Jurgita Žąsinaitė-Gedminienė. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės atstovų 1793 m. Gardino Seime patriotiniai liudijimai

Autorius: Data: 2018-10-08 , 16:26 Spausdinti

Jurgita Žąsinaitė-Gedminienė. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės atstovų 1793 m. Gardino Seime patriotiniai liudijimai

Tomasz Makowski. 1600 m. graviūra su Gardino panorama. Senoji pilis yra į kairę nuo tilto per Nemuną. www.miestai.net nuotr.

Jurgita ŽĄSINAITĖ – GEDMINIENĖ, www.voruta.lt

1793 m. birželio 17 d. Gardine[1] posėdžiauti pradėję paskutiniojo Abiejų Tautų Respublikos Seimo nariai įvairių tyrinėtojų dažnai vertinami neigiamai, nurodant, kad tai buvę ne itin žinomi to meto veikėjai, tesiekę asmeninės karjeros ir naudos, „tylieji Seimo riteriai“[2]. 1793 m. Gardino Seimas ir jame posėdžiavusių parlamentarų veikla prilyginama Targovicos konfederacijai ir jos iniciatorių žygiams. Tačiau, kaip pažymi istorikė Ramunė Šmigelskytė-Stukienė, konkrečių asmenų atžvilgiu toks požiūris yra klaidingas. Istorikė nurodo, kad į šią problemą dėmesį yra atkreipę lenkų tyrėjai Łukaszas Kądziela ir Dariuszas Rołnikas. Pirmasis – rašydamas Fryderyko Moszyńskio veiklos Gardino Seime studiją, antrasis – aptardamas Lietuvos Brastos konfederacijos maršalo Mykolo Zaleskio moralinę dilemą 1788–1793 m.[3] Gana taikliai skirtį tarp Gardino Seimo ir Targovicos konfederacijos įvardijo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės iždininkas, vienas iš svarbiausių to meto LDK senatorių-ministrų, dalyvavusių ir 1793 m. Gardino Seimo posėdžiuose, Mykolas Kleopas Oginskis (1765-1833). Savo Atsiminimuose aprašydamas 1788-1815 m. įvykius, didelį dėmesį skyrė paskutiniojo ATR Seimo veiklai, pasitelkęs kitų įžvalgas, aiškino, kuo Gardino Seimas skyrėsi nuo Targovicos konfederacijos:

Ne lenkui dera išsakyti savo nuomonę tokiu subtiliu klausimu, tad geriausia pacituoti šia proga ištrauką iš „Trijų Lenkijos padalijimų istorijos“, kurios autorius pastebi, „kad reikia labai tiksliai skirti Targovicos konfederaciją nuo Gardino Seimo. Pastarasis patvirtino padalijimą, bet apsuptas, gąsdinamas kariuomenės, kurią pasikvietė patys konfederacijos vadai, būtent dėl kariuomenės teko nusileisti smurtui ir abiejų valstybių tironiškiems įgeidžiams. Seimas ryžtingai priešinosi iki tol, kol tas pasipriešinimas galėjo pradėti kelti pavojų visos tautos egzistencijai; Targovicos konfederatai nesipriešino niekada. Gardino atstovai liko prie išlaužtos tvirtovės sienos, nors jos ir nebegalėjo ginti, kai kurie norėjo prie jos net mirti; Targovicos konfederatai, sugriovę savo tėvynę, aiškino, kad nebegali jos ginti, ją apleido ir susidėjo su priešu.[4]

Iš 58 į Gardino Seimą išrinktų ar generaliteto paskirtų LDK atstovų net 27 (t. y. 46,5 proc. visų LDK atstovų) buvo aktyvūs konfederacijos dalyviai: Lietuvos generalinės konfederacijos vadovybės nariai, vietinių konfederacijų maršalai bei tarėjai[5]. R. Šmigelskytės-Stukienės atlikta LDK pavietų atstovų Gardino Seime personalinės sudėties analizė rodo, kad dauguma pasiuntinių priklausė vietiniam politiniam elitui: ėjo pareigas žemės ar žemionių teismuose (iš viso 13 pasiuntinių), užėmė kitas pareigybes paviete (7 pasiuntiniai). Taigi paskutiniojo Seimo atstovų rūmų sudėtis iš esmės nesiskyrė nuo įprastos Respublikoje praktikos – tai buvo pastalininkai, pataurininkai, žemės teisėjai, vaiskiai, žodžiu, geri vietos pareigūnai ar kariškiai. Ir tik labai nežymi LDK atstovų rūmų dalis buvo to meto vietinėje visuomenėje nežinomi asmenys.[6]

Aktyvia patriotine laikysena bei aštriais pasisakymais prieš valstybės padalijimą, šalia grupelės kitų to meto aktyvistų, ypač pasižymėjo šie LDK pavietų atstovai: Upytės pasiuntinys, stalininkas Juozapas Kimbaras (1750-1800), Ašmenos atstovas Seime, Ašmenos konfederacijos tarėjas Liudvikas Chodžko (1769-1842), Ašmenos pavieto pasiuntinys, žemės teisėjas Juozapas Kulvietis (gimimo ir mirties datos nežinomos). Upytės atstovas J. Kimbaras priklausė negausiai, opoziciškai nusiteikusiai LDK pasiuntinių grupei ir už savo dažnus pasisakymus, skelbiančius priešiškumą grobikiškai Rusijos ir Prūsijos politikai, ne kartą buvo „drausminamas“ Rusijos ambasadoriaus Respublikoje Jakobo Sieverso (1731-1808).[7] J. Kimbaro sakytos kalbos spausdintos atskirais leidiniais, platintos po visą šalį. J. Sieversui uždraudus J. Kimbaro pasisakymų spausdinimą, žmonės patys tuos tekstus perrašydavo – nemaža dalis jo kalbų išliko amžininkų laiškuose bei atsiminimuose[8]. Garsėjęs kaip vienas iš aktyviausių opozicionierių 1793 m. Gardino Seime J. Kimbaras veikė išvien su Mazovijos ir Palenkės pasiuntiniais. Drauge su jais pasisakė prieš komisijos, turinčios pradėti derybas dėl sąjungos sutarties tarp Respublikos ir Rusijos, sudarymą. Aiškiai nurodė tokios sąjungos pasekmes:

Kadangi susijungus sumiš visokie gyventojai ir jų pelnas, atsiras daugiau neplanuotų išlaidų, prireiks pagalbos, ir šitai yra taip akivaizdu, kad net abejonės nekyla, jog tai sumanyta vienos personos, vienos valdžios, vienu tikslu; taigi Jo Didenybė Karalius, šiandien mus valdantis ir priėmęs tautos ištikimybę, praras sostą, o mes – Respubliką ir Karalių.[9]

Svarstant Rusijos ambasadoriaus 1793 m. liepos mėnesį vieną po kitos Seimui siunčiamas notas, kuriose buvo reikalaujama nedelsiant sudaryti komisiją ir pradėti derybas su Rusija (o kiek vėliau ir su Prūsija), J. Kimbaras viešai pareiškė: „pateiktos notos aiškina mums būtinybę perleisti užimtas provincijas, tačiau to nei patys pripažinti, nei jokių pasiuntinių tokiai užduočiai įgalioti negalime“[10]. Norint apsaugoti save ir savo kolegas nuo visai tautai pražūtingo žingsnio, Seimui siūlyta prisiekti prieš Dievą:

Seimo Nariai! Sekdamas jūsų pavyzdžiu ir jūsų uždegančiu rūpestingumu, siūlau atsikratyti mums su kita nota gresiančių pagundų ir pasielgti tinkamai […]. Seimas turėtų prisiekti prieš Dievą, kad jokiose dalybose directe vel indirecte užimtų provincijų neperleis.[11]

Ašmenos atstovas L. Chodžko, jau Seimo darbo pradžioje perėjęs iš Targovicos konfederacijos vadų (brolių Livonijos vyskupo Juozapo Kosakovskio ir Lietuvos didžiojo etmono Simono Kosakovskio) grupuotės, pasisakiusios už Lietuvos valstybės savarankiškumo stiprinimą padedant Rusijai ir reikalavusios anuliuoti Gegužės 3 d. konstituciją, kaip panaikinusią Lietuvos valstybę, dėl derybų su Rusija ir Prūsija buvo itin kategoriškas:

Du kartus iš Peterburgo ir Berlyno dvarų siųstos notos, reikalaujančios paskirti komisiją, kuri ratifikuotų iš Respublikos atimtus kraštus. […] Štai šitaip, neva su mumis susitarę, nori mūsų tautiečių likimą tvarkyti, ragina, kad svetimšaliams atiduotumėm valdžią ir nuo mylimiausios šalies centro atskirtume tautą; tačiau jei kiekvienas deramai pamąstysime, suvoksime, kad niekas mums nesuteikė tokios teisės savo tautiečius nuo Lenkijos[12] atplėšti. Juk tai liečia jų asmeninius interesus, ir jei atskyrimas bus patvirtintas, mūsų broliai liks didžiai nuskriausti, nebevalios didžiuotis savo pilietiškumu.[13]

Nevengta tiesiai kalbėti apie esamą tautos padėtį, skaudi dabartis lyginta su kadais šlovinga praeitimi:

Kiekvienas gręžiasi atgal į praėjusį laiką, kuomet rūpestingas pilietis, kildamas iš užgriuvusių nelaimių, noriai savo turtą aukojo, spėriai prie Tautos Vėliavos skubėjo, rekrūtus iš savo pusės skyrė ir pakluso viskam, kas tik, jo manymu, išgelbėti galėjo; taigi visi pripažįsta, kad tokia garbinga tauta anuomet laimingesnė buvo, skirtingai nei šiandien liudija likimas. […] Po ketverių laukimo ir vilties metų skaudu pripažinti, kad tauta, labiau nei kada nors anksčiau, yra nuskriausta, savo sūnų apvilta, ginklus praradusi, tamsos apgaubta, prislėgta, paniekinta, per prievartą paaukota, Sąjungininkių grobiu tapusi.[14]

Reflektuota ir skelbta atsakomybė už savo, kaip tautos išrinktojo, žodžius ir veiksmus: „Pati tauta pripažįsta, taip pat jai pritaria ir nusikaltimais nesusitepęs visuomenės teismas, kad skirta mums būti tautos išrinktaisiais, dora ir protu jai atstovauti, idant kaltė mus aplenktų“[15]. Net patyrus prievartą ir smurtą, savų įsipareigojimų neatsisakoma: „Seimo Nariai! Jei žengiant pirmąjį žingsnį gerojo Karaliaus pavyzdys ir jo dorovingumas mus vedė, argi pasitrauksime iš to teisingos garbės kelio vien todėl, kad jis mums kančiomis gali būti grįstas?“[16] Ašmenos žemės teisėjas J. Kulvietis 1793 m. birželį Gardino Seime sakytoje kalboje įspėja, kad įsipareigojimų nevykdymas grasina ne tik savos, bet ir svetimų tautų teismu:

Vykdykime, Riterių Luomai, savo pareigas, neišduokime mūsų brolių pasitikėjimo ir mūsų priedermių. Gerbiami Pasiuntiniai, jų likimai, gerovė ir bėdos yra mums patikėti, būsime nusikaltę Dievui, Broliams, visuotinei sąžinei ir visai Europai mūsų šiandieninio Seimo darbais.[17]

Nepaisant aštrių Seimo opozicijos pasisakymų, komisija buvo sudaryta, o jos nariai nedelsdami turėjo pradėti derybas dėl sutarties su Rusija. Tikėta, kad toji sutartis abiems pusėms užtikrins vienodas teises, garantuos abiejų šalių nepriklausomybę ir žemių integralumą. Komisija privalėjo prisiekti, kad vadovausis ištikimybe, garbe ir sąžine, kad niekada iš nieko nepriims jokios dovanos ir nesusivilios jokiu pažadu. L. Chodžko pasisakyme pabrėžiama, ko tikimasi iš deleguotų komisijos narių: „Atminkite, Gerbiami Delegatai, kad norint išvengti gresiančios nelaimės, daugiau įsipareigojimų prisiimti nevalia. Svarbiausia Pasiuntiniui ‒ sekti sudaryta instrukcija ir nenukrypti nuo išdėstytų normų“[18]. Įvairiose studijose[19], gvildenančiose 1793 m. Gardino Seimo veiklą, minima, kad delegacijai, turinčiai pradėti derybas su Rusija, buvo suteikti labai riboti įgaliojimai. Šitai ypač papiktino Rusijos pasiuntinį Respublikoje J. Sieversą. Nedelsdamas jis įteikė Seimui notą, kurioje buvo aiškinama, kad komisijai būtina duoti tokius įgaliojimus, kurių pakaktų, kad ji galėtų pasirašyti sutartį pagal pristatytą projektą. J. Sieversas įspėjo, kad Seimui atsisakius tai padaryti, grės karinė intervencija, Respublikos iždo areštas, tam tikrų atstovų nekilnojamojo turto sekvestravimas. Išgirdę tokius grasinimus, Seimo nariai pratrūko audringomis kalbomis, negailėjo smerkiančių kaltinimų. Tiesa, dauguma suprato, kad išeities nebėra: „O koks apgailėtinas reikalas! Visa taip meistriškai pateikta, kad nesvarbu, ar mūsų atsakymas bus teigiamas, ar neigiamas, vis tiek Tėvynė pražūčiai bus palikta, tad, kaip sakiau, vien ašarom plūsti belieka […]”.[20]

Iš aptariamų LDK atstovų pasisakymų ryškėja ir pati patriotizmo samprata. Patriotinės deklaracijos, skambėjusios gėdingajame Seime, sakytume, iš esmės prieštarauja žymaus XVIII a. anglų rašytojo, istoriko Samuelio Johnsono (1709-1784) ištartai garsiajai frazei „Patriotism is the last refuge of a scoundrel“ („Patriotizmas yra paskutinė nenaudėlio[21] priebėga“). LDK pasiuntinių kalbose patriotizmas suvokiamas kaip gebėjimas pakilti virš savo asmeninės gerovės, apeinant bet kokią demagogiją ar manipuliavimą žmonių nuomone. Patriotui vienintelis motyvas, lemiantis jo veiklą, – meilė savo šaliai: „Dieve! Tu regi šią širdį, kuriai meilė Tėvynei ir meilė tautiečiams, šiandien nuo mūsų atskirtiems, esti brangiu lobiu; nevalioju nuo savo pareigų nusisukti, o taip pat ir delegacijai neleidžiu“[22]. Bet kokios asmeninės nuostatos, intencijos ar baimės lieka nuošaly, užleisdamos vietą bendriems tautos interesams. Apeliuojama į moralę, pabrėžiamas doros kriterijus:

Dar niekuomet atšiaurios lemties galia nesikėsino į tokius lobius, kokiais yra žmogaus sielos vertybės. Doros ir sveiko proto praradimas visgi taptų mūsų pačių laisva valia nuskintu vaisiumi. Jei vis dar gėdijamės prarasti dorą, neleiskime sau nukrypti nuo kelio, kurį Karalius ir moralė rodo.[23]

Patriotizmui būdingas bendrumo jausmas, kuris pastebimai skiriasi nuo individualaus „aš“ pojūčio. Atkreiptinas dėmesys, kad ir LDK pavietus atstovavę Seimo nariai beveik visada identifikuojasi su dauguma, susitapatina su adresatais: „Visgi pasvarstykime, ar priklauso nuo mūsų galios tokia derybų eiga? Ir ar būsime gerbiami tautų, Karaliui netekus sosto, o tautą nuvedus į baudžiavą?“[24]; arba „Ne pirmą kartą juk tautą alpstančią regime, ne pirmą kartą slegiami nelaimės, sielvarto ir negarbės vaitojame“[25]. Šitokia kalbančiųjų pozicija yra orientuota į besiformuojančią tautinę savimonę, skatinančią ginti daugiau ne monarchą (ypač šiam apleidus tautos interesus), o savo nacionalines vertybes:

Argi galima suderinti pilietiškos širdies rūpestį su ta prievole, kurios susivieniję iš mūsų reikalauja Dvarai[26]? Reikia pamiršti savo būdą ir pareigas arba priešintis tam, kas yra pilietiška dora, ištikimybė savo Tėvynei, ką kiekvienas iš mūsų, pasikliaudami nuojauta ir įsitikinimais, pažįstame kaip meilę artimui.[27]

Patriotiniai jausmai, moralės adoracija efektyviai stiprina žlungančios tėvynės gelbėjimo retoriką:

Kolei dar leidžiama man šioje vietoje kalbėti, privalau skelbti, kad net didžiausias engimas, persekiojimai neturi ir turėti negali tiek galios, idant taurias sielas įveiktų, priverčiant išsižadėti Tėvynės bei savo įsipareigojimų.[28]

XVIII a. pabaigoje patriotizmas dažnai tapatintas su jakobinizmu. ATR ši praktika, inicijuota Rusijos atstovų, turėjo konkrečias priežastis ir tikslus – pateisinti represijas ir kuo greičiau įgyvendinti numatytus uždavinius. Įdomių įžvalgų šia tema pateikia M. K. Oginskis, prisimindamas Smolensko kašteliono Antano Suchodolskio kalbą 1793 m. Gardino Seime:

Kadangi lenkai nesutinka įteisinti smurto aktų, kurie simbolizuoja labiausiai nekenčiamą neteisybę, ypač todėl, kad jie nenori taikstytis su savo teritorijos padalijimu, nes taip reiškiama tik stipriojo teisė, todėl, kad jie ryžtingai gina savo karaliaus prerogatyvas ir tautos privilegijas, todėl, kad jie priešinasi priespaudai, nuo kurios dejuoja ir karalius, ir tauta, despotizmo šalininkai viešai prikiša jiems jakobinizmą, bet lenkai juo bjaurisi… […] Kaip išradingai jakobinizmu pavadintas jo kontrastas – tikras patriotizmas…[29]

Atsiminimų autoriaus nuomone, „kaltinimų jakobinizmu reikėjo tik tam, kad būtų atlikta tai, ką stipresnioji pusė manė esant teisėta, ir jokios kitos valstybės, išskyrus tas, kurios pasidalijo Lenkiją, nebesidomėjo šalimi, kuri Europos politinių jėgų balanse buvo beveik niekas“[30].

LDK atstovų Gardino Seime pasisakymai liudija, kad viešąjį diskursą mėginta grįsti pamatine vienybės samprata, kolektyvine tautos dvasia: „Nejaugi šiandieniniai reikalai visiškai atima mums viltį, nejaugi mūsų kraštui tik kančios ir nelaimės skirtos; turime bent jau patys susivienyti dėl abipusio pasitikėjimo, abipusės santarvės, bendrų jausmų“[31]. Tauta apmąstoma siejant ją su valstybės teritorija ir tam tikromis institucijomis. Svarbiausia bendrumo išraiška ‒ politinė vienybė. Tautos vienybės reikmė išauga grėsmės akivaizdoje: „Tauta! Būki stipri savo vidumi, tikėk, kad nepalaužiamas tvirtumas tik iš išorės slopinamas […]“[32].

LDK atstovų kalbose aktualizuotos ir kiekvieno asmens teisės: laisvė („Nėra abejonės, kad kiekvienas iš mūsų slepia mintis apie bejėgiškumą, tačiau taip pat žinom, kad stiprus laisvės jausmas visuomet ir negandų Tėvynei atneša“[33]), teisėta nuosavybė („Argi nereikia pripažinti to, kad visa atėmė galingosios Valstybės? Esame priversti išsižadėti teisėtos nuosavybės, užleisti gimtas žemes ir atiduoti tautiečius svetimai valdžiai“[34]), saugumas („Nesaugi jaučiasi mūsų tauta, pasibjaurėtini nusikaltimai ją į pavojų stumia“[35]), priešinimasis išnaudojimui („Tautiečiai, pralaimėjimus ir nelaimes atminkit, juk augdami prieš išnaudotojus stiprėjat“[36]). Rūpestis savo teisėmis buvo inspiruotas ne tik „šventos meilės tėvynei“, anot 1793 m. Gardino Seimo veiklą akylai stebėjusio M. K. Oginskio, „beveik visi jo [Seimo – J. G.] nariai dėl savo dvarų geografinės padėties buvo rusų, austrų arba prūsų valdiniai ir turėjo nekokią alternatyvą – arba nusileisti jėgai ir balsuoti prieš savo valią, arba išsižadėti šeimos turto“[37]. Represijų baimė, kiekvieną Seimo posėdžių dieną Rusijos ambasadoriaus demonstruojama „pavyzdinė“ kontrolė („Gardino apylinkėse buvo pilna kariuomenės, mieste įsikūrusi stipri įgula, o visos gatvės taip kruopščiai saugomos, kad niekas, net užsieniečiai, negalėjo išeiti pasivaikščioti už miesto įtvirtinimų, negavę rusų komendanto išduoto leidimo“[38]) versdavo abejoti net ir saviškių veiksmais:

Tačiau kas gi mums gali garantuoti, kad tie pasiuntiniai ar atstovai nepasiduos prievartai ir stengsis vykdyti tai, ką nutars Seimo nariai, priešindamiesi priespaudai, kurią, vos tik prasidėjus Seimui, mūsų kolegoms teko patirti.[39]

Įvairūs nuogąstavimai, abejonės ne vieną Seimo narį vertė keisti savo laikyseną, pereiti iš vienos politinės grupuotės į kitą.[40]

Iš karaliaus Stanislovo Augusto taip pat laukta, kad jis priešinsis nutarimams, keliantiems pavojų šalies nepriklausomybei ir gyventojų pilietinėms teisėms. Regis, vėl sugrįžo pasitikėjimas karaliumi, tam tikra prasme priminęs 1791-uosius, Gegužės 3 d. konstitucijos paskelbimo, laikus[41]. Nepaisant praeityje padarytų Respublikai lemtingų klaidų, karalius traktuotas kaip atsvara anarchijai, tvarkos, teisingumo ir doros valstybėje garantas, silpnesniųjų ir persekiojamųjų gynėjas[42]:

Turime savo pusėj Karalių ‒ dvigubai nuovokesnį, gaivinantį merdinčią Tėvynę ir ištikimą tautai; nepalikime, sūnūs, gerojo tėvo, neieškokime kitos priebėgos, betgi likime prie jo pasitikėdami.[43]

Panašaus pobūdžio panegirika skambėjo ir kiek anksčiau rašytuose, karaliui dedikuotuose proginės poezijos tekstuose. Pavyzdžiu galėtų būti Stanislovo Augusto vardinių proga Gardino moksleivių kurtos eilės:

Minia gausi skirtingų žmonių, skirtingo amžiaus ir luomų,

Betgi visus Karalius tėviškai guodžia, visų yra mylimas.

Vargšai užmiršta nepriteklius ir liūdesį,

Turtingųjų paprasti norai būna išpildyti.[44]

Tėviško karaliaus įvaizdį savo graudingomis kalbomis Seime kūrė ir pats Stanislovas Augustas. M. K. Oginskis, aprašydamas 1793 m. liepos 17 d. Seimo posėdį, cituoja tėviškai savo sūnumis besirūpinančio karaliaus kalbą:

Jums, Seime, reikia įvertinti pavojų, pakibusį virš kelių milijonų Jūsų brolių piliečių, gyvenančių toje šalies dalyje, kurios neketinama mums palikti, galvų, pavojų, dėl kurio gali išnykti lenkų vardas. Mažiausiai man rūpi mano paties likimas, bet mąstau, kas laukia Jūsų… Atsiminkite, kad galite išgelbėti arba pražudyti likusią tautos dalį… Savo vaikus mylintis tėvas privalo neveidmainiaudamas sakyti jiems teisybę.[45]

Tautos išrinktų atstovų ir karaliaus dialoge kartojasi panašios frazės, vienos ir kitos pusės poreikius iliustruojančios motyvacijos:

Šviesiausiasis Karaliau, stebi drauge su mumis rizikingą padėtį Tėvynės, išmintimi pažįsti, kad yra toje Šventovėje rankos, atkeliančios jai karstą, matai, Tėve, raudančius sūnus, ašaromis į Tavo širdį besibeldžiančius. Argi gali būti, kad jautrumui Tavy neatsirastų vietos?! Ar gali būti, kad nenorėtum ginti Tėvynės?! Karaliau! Parodyk tai bent paskutinę jos žlugimo akimirką ‒ drąsiai ir prieš nieką nelenkdamas širdies, nes lengviau iškęsti prievartą, paskutinį kraujo lašą iš mūsų spaudžiančią, nei matyti žūstančius Tėvynės sūnus.[46]

J. Kimbaras irgi ragino karalių, kad šis eitų teisingu keliu, savo pavyzdžiu rodytų narsą bei pasiryžimą, patarimais šviestų juo tikinčių žmonių mintis[47]. Į karalių kreiptasi kaip į pagarbos vertą vedlį:

Šviesiausiasis Valdove! Tavo balso įkvėpti ir Tavo pavyzdžiu sekdami, žengėme pirmąjį žingsnį, kaip kad dorovingiems tautos atstovams derėjo. Malonu mums bus Tavo pastangas ir Tavo vadovavimą mūsų garbingiems broliams persakyt, malonu bus Senatui ir pritariančiam Riterių Luomui pareikšt apie Tavo ryžtą, kuris šiandien greta sielvarto pilietišką širdį paguodos pripildo.[48]

Seimo dauguma, kartu ir opozicija, prasidėjus posėdžiams, karaliui rodė pasitikėjimą, jį palaikė. 1793 m. liepą, J. Sieversui įsakius nebemokėti karaliui išmokų, skirtų iš valstybės iždo, didžioji dalis Seimo narių iš savo asmeninių lėšų pasiūlė karaliui priimti penkis šimtus tūkstančių Lenkijos auksinų[49]. Pasipiktinęs tokiu protesto ženklan rodomu atstovų dosnumu, Rusijos ambasadorius sekvestravo kai kurių Seimo narių dvarus ir net kelis liepė suimti. Po šio susidorojimo daugumos vaivadijų ir pavietų atstovai atsisakė vykti į Seimą ir dalyvauti posėdžiuose. Buvo paskelbtas manifestas, kuriame protestuota dėl svetimos valstybės prievartos ir smurto prieš laisvos bei nepriklausomos tautos atstovus. Atsakomybę raginta prisiimti visiems parlamentarams:

Šiandieninė mano kalba yra išbudinta didžių jausmų, ir jums, Šviesiausieji Seimo Nariai, dera atsakyti už tai, kad mūsų kolegos, vaivadijų, pavietų ir dvarų atstovai yra areštuoti. Tas pasibaisėtinas poelgis turi sudrebinti kiekvieno piliečio jautrią širdį. […] Ko toliau galime tikėtis ir kokių rezultatų pasieksime besirūpindami Tėvynės gerove – kiekvienas lengvai galime nuspėti.[50]

Rusijos ambasadoriui primygtinai reikalaujant, kad Seimas kuo greičiau pasirašytų sąjungos sutartį, prisiminta priesaika išsaugoti Respublikos integralumą, ir tai, kad pritarimas sutarčiai su Rusija reikštų tos priesaikos sulaužymą ir tėvynės išdavimą. Kilusį įkarštį mėgino gesinti karalius, ragindamas elgtis santūriai ir atsakingai įvertinti pavojų, pakibusį virš kelių milijonų tautiečių galvų. Jis vardijo nelaimes, kurių galima sulaukti, nepaklūstant galingos valstybės reikalavimams. Toks karaliaus racionalus atsargumas užuot nuraminęs įaudrintas aistras, tik dar labiau jas pakurstė. Stanislovas Augustas susilaukė tiesioginių kaltinimų dėl savo silpnumo ir nesirūpinimo tautos šlove bei garbe, atvirai kalbėta, kad karalius parsidavė Rusijos monarchei ir nori užtraukti gėdą Seimui. Upytės atstovas J. Kimbaras be užuolankų dėstė žlungančios Respublikos valdovui:

Karaliau, kas gi tau iš tos karūnos, gėdingai nupirktos? Visa Europa kalba, kad už ją esi skolingas imperatorei. Taigi parodyk dabar pasauliui, kad tai ‒ netiesa! Vesk mus į Sibirą, jo žavesys mums patiks!..[51]

Po šių žodžių Seimo salėje pasigirdo ryžtingi šūksniai: „Į Sibirą, į Sibirą! Vesk mus į Sibirą!“. Vienas iš LDK pasiuntinių Augustinas Karskis (gimimo ir mirties datos nežinomos) riktelėjo, kad jei atsiras nors kuris, išdrįsiantis pritarti sutarčiai su uzurpatoriais, jis pats parodysiąs, kokio likimo nusipelno išdavikas. Į tokius Seimo narių išpuolius netruko sureaguoti uolusis Rusijos pasiuntinys Respublikoje J. Sieversas. Seimui įteiktoje notoje jis kaltino atstovus didžia nepagarba karaliui bei netinkamu atstovavimu tautai ir nurodė, kad visa tai kilo dėl šalyje vis drąsiau propaguojamo jakobinizmo. Pareikšdamas, kad rūpinasi tvarka ir saugumu, įsakė apsupti karaliaus pilį. Dauguma Seimo narių tokiam spaudimui nepasidavė ‒ viešai pasisakė, kad nusileidus grasinimams, bus prarasta ne tik savo tautos, bet ir tų valstybių, iš kurių prašyta pagalbos, pagarba. Nesiliovė prakeiksmai ir pačiam karaliui. Kalbėta, kad jis tėra tik instrumentas, kuriuo Rusijos imperatorė naudojasi siekdama sutartimis įteisinti šalies padalijimą. Kai kurių kaltinimai buvo itin griežti ir smerkiantys. Įsimintiniausiu amžininkai vadina J. Kimbaro pasisakymą. 1793 m. rugpjūtį sakytoje kalboje jis tokiais žodžiais kreipėsi į karalių:

Matau, Karaliau, į sostą atėjai išdavysčių ir geidulių keliu, karaliauji parsidavęs ir baigsi nešlovėj. Savo gyvenimą moterims iššvaistei, o Tėvynėje vien vaidams, tokiems, kokius dabar girdime, klestėti leidai. Tad tegul dabar tavo numylėtinės su tokiu pat gailesčiu, su kokiu tu Tėvynę kapan įstūmei, tave paslepia. Dėl nieko nedrebu ir nieko nebijau, tiesą sakau – esi išdavikas.[52]

1793 m. rugpjūtį po audringo Gardino Seimo posėdžio J. Sieverso įsakymu rusų kariai suėmė keturis parlamentarus. Pasipiktinę LDK ir Lenkijos Karalystės atstovai kitą dieną priėmė rezoliuciją nepradėti posėdžio ir vetuoti bet kokias diskusijas. Seimo salėje tvyrojo menkiausio judesio netrikdoma tyla. Seimo maršalka Stanislovas Kostka Bielinskis (?–1812) tris kartus pakartojo klausimą, ar Seimas sutinka, kad komisija pasirašytų sutartį su Prūsijos karaliumi. Nenuskambėjus jokiam atsakymui, tylėjimas priimtas kaip sutikimas.

LDK atstovai, mėginę Respublikos laisvę ginti patriotinėmis kalbomis, ir vėliau liko ištikimi savo pažiūroms. Gardino Seimui 1793 m. rudenį perdavus valdžią Nuolatinei tarybai ir baigus darbą, negausios LDK pasiuntinių grupės nariai[53] prisijungė prie 1794 m. Tado Kosciuškos (1746-1817) vadovaujamo sukilimo.

[1] 1793 m. sausio 23d. Rusijai su Prūsija Peterburge pasirašius ATR antrojo padalijimo aktą, tų pačių metų birželio 17 d. Gardine buvo sušauktas Respublikos Seimas, turėjęs patvirtinti šį padalijimą.

[2] Jan Wąsicki, Konfederacja Targowicka i ostatni Sejm Rzeczypospolitej z 1793 roku. Studium historyczno-prawne, Poznań: Poznańskie Towarzystwo Przyjaciół Nauk, 1952, p. 68.

[3] Ramunė Šmigelskytė-Stukienė, „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės atstovai paskutiniajame Abiejų Tautų Respublikos Seime. Politinio pasirinkimo problema“, in: http://www.parlamentostudijos.lt/Nr5/5_istorija_Stukiene.htm, žiūrėta 2018 08 09.

[4] Mykolas Kleopas Oginskis, Atsiminimai. Apie Lenkiją ir lenkus nuo 1788 iki 1815 metų pabaigos, t. 1, iš prancūzų k. vertė Virginijus Baranauskas, Vilnius: Regionų kultūrinių iniciatyvų centras, 2007, p.163.

[5] Ramunė Šmigelskytė-Stukienė, op. cit.

[6] Ibid.

[7] Viename iš Seimo posėdžių be užuolankų įvardijęs pagrindinį Jakaterinos II siekį Respublikoje ‒ paversti ATR Rusijos provincija, J. Kimbaras J. Sieverso įsakymu buvo suimtas. Išlaisvintas tik įsikišus Livonijos vyskupui Juozapui Kosakovskiui (Plačiau žr. Andrzej Zahorski, „Kimbar Józef“ in: Polski Słownik Biograficzny, t. 12, Wrocław: PAN, 1966, p. 456.)

[8] Ibid., p. 457.

[9] Józef Kimbar, Głos Jaśnie Wielmożnego Imć Pana Kimbara Stolnika i Posła Powiatu Upickiego na Sesyi Sejmowej dnia 1 lipca w Grodnie miany, Grodno, 1793, ЦНБ, f. 23.

[10] Ibid.

[11] Józef Kimbar , Głos Jaśnie Wielmożnego Józefa Kimbara Stolnika i Posła Powiatu Upickiego dnia 24 juni na Sesyi Sejmowej w Grodnie miany, Grodno, 1793, ЦНБ, f. 23.

[12] Lenkijos ir ATR pavadinimai 1793 m. Gardino Seimo narių pasisakymuose vartoti sinonimiškai.

[13] Ludwik Chodźko, Mowa Jaśnie Wielmożnego JP Ludwika Chodźki Posła Pttu Oszmiańskiego na Sesyi Sejmowej dnia 24 czerwca 1793 roku w Grodnie miany, Grodno, 1793, BUW, f. 4-261.

[14] Józef Kimbar , Głos dnia 24 juni, op. cit.

[15] Ibid.

[16] Ibid.

[17] Józef Kulwiec, Przekonanie Jaśnie Wielmożnego Imć Pana Józefa Kulwieca Sędziego Ziem i Posła Pttu Oszmian. W czasie przychodzącej materyi o danie deputacyi do ostatecznego udecydowania [na marginesie ręcznie dopisane: 26 juni], Grodno, 1793, НББ, ОФХ-31.

[18] Ludwik Chodźko, Mowa dnia 24 czerwca, op. cit.

[19] Евстафий Филаретович Орловский, Очерки истории города Гродна, Гродно: Типография Губернского Правления, 1889; Józef Jodkowski, Grodno, Wilno, 1923, Дмитрий Иванович Иловайский, Гродненский сейм 1793 года. Последний сейм Речи Посполитой, Москва: Университетская Типография (Катков и Ко), 1870.

[20] Ludwik Chodźko, Przymówienie się Jaśnie Wielmożnego Imci Pana Ludwika Chodźki Posła Pttu Oszmiańskiego na Sesyi Sejmowej dnia 5 lipca 1793 roku w Grodnie, Grodno, 1793, BUW, f. 4-264.

[21] „Nenaudėliu“ S. Johnsonas vadina tą, kuris savo interesus gina paslapčia, iš pasalų, o kai yra demaskuojamas, ima tvirtinti, kad tuos interesus gina iš meilės tėvynei.

[22] Józef Kimbar , Głos dnia 24 juni, op. cit.

[23] Ibid.

[24] Józef Kimbar, Głos dnia 1 lipca, op.cit.

[25] Józef Kulwiec, op. cit.

[26] Turima galvoje Rusija su Prūsija.

[27] Józef Kimbar, Głos Jaśnie Wielmożnego Józefa Kimbara Stolnika i Posła Powiatu Upickiego dnia 26 juni roku 1793 na Sesyi Sejmowej w Grodnie miany, Grodno, 1793, ЦНБ, f. 23.

[28] Józef Kimbar, Głos JW Kimbara Posła Pttu Upickiego dnia 2 lipca miany, Grodno, 1793, ЦНБ, f. 23.

[29] Mykolas Kleopas Oginskis, op. cit., p. 162.

[30] Ibid.

[31] Józef Kulwiec, op. cit.

[32] Ludwik Chodźko, Mowa dnia 24 czerwca, op. cit.

[33] Ludwik Chodźko, Głos Jaśnie Wielmożnego Imć Pana Ludwika Chodźki Posła Powiatu Oszmiańskiego na Sesyi Sejmowej dnia 3 lipca 1793 roku w Grodnie miany, Grodno, 1793, BUW, f. 4-263.

[34] Józef Kimbar, Głos dnia 26 juni, op.cit.

[35] Ibid.

[36] Józef Kulwiec, op.cit.

[37] Mykolas Kleopas Oginskis, op.cit., p. 152.

[38] Ibid., p. 147.

[39] Józef Kimbar, Głos dnia 26 juni, op. cit.

[40] Išsamus LDK pasiuntinių pasiskirstymas pagal 1793 m. Seime vyraujančias politines grupuotes yra pateiktas Šmigelskytės-Stukienės straipsnyje „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės atstovai paskutiniajame Abiejų Tautų Respublikos Seime. Politinio pasirinkimo problema“, op. cit.

[41] Darius Kuolys, analitinėje studijoje „Kovos dėl Respublikos: Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės saulėlydžio patirtis“ apžvelgdamas Stanislovo Augusto veiklos ypatumus, pažymi, jog „Gegužės 3-iosios konstitucija pagaliau pelnė Stanislovui Augustui ir jo valdomai Respublikai seniai siektą pripažinimą Apšvietos Europoje. Ją kaip didį gėrį, viešojo gėrio tyriausią pavidalą 1791-ųjų rugpjūtį išleistame veikale Naujųjų vigų kreipimasis į senuosius (Appeal from the New to the Old Whigs) sveikino britų politikas ir filosofas Edmundas Burke’as (1729–1797). Paryžiaus politiniuose klubuose buvo keliami tostai už Stanislovą Augustą – karalių pilietį, Respublikos valdovas lygintas su J. J. Rousseau, šlovintas eilėmis kaip karalius žmogus. Didelio atgarsio Konstitucija sulaukė ir Jungtinėse Amerikos Valstijose. […] Konstitucija laikytina esmine politine Stanislovo Augusto pergale. Jos išsižadėjimas – istoriniu paskutinio Lenkijos ir Lietuvos karaliaus pralaimėjimu“ (žr. Darius Kuolys, „Kovos dėl Respublikos: Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės saulėlydžio patirtis“, in: Senoji Lietuvos literatūra, kn. 24, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2007, p. 205-207).

[42] Anna Grześkowiak-Krwawicz, „Czy król potrzebny jest w Republice? Polscy pisarze polityczni wieku XVIII o miejscu i roli monarchy w Rzeczypospolitej“, in: Dwór a kraj. Między centrum a peryferiami władzy, Krakow: Zamek Królewski na Wawelu, 2003, p. 475.

[43] Ludwik Chodźko, Mowa dnia 24 czerwca, op. cit.

[44] Wiersz w Dzień Dorocznej Pamiątki Imienin Najjasniejszego Pana Stanisława Augusta od Młodzi Szkoł Grodzienskich Uprzeyme Monarsze Swemu Powinszowanie Oświadczający, R. 1777, D. 8 Maja, w Grodnie, w Drukarni J.K.M., MAB, L-18/2-7.

[45] Mykolas Kleopas Oginskis, op. cit., p. 146.

[46] Ludwik Chodźko, Przymówienie dnia 5 lipca, op. cit.

[47] Józef Kimbar , Głos dnia 24 juni, op. cit.

[48] Ibid.

[49] Mykolas Kleopas Oginskis, op. cit., p. 142.

[50] Józef Kimbar, Głos dnia 2 lipca, op. cit.

[51] Józef Kimbar, Głos Jaśnie Wielmożnego Imć Pana Kimbara Stolnika i Posła Powiatu Upickiego na Sesyi Sejmowej dnia 15 lipca w Grodnie miany, Grodno, 1793, ЦНБ, f. 23.

[52] Józef Kimbar, Głos JW Kimbara Posła Pttu Upickiego dnia 24 sierpnia miany, Grodno, 1793, ЦНБ, f. 23.

[53] Buvusį Upytės pasiuntinį J. Kimbarą T. Kosciuška 1794 m. liepos 15 d. paskyrė papulkininkiu. Ašmenos atstovas L. Chodžko priklausė Jokūbo Jasinskio (1761-1794) vadovaujamai LDK sukilėlių kariuomenei, jam suteiktas majoro laipsnis. Apie kito Ašmenos atstovo J. Kulviečio veiklą, prasidėjus 1794 m. sukilimui, duomenų kol kas nerasta.

Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė , , ,



Post Your Comments

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra