Jurgis nugalėtojas

Autorius: Data: 2016-04-13, 10:10 Spausdinti

Balandžio 13 d. švenčiame 145-asias palaimintojo Jurgio Matulačio gimimo metines. Ta proga kviečiame prisiminti vieno iš labiausiai Lietuvos Bažnyčiai ir visuomenei nusipelniusių marijonų, kun. Vaclovo Aliulio MIC (1921–2015) pranešimą, skaitytą Lietuvos mokslų akademijos salėje 2008 m. vykusioje konferencijoje, skirtoje Pal. Jurgio Matulaičio ingreso į Vilniaus arkivyskupiją 90-mečiui.

Minėdami švento žmogaus, palaimintojo arkivyskupo Jurgio Matulaičio įžengimą į Vilniaus vyskupo katedrą, įvykusį prieš 90 metų (1918-12-08), turime progą pagilinti pažintį su šia asmenybe ir galbūt patikslinti turimą paties šventumo sąvoką ar vaizdą.

Kaip vaizduojamės šventąjį? Kuklus, tylus, nusipasninkavęs. maldoje paskendęs, pasaulio reikalų nematantis ir neišmanantis…

O gal gerokai kitaip? Gal vienybė su Dievu ir ištverminga meilė žmonėms nereikalauja pabėgti nuo pasaulio ir užsidaryti už storų sienų. Galbūt, kai laiko iššūkiai ir priimtos pareigos reikalauja, šventas žmogus privalo būti sudėtingų įvykių sūkuryje…

Besvarstant, kaip vienu žodžiu aptarti palaimintojo J. Matulaičio istoriją, atėjo į mintį vardas, kuriuo rytiečiai krikščionys nuolatos tituluoja šventąjį karį Jurgį: Georgij Pobedonosec – „Jurgis Nugalėtojas“. Ant Lūginės kaimo vaikelio, studento, kunigo, vyskupo kelio viena po kitos griūdavo, rodos, neįveikiamos kliūtys, bet Dievo ir gerų žmonių remiamas jas vieną po kitos (per sunkius vargus) jis nugalėdavo.Pobedonosec.

Nepaisant ligos ir neturto, Jurgis jau klierikas. Su draugu Vincu Šlekiu sielvartaudami svarsto liūdną Lietuvos būklę carizmo gniaužtuose ir svajoja ją gaivinti.

Būdamas subdiakonas (1898) parašo platų straipsnį „Keli žodžiai mūsų kunigėliams“. Straipsnis plito nuorašais. Kai pasiekė Žemaičių vyskupijos seminarijos klierikus, perskaitęs kun. vicerektorius pasakė: „Visa tai tiesa, bet tai – bomba.“ Straipsnis išspausdintas tik po 5 metų JAV žurnale „Dirvoje – Žinyne“, pakartotas LKMA Metraštyje… po 100 metų. Vis dėlto carinė „geležinė uždanga“ nugalėta.

Tuo straipsniu Jurgis žadina jaunųjų kunigų veiklumą ir tautinį susipratimą. Daugelis „pasauliškių inteligentų“ kovoja prieš dvasininkijos įtaką – toliau pereis ir prie religijos puolimo. Kunigai privalo nesnausti, atsakyti – tuo būdu, kad ne blogiau už pasauliškius puoselėtų gimtąją kalbą ir Tėvynės meilę, skleistų švietimą. Įspėja, koks didelis nesusipratimas suplakti katalikybę su lenkybe („lietuvišką duonelę valgome, tai lietuviškai ir kalbėkime…“). Kita didžiulė grėsmė – įžūli rusifikacija, pravoslavinimas su „armija popų“. Mes nebeįsivaizduojame, pavyzdžiui, kiek bažnyčių Vilniuje ir apie Vilnių buvo pavestų cerkvėms, kiek pristeigta vienuolynų su atvežtais iš Rusijos dvasiniais kolonizatoriais. Tautiečių dvasiai stiprinti Jurgis ragina puoselėti savus lietuvių liaudies papročius, tokius skirtingus nuo rusų liaudies papročių.

Žadina į susipratimą ir veiklumą vienybėje su vyskupu, taigi drausmingai, ne padrikai, tad vertinamas Žemaičių ir Seinų vyskupų.

Šveicarijos Fribūro universitete pasirenka novatorišką doktorato disertacijos temą: „Žmogaus būklės prieš pirmapradę nuodėmę suvokimas Rusijos stačiatikių teologų raštuose“. Mat rusų grožinės literatūros kūriniai buvo žinomi Vakarų Europoje, o teologų – balta dėmė. Jų pažiūras pirmiausia aiškiai išdėsto, paskui palygina su katalikų teologų mokymu. Taip tiesia gaires dialogui, kurio pirmoji sąlyga: tiksliai suvokti kito poziciją, neskubėti su polemika.

Patekęs į Varšuvą 1905–1907 m., revoliucinių sąjūdžių metais, su kun. Marceliumi Godlevskiu organizuoja darbininkus, rašo krikščionių demokratų programą ir redaguoja laikraštį „Darbo bičiulis“. Skatina organizuotų darbininkų pagalbą sau patiems.

Įskundžiamas vyskupijos kurijai kaip revoliucionierius, bet susikaupęs tęsia darbą ir laimi, pasirinkęs taisykle šv. Pauliaus dėsnį: Vince in bono malum (Nugalėk blogį gėriu, Rom 12,21). Surengia 1907 m. Varšuvoje socialinius kursus visuomenės veikėjams, juose dėsto popiežių mokslą apie nuosavybės teisę ir jos ribas – bendrosios visuomenės gerovės reikalavimus. Pakviečiamas dėstyti Bažnyčios socialinį mokslą Peterburgo dvasinėje akademijoje. Sužadina studentų susidomėjimą socialiniais klausimais, pažadina kelis būsimus žymius lietuvių, lenkų ir baltarusių visuomenės veikėjus. Vienas jo studentų  – būsimasis „lito tėvas“ prof. Vincas Jurgutis. Darbuojasi tarp lenkų ir lietuvių darbininkų, skaito paskaitas lietuvių, lenkų, rusų visuomenei.

Su draugu kun. profesoriumi Pranu Būčiu 1909 m. slaptai atkuria caro valdžios panaikintą marijonų vienuoliją, iš pagrindų atnaujina jos dvasingumo ir veiklos pobūdį pagal aktualius reikalavimus XX amžiaus Bažnyčiai ir visuomenei. Neįmanoma organizuotis Rusijos imperijoje, tai įkuria studentų naujokyną tame pačiame Šveicarijos Fribūre. Rašo atnaujintiesiems marijonams dvasinio gyvenimo ir darbo nurodymus, auklėja naujokus pamokomis ir pačiu savo buvimu.

J. Matulaitis skatino pasauliečių talką Bažnyčios darbams, turėjo mintyje ypač tas darbo sritis, kur kunigai vargiai gali pasiekti. Šv. Pranciškus Salezas skynė kelią šventumui į dirbtuves, kareivines, mokslo įstaigas, o pal. Jurgis rodė ten plytinčią apaštalavimo dirvą. Taip ir II Vatikano Susirinkimas pašaukė katalikus pasauliečius skleisti krikščionišką įtaką savo profesinėje aplinkoje ir politikoje. J. Matulaitis ragino: nieko negailėkime žmonių lavinimui, telkime geros valios žmones, ugdykime jų dvasinį gyvenimą ir siųskime į įvairius darbo barus. Dirbančius toliau dvasiškai ir moraliai remkime.

Po poros metų įvyks socialiniai kursai Kaune, ir kun. J. Matulaitis ten vadovaus apie 200 kunigų rekolekcijoms – pirmą kartą lietuviškai vyskupijos istorijoje.

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui 1914 m., mėgindamas grįžti iš Lietuvos pas savo auklėtinius į Šveicariją, įstringa Varšuvoje, iš kur nei pirmyn, nei atgal. Kas belieka? Rodos, sėdėk susigūžęs, melskis ir lauk ramesnių laikų. Bet ne. Kuria Varšuvoje marijonų bendruomenę, vadovauja vieniems karo našlaičių namams, paskui su savo broliais – ir kitiems. Lyg būtų susitarę, kitoje fronto pusėje tokios pačios veiklos prie Petrogrado imasi artimiausias J. Matulaičio bendražygis kun. prof. Pranciškus Būčys. Abu jie – nugalėtojai skurdo fronte.

1918 m. pavasarį pagaliau sugrįžęs į Marijampolę, pirmiausia atkuria marijonų vienuolyną, o rudenį sutelkia Dievui ir žmonėms tarnauti pasiryžusių merginų vienuoliją – Švč. Mergelės Marijos nekaltojo prasidėjimo vargdienių seseris. Mato skubiausius karo nuvargintos Lietuvos poreikius: vaikų bei jaunimo auklėjimas ir pagalba vargo žmonėms, taigi šiuos uždavinius ir skyrė Vargdienių seselėms. Jos vienos pirmųjų steigė vaikų darželius, pradžios mokyklas, mokinių bendrabučius, dirbo prieglaudose, spausdino ir platino katalikiškas knygas ir laikraščius.

Kai 1907 m. caro valdžia ištrėmė Vilniaus vyskupą Eduardą Ropą, daugiatautė Vilniaus vyskupija 11 metų neturėjo vyskupo, buvo administruojama laikinų valdytojų prelatų. Opiausias klausimas popiežiui 1918 metais: kam ją pavesti, kai kuriasi nepriklausomos Lietuvos ir Lenkijos valstybės, bunda ir baltarusių tautinė sąmonė? Nepadeda jokie atsiprašinėjimai, J. Matulaitis paskiriamas tos didžiulės ir daugiatautės diecezijos ganytoju. Kokie svarbiausi rūpesčiai? – Vėsinti kunigų karštakošišką politikavimą, šelpti visų tautybių ir tikėjimų varguolius, globoti karo našlaičius, stiprinti klierikų auklėjimą seminarijoje. Apie slogią nuotaiką ingreso metu ir kalnus kliūčių vyskupo tarnyboje girdėjome Genovaitės Gustaitės pranešime.

Atgautą Viliaus vyskupų rezidenciją Verkiuose paveda lietuvių karo našlaičių prieglaudai Mato apleistą jaunimo auklėjimą baltarusiškai kalbančioje vyskupijos dalyje, tad imasi naujo žygio. Sutelkia Drujoje baltarusus kunigus ir brolius marijonus, o šalia jų įsteigia Jėzaus Eucharistijoje tarnaičių seselių vienuoliją. Drujoje bus gimnazija, lyties ir tikybos atžvilgiu mišri – laužant stereotipus. Drąsina kunigus ir tikinčiuosius baltarusius (tada vadintus baltgudžiais) vartoti bažnyčioje savo gimtąją kalbą

Kun. Mykolui Krupavičiui apie 1919 m. pradeda tobulinti Lietuvos krikščionių demokratų veiklos programą, gina žemės reformos reikalą toje programoje, kai ne tik dvarininkai, bet ir konservatyvūs kunigai tam priešingi.

J. Matulaičio ugdomi vienuoliai marijonai nesitenkina tarnavimu parapijose, įkuria gimnazijas Marijampolėje, Varšuvoje, Drujoje, latvių – Vilanuose, o JAV – seminariją, paskui kolegiją, plačiai vadovauja liaudies misijoms, steigia ir leidžia laikraščius, spausdina ir platina knygas.

Palikęs Vilnių, tampa Apaštalų Sosto vizitatoriumi Lietuv0je. Pradžioje sunkiai jį priima siaurakakčiai katalikai kartu su masonais, bet greitai jo išmintis ir taktas laimi. Nuramina priešiškumą Šv. Tėvui, įsteigia atskirą Lietuvos bažnytinę provinciją, apie kurios svarbą girdėjome istorikės pranešime. JAV vyskupų pakviestas, per porą mėnesių aplanko 92 tenykštes lietuvių parapijas, stiprindamas jų religinį ir tautinį susipratimą.

Jau daug anksčiau per įtakingus kunigus buvo raginęs valstybės vadovus rūpintis Lietuvos konkordatu su Apaštalų Sostu. Kai 1926 m. gruodžio mėnesį atsirado galimybė tuo reikalu kalbėtis su Lietuvos tautininkų ir krikščionių demokratų vyriausybe, darbuojasi dienomis ir naktimis. Neįtikėtinai trumpu laiku parengia projektą, įteikia Lietuvos vyriausybei ir išsiunčia Vatikanui.

Visą savo veiklą persunkia intensyviu maldos gyvenimu, su didžiule kantrybe dėl varginančios kaulų džiovos, gausių priešiškų jėgų apsuptyje. Blaivia išmintimi J. Matulaitis ne tik buvo aktualus savo laikams, bet ne sykį pralenkė savo laikus 50 metų ir daugiau į priekį.

J. Matulaitis didžiausią ir galutinę pergalę pasiekė prabėgus 40 metų po mirties, kai popiežius Jonas Paulius II paskelbė jį Katalikų Bažnyčios palaimintuoju (tai paskutinis laiptelis prieš skelbiant šventuoju). Ryškiausia jo pergalė ta, kad šiam Apaštalų Sosto sprendimui didžiulę ir bene lemiamą reikšmę turėjo vyskupai ir tikintieji tos tautos, iš kurios veikėjų buvo Vilniuje patyręs daugiausia priešiškumo. Palaimintuoju skelbimo byloje apie J. Matulaičio asmens kilnumą liudijo 50 jį pažinojusių asmenų: 24 lenkai, 19 lietuvių, 4 italai, ir po 1 belgą, baltarusį ir latvį. Visi 23 Vatikano II Susirinkime dalyvavę Lenkijos vyskupai su kardinolo Stefanu Višinskiu ir neseniai į vyskupus pakeltu Karoliu Vojtyla parašė popiežiui prašymą paskelbti J. Matulaitį palaimintuoju.[1] Nebeliko abejonių dėl J. Matulaičio šventumo, kai lenkų ir kitų tautybių liudytojai užtikrino, kad jis Vilniuje buvo tikrai visoms tautoms teisingas ir rūpestingas ganytojas.

J. Matulaičio dvasinė pergalė gyvuoja ir toliau. Lenkijoje išleidžiama ku kas daugiau jo kilnumą pristatančių knygų – atsiminimų, studijų, disertacijų – negu Lietuvoje. Po keleto mėnesių tikimės ir lietuviškai sulaukti kapitalinės monografijos PALAIMINTASIS JURGIS MATULAITIS vertimo. Nepaprastai objektyviai ir pagarbiai ją parašė lenkų marijonų istorikas Tadeušas Gurskis.

Lietuvoje per pusšimtį metų sovietinio religinės spaudos draudimo turėjome tenkintis vienu kitu savilaidos produktu, – kelias knygeles parašė ir išplatino kun. Viktoras Šauklys MIC[2]. Sunkiai mus pasiekdavo Londone, Romoje ir Čikagoje išleidžiamos apie Jurgį knygos, knygelės, straipsniai[3]. Pastaruoju metu ir Lietuvos sociologų tyrinėjimai negali tylomis praeiti pro J. Matulaitį, kuris, anot Evangelijos, mokė ir dirbo. Pavyzdžiui, ką tik išėjo iš spaudos prof. Valdo Pruskaus monografijaSOCIALINĖ KATALIKYBĖ LIETUVOJE. Laiko iššūkiai ir atsako trajektorijos. (XIX a. antroji pusė – XX a. pradžia), Vilnius: „Technika“ 2008. Šalia kitų žymių veikėjų išsamiai pristatomos J. Matulaičio visuomeninės pažiūros ir šviečiamoji bei organizacinė veikla. Kai kurie socialinės katalikybės nemėgstantys recenzentai pora metų suvėlino knygos pasirodymą, bet galiausiai ir čia Jurgis pasirodė esąs Nugalėtojas…

J. Matulaitis mokėjo „skaityti laiko ženklus“ (plg. Mt 16, 4), suvokti,  ko reikia šiandien ir numatyti „porą ėjimų į priekį“. Visuomenėje… Bažnyčioje… Ar ne to norėtume palinkėti įvairiems vadovams ir sau patiems?

[1]  Tuo pačiu metu populiariame savaitraštyje Przekrój buvo išspausdintas atsiliepimas, kuriame vysk. Matulevičius pavadintas zdrajca polskości (“lenkybės išdavikas”), tačiau šis balsas “į dangų nenuėjo”.

[2]  Žr. šio autoriaus raštų rinkinį Širdys auksinės ir titnaginės. Kaunas: Marijonų talkininkų leidykla, 2008.

[3]  J. Matulaičio biografijas išeivijoje parašė dr. Antanas Kučas ir kun Stasys Yla, išėjo kelios trumpesnės marijonų parašytos knygelės, o kun. Kazimieras Aloyzas Matulaitis MIC Londone 1953 m. pirmąsyk išleido Jurgio Matulaičio UŽRAŠUS –dvasinį dienoraštį.

Bernardinai.lt

http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2016-04-13-jurgis-nugaletojas/142965

Religija ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra