Jurgis Matulaitis – nuo piemenėlio iki iškilaus ganytojo

Autorius: Data: 2010-01-10 , 07:33 Spausdinti

Mažasis našlaitis piemenukas Jurgutis, savo vaikiškoje rankoje laikydamas rykštelę, mojavo ir rodė gyvulėliams kelią į ganyklą. Tai nebuvo labai malonus darbas: rytais – šalta, dieną kaitina saulė, dažnai labai norisi valgyti, pažaisti su kitais kaimo vaikais ar tiesiog namuose leisti laiką.

Tačiau jis žinojo, kad šis darbas svarbus ir jam pavestas. Reikia klausyti vyresnių žmonių. Juk yra įpratęs būti klusnus berniukas. Ganydamas ko gero jis retkarčiais atsigręždavo į miesto pusę, pažvelgdavo į tolumoje virš medžių iškilusius du baltus Marijampolės bažnyčios bokštus ir tyliai pradėdavo kalbėti maldelę už į dangų iškeliavusius savo tėvelius. Praėjus keliasdešimčiai metų, Jurgutis, jau Vilniaus vyskupas Jurgis, savo rankoje laikė daug sunkesnę – vyskupijos ganytojo lazdą ir nuolat meldė savo dangiškąją motinėlę Švč. Mergelę Mariją, Nekaltai pradėtąją, kad ji padėtų jam būti geru ganytoju, tėvu visiems jam pavestiesiems, kad Dievas globotų jo atnaujintą marijonų vienuoliją, kad jis visuomet galėtų blogį nugalėti gerumu.
 
Jurgis Matulaitis, palaimintasis, vienuolis, vyskupas, popiežiaus pasiuntinys Lietuvai – tai temos, kuriomis kalbėta, rašyta. Tačiau J. Matulaičio tema Lietuvoje dar toli gražu neišsemta. Nuostabi jo sielos istorija atsispindi gyvenimo įvykiuose. Ne tik kančia, sunkus darbas, nepriteklius, bet ir viltis, užuojauta, artimo meilė, maldingumas – buvo vyskupo gyvenimo palydovai. Lietuvoje nėra pakankamai ne tik istoriniu, bet ir dvasinės teologijos žvilgsniu ištyrinėta J. Matulaičio tema. Tyrinėjimai toli gražu nebaigti ir šaltinių atžvilgiu. Lenkų marijonai skaitytojui savo istorijos šaltiniuose lenkiškai yra pateikę beveik viską, kas tik yra įmanoma. Lietuvoje tokių šaltinių ir jų tyrimo dar gana nedaug.
 
Šiame straipsnyje tiesiog dar kartą pažvelkime į arkivyskupo J. Matulaičio asmenį labai paprastai, žmogiškai, be didelių mokslinių išvedžiojimų. Tegul šis prisilietimas parodo mums palaimintąjį žmogiškai artimą ir patrauklų, kad jo pavyzdys mus sužavėtų, kad suprastume, jog šventumas net ir šiais moderniais laikais anaiptol neatgyvena, bet normalaus, bendražmogiškomis ir religinėmis vertybėmis besivadovaujančio žmogaus gyvenimo siekinys.
 
Busimąjį vyskupą J. Matulaitį nuo Lūginės kaimelio per Kielcus, Varšuvą, Peterburgą ir Fribūrą Apvaizda atvedė iki iškilaus ganytojo pareigų Vilniuje. Buvimas Viliuje, tai – laikotarpis, kuriame atsiskleidė nuostabios sielos istorija. Ši istorija gali būti pamoka kiekvienam Bažnyčios ganytojui, ypač gyvenančiam sudėtingais tautinių bei socialinių konfliktų ir stiprėjančio sekuliarizmo laikais. J. Matulaičio gyvenimo istorija moko visa nugalėti gerumu ir visur paskleisti Kristaus dvasią.
 
Gana sudėtingą laikotarpį išgyveno lietuvių ir lenkų tautos po trečiojo Lenkijos ir Lietuvos padalinimo. Pasibaigus pirmajam pasauliniam karui jos, kaip ir daugelis buvusių carinės Rusijos pavergtų tautų mėgino susigrąžinti sau laisvę ir valstybingumą. Lietuva taip pat stengėsi tapti savarankiška nepriklausoma valstybe. Lietuviai nenorėjo grįžti į ankstesnį unijos su Lenkija arba Abiejų Tautų Respublikos statusą, tad Lietuvos Taryba 1918 metais vasario 16 dieną paskelbė nepriklausomybės aktą (Tyla A., Lietuva prie vasario 16–osios slenksčio, Vilnius 2004, p. 35). Tuo metu Lietuvos vyskupijos vis dar priklausė svetimose valstybėse esančioms metropolijoms: Seinų – Varšuvos, o Žemaičių ir Vilniaus – Mogiliovo. Mogiliovo metropolijos centras jau buvo Rusijos bolševikų ideologijos ir represijų teritorijoje. Tai apsunkino katalikų padėtį valstybingumą atkūrusioje Lietuvoje.
 
Sudėtinga Vilniaus vyskupijos problema buvo ta, kad jos teritorija driekėsi per dvi buvusios Rusijos imperijos gubernijas – Vilniaus ir Gardino. Čia gyveno ne tik lietuviai, bet ir lenkai, baltarusiai, ukrainiečiai. Tokioje daugiatautėje ir daugiakalbėje vyskupijoje buvo tarsi užprogramuoti nacionaliniai konfliktai.
 
Lietuviai norėjo turėti daugiau įtakos savo sostinėje. Jau 1918 metais Lietuvos Taryba kreipėsi į Vatikano nuncijų Miunchene Pacelli, kad šis palaikytų lietuvio kandidatūrą į Vilniaus vyskupo sostą (Yla S., Jurgis Matulaitis, Kaunas 2007, p. 73 ). (Lietuvą Vatikanas pripažins de jure ir užmegs oficialius diplomatinius ryšius 1922 metais). Toks Lietuvos Tarybos žingsnis reiškė ne tik rūpestį lietuvių tautybės katalikais Vilniaus vyskupijoje, bet ir turėjo tam tikrų politinių ambicijų bei patirtų tautinių nuoskaudų atitaisymo prasmę. Galiausiai Lietuvos sostinės vyskupu bus lietuvis! Naujai skiriamo Vilniaus vyskupo kandidatūrai įtakos turėjo Lietuvoje faktinę valdžią dar vis turintys vokiečiai. Lietuvos Taryba, ilgai svyravusi, iš keleto kandidatų pasirinko J. Matulaitį, pasiūlytą kelių įtakingų Lenkijos vyskupų. Taryba apsisprendė už J. Matulaitį ir apie tai pranešė nuncijui Pacelli į Miuncheną. (Tuo metu Lietuvoje nebuvo nunciatūros. Į Apaštalų Sostą būdavo kreipiamasi arba tiesiogiai, arba per kaimyninėse šalyse reziduojančius Vatikano pasiuntinius). Tuo tarpu vokiečiai nutarė pašalinti iš Vilniaus vyskupijos valdytoją prel. Michelkevičių – ištrėmė jį į Vokietiją. Įvykis buvo labai nemalonus Lietuvos Tarybai… (Yla S., Jurgis Matulaitis, p. 74 ). Šis faktas rodė, kad Lietuva, nors ir yra paskelbusi Nepriklausomybę, dar faktiškai neturi pakankamos valdžios visoje krašto teritorijoje. Tuo metu Vilniaus vyskupijoje ir pačiame Vilniuje vyko politinės kovos. Tai nieko gera nežada ir būsimajam Vilniaus vyskupui. Daugeliui jau tada atrodė, kad tas, kuris įžengs į Vilniaus vyskupo sostą, turės daug ir skaudžiai kentėti nuo įvairių politinių valdžių bei atskirų politikų kišimosi į Bažnyčios reikalus. Ar bus lengva konsoliduoti visą daugiatautę katalikišką bendruomenę? Ar bus įmanoma sustabdyti net į dvasininkų gretas įsiskverbusią tautinę netoleranciją ir pasidavimą intrigoms? Ar pajėgs naujasis ganytojas atsiriboti nuo įsipareigojimų valdžioms, atskiriems luomams ir politinėms jėgoms? Ar Vilniaus vyskupo sostas netaps Golgota kunigui J. Matulaičiui?
 
Kunigas profesorius J. Matulaitis jau buvo radęs darbo dirvą savo pastangomis atnaujintoje marijonų vienuolijoje, kuri tuomet jau rodė aiškius augimo ženklus. Jis buvo pasiryžęs visą tolesnį savo gyvenimą atiduoti šiai Nekaltai Pradėtosios Mergelės Marijos titulu vadinamai kongregacijai, į kurią jau buvo įstoję jo bičiuliai prof. P. Būčys, istorikas daktaras J. Totoraitis, nemažai jaunų kunigų. J. Matulaitis čia buvo vadas bei tėvas, nors ir nebuvo užsidaręs vienuolyno celėje – jis buvo veiklos žmogus, mylimas ir gerbiamas. Jis matė vienuolijos ateities viziją ir jautė, kad yra reikalingas savo vienuolijai. Todėl ir marijonai norėjo, kad J. Matulaitis pasiliktų vyriausiuoju kongregacijos vadovu net ir tapęs Vilniaus vyskupu, tačiau Šventojo Tėvo valia jam buvo nekvestionuojama, o vyriausiojo vadovo pareigos vienuolijoje būtų apsunkinusios jo darbą Vilniuje. Vienuolyno generolas kunigas Jurgis buvo visada klusnus vyresniesiems, tad šį paskyrimą nuolankiai priėmė ir atsidėjo naujų pareigų vykdymui. Apie tai 1918 metais spalio mėnesį savo dienoraštyje (Užrašai, Vilnius 1998, p. 107) užrašė: „Bene tik ar ne spalio 22 dieną kun. prof. Milkauckas iš Vilniaus atvežė J. M. mgr. A. Ratti Vizitatoriaus laišką, kuriuo man pranešė, kad jau esu Vilniaus vyskupu skirtas; pridėjo, kad jei bandyčiau atsistatydinti, tai mano atsistatydinimo šv. Tėvas nepriimsiąs. Tą naktį negalėjau miegoti: pajutau visą naštą, kuri mane užgriuvo. Sunku man buvo, bet reikėjo su Dievo valia susitaikyti.“
 
Į Vilnių atvykus naujajam vyskupui ingreso metu neskambėjo katedros varpai, nes jie buvo vokiečių paimti ir išvežti. Tai buvo tarsi ženklas, kad lengva nebus šioje daugiatautėje ir daugiakalbėje vyskupijoje, kurioje lenkai, lietuviai bei gudai, gyvenę ne tik vienoje vyskupijoje, bet dažnai net ir vienoje parapijoje, netgi kaimynai jau nuo XIX amžiaus pabaigos „… ėmė vieni nuo kitų skirtis. Baigiantis Pirmajam pasauliniam karui, lietuviai ir lenkai siekė savo nacionalinių valstybių, aršiai varžydamiesi dėl vyskupijos sostinės – Vilniaus“ (Górski T., Błogosławionz Jeryz Matulewicy, Warsawa 2005, p.136). Vyskupas norėjo visus vienyti. Jau ingreso metu „Kalbėjo nuoširdžiai, ragino tautų santykiuose laikytis krikščioniškos doros dėsnių, kurie neleidžia ko nors neapkęsti ar skriausti. Iš savo pusės žadėjo visus lygiai mylėti“, – rašo kunigas Stasys Yla (Jurgis Matulaitis, p. 84). „Blogį nugalėti gerumu“. Tokį šūkį pasirinko naujasis Vilniaus vyskupas.
 
Taip praėjo vienas iš labai svarbių palaimintojo gyvenimo tarpsnių – nuo mažo piemenėlio, savo tėviškės laukuose ganančio gyvulėlius, iki iškilaus ganytojo, Vilniaus vyskupo. Šiame kelyje atsiskleidė. Čia būsimas palaimintasis brendo dideliems dalykams tiek Vilniuje, tiek Apaštališko Vizitatoriaus pareigoms Lietuvoje.
 
Kiekvienas žmogus yra Dievo įrankis, privalantis žemėje kurti gėrį. Palaimintas J. Matulaitis buvo geru įrankiu Dievo rankose. Jis, visame kame siekė gėrio, buvo paprastas, žmogiškas ir kartu nepaprastai dvasingas.
 
J. Matulaičio tema ir šiandien įdomi bei aktuali, reikalinga ne tik platesnių dvasinių pokalbių, bet ir gilesnės mokslinės diskusijos.
 
Nuotraukoje: Kun. J. Matulaitis Fribūre 1911–1914 m.

Voruta. – 2009, lapkr. 7, nr. 21 (687), p. 13.

Sena Voruta



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra