Jurgis Konstantinas Pliateris – mūsų kultūros veikėjas

 

Jis gimė 1810 m. liepos 15 d. Švėkšnos grafo Jurgio Pliaterio ir kunigaikštytės Karolinos Giedraitytės-Pliaterienės šeimoje. Augo 13 vaikų šeimoje – su 7 seserimis ir 5 broliais.

 

25-erių vedė vietinę merginą Nataliją Mikševičiūtę, su ja susilaukė sūnaus Teodoro, kurį našlaičiu paliko praėjus vos 3 mėnesiams po gimimo. Teodoro likimas irgi nepagailėjo: būdamas 18 metų, jodinėdamas nukrito nuo arklio, susitrenkė galvą ir tapo psichikos ligoniu. Tėvo dvare jis praleido visą gyvenimą – mirė 1899 m.

 

Nors likimas grafui J. K. Pliateriui skyrė tik 26-erius gyvenimo metus (mirė 1836 m. vasario 5 d.), tačiau jis iki pilnametystės spėjo baigti studijas Vilniaus universitete (1824-1828 čia studijavo literatūrą ir laisvuosius menus), tapo Lietuvos istorijos, senų knygų žinovu, filologu, knygotyrininku, kolekcininku, biobliografu.

 

18-metis J. K. Pliateris savo dvare jau turėjo sukaupęs per 3 000 knygų, Lietuvos pilių planų, kunigaikščių portretų, Lietuvos monetų rinkinį, daug muziejinių vertybių. Jis parašė keletą kalbotyros ir istorijos veikalų lenkų kalba: lietuvių kalbos gramatiką, tyrimą apie lietuvių kalbos kirčiavimą ir muzikalumą, sudarė etimologijos (žodžių kilmės ir raidos) lenteles, 27 Žemaitijos seniūnų biografijų rinkinį. 1826-1831 parašė pirmąjį lietuvišką knygos istorijos mokslinį veikalą – ištyrė S. B. Chylinskio verstą Bibliją.

 

Mirtis gabų mokslininką išsivedė labai anksti – vos sulaukusį 26-erių. Liko nebaigtas didelis lietuvių knygos istorijos parengiamosios medžiagos rinkinys.

 

Grafas J. F. Pliateris palaidotas Švėkšnos kapinėse.

 

 

E. Pliaterytės atminimo draugijos Švėkšnos grupės nariai siūlo mūsų skaitytojams mažai žinomą informaciją apie šio grafo gyvenimą – po jo mirties bičiulių parengtą nekrologą.

 

Dorų ir naudingų žmonių, kurie palieka šį pasaulį sulaukę senyvo amžiaus ir atlikę savo žemiškosios paskirties darbus, mirtis liūdina artimuosius, draugus ir pažįstamus, bet kur kas didesniu sielvartu sugildo širdį mirtis žmogaus, kurio gyvenimo pradžia teikė visuomenei didelių vilčių.

 

Tokią netektį šiandien aprauda jo šviesybės Raseinių pavieto maršalkos, grafo Platerio, š. m. (t. y. 1836) sausio 24-ąją (vasario 5 d. naujuoju stiliumi) iškeliavusio amžinybėn, šeima, draugai, kaimynai ir bendrapiliečiai. Šio nepaprasto piliečio ir visokeriopai godotino valdininko pagarbos vertos savybės nusipelno visuotinio pripažinimo; ir visos jo dienos, deja! tokio trumpo gyvenimo, praleisto šioje ašarų ir vargų pakalnėje, gali būti teikiamos sektinu pavyzdžiu.

 

Grafas Jurgis Plateris, Raseinių pavieto maršalka, gimė 1810 m. liepos mėnesį Jurgio Broelio, Šventosios vokiečių tautos Romos imperijos grafo, Livonijos vėliavininko, šv. Stanislovo ordino kavalieriaus, ir Karolinos iš kunigaikščių Giedraičių giminės šeimoje. Gavęs pradinį išsilavinimą tėvų namuose, mokslus ėjo Kražių gimnazijoje ir baigė juos Vilniaus universitete. Šiose mokslo įstaigose įgytomis žiniomis ne tik praturtino savo protą ir sugebėjimus, bet kartu išsiugdė iš prigimties jautrią ir dosnią širdį, kurios kilnių ir artimo meilės kupinų paskatų stengėsi laikytis. Todėl, be vienkartinių pašalpų besikreipiantiems į jį pagalbos ir paramos, kone nuolatos išlaikė kurį nors iš neturtingesnių bajorų vaikų, kurių mokslinimu rūpinosi, kad užtikrintų ateičiai padoraus gyvenimo galimybę.

 

Žinių meilė, įgyta dar vaikystėje, ir prielankumas artimui įskiepijo jam norą skirti savo laiką ir visą turtą mokslui ir visuomenės gerovei ir tik tame rado laimę, ramybę ir tikrą palaimą. Tad su retu įkarščiu ėmėsi turtinti savo protą, kad paskui naudingų mokslų šviesa galėtų šviesti savo artimui. Į šias kilnias ir pagirtinas pastangas jis sutelkė kone visą savo veiklą, visus savo gyvenimo interesus, kurie paprastus žmones domindami įvairiais dalykais, vienas po kito juos blaško. Visaip stengdamasis praplėsti ir pagausinti savo žinias, jis ėmė gilintis į mokslus ir tyrinėti pasaulio istoriją, kurią sekė nagrinėdamas senovės paminklus, stiprino save visų laikų ir tautų didžių vyrų mintimis ir dvasia.

Domėjosi svetimų kalbų grožybėmis ir ypatybėmis, kad jomis praturtintų savąją. Kiekvienas mokslas, kiekvienas tikrai naudingas dalykas jo protui buvo nesvetimas, nes jis puikiai mokėjo panaudoti laiką, neleisdamas nė akimirkos tuščioms išmonėms, menkaverčių ir nenaudingų knygų skaitymui bei svaičiojimų ir beprasmybių rašymui, kuriam paprastai daugelis iššvaisto ne vienerius negrąžinamos jaunystės metus.

 

Ir nors kiekvienas mokslo dalykas, rekomenduojamas dėl savo svarbumo, sukeldavo jam norą pažinti jį iš esmės, vis dėlto daugiausia laiko ir pastangų skyrė gilinimuisi į senovės Lietuvos įvykius ir jos gyventojų kalbos prigimties pažinimui. Tuo tikslu kurį laiką praleido Rygoje ir Karaliaučiuje, kur susipažino su garsiu lietuvių filologu p. Rhesa, kuris mielai jam davė patarimų ir žinių, atnešusių nemaža naudos jo literatūriniams sumanymams. Jis ėmėsi mokslinio darbo rašyti gramatiką lietuvių kalbos, kurios etimologiją ištyrinėjo iš pagrindų ir ją išdėstė daugelyje sumaniai ir protingai sudarytų lentelių. Šių jo literatūrinių darbų, taip pat veikalo apie lietuvių kalbos kirtį ir dainingumą vaisius gali būti labai naudingas užsiimantiems šiuo dalyku.

 

Jausdamas ir būdamas įsitikinęs, kad paprastų žmonių dorovės ir laimės pamatas yra išsilavinimas, visomis išgalėmis stengėsi jį diegti ir skleisti tarp valstiečių. Todėl ketino įsteigti kaimo vaikams kuo daugiau abipusio lavinimosi mokyklų, kuriose būtų mokomasi Lancasterio metodu, ir spausdinti lenteles, išverstas į žemaičių kalbą. Rengdamasis tai įgyvendinti, dalijo kaimo gyventojams maldaknyges ir dvasinio moralinio turinio knygas. Būdamas turtingas ir nemėgdamas prabangaus ir demonstratyvaus gyvenimo, didelę dalį sutaupytų pajamų skyrė savo bibliotekos turtinimui knygomis ir rankraščiais, pravarčiais lietuvių kalbos tyrinėjimams. Be to, už nemenkas lėšas sukaupė pagal mastelį sukurtus Lietuvos pilių ir įtvirtinimų piešinius ir brėžinius, kuriuos ketino litografuoti.

 

Įpratęs rasti tikrus gyvenimo malonumus moksliniuose proto užsiėmimuose ir tenkinti savo į gerą linkusios širdies poreikius teikdamas pagalbą žmonėms, jis niekada nebuvo vienišas ir nenuobodžiavo namų tyloje, nes visas savo dienos akimirkas leido naudingai; kartais netgi jam trūkdavo laiko literatūriniams darbams, kuriems paskirdavo ne vieną poilsio valandą. Todėl niekada nemėgo atitrūkti nuo savo mokslinių užsiėmimų ir skirti dėmesį kokiems nors reginiams.

 

Pilietinės Raseinių pavieto maršalkos pareigos jam teko be jokių jo paties pastangų ar siekių. Negalėdamas jų atsisakyti ar kokiu nors būdu jų išvengti, stengėsi jas vykdyti su doram ir garbingam žmogui prideramu teisingumu. Būdamas iš prigimties silpnas ir liguistas, pasižymėdamas jautria širdimi opiuose reikaluose, susidūręs su kiekvienu pasitaikiusiu nemalonumu, patirdavo dirginančių ir jo sveikatai pragaištingų pojūčių, kurie, sekindami ir taip menkas jėgas, galutinai jas pakirto ir, galimas daiktas, priartino jo mirtį.

 

Teisingas ir nuoširdus pareigų vykdymas jam pelnė deramą pagarbą, kurią šiandien padidino valstybės sostinėje ir Varšuvoje leidžiama spauda.

 

Pagarbą jam pareiškė bajorija, gausiai susirinkusi Raseiniuose į jo laidotuves, kurios iškilmingai vyko tėvų dominikonų bažnyčioje. Savo pagarbą liudijo ir nesuskaičiuojamos minios valstiečių – jo ir svetimų valdinių, susirinkusių dvare Švėkšnoje, kur jo palaikai buvo pervežti, kad būtų atiduoti žemei amžinajam poilsiui. Aplaistė juos nuoširdaus gailesčio ašaros, nes atviraširdžiai valstiečiai nemoka nei apsimetinėti, nei vaidinti, nei slėpti savo jausmų. Šviesaus atminimo grafas Plateris buvo tikras jų draugas. Daug prisidėjo prie dabartinės jų laimės, bet būtų nepalyginti daugiau padaręs dėl jų ateityje, jei likimo iš anksto nebūtų nulemta kitaip. Todėl jų provaikaičiai su ašaromis akyse jį šlovins.

 

Prieš metus ir kelis mėnesius iki netikėtos mirties, ištikusios jį po lengvos ir iš pažiūros visai nepavojingos kelių dienų ligos, šviesaus atminimo maršalka grafas Jurgis Plateris paėmė į žmonas padorių namų merginą Mikševičiūtę [Natalia Mikszewicz], kurios daugiau kaip prieš tris mėnesius pagimdytą sūnelį paliko našlaičiu.

 

Reikia tikėtis, kad šis vienturtis vaikas, paveldėjęs garbingą vardą ir nemenką savo garbingo tėvo turtą, paveldėjo ir jo kilnų būdą, bet stipresnę sveikatą ir didesnį ilgaamžiškumą: galbūt tik tai ilgainiui gali nudžiovinti nepaguodžiamos našlės ašaras, numaldyti giminių ir draugų skausmą, išsklaidyti niūrų bendrapiliečių liūdesį, atsinaujinantį kiekvieną sykį vos jį paminėjus.

 

Šviesaus atminimo grafas J. Pliateris buvo taurios išvaizdos, veikiau aukšto nei vidutinio ūgio, malonaus veido, kuriame atsispindėjo švelnus ir ramus jo širdies būdas; jo mielas veidas aiškiai spinduliavo patrauklų ir pavergiantį jo gerumą, iš pirmo žvilgsnio palenkiantį žmogų į jo pusę. Su kuo nors kalbėdamasis paprastai buvo rimtas, tačiau vertino tikrai linksmą ir netgi pašaipų sąmojį, nes pats pasižymėjo nemenku sąmoju. Įsigilinęs į dalyką, kuriuo užsiimdavo su didžiausiu įkarščiu, dažnai nugrimzdavo į susimąstymą ir atrodydavo nedrąsus ir drovus; prie to dar nemažai prisidėdavo silpna ir nuolatinių ligų kamuojama jo sveikata. Tačiau niekada nemėgo skųstis jį varginančiomis negaliomis ir neįkyrėjo kitiems pasakojimais apie savo ligas, tiek dirbdamas protinį darbą, tiek įdomiai šnekučiuodamasis su artimai pažįstamais stengėsi jas pamiršti, mokėjo lengvai rasti pokalbio temą, tinkamą tų, su kuriais bendravo, protui ir skoniui. Mieliausia jam buvo, jei pasitaikydavo žmogus, su kuriuo galėdavo ilgiau pasikalbėti apie jo pamėgtą istoriją ir lietuvių kalbą, o ypač kai galėdavo sužinoti apie šiuos dalykus tai, ko dar nežinodavo. Jį taip pat domino pokalbiai apie tai, kaip pagerinti dorovinį ir materialinį darbščių valstiečių būvį, nes, tikrąja to žodžio prasme, jis buvo filantropas.

Šaukdamiesi iš kapo tamsybių mirusio jėgų žydėjime ir teikusio tiek ir tokių (didelių) vilčių piliečio, valdininko, sutuoktinio, geradario savo tarnams ir valdiniams, mokslo mylėtojo vėlę, galime nenusižengdami teisybei kreiptis į jį Romos dainiaus žodžiais, kuriais atidavė garbę nepasiteisinusioms viltims, dėtoms į Marceliną, kuris užgeso savo gyvenimo rytmetį: Tu Marcellus eris!