Justinas Staugaitis priminė apie Seinų kunigų seminarijos 190 metų įkūrimo jubiliejų

Autorius: Data: 2016-11-08, 18:54 Spausdinti

Justinas Staugaitis priminė apie Seinų kunigų seminarijos 190 metų įkūrimo jubiliejų

 

Petras MAKSIMAVIČIUS, e-ausra.pl

Nors trumpam dar sugrįžkime į renginį, kuris buvo skirtas vysk. Justino Staugaičio 150-osioms gimimo metinėms ir vyko buvusiuose Seinų kunigų seminarijos rūmuose. „Aušros“ 18 nr. vyr. redaktorė Irena Gasperavičiūtė jau rašė apie minėjimo eigą ir prasmę, todėl nekartosiu jos teisingų įžvalgų. Norėčiau labiau dėmesį atkreipti į platesnį minėjimo kontekstą.

Kuo šis minėjimas ir parodos atidarymas buvo išskirtiniai? Visų pirma tuo, kad vyko Seinų kunigų seminarijos įsteigimo 190-ųjų metinių proga, minėjimas suorganizuotas istorinėse seminarijos patalpose ir buvo skirtas ne vien lietuvių bendruomenei, kuriai J. Staugaitis ir taip neblogai pažįstamas, bet ypač tiems, kas domisi Seinų istorija ir dėl įvairių priežasčių XIX–XX a. sandūros šio krašto praeitis jiems mažiau žinoma. Reikia pabrėžti dar vieną svarbų momentą. Minėjimą surengti istoriniuose rūmuose, kuriuose mokėsi vysk. J. Staugaitis, pasiūlė ir paskatino pats Seinų parapijos klebonas Zbignevas Bzdakas (Zbigniew Bzdak). Kodėl visa tai, ką išvardijau, svarbu? Lenkijos istoriografijoje nedaug rasime informacijos apie beveik 100 metų trukusią Seinų kunigų seminarijos veiklą. Daugiau jos lietuvių literatūroje, ypač seminarijos auklėtinių atsiminimuose. Žinoma, yra išlikusių archyvinių dokumentų, tačiau ligi šiol labiausiai jais domėjosi Lietuvos istorikai. Vienas jų, geriausias Seinų kunigų seminarijos praeities žinovas dr. Algimantas Katilius, dalyvavo minėtame renginyje ir skaitė pranešimą.

Kodėl lenkų istorikų dėmesys seminarijos praeičiai nėra didelis? Todėl, kad ši mokymo įstaiga didžiausią vaidmenį suvaidino ne Lenkijos, bet Lietuvos bažnytiniame, kultūriniame, politiniame ir kitokiam gyvenime. Tačiau verta priminti, kad Seinų kunigų seminarijoje mokėsi žinomas, nors kartais kontroversiškai vertinamas, arkivyskupas Romualdas Jalbžikovskis (Romuald Jałbrzykowski). Jo vardu pavadintas dabartinis Seinų miesto muziejus. Seinuose mokėsi taip pat palaimintuoju paskelbtas kun. Mykolas Piaščinskis (Michał Piaszczyński) ir daug kitų iškilių asmenybių. Taigi, atrodo, ir vieniems, ir kitiems yra kuo pasidžiaugti. Tai kodėl tą istorinį pastatą lietuviai vadina Seinų kunigų seminarijos rūmais, o lenkai – dominikonų vienuolynu? Vieni ir kiti teisūs. Dominikonai organizavo jų statybą, o vietos gyventojai, lietuviai ir lenkai, statė, aukojo. Amžiams bėgant rūmai tarnavo ne tik dominikonams. Čia veikė įvairios įstaigos, o kunigų seminarijos gyvavimo laikais jie tiesiog buvo vadinami seminarija. Trūksta platesnio požiūrio į bendrą istoriją. J. Staugaičiui skirtas minėjimas ir buvo bandymas atsakyti į klausimą, kodėl tas pats pastatas skirtingai vadinamas. Tai buvo bandymas parodyti, kad pažindami Seinų kunigų seminarijos istoriją geriau suprasime ir šiuolaikinių lietuvių ir lenkų santykių šiame krašte vingrybes. Juk ligi šiol ypač vietiniame diskurse nusistovėjęs požiūris, kad Seinų kunigų seminarija, XX a. pradžioje tapusi svarbiu lietuvių intelektualiniu centru, kėlė pavojų gyvybingiems šio krašto lenkų interesams. Gal ir kėlė, tačiau į tas grėsmes reikėtų žiūrėti per istorinio proceso prizmę ir laikyti tai intelektualine „grėsme“, o ne „fizine“, kaip dar vis bandoma aiškinti ir bauginti. Man atrodo, kad J. Staugaičio gyvenimo istorija tai aiškiai parodo. Konferencijos metu išskirti trys J. Staugaičio gyvenimo tarpsniai: Seinų kunigų seminarijos klierikas, Lietuvos valstybės statytojas ir vyskupas, ginantis tikinčiųjų ir silpnesniųjų interesus. Visa tai atsispindėjo minėjime.

Parodą surengė LR Seimo Švietimo, kultūros ir mokslo komitetas, o kad ji pasiektų Seinus ir patektų į seminarijos (vienuolyno) rūmus, nemažai prisidėjo LR konsulato Seinuose vadovas V. Stankevičius. Taigi parodą rengė Lietuvos valstybės institucijos, kadangi J. Staugaitis buvo ne tik vyskupas, bet žymiai anksčiau, kol Popiežius įšventino ganytoju, labai aktyviai ir efektyviai dalyvavo atkuriant Lietuvos Nepriklausomybę ir įtvirtinant valstybingumą. J. Staugaitis – Vasario 16-osios, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras. Vėliau ėjo Seimo pirmininko, vicepirmininko pareigas, rengė Lietuvos Konstituciją ir kt.

Minėjime dalyvavo didelis būrys dvasininkų, kadangi J. Staugaitis solidžią duoklę atidavė taip pat Katalikų Bažnyčiai. Eidamas atsakingas valstybėje pareigas, nuolatos pabrėždavo garsiosios Popiežiaus enciklikos Rerum novarum svarbą formuojant valdžios požiūrį į eilinius piliečius, ypač tuos labiau skurstančius, reikalaujančius daugiau dėmesio ir pagalbos. Todėl, tapęs vyskupu, jis steigė ne tik naujas parapijas, bet taip pat globos ir senelių namus, švietimo centrus.

Na ir paskutinis svarbus momentas, susijęs su Seinais. J. Staugaitis mokėsi Seinų kunigų seminarijoje ir būtent čia susiformavo jo esminiai charakterio bruožai, požiūris į žmogų, jo prigimtines teises. Toji aplinka, be jokios abejonės, paveikė jo santykį į tautinę tapatybę, gimtąją kalbą, gimtinę. J. Staugaitis matė ir jautė Seinų krašto išskirtinę padėtį ir čia gyvenančių žmonių nelengvus pasirinkimus. Jam gyvenant ir dirbant Seinuose kilo dviejų tautinių atgimimų bangos, kurios versdavo žmones apsispręsti būti vienoje ar kitoje pusėje. Kartais tai buvo dramatiški sprendimai. Vėliau, baigęs Seinų kunigų seminariją, J. Staugaitis, matyt, bandė tuos procesus subalansuoti. Matydamas, kad trūksta lietuviams švietimo, o kunigams įrankių kelti žmonių solidarumo ir bendruomeniškumo jausmą, ėmėsi įvairių iniciatyvų. 1905 m. jis įsteigia „Žiburio“ draugiją. Draugijos tikslas buvo šviesti lietuvius lietuvybės ir katalikybės dvasia per lietuviškas mokyklas, knygynus, teatrus, koncertus. Jeigu ne jis, vargu ar 1918 m. Seinuose būtų pradėjusi darbą „Žiburio“ gimnazija. 1909–1913 m. J. Staugaitis Seinų mieste redagavo „Vadovą“. Spausdino vyskupijų nurodymus, sprendimus, įvairiems atvejams skirtus pamokslus, žymių teologų kalbas, straipsnius religijos klausimais, maldas, svarstė kalbos dalykus ir kt. Taigi Staugaičio įnašas į Seinų krašto švietimą yra didžiulis.

Po parodos atidarymo jau neformalioje aplinkoje vyko diskusija, kaip buvusios kunigų seminarijos rūmus (vienuolyną) užpildyti „turiniu“. Maloniai nustebino teiginiai, kad toko pobūdžio renginiai ugdo visuomenę, naikina neigiamus stereotipus, kadangi „Seinų visuomenė nieko nežino“ nei apie J. Staugaitį, nei kitas lietuviams svarbias asmenybes.

Išskirtinai reikėtų paminėti Seinų klebono išsakytą mintį, kad apie tokias asmenybes kaip J. Staugaitis reikėtų daugiau pasakoti, ypač jaunimui. Klebonas prašė esant galimybių parengti straipsnius lenkų kalba ir pristatyti plačiai visuomenei Seinų kunigų seminarijos ir jos auklėtinių likimus. Jam pritarė ir Telšių vyskupas Jonas Boruta, ragindamas visada vadovautis Evangelija ir į savo kaimynus žiūrėti kaip į brolius ir seseris bei kartu kurti brolišką ir krikščionišką Europą.

http://e-ausra.pl/2016/10/19/justinas-staugaitis-primine-apie-seinu-kunigu-seminarijos-190-metu-ikurimo-jubilieju/#more-1774

Seinų - Punsko kraštas ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra