „Naujausiųjų laikų istorija“, parengtas autorių kolektyvo: A. Kasperavičiaus, R. Jokimaičio ir A. Jakubčionio.
Pirmojo vadovėlio (1993 m.) laidoje apskritai nėra informacijos apie J.Pilsudskį.
Kituose šio vadovėlio leidimuose (1998, 1999, 2001–2003) apie maršalą kalbama dviejuose kontekstuose: 1) kalbant apie Vilniaus užėmimą 1920 m. bei 2) aptariant demokratinius ir diktatūrinius režimus tarpukario Vidurio ir Pietryčių Europoje.
Aptariant Vilniaus užėmimo akciją, įvykdytą generolo Želigovskio, autorius akcentuoja, kad generolo veiksmai buvo J.Pilsudskio aprobuoti.
Kalbant apie tarpukario Lenkijos istoriją, taigi ir J.Pilsudskio valdymą, autorius pažymi Valstybės Viršininko planus įkurti Europos rytuose Lenkijos, Baltarusijos, Ukrainos, Lietuvos ir galbūt Latvijos valstybių konfederaciją. Autorius neaplenkia ir 1926 m. gegužę Lenkijoje maršalo įvykdyto perversmo, kada jis nušalino vyriausybę, kurioje vyravo endekai, ir vėl tapo Lenkijos likimo lėmėju. Jis nebesirėmė kairiaisiais, vykdė vadinamąją sanaciją – valstybės „gydymą“ nuo korupcijos, partinių rietenų ir „parlamentinės anarchijos”. Pilsudskio ir jo įpėdinių autoritarinė valdžia dažnai ir vadinama sanacija.
Autorius akcentuoja, kad Pilsudskis neuždraudė partijų, nepanaikino parlamento, kuris turėjo menką įtaką valstybei. Autorius pamini ir 1935 m. priimtą konstituciją, kuri Lenkijoje „įtvirtino autoritarizmą“. Kalbėdamas apie sanaciją, autorius pažymi, kad valdžioje ji laikėsi dėl Pilsudskio autoriteto, valstybės aparato bei armijos, laviruodama tarp įvairių visuomenės sluoksnių. Ji užtikrino tam tikrą politinį ir ūkinį stabilumą (…). Galiausiai autorius pabrėžia, jog tarpukario Lenkijos ūkio, švietimo ir kultūros laimėjimai buvo nemaži, bet įveikti atsilikimą nuo pirmaujančių valstybių neužteko laiko.
Negalima teigti, kad autorius koncentruoja dėmesį tik ties pačiais kontroversiškiausiais Pilsudskio valdymo momentais. Autorius pamini taip pat ir teigiamų maršalo valdymo bruožų, pvz., kad jo valdymo laikotarpiu Lenkijoje stabilizavosi politinė ir ūkinė situacija, nors sanacija ir pasirodė bejėgė prieš 1929–1933 m. krizę.
Turint omeny, kad pateikta 10 kl. vadovėlio medžiaga šiandieninėje Lietuvos mokykloje yra pagrindinė didaktinė pozicija, formuojanti Lietuvos jaunimo požiūrį į Pilsudskį, nekvestionuotina, kad ši pozicija išlaiko balansą tarp teigiamos ir neigiamos Pilsudskio recepcijos. Autorius neprimeta ir net nesufleruoja jokios pozicijos maršalo atžvilgiu, stengdamasis objektyviai pateikti faktus ir ragindamas jaunuolius patiems daryti išvadas, savarankiškai apmąstyti savo poziciją Valstybės Viršininko atžvilgiu.
Lietuvos lenkų veikėjas Jan Sienkievičius, recenzuodamas aptarą vadovėlį rašė: <i>ypatingai atkreiptinas dėmesys į tai, kaip autorių kolektyvas traktuoja tokią iki šiol skaudžią problemą, kaip lenkų-lietuvių santykiai. (…) Autoriai ne tik atsispyrė pagundai kartoti nuvalkiotus šablonus, bet parodė ir didelę taurumo dozę. Autoriams yra visiškai nebūdingi tautiniai kompleksai Lenkijos atžvilgiu ir garbė jiems, kad to paties nori mokyti Lietuvos jaunimą.
Gana negatyviai maršalo asmenybė pateikiama pagalbinėse istorijos mokymo priemonėse, pvz., „Lietuvos istorijos skaitiniuose (1918–1990)” (1994 m.) Pilsudskis vadinamas imperialistu, B.Banio, V.Kriščiūnienės, A.Skardžiukienės „Visuotinės istorijos užduotys ir testai“, S. Jurkevičiaus pratybų sąsiuvinyje 10 kl. maršalas apibūdinamas kaip diktatorius, kaip 1926 m. gegužės perversmo Lenkijoje organizatorius.
Laukite tęsinio
Nuotraukose;
1, Juzefas Pilsudskis su žmona ir dukromis 1925 m. vasarą Šventininkuose (Trakų r.). Nuotr. iš Ježio Survilos knygos “Zdarzenia, fakty, anegdoty” (Vilnius, 2003)
2. Autorė B. Nanenvič yra Vilniaus pedagoginio universiteto istorijos studijų III kurso studentė. 2001 m. baigė Vilniaus r. Lavoriškių vidurinę mokyklą, domisi tarpukario Vilniaus krašto istorija.

Sena Voruta



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra