Jurgita Žąsinaitė-Gedminienė. Medicinos mokslas ir Gardino karališkoji medicinos mokykla XVIII a. antroje pusėje

Autorius: Data: 2018-03-06, 10:06 Spausdinti

Jurgita Žąsinaitė-Gedminienė. Medicinos mokslas ir Gardino karališkoji medicinos mokykla XVIII a. antroje pusėje

Gardino karališkoji medicinos mokykla, dailininko, LDK paveldo sergėtojo Napoleono Ordos (1807-1883) piešta 1861-aisiais – metu, kuomet pastatas priklausė didikams Czetwertyńskiams (reprodukcija iš monografijos Napoleonas Orda: Senosios Lietuvos architektūros peizažai, sud. Vytautas Levandauskas, Renata Vaičekonytė-Kepežinskienė, Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2006, p. 64).

Jurgita ŽĄSINAITĖ – GEDMINIENĖ, www.voruta.lt

Vienas iš reikšmingiausių Gardino seniūno, karališkųjų ekonomijų administratoriaus, artimo karaliaus Stanislovo Augusto Poniatovskio (1732-1798) bičiulio Antano Tyzenhauzo (1733-1785) įgyvendintų užmojų buvo Gardino karališkosios medicinos mokyklos įkūrimas 1775 m. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad XVIII a. antroje pusėje mediciną imta laikyti bene pasaulietiškiausiu[1] mokslu. Vilniaus universitete per 1781-1803 m. medicina ir su ja susijusios biologija bei chemija buvo sparčiausiai progresuojančios mokslo šakos, iš esmės neturėjusios jokių stipresnių tradicijų. Tokį intensyvų jų augimą ir populiarėjimą sąlygojo didelė medicinos specialistų stoka (dar XVII a. pirmoje pusėje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės šviesuomenė mėgino šią problemą spręsti, inicijuodama medicinos mokyklos steigimą)[2], vaikų, jaunų žmonių mirtingumas, sunkiai gydomų ligų, epidemijų gausa. Medikų ir tinkamų medicinos institucijų trūko ne tik LDK, Lenkijos Karalystėje, bet ir pažangesnės civilizacijos kraštuose. Įpusėjus XVIII a., naujais išradimais ir reformomis garsėjusioje Anglijoje nebuvo ligoninės (jos dažniausiai steigtos pasiturinčių asmenų lėšomis našlaičiams, neturtingoms gimdyvėms ir skurstantiems darbininkams), kuri turėtų vidaus tualetą.[3] Į kibirus rinktos ligonių ir juos slaugančių asmenų išmatos iš ligoninės patalpų buvo nešamos ir pilamos į netoliese iškastą griovį, nuo kurio karštomis dienomis smogiantis tvaikas pasiekdavo ir ligonių palatas. Tokie atmatų grioviai teršė vandenį ir gyvulių ganyklas. Apskritai supratimas apie sanitariją ir higieną Apšvietos amžiuje buvo gana menkas: ligoninėse, kalėjimuose, kareivinėse, neturtėlių, taip pat ir didikų namuose knibždėte knibždėjo parazitų (dažniausiai utėlių ir blakių), ligoniai ir net patys gydytojai ar jiems padedantys asmenys retai kada plaudavo rankas ir taip platino įvairias infekcijas (net maistas imtas ne stalo įrankiais, bet nešvariomis rankomis), ligonių patalynė būdavo keičiama tik retsykiais (už naują reikėdavo susimokėti, o sergantys varguoliai tam pinigų neturėjo), patalpos beveik nevėdintos (ypač šaltaisiais sezonais, kuomet taupyta brangiai kainavusi šiluma).[4] Ligos plisdavo dėl nevirinto vandens, pieno, prastai paruoštos mėsos vartojimo. Nuo bakterinių infekcijų (vidurių šiltinės, dizenterijos) daugiausia kentėjo neturtėliai, kareiviai ir kaliniai. Kaip nurodo XVIII a. Vakarų Europos periodiką analizuojantys tyrinėtojai[5], to meto periodiniuose leidiniuose būta itin daug pranešimų apie mirusius vaikus ir gimdyves. Tokie įrašai liudija, kad minėtoji visuomenės dalis buvo silpniausia ir sunkiai, neretai ir atsainiai gydoma. Jei moteriai grėsdavo priešlaikinis gimdymas ar kūdikis būdavo pernešiojamas, tiek gimdyvę, tiek kūdikį išgelbėti retai kada pavykdavo. Akušerijos mokslo ragavusioms pribuvėjoms, taip pat ir gimdyves prižiūrintiems bendrosios praktikos gydytojams kartais pasisekdavo pakeisti netaisyklingą vaisiaus padėtį gimdoje, tačiau neretai tokios praktikos baigdavosi priešlaikiniu gimdymu, vaisiaus netektimi ar pačios gimdyvės mirtimi. Natūraliai pagimdyti negalinčioms moterims Cezario pjūvis dažniausiai baigdavosi pilvo infekcija (dėl nesterilizuotų instrumentų naudojimo), nukraujavimu, kvėpavimo ir širdies veiklos sutrikimais, naujagimio traumomis, motinos ir kūdikio mirtimis.[6]

Įvairias chirurgines intervencijas XVIII a. atlikdavo ne chirurgijos specialistai[7] (jų ruošta labai mažai, be to, kone visi siųsti į kalėjimus, karo stovyklas, laivus), bet bendrosios praktikos gydytojai. Nepaisant menko profesinio pasirengimo, chirurginės procedūros buvo gana sudėtingos: be įprastesnių kraujo nuleidimo ar žaizdų siuvimo, praktikuota trepanacija (kaukolės arba kaulo ertmės atvėrimo operacija), tonzilektomija (migdolų pašalinimas), litotomija (akmenų šalinimo iš šlapimo pūslės operacija), odos ir krūtų piktybinių auglių pjovimas, amputacija.[8] Vadinamieji chirurgai (LDK ir Lenkijoje žinomi kaip „barzdaskučiai“ ir „cirulnikai“) taip pat traukė bei gydė dantis. Kadangi trūko patikimų anestetikų, pacientams duotas alkoholis arba opijus. Tam, kad ligoniai nenukraujuotų ar kad ištvertų menkai malšinamą skausmą, operaciją reikėdavo atlikti per labai trumpą laiką. Štai XVIII a. garsiausias anglų chirurgas, anatomijos dėstytojas ir kelių veikalų apie žmogaus kūno anatomiją ir osteografiją autorius Williamas Cheseldenas (1688-1752) akmenis iš šlapimo pūslės pašalindavo greičiau nei per vieną minutę, amputuodamas koją užtrukdavo ne ilgiau kaip keturias minutes. Tačiau net ir išskirtinis šio chirurgo profesionalumas negalėjo garantuoti sėkmingos operacijų baigties: beveik kas penktas W. Cheseldeno operuotas pacientas mirdavo dėl infekcijos ar kilusių komplikacijų.[9]

Kalbant apie XVIII a. LDK ir Lenkijos Karalystėje medicinines paslaugas teikusius asmenis, jų visuomeninę ir turtinę padėtį, dera pažymėti, jog dauguma jų buvo vertinami ir gerbiami (tiesa, universitetinį išsilavinimą įgiję gydytojai chirurgų-barzdaskučių sau lygiais nelaikė; diplomuoti medikai neužsiėmė ir chirurgija, nes manė, jog fizinis rankų darbas nėra garbingas), palaikė ryšius su įtakingais LDK žmonėmis (dvariškiais, didikais), miestų elitu, kai kurie net buvo priskiriami turtingiausiems miestiečiams (chirurgų-barzdaskučių darbas buvo labai paklausus ir gerai apmokamas).[10] Ne tik XVIII a., bet ir ankstesniais amžiais chirurgai-barzdaskučiai buvo kone vieninteliai pagalbininkai ištikus traumai ar susirgus. Vykdę traumatologų, odontologų, karo ir teismo medikų darbą, vadinamieji barzdaskučiai būrėsi į cechus[11] (brolijas), taip sukurdami didžiulę medicininių paslaugų monopoliją. Medicinines paslaugas barzdaskučiai teikė ir savo dirbtuvėse, vadinamosiose oficinose (jas buvo galima atpažinti iš barzdaskučių cecho emblemos – prie durų pakabintos varinės lėkštės), ir turgavietėse, ir gatvėse. Nors universitetus baigę medikai dažnai kritikuodavo barzdaskučių gydymo metodus, jų profesinį neišprusimą, šie turėjo mokytis beveik dvylika metų, išlaikyti teorinius bei praktinius egzaminus, kad įgytų teisę savarankiškai gydyti žmones. Būsimus chirurgus egzaminuodavo cecho meistrai. Buvo laikomi anatomijos, patologijos, chirurgijos ir farmakologijos teoriniai egzaminai, po jų reikėjo parodyti praktinius sugebėjimus: išgaląsti žirkles, skustuvą, paruošti flebotomą (prietaisą kraujui nuleisti), pagaminti kelių rūšių tepalus, balzamus, miltelius, pleistrus. Išlaikęs egzaminus, naujasis chirurgas gaudavo brolijos antspaudu patvirtintą diplomą, prisiekdavo miesto rotušėje, jo vardas ir pavardė buvo įrašomi į miesto piliečių knygą.[12]

Žemiausią pakopą iš medicinines paslaugas teikusių asmenų užėmė vaistininkai, medicinos seserys ir pribuvėjos. Darbininkai, menkas pajamas gaunantys žmonės, neįstengdami susimokėti už gydytojo konsultacijas, pagalbos dažniausiai kreipdavosi į didesniame LDK centre[13] dirbusį vaistininką („aptiekorių“). XVIII a. farmacininkai vaistus gamindavo pagal diplomuotų medicinos daktarų nurodymus, paisydami medikamentų receptūros ir gamybos taisyklių. Apskritai XVIII a. pabaiga yra farmacijos mokslo susiformavimo metas. Tuo metu imta standartizuoti vaistininkų ruošimo ir jų darbo organizavimo tvarką, pradėtos siaurinti vaistinių teikiamos paslaugos (iki pat XVIII a. tiek LDK, tiek kituose Europos kraštuose miesto valdžia farmacininkams leisdavo prekiauti ne tik medikamentais, bet ir bakalėjos prekėmis, taip pat įvairiais parfumerijos produktais, alkoholiniais gėrimais).

Dažnai bendraudami su vietos gydytojais, vaistininkai įgydavo nemažai žinių apie ligų diagnostiką, terapiją, anatomiją, chirurgiją. XVIII a. būsimi farmacininkai buvo ruošiami didesnę patirtį turinčių vaistininkų, paprastai tose pačiose vaistinėse, kuriose ir likdavo dirbti. Vaistininko profesiją pasirinkę jaunuoliai (dažniausiai tokį jų pasirinkimą lemdavo tėvų noras) vaistinėse mokėsi apie 7 metus, vėliau dar tiek pat metų turėjo išdirbti vaistininkų padėjėjais. Kaip ir chirurgai-barzdaskučiai, vaistininkai buvo įkūrę savo cechus, kurių nariai (skirtingai nei kitų cechų) privalėjo mokėti lotynų kalbą, taigi ir jų mokiniai, be chemijos, anatomijos, vaistų gamybos žinių, turėjo skaityti ir rašyti lotyniškai. Pasitaikydavo, kad mokiniai savo mokytojų būdavo mušami, marinami badu, verčiami dirbti iki išnaktų. Vaistininkų mokiniai dažniausiai gyveno vaistinės dirbtuvėse, ten, kur laikytos įvairios vaistinės medžiagos ir ruošti medikamentai.[14]

Nors vaistinės ir nesuteikdavo akademinio išsilavinimo ar mokslinio laipsnio[15], bet jose buvo galima rasti nemažai medžiagos apie mediciną, chemiją, naujausius vaistus ir jų gamybą (kai kurių LDK regionuose veikiančių vaistinių bibliotekose buvo literatūros, iš kurios mokėsi Europos universitetų medicinos studentai), taip pat iš kitų kraštų atsiųstų mokslinės profesinės spaudos leidinių[16]. Kiekviena vaistinė turėjo ir svarbiausias farmacininko darbui knygas – vaistų sąvadus, kitaip dar vadinamus dispensatoriumus ir farmakopėjas (viena iš Gardino vaistinių, įkurtų A. Tyzenhauzo lėšomis, turėjo net kelis egzempliorius populiariausių to meto Europoje farmakopėjų[17]).

Nepaisant to, kad vaistininko profesija buvo gerbiama ir teikianti gana dideles pajamas (jas duodavo vienam vaistininkui priklausęs vaistinės, parduotuvės ir smuklės verslas), jaunuoliai iš kilmingų šeimų jos nesirinkdavo. Dar mažiau vertintas akušerių (pribuvėjų) ir medicinos seserų, slaugytojų darbas – šios profesijos atstovės dažniausiai būdavo iš neturtingų šeimų kilusios moterys[18]. To meto laikraščiuose nemažai publikuota pranešimų apie girtaujančias, vagiančias ir paleistuvaujančias slaugytojas, išjuoktas jų darbas, menki gebėjimai, neišsiauklėjimas (iki pat XVIII a. pabaigos mokslas moteriai buvo sunkiai pasiekiamas[19], tinkamo medicininio išsilavinimo neturėjo nei pribuvėjos, nei medicinos seserys). Bijant sergančių namiškių priežiūrą patikėti nepadoraus elgesio moterims, dažnai juos imdavo slaugyti motinos, dukterys, neturtingos giminaitės. Tokios jų pareigos neprieštaravo ir XVIII a. priimtinam moters socialiniam vaidmeniui, matytam tik aiškiai apibrėžtoje šeimos ar giminės erdvėje.

Su tam tikra gydymo praktika XVIII a. antroje pusėje buvo susiję ir po Lietuvos kaimus keliavę svetimšaliai, vadinti „vengrais“. Jie daugiausiai užsiėmė vaistų (itin paklausūs buvo vaistai nuo gumbo ir macicos), liaudies medicinos žinynų prekyba.[20] „Vengrų“ platintuose žinynuose (tie, kuriuos parduodavo LDK ir Lenkijos Karalystės gyventojams, buvo išversti į lenkų kalbą) publikuoti ne tik sveikatai naudingi, bet ir pavojingi gydymo metodai. Pavyzdžiui, nuo pilvo skausmų rekomenduota valgyti muilą, norint atsikratyti gūžio (strumos, skydliaukės padidėjimo) ar išsigydyti anginą, nurodyta liesti pakaruoklį, krečiant drugiui, turėjo padėti gudobelės arbata, asilės pienas, mažo vaiko šlapimas, nuo išdygusio miežio gelbėjo akies trynimas juodo katino uodega, nuo apopleksijos – karvelių kraujas, nuo epilepsijos – vėžlio kraujas, nuo danties skausmo – lydekos akys, o nuo bronchito – iš pelėdos mėsos išvirtas sultinys. XVIII a. antros pusės liaudies medicinos žinynuose dažnai minimi anglų teologo, metodizmo pradininko Johno Wesley‘aus (1703-1791) patarimai, padedantys ištiesinti susisukusias žarnas ir išgydyti geltą. Pirmuoju atveju reikėdavo praryti tris gramus gyvsidabrio, o antruoju ‒ po pėdomis laikyti ugniažolės lapus. Kai kurie žinynuose rekomenduoti vaistai (pvz., digitalis (rusmenės lapų glikozidas), skirtas širdies ligoms gydyti, ar chininas[21] ‒ karščiui ir skausmui malšinti, maliarijos simptomams slopinti) pasveikti išties padėdavo, juos pripažino ir medicininį išsilavinimą turintys specialistai.

Mėginant šviesti visuomenę ir kartu ją apsaugoti nuo įvairaus plauko gydytojų bei jų siūlomų medicininių paslaugų, Vilniaus universitete skaitytos viešos paskaitos iš medicinos, anatomijos, farmacijos sričių. Paskaitos buvo nemokamos, apie jų laiką ir vietą pranešdavo to meto spauda. Daugiausia skelbimų apie rengiamas viešas paskaitas Vilniaus universitete publikuota jėzuito Stefano Łuskinos (1725-1793) redaguotame laikraštyje „Gazeta Warszawska“. Nors laikraštis buvo leidžiamas Varšuvoje, tačiau jame spausdinta daug informacijos apie Vilniaus universitetą. Tam įtakos turėjo paties redaktoriaus sentimentai jį išugdžiusiai mokyklai ir artimi ryšiai su universiteto rektoriumi Martynu Počobutu (1728-1810). Juodu siejo ne tik draugystė, bet ir bendri interesai, ypač domėjimasis astronomija.

XVIII a. antroje pusėje trūkstant medicinos specialistų, itin aktualus tapo jų ruošimo klausimas, parūpęs ir Gardino seniūnui A. Tyzenhauzui. 1775 m. Gardine nusprendęs įkurti karališkąją medicinos mokyklą, jis kviečia joje darbuotis tuo metu jau žinomą medicinos profesorių Jeaną Emmanuelį Gilibertą (1741-1814), Liono medicinos kolegijoje dėsčiusį anatomiją, chirurgiją ir gamtos mokslus (Lione jis buvo įkūręs ir botanikos sodą). Net ir Prancūzijoje J. E. Giliberto ir kitų profesorių dėstomi dalykai bei siūlomi gydymo metodai buvo nauji, keliantys nepasitikėjimą ir baimę. Iki tol čia gydę chirurgai-barzdaskučiai menkai išmanė mediciną bei anatomiją ir bet kokias naujoves vertino itin skeptiškai. Pasklido gandai, kad Liono apylinkėse be žinios dingsta vaikai. Kalbėta, kad juos grobia medicininius eksperimentus darantys Liono profesoriai. Kalbas galėjo pakurstyti ir minėti vietos barzdaskučiai, suvokę, kad artėja jų karjeros pabaiga. Buvo nusiaubta, vėliau iki pamatų sudeginta Liono medicinos kolegija. Žuvo biblioteka, retos augalų ir mineralų kolekcijos, anatomijos preparatai, meno kūriniai. Tik atvykusi kariuomenė išvaikė vis didėjančią įnirtusių fanatikų ir suklaidintų žmonių minią.

Atstačius Liono medicinos kolegiją, J. E. Gilibertas toliau dirbo profesoriumi, įkūrė botanikos sodą. Savo straipsniuose ir knygose jis aštriai kritikavo gydytojų neprofesionalumą, atgyvenusius medikų ruošimo ir darbo metodus. Pasmerkęs chirurgus-barzdaskučius ir jų globėjus, J. E. Gilibertas pateko į sunkią materialinę padėtį. Nepatenkinti vietos gydytojai visaip šaipėsi iš botanikos sodo ir jo šeimininko propaguojamų vaistinių augalų, vadino profesorių žolininku, šluotrišiu, raganiumi, nuteikinėdavo prieš jį pacientus.

1775 m. A. Tyzenhauzui pasiūlius atidaryti medicinos mokyklą Gardine, J. E. Gilibertas nedvejodamas sutiko ir, palikęs gimtinę, su jauna žmona, daugybe knygų ir didžiuliu herbarijumi (apie 3 000 augalų rūšių) atkako į Gardiną. 1776 m. J. E. Gilibertas pasirašė su A. Tyzenhauzu sutartį, kuriai pritarė ir ją finansiškai rėmė karalius Stanislovas Augustas. Be sodo plėtimo, bibliotekos įkūrimo ir kitų darbų, prancūzų mokslininkas įsipareigojo Gardine organizuoti medicinos bei akušerių mokyklas, dirbti medicinos inspektoriumi regione ir vyriausiuoju gydytoju ligoninėje, taip pat atlikti medicininius tyrimus visoje LDK teritorijoje, rengti ir publikuoti mokslinius straipsnius. Mokyklai steigti buvo paskirtas didžiulis žemės sklypas Horodnicoje. Sekant Vakarų Europos kraštuose įkurtų medicinos mokyklų pavyzdžiu, įrengtos patalpos kabinetams, klasės užsiėmimams, mokinių bendrabučiui ir ligoninei. Gardino karališkoje mokykloje mokėsi apie 12-15 mokinių, daugiausia iš bajorų ir miestiečių šeimų, keli – karališkųjų dvarų valstiečių vaikai iš Gardino, Alytaus, Brastos, Šiaulių ekonomijų.

Gardino seniūno ir pažangiomis idėjomis besivadovaujančio Liono mokslininko bendradarbiavimas truko ne vienerius metus. Dažnai su kitais konfliktuojantį A. Tyzenhauzą tenkino išskirtinis J. E. Giliberto darbštumas ir paisymas 1776 m. sutartyje numatytų įsipareigojimų, iš kurių kone visi buvo įvykdyti: sumaniai vadovauta įkurtoms mokykloms, jose dėstyta botanika ir veterinarija, rinkta, sisteminta ir aprašyta krašto augmenija (J. E. Gilibertas pirmasis pradėjo sistemingus vietinės floros tyrimus, atskleidusius iki tol nežinomas augalų, ypač vaistinių, savybes), tirtos užkrečiamos gyvulių ligos, sukaupta vertinga mineralų kolekcija, parengtas penkių tomų veikalas Flora Lituanica inchoata (Lietuvos floros pradmenys, pirmas tomas išspausdintas 1781 m.). 1777 m. J. E. Giliberto įkurtame botanikos sode jau buvo apie 1500 svetimų kraštų augalų rūšių. Čia besilankantys svečiai ir kitų šalių mokslininkai Gardino botanikos sodą laikė vienu iš turtingiausių, įdomiausių ir geriausiai sutvarkytų Europoje.

[1] Europos universitetuose iš dominuojančių pozicijų išstumiami scholastinės filosofijos kursai buvo keičiami pasaulietinėmis disciplinomis: matematika, politika, istorija, medicina. Vilniaus universitete taip pat skatintas pasaulietinių mokslų dėstymas, tam uoliai pritarė jėzuitų konkurentai – pijorų vienuolių mokyklos (žr. Porządek i ustawy Collegii Nobilium Akademii Wileńskiey Societatis Jesu dla informacyi tak ichmośćiów rodźiców, iako też samychże ichmośćiów panów konwiktorów oraz dla pospolitej wszystkim wiadomośći zebrane i do druku podane roku Pańskiego 1762, w Wilnie: w Drukarni J. K. Mći Akademickiey Societatis Jesu, 1762, p. 3-5).

[2] Arnoldas Piročkinas, Algirdas Šidlauskas, Mokslas senajame Vilniaus universitete, Vilnius: Mokslas, 1984, p. 119.

[3] Kirstin Olsen, Daily Life in 18th-Century England, Westport: Greenwood Publishing Group, 1999, p. 295.

[4] William Hunter and the Eighteenth-Century Medical World, red. William Bynum and Roy Porter, Cambridge: Cambridge University Press, 1985, p. 112.

[5] Wilfrid Hindle & Wilfrid Hope Hindle, The Morning Post, 1772-1937: Portrait of a Newspaper, Westport, Connecticut: Greenwood Publishing Group, 1974; Jeremy Black, The English Press in the Eighteenth Century, Kent: Croom Helm Ltd., 1987; Geoffrey Cornfield, The Development of the Provincial Newspaper, 1700-1760, Oxford: Oxford University Press, 1962.

[6] Kirstin Olsen, op. cit., p. 296.

[7] Iki pat 1731 m., kuomet Prancūzijos karalius Liudvikas XV Paryžiuje įkūrė Karališkąją chirurgijos akademiją, chirurgo profesija nebuvo deramai vertinama: chirurgo darbas prilygo pribuvėjų, slaugytojų, gydytojų padėjėjų teikiamoms paslaugoms.

[8] William Hunter and the Eighteenth-Century Medical World, op. cit., p.122-125.

[9] William Hunter and the Eighteenth-Century Medical World, op.cit, p. 117-120.

[10] Викторас Генахович Мицельмахерис, Очерки по истории медицины в Литве, Ленинград: Медицина. Ленинградское отд-ние, 1967, p. 145-200.

[11] Cechai – nuo XV a. veikę tos pačios specialybės (siuvėjų, audėjų, kurpių, kalvių, odos išdirbėjų, mėsininkų, stiklių, puodžių ir kt.) laisvųjų miestų amatininkų susivienijimai, turėję vidaus tvarką reguliuojančius nuostatus (statutą) ir monopolinę teisę gaminti gaminius ir jais prekiauti ar teikti tam tikras paslaugas. Šią teisę cechams suteikdavo miesto magistratas ar valdovas (išleisdamas privilegiją). LDK chirurgų-barzdaskučių cechų teisės ir veikla ne vieną kartą buvo tvirtinamos specialiais karalių ir bažnytinės valdžios aktais. Dar Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Žygimanto Augusto (1520-1572) privilegija numatė teisę bausti gydančius, bet nepriklausančius barzdaskučių cechui asmenis. Kiek vėliau karaliaus Stepono Batoro (1533-1586) privilegija taip pat uždraudė gydyti tiems, kurie nepriklausė barzdaskučių cechams ar neturėjo medicinos daktaro laipsnio (žr. Akty cechów wileńskich, 1495-1759, t. 1-2, Wilno, 1939). Aukščiausią padėtį cechuose užėmė meistrai, žemesnėje pozicijoje buvo pameistriai (meistrų padėjėjai), o žemiausioje – mokiniai. Iš meistrų vieneriems metams buvo renkami du arba keturi senjorai, sudarę cecho valdybą. Meistrai atliko medikų darbus, ruošė pameistrius ir būsimus barzdaskučius. Jaunuoliai, norintys tapti cecho mokiniais, privalėjo sumokėti nustatytą mokestį, įrodyti savo kilmę ir pasižadėti dirbti jį sutinkančio mokyti meistro dirbtuvėse. Mokiniai, prieš tapdami pameistriais, meistrui dirbdavo tris metus (už darbą atlyginimo negaudavo, dar privalėjo mokėti meistrui už mokslą). Meistro vardą gaudavo tik ypatingą darbštumą ir gabumus parodę, puikiai egzaminus išlaikę pameistriai (žr. Społeczno-ideowe aspekty medycyny i nauk przyrodniczych XVIII-XX wieku (Studia z dziejów kultury medycznej, t. 5), red. Bożena Płonka-Syroka, Wrocław: Oficyna Wydawnicza Arboretum, 2002, p. 95-145).

[12] Społeczno-ideowe aspekty medycyny i nauk przyrodniczych XVIII-XX wieku, op. cit., p. 102-189.

[13] Vilniuje, Kaune, Gardine įpusėjus XVIII a. vienu metu veikė net po kelias vaistines.

[14] Making Medicines: A Brief History of Pharmacy and Pharmaceuticals, London: Pharmaceutical Press, 2005, p. 89-91.

[15] Tik XVIII a. pabaigoje Europos universitetuose atsirado farmacijos katedros, greta jų kūrėsi farmacininkų mokslinės draugijos, mokslinė profesinė periodinė spauda. Lietuvos farmakologijos mokslo pradžia laikomi 1795 m., kuomet iš Italijos atvykęs profesorius Josephus Gerardus Sartorius (? – 1799) Lietuvos Vyriausios mokyklos Medicinos kolegijoje pradėjo skaityti farmacijos kursą. Šio mokslininko pradėtą veiklą tęsė chemijos ir medicinos profesorius, Medicinos draugijos įkūrėjas ir maištingosios Nenaudėlių (Šubravcų) draugijos pirmininkas Andrius Sniadeckis (1768-1838).

[16] Lietuvoje pirmasis periodinio leidinio farmacininkams „Pamiętnik Farmaceutyczny Wileński“ numeris išėjo 1820 m. Leidinį redagavo Vilniaus universitete farmakologijos ir farmacijos kursą skaitęs vokiečių profesorius Johannesas Friedrichas Wolfgangas (1776-1859), kuris greta mokslinės ir pedagoginės veiklos dar vadovavo ir universiteto vaistinei (žr. Halina Lichocka, Pamiętnik Farmaceutyczny Wileński 1820-1822. Bibliografia analityczna zawartości, Warszawa: Instytut Historii Nauki, Oświaty i Techniki PAN, 1981).

[17] Turimos omeny Vokietijoje tuolaik populiarios, profesoriaus Johanno Zwelferio (1618-1668) parengtos ir garsaus prancūzų chemiko Nicolaso Lemery (1645-1715) sudarytos farmakopėjos. Beje, lietuviška farmakopėja pasirodė tik 1938 m.

[18] XVIII a. antros pusės Anglijoje pribuvėjas ėmė keisti vyriškos lyties akušerijos specialistai. Jie turėjo medicininį išsilavinimą (dažnai ir universitetinį), tad dirbo daug profesionaliau (žr. Kirstin Olsen, op. cit., p. 128).

[19] Paskutiniaisiais ATR gyvavimo dešimtmečiais merginų išsilavinimas buvo tik pradinis, ir dažniausiai už savas lėšas jį gaudavo vien bajorų luomo atstovės. Jos mokėsi privačiuose pensionuose, prie vienuolynų įsteigtose mokyklose arba namuose prižiūrimos guvernančių. Mokyta religijos, lenkų ir prancūzų kalbų, aritmetikos, šokio meno. Veikė ir laisvųjų valstiečių vaikams (tiek berniukams, tiek mergaitėms) skirtos pradinės mokyklos, tačiau mergaitės jas lankydavo itin retai. Savo krašte aukštesnio už pradinį išsilavinimą nei bajorės, nei juolab valstietės siekti negalėjo (vyrai aukštąjį išsilavinimą įgydavo tiek tuometiniame Vilniaus universitete, tiek kituose Europos universitetuose). Tam įtakos turėjo ir to meto visuomenės palaikyta nuomonė, kad mokslas tvirkina moters asmenybę, kad jis yra žalingesnis net už kūno paleistuvystę (išsamiai moterų švietimą XVIII a. pabaigos Lietuvoje aptaria Olga Mastianica knygoje Pravėrus namų duris: moterų švietimasLietuvoje XVIII a. pabaigoje – XX a. pradžioje, Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla, 2012).

[20] Historia Medycyny, red. Tadeusz Brzeziński, Wydawnictwo Lekarskie PZWL, 2004, p. 89-120.

[21] Tyrinėdamas chininą (chininmedžio žievėje randamą organinį junginį) žymus XVIII a. a. p. vokiečių medikas Samuelis Hahnemannas (1755-1843) pastebėjo, kad jis sukelia į maliariją panašius simptomus. Pats paragavęs chininmedžio žievės, pajuto tuos pačius negalavimus, kuriais skundžiasi maliarija užsikrėtę pacientai. Šis atradimas paskatino Hahnemanną pradėti taikyti visiškai naują to meto medicinoje gydymo metodą: skirti ligoniams tokius medikamentus, kurių sukelti simptomai prilygtų gydomai ligai. Tokia praktika davė pradžią homeopatijai.

Lietuva - Baltarusija , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra