Jurgita Žąsinaitė-Gedminienė. Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę menantis Naujasis pasaulis – Skansenas Gardine

Autorius: Data: 2020-03-12 , 09:07 Spausdinti

Jurgita Žąsinaitė-Gedminienė. Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę menantis Naujasis pasaulis – Skansenas Gardine

Gardino Naujasis pasaulis. Autorės nuotr.

Jurgita ŽĄSINAITĖ-GEDMINIENĖ, www.voruta.lt

Kasmet savo šimtametį veidą keičiančiame Gardine įsikūręs dar seniūno Antano Tyzenhauzo (1733-1785) laikais pradėtas statyti Naujasis pasaulis. Tai – vienas unikaliausių miesto rajonų, esantis vos per kelius žingsnius nuo centro (tarp M. Gorkio ir E. Ožeškovos gatvių), jame glaudžiasi XVIII, XIX, XX a. statiniai, pastabiai akiai regimi čia kadais gyvenusių lenkų, žydų, totorių, rusų, ukrainiečių tradicijų bei papročių įrašai.

Gardino Naujasis pasaulis turi ir kitą pavadinimą. Šio savito miesto kvartalo išsaugojimu besirūpinantys istorikai, kraštotyrininkai, architektai, prilygina jį švedų Skansenui (Stokholme esančiam etnografiniam muziejui-miesteliui po atviru dangumi). Beje, Skansenu vadinamos ir dešiniajame Neries krante esančios Vilniaus Šnipiškės, besidriekiančios S. Fino, Giedraičių, Šilutės, Krokuvos, Daugėliškio, Širvintų, Saracėnų, Kalvarijų gatvėmis. Čia dar išlikę 1880-1930 m. statyti liaudiško tipo mediniai namai, kai kur matomas senovinis grindinys ar vis dar saugomos didžialapės ir mažalapės liepos. Visgi kaip ir Gardino Naująjį pasaulį, taip ir Vilniaus Šnipiškes, Skansenu ar muziejumi po atviru dangumi galima vadinti tik iš dalies. Šių kadais Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei priklausiusių miestų istorinės teritorijos, skirtingai nei Stokholme įkurtas Skansenas ar net mūsų lietuviškosios Rumšiškės, nėra negyvenamos, muziejinės erdvės. Tiek Naujajame pasaulyje, tiek Šnipiškėse stovi iš kartos į kartą paveldimi gyvenamieji namai, kiemuose šurmuliuoja vaikai.

Tokį patį Naujojo pasaulio pavadinimą turi ir Varšuvoje esanti gatvė, tiesa, Gardino Naujajame pasaulyje išlikę statiniai yra senesni, siekia XVIII a. antrąją pusę.

Naujojo pasaulio statybas Gardine pradėjo šiame mieste 1765-1780 m. seniūnavęs A. Tyzenhauzas. Pirmieji namai čia statyti dar 1770 m. Tačiau intensyviausiai šis miesto kvartalas ima augti XIX a. antroje pusėje, čia apsigyvenus didikams Druckiams-Liubeckiams. Pastarieji apytikriai XIX a. viduryje įsigyja šiaurės rytinėje Gardino miesto dalyje Stanislovavo priemiestyje XVIII a. 7-8 dešimtmečiais pastatytą karališkąją Stanislovo Augusto Poniatovskio užmiesčio rezidenciją. Dvaro sodyba dar buvo vadinama Stanislovavo vardu. Rezidenciją karaliui pagal garsaus architekto Giuseppe de Sacco (plačiau apie jį žr. 3 p.) iš Veronos projektą pastatė Gardino seniūnas A. Tyzenhauzas. Druckiams-Liubeckiams dvaras priklausė iki 1939 m. Vienas iš žymiausių Druckių-Liubeckių atstovų ir dvaro valdytojų buvo Pranciškus Ksaveras Druckis-Liubeckis (1778-1846). Kilęs iš LDK kunigaikščių Druckių giminės, 1812 m. buvo Gardino gubernijos maršalka. 1813-1815 m. Varšuvos kunigaikštystės Laikinosios aukščiausiosios tarybos, 1815 m. Lenkijos karalystės Laikinosios vyriausybės narys. 1821-1830 m. iždo ministras. Išieškojęs mokesčių skolas, išplėtęs valstybinį monopolį, labai padidino iždo pajamas. Rūpinosi pramonės, ypač kasybos ir metalurgijos, užsienio prekybos plėtra. 1828 m. P. K. Druckis-Liubeckis įkūrė Lenkijos banką. Buvo prorusiškos orientacijos, 1830-1831 sukilimo priešininkas. Nuo 1832 m. ėjo Rusijos imperijos Valstybės tarybos nario pareigas.

XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje Stanislovavo dvaro sodyba priklausė 1913 m. tragiškai žuvusiam Vladislovui Druckiui-Liubeckiui.

Artėjant Pirmajam pasauliniam karui, ant kadais garsios, daug garbių svečių priėmusios rezidencijos buvo numesta bomba. Tiesa, dvaras nebuvo visiškai sugriautas, tik apgadintas. Tačiau nuo to laiko visa dvaro didybė dingo, jame dažnai šmėžuodavo kareiviai, ištaigūs kambariai virto ginklų, atsargų sandėliais.

Stanislovavo  dvaro  sodyba XX a.pradžia.  Autorės nuotr.

Po Pirmojo pasaulinio karo Stanislovavas atiteko Jonui Druckiui-Liubeckiui. Šis Gardine retai viešėdavo, daugiausia laiko praleisdavo Teresine prie Varšuvos.

1939 m. karališkame dvare buvo įsteigtas pirmasis Gardino rajone kolūkis. O vokiečių okupacijos metu čia veikė žmones į darbus Vokietijoje rinkęs Arbeitsamtas (liet. darbo birža). Po Antrojo pasaulinio karo rūmai buvo perstatyti, užmūrytas portikas pagrindiniame fasade ir antras aukštas rūmų šoniniuose sparnuose. Rūmuose įsikūrė žemės ūkio mokykla. Dabar veikia augalininkystės institutas.

Stanislovavo  dvaro sodybos alėja (Meilės alėja) XX a.pradžia.  Autorės nuotr.

Naujajame pasaulyje kiek tolėliau nuo Stanislovavo, arčiau E. Ožeškovos g., tiesiasi neilga Botanikos gatvelė. Kadais ji priklausė A. Tyznhauzo statytai Gorodnicai[1] – XVIII a. antrosios pusės Gardino priemiesčiui, jame seniūnas planavo statyti ne vieną dešimtį manufaktūrų. Beje, baimindamasis, kad Gorodnicoje manufaktūroms neužteks vietos, Gardino seniūnas 1774 m. jas pradėjo steigti Lososnoje[2]. Kaip nurodo A. Tyzenhauzo veiklą tyręs Igoris Trusowas, Lososnoje buvo pastatyta ne mažiau kaip 15 įvairios paskirties pastatų. Iš Gorodnicos čia buvo perkeltos audimo, šilko manufaktūros, taip pat veikė aukso fabrikas, buvo net kelios gelumbės audyklos bei gelumbės dažykla.[3] Pačioje Gorodnicoje A. Tyzenhauzas pasistatydino didžiulę rezidenciją ir, svajodamas suteikti miestui tikros Lietuvos sostinės statusą, nemažai prisidėjo, kad Gardinan iš Vilniaus būtų perkeltas LDK Vyriausiasis Tribunolas bei Iždo komisija. Gorodnica garsėjo modernia, Vakarų Europos miestams prilygstančia architektūra. Žinoma, nebuvo apsieita be kvalifikuotų architektų ir tam darbui parengtų darbininkų. Kaip užsimena vienas kitas šaltinis[4], „didžiojo, savo laiką peraugusio reformatoriaus“ A. Tyzenhauzo dešinioji ranka buvo jau minėtas garsusis italų architektas, vienas pirmųjų LDK propagavusių klasicizmo stilių G. de Sacco. Deja, apie šią asmenybę ne tik lietuviškuose, bet ir baltarusiškuose šaltiniuose išsamių žinių nėra. Surankiojus faktus iš įvairiausių enciklopedijų bei aptariamą epochą analizuojančių straipsnių, išeitų vos keli biograminiai štrichai. G. de Sacco gimė 1735 m. Veronoje (Italijoje); mirė 1798 m. (vieta nežinoma); nuo 1773 m. dirbo A. Tyzenhauzo dvaro architektu Gardine, buvo vyriausiasis karališkųjų manufaktūrų architektas, statybininkų mokyklos administratorius. Dar prieš G. de Sacco vyriausiojo Gardino architekto vietą užėmė iš Drezdeno atvykęs Johannas Georgas Möseris, kurio darbai įnoringojo A. Tyzenhauzo netenkino. Pasak baltarusių architekto Valentino Kalnino, pirmuosius Gorodnicos statinius greičiausiai suprojektavo J. G. Möseris.[5] Tikėtina, kad ir Gorodnicos planą sudarė ne vėliau projektavimo darbų ėmęsis G. de. Sacco, bet J. G. Möseris. A. Tyzenhauzo veiklą vertinančiose studijose nurodoma, kad J. G. Möseris pats nutraukė darbų sutartį, nes Gardino seniūnas mokėjo mažai ir nuolat vėluodamas, o reikalavo daug ir ne pagal galimybes.[6] I. G. Gibianskio studijoje, kurioje A. Tyzenhauzui priskiriamos gana neigiamos charakteristikos (“despotas”, “išnaudotojas”, “avantiūristas”), pažymima, jog be J. G. Möserio, Gardine darbavosi ir daugiau architektų, tačiau nei vienas reikliam seniūnui neįtikęs ir ilgesniam laikui neužsibuvęs. Su G. de Sacco A. Tyzenhauzas elgėsi daug pagarbiau nei su kitais samdytais darbuotojais. Tokią seniūno pagarbą ar baimę inspiravo kelios priežastys: naujasis architektas buvo kilmingos šeimos palikuonis, jis bičiuliavosi su tokiais įtakingais didikais kaip Chreptavičiai, Valavičiai, be to, priklausė karaliaus Stanislovo Augusto Poniatovskio (1732-1798) suburtai mažajai draugijai, buvo Gardino masonų ložės narys (kaip ir pats A. Tyzenhauzas bei Stanislovas Augustas).

Stanislovavo dvaro sodyba  2019 m.  Autorės nuotr.

Naujajame pasaulyje vingiuojanti Botanikos gatvė tokį pavadinimą gavo XVIII a. antroje pusėje. Ji taip buvo pavadinta pirmojo botanikos sodo LDK įkūrėjo Jeano Emmanuelio Giliberto (1741-1814) garbei. Jį A. Tyzenhauzas į Gardiną pasikviečia iš Liono. 1775 m. Gardino seniūnas J. E. Gilibertui pasiūlo seimų mieste atidaryti medicinos mokyklą. J. E. Gilibertas nedvejodamas sutinka ir, palikęs gimtinę, su jauna žmona, daugybe knygų ir didžiuliu herbarijumi (apie 3 000 augalų rūšių) atkanka į Gardiną. 1776 m. su A. Tyzenhauzu pasirašo sutartį, kuriai pritarė ir ją finansiškai rėmė karalius Stanislovas Augustas. Be sodo plėtimo, bibliotekos įkūrimo ir kitų darbų, prancūzų mokslininkas įsipareigojo Gardine organizuoti medicinos bei akušerių mokyklas, dirbti medicinos inspektoriumi regione ir vyriausiuoju gydytoju ligoninėje, taip pat atlikti medicininius tyrimus visoje LDK teritorijoje, rengti ir publikuoti mokslinius straipsnius. Mokyklai steigti buvo paskirtas didžiulis žemės sklypas Gorodnicoje. Sekant Vakarų Europos kraštuose įkurtų medicinos mokyklų pavyzdžiu, įrengtos patalpos kabinetams, klasės užsiėmimams, mokinių bendrabučiui ir ligoninei. Gardino karališkoje mokykloje mokėsi apie 12-15 mokinių, daugiausia iš bajorų ir miestiečių šeimų, keli – karališkųjų dvarų valstiečių vaikai iš Gardino, Alytaus, Brastos, Šiaulių ekonomijų.

Kita įsimintina Naujojo pasaulio gatvė – Akademinė. Ji prasideda nuo sankirtos su E. Ožeškovos gatve, nuo vadinamojo Henriko Zamkovskio namo. Šis namas pastatytas 1873 m. toje pačioje vietoje, kur A. Tyzenhauzo laikais stovėjo kepykla. Nuo 1920 m. čia veikė žydų maldos namai, kiek vėliau geležinkeliečių klubas, arbatinė, kirpykla. Kadaise šioje gatvėje buvo dar A. Tyzenhauzo statytos dvi kalvės, kontora. Maždaug prieš trisdešimt metų šiuos pastatus nugriovė.

Liuteronų bažnyčia Gardine.  Autorės nuotr.

Žingsniuojant kelių šimtmečių įrašus saugančia Akademine gatve, akį patraukia neogotikinė liuteronų bažnyčia. Dar XVIII a. jos vietoje stovėjo Gorodnicos traktierius, suprojektuotas to paties architekto G. de Sacco. Dar jis buvo žinomas kaip svetimšalių (t.y. atvykusių į Gardino iš užsienio dirbti darbininkų) traktierius. 1793 m. karaliaus Stanislovo Augusto įsakymu traktierius kartu su nemažu žemės sklypu buvo atiduoti Gardino liuteronams. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad etniniai vokiečiai (pirmiausia pirkliai ir statybininkai iš Rytų Prūsijos) dar nuo XV a. amžiaus sudarė nemažą Gardino gyventojų dalį. Dabartinėje Švč. Trejybės gatvėje net veikė vokiečių turgus, kuriame buvo parduodamos iš vokiškų miestų atvežtos prekės. Nemažai vokiečių Gardine gyveno, kai Abiejų Tautą Respubliką bei Saksonijos kunigaikštystę valdė du bendri valdovai iš saksų Vetinų dinastijos – Augustas Stiprusis (1670-1733) ir jo sūnus Augustas III (1696-1763). Tiesa, dauguma tuo metu Gardine gyvenusių vokiečių buvo katalikų tikėjimo. Pirmosios žinios apie Gardine besiburiančius evangelikus liuteronus pasiekia iš paskutiniųjų XVIII a. dešimtmečių, kada tuometinis seniūnas A. Tyzenhauzas dirbti karališkose manufaktūrose pradeda kviesti vokiečių amatininkus ir meistrus. Manoma, kad būtent A. Tyzenhauzo ininciatyva karalius Stanislovas Augustas traktierių ir aplink jį esančias žemes atidavė evangelikams liuteronams. Gardino seniūnas nuolat rūpinosi, kad svetimtaučiai turėtų Dievo ir maldos namus. Yra liudijimų, kad prieš šv. Kalėdas į A. Tyzenhauzą kreipėsi keli Gorodnicos manufaktūrose dirbę vokiečių kilmės amatininkai, prašydami išleisti atostogų, idant jie galėtų „Viešpaties Gimimo šventę Vilniaus bažnyčioje sutikti“.[7] Veikiausiai kaip tik tai ir paskatino Gardino seniūną ieškoti lėšų ir tinkamos vietos evangelikų liuteronų bažnyčiai. Tiesa, bažnyčia (vadinamoji kirchė) vietoj traktieriaus buvo įrengta tik 1870 m. 1912 m. pastatas buvo iš pagrindų rekonstruotas, šalia pastatytas namelis pastoriui gyventi.

Liuteronų bažnyčios Gardine interjeras.  Autorės nuotr.

Kaip jau buvo minėta straipsnio pradžioje, Gardino Naujasis pasaulis dryksta tarp M. Gorkio ir E. Ožeškovos gatvių. Dabartinė M. Gorkio gatvė irgi mena A. Tyzenhauzo seniūnavimo laikus. Tuo metu tai buvo platus pašto traktas. Apskritai A. Tyzenhauzas skyrė didžiulį dėmesį kelių tvarkymui ir tiesimui. Jį buvo įkvėpusi tuo laiku Prancūzijoje vykdyta kelių tiesimo programa. Nuo šeštojo XVIII a. dešimtmečio Prancūzijoje pradėtas įgyvendinti net kelių tūkstančių kilometrų ilgio kelių tiesimas. „Naujieji routes royales turėjo Paryžių sujungti su visais svarbiais provincijų miestais ir uostais, perpus sutrumpinti kelionės laiką ir būti tinkami naudotis bet kuriuo metų laiku, ar lyjant, ar sningant. Šie vieškeliai, kur tik buvo įmanoma, strėlės tiesumu nusidriekė per kraštą ir buvo maždaug dvidešimties metrų pločio, o su grioviais ir alėjomis siekė net iki dvidešimt septynerių metrų. Tokio tvirto, gera skalda išgrįsto kelio važiuojamojoje dalyje ir kelkraščiuose viena šalia kitos lengvai išsitekdavo šešios karietos arba vežimai. Tai buvo autostrados avant la lettre, ir iki vėlyvo jų atsiradimo Prancūzijoje šie vieškeliai puikiausiai tarnavo du šimtus metų“.[8]

Nežinoma tiksli data, kada istorinį Gardino miesto kvartalą pradėta vadinti Naujuoju pasauliu, bet šio pavadinimo reikšmių ir interpretacijų yra ne viena. Kai kurie tikina, kad Naujasis pasaulis reiškia naują rašymą praeičiai priklausančiame lape, kiti tvirtina, kad praeities perrašymas pasmerktas nesėkmei ir būtent Naujasis pasaulis ironiškai tai patvirtina. Tarp vietinių šmaižo ir kitokių aiškinimų. Tačiau iš šalies žvelgiančiam atvykėliui Naujasis pasaulis gana šiuolaikiškame miestovaizdyje labiausiai išsiskiria savo istoriniu unikalumu ir sunkiai aprašoma praeities ritmika. Visa tai matydamas ir jausdamas, norom nenorom prisimeni prancūzų kultūrologo, filosofo Jeano Baudrillardo žodžius: „Mums reikalinga regima praeitis, regima tąsa, regimas kilmės mitas, kuris sutvirtintų mūsų tikėjimą savo tikslais.“

[1] Gorodnicos toponimas siejamas su šalia tekančios upės, Nemuno intako Gorodničankos pavadinimu. Žinomos ir kitos šios vietovės kilmės versijos. Viena iš jų grindžiama šaltiniuose rastais liudijimais, kuriuose nurodyta, jog dar XVI a. Gardino apylinkėse buvęs senasis Gorodnicos kaimas, vėliau karų ir gaisrų sunaikintas.

[2] Vietovė pavadinta kairiojo Nemuno intako vardu. Lososnos (lenk. Łosośna) upė prasideda Lenkijoje, Palenkės vaivadijoje, į Nemuną įteka Gardino šiaurinėje dalyje.

[3] Igor Trusow, „Działalność Antoniego Tyzenhauza w Łosośnej“, in: Rocznik Grodzieński, nr. 2, Grodno: Zjednoczenie Społeczne Polska Macierz Szkolna, 2008, p. 77-83.

[4] Евстафий Филаретович Орловский, Гродненская губерния в 1812 году: Исторический очерк, Гроднo: Типография Губернского Правления, 1912, p. 46-49; Bartlomiej Kaczorowski, Grodno: Historia i zabytki, Warszawa: Gryf, 1991, p. 112; Grodno w XVIII wieku: Miasto i ludność (na tle trendów rozwojowych od średniowiecza do 1939 roku), pod. red. Andrzeja Woltanowskiego i Jerzego Urwanowicza, Białystok: Wydawnictwo Uniwersytetu w Białymstoku, 1991, p. 32.

[5] Валентин Калнин, “Городница – городской ансамбль XVIII в.“, in: Строительство и архитектура Белоруссии, nr. 4, Минск: Полымя, 1988, p.35.

[6] И. Г. Гибянский, Граф Антоний Тизенгауз и Гродненские королевские мануфактуры: очерк по экономической истории Польши в эпоху Станислава Августа (1764―1795) на основании архивных источников, Петроград: издание Петроградского политехнического института Императора Петра Великого, 1916.

[7] Stanisław Kościałkowski, Antoni Tyzenhauz, podskarbi nadworny litewski, Londyn: Wydawnictwo Społeczności Akademickiej Uniwersytetu Stefana Batorego, 1970‒1971, t. 1, p. 460.

[8] Ulrich im Hof, Švietimo epochos Europa, iš vokiečių k. vertė Nijolė Daujotytė, Vilnius: Baltos lankos, 1996, p. 162.

 

Istorija Lietuva - Baltarusija Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė Žąsinaitė-Gedminienė Jurgita , , , ,



Komentarai

traffix.lt

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra