Jurgio Mikšo portretas istoriografų užrašuose

Autorius: Data: 2013-06-28, 10:01 Spausdinti

Mėgėjų tyrinėtojų, net mokslininkų veikaluose pirmojo „Aušros“ redaktoriaus Jurgio Mikšo gyvenimo ir veiklos panorama yra atskleista paviršutiniškai, o jų vertinimai nenuoseklūs, kartais net prieštaringi. Nėra galutinai susiformavusi ir J. Mikšo tyrinėjimo tradicija. Viena svarbiausių šio trūkumo priežasčių yra ta, kad „Aušros“ ir aušrininkų epochos studijų darbuose iki šiol iš esmės nedalyvavo knygotyrininkai.

J. Mikšas, kaip ir kiti jo aplinkos visuomenės veikėjai, sulaukė spaudos dėmesio dar nepriėjęs savo gyvenimo pusiaukelės. Tuo metu, be biografijai reikšmingų informacinių žinučių ir polemikos įkarštyje pasirodžiusių rašinių laikraščiuose, buvo mėginta į J. Mikšą ir kitus jam artimus žmones pažvelgti atidžiau, geriau suvokti ir objektyviau įvertinti jų kilmę, pasaulėžiūros ištakas ir veiklos lietuvių sąjūdyje motyvus. J. Mikšo biografinės literatūros pradžia, be didesnių išlygų, galima vadinti straipsnį „Tautiškas kurtumas Prūsų Lietuvoje“, paskelbtą 1886 m. Niujorke ėjusiame „Lietuviškajame balse“ (185). Jo autorius, pasirašęs raide W., neaiškus. Sprendžiant iš lietuvių sąjūdžio problemų ir asmenų gero pažinimo, buvo lyg ir tilžiškis, iš kalbos – Didžiosios Lietuvos atstovas. Gilesnė „Aušros“ laikotarpio spaudos darbuotojų veiklos ir turimų duomenų analizė tikraisiais autoriais leistų laikyti du asmenis: M. Davainį-Silvestraitį ar K. Voską. Ypač tikėtina pirmojo autorystė. Mat M. Davainis-Silvestraitis 1885 m. gruodžio mėnesį buvo atvykęs į Tilžę, dalyvavo „Birutės“ draugijos susirinkime ir lankėsi J. Mikšo spaustuvėje. Joje svečias praleido ne vieną valandą. Šio apsilankymo metu M. Davainis-Silvestraitis sukūrė proginį eilėraštį ir jį įrašė į J. Mikšo autografų albumą (4, 7). Taip artimai bendraujant, poetui nebuvo sunku surinkti medžiagą ir būsimajam straipsniui. Šią hipotezę paremia ir tai, kad M. Davainis-Silvestraitis ilgai bendradarbiavo J. Šliūpo redaguojamame „Lietuviškajame balse“. Savo siunčiamus straipsnius jis pasirašydavo Wiewersio slapyvardžiu arba kriptonimu W. Pavyzdžiui, šia raide paženklinta ir 1886 m. sausio 30 d. „Lietuviškojo balso“ publikacija apie svarbiausius Didžiosios Lietuvos įvykius, ji baigiama J. Mikšui skirtu eilėraščiu.

K. Voska buvo dar artimesnis J. Mikšo bičiulis. Abu jaunuoliai dalyvavo lietuvių sąjūdyje, sunkiais momentais palaikė vienas kitą, ilgai draugavo. K. Voska taip pat bendradarbiavo lietuviškojoje periodikoje. Ragainės „Niamuno sarge“ jis paskelbė keletas eilėraščių, įteikė jų ir „Aušrai“, glaustas informacines žinutes siuntinėjo „Lietuviškajam balsui“. Vieną straipsnelį apie „Žiūrono“ laikraščio sustojimą ir lenkų mokyklų germanizavimo stiprinimą jaunuolis jau netgi pasirašė pavarde Kr. Voska (1886.XII.31.P. 189). Žodžiu, K. Voska taip pat buvo savas žmogus „Lietuviškojo balso“ redakcijoje.

Straipsnyje „Tautiškas kurtumas Prūsų Lietuvoje“ pateikta tiksli 1879-1885 m. Mažosios Lietuvos lietuvių visuomeninio gyvenimo ir jo neabejotinai ryškiausių dviejų veikėjų – V. Bruožio ir J. Mikšo – charakteristikas. Faktografinis duomenų tikslumas neleidžia abejoti tuo, kad autorius buvo aprašytų įvykių liudytojas, o biografines detales išgirdo iš minimų asmenų lūpų. Šiandien tyrinėtojams neįkainojamą vertę turi straipsnyje nurodyti J. Mikšo tėvų vardai (Kristupas, Elzė) ir net motinos mergautinė pavardė (Miklovaitytė), tikslūs mokymosi metai kaimo pradžios mokykloje ir Tilžės gimnazijoje, vaidmuo steigiant „Birutės“ draugiją, spaustuvės įrengimų pirkimas ir net jų kaina. Ypatingą dėmesį reikia atkreipti į autoriaus nurodytą J. Mikšo gimimo datą – 1861 m. kovo 18 d. Ji akivaizdžiai skiriasi nuo enciklopedine tapusios datos – 1862 m. (mėnuo ir diena sutampa). Kas tai? Korektūros klaida ar tikrovės faktas? Deja, abejonių nekeliančio atsakymo nėra. Vienintelis neginčijamas aušrininko gimimo metus liudijantis šaltinis galėtų būti Saugų parapijos bažnytinės knygos, bet jų nerasta. Šių knygų nėra nei vokiečių genealogijos centre Leipcige, nei centriniame evangelikų bažnyčios archyve Berlyne* Žinoma, greičiausiai egzistuoja ir kitų J. Mikšo biografijos šaltinių (pvz. Tilžės gimnazijos archyvas, tarnybinės ir profesinės veiklos anketiniai dokumentai), tačiau juos irgi reikia surasti. Nežinomas straipsnio autorius W. taip pat nurodė J. Mikšo pasitraukimo iš „Aušros“ redaktoriaus priežastis (konfliktą su vokiškąja Ragainės administracija) ir tikslią slapstymosi Žemaitijoje ir Latvijoje trukmę (3 mėnesius). Dėl šių faktų vėliau aušrininkų istoriografai ilgai ginčijosi ir net šiandien įvairiai juos tebeaiškina. „Aušros“ istoriografijon nepateko ir pats straipsnis. Tai, matyt, lėmė „Lietuviškojo balso“ retumas; štai kodėl J. Mikšo gyvenimo ir veiklos metmenis reikėjo aiškintis kitais, kartais aplinkiniais ir toli gražu ne visai patikimais būdais.

Kaip minėta, aušrininkų epochoje pirmą kartą J. Mikšo asmenybės svarba ir problemiškumas išryškėjo per „Aušros“ 20-metį. Šia proga buvo išleistas didesnės apimties „Varpo“ 1903 m. 3-asis numeris, kuriame išspausdinti memuarinio pobūdžio J. Basanavičiaus („Iš istorijos mūsų atsigaiveliavimo“), J. Šliūpo („Minės apie mano prietikius prie „Auszros“), M. Jankaus („Šis tas apie „Auszros“ išleidimą ir platinimą“) ir kitų autorių straipsniai. Netrukus jų atspaudas išėjo ir savarankiška knygute „Dvidešimtmetinės „Auszros“ sukaktuvės. (1883-1903)“. Straipsniuose apstu istoriografinių duomenų ir vertinimų, pastangų rekonstruoti kelių dešimtmečių senumo įvykius. Visi autoriai J. Mikšui skyrė svarbų vaidmenį, tačiau stengėsi jį pavaizduoti labiau kaip techninį „Aušros“ steigėjų sumanymų vykdytoją, mėgino, tiesa, atsargiai ir vengdami užgauti asmenybes, paaiškinti J. Mikšo spaustuvės žlugimo aplinkybes. Tačiau visuose šiuose rašiniuose jau slypėjo labai stiprus užtaisas – autoriai siekė, nors ir neprikišamai, kanonizuoto aušrininko vardo, atvirai reiškė pretenzijas į lyderio aureolę (J. Basanavičius: „gromatose, d. 7 sausio 1883 m. Vištaliui ir Mikšui rašytose, aš užmaniau įsteigti lietuvišką laikraštį Ragainėje po Mikšo priežiūra“ (19, 70) nutylėtas, nors galbūt nesąmoningai, lietuvių tautinio atgimimo sąjūdžio ir jo spaudos atsiradimo neišvengiamumas. Netrukus šis užtaisas sprogo ir išsiliejo ryškia J. Basanavičiaus ir M. Jankaus polemika dėl „Aušros“ žlugimo. Gaila, kad polemikos autoriai nesuvaldė savo ambicijų, jų nesulaikė net gauta žinia apie ankstyvą J. Mikšo mirtį.

Audringa ir prieštaringų vertinimų kupina diskusija dėl J. Mikšo spaustuvės ir „Aušros“ žlugimo priežasčių nuvilnijo per Mažosios Lietuvos, Didžiosios Lietuvos nelegaliąją ir JAV lietuvių spaudą. Ji nebuvo palanki platesniems J. Mikšo asmenybės ir jo veiklos vertinimams pačioje XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje, nors jau tada gerai suvoktas šio žmogaus išskirtinio vaidmens tautiniame sąjūdyje mastas. Tai akivaizdžiai rodo ir nekrologų dydis bei tonas. Pirmoji apie ankstyvą J. Mikšo mirtį su giliu apgailestavimu pranešė Tilžės „Nauja lietuviška ceitunga“ (171), straipsnį iš jos tuoj perspausdino Klaipėdos „Lietuviška ceitunga“ ir, gerokai sutrumpinus tekstą, – Tilžėje leistas „Varpas“ (182). Šią publikaciją parengė būsimasis Mažosios Lietuvos lietuvių rašytojų ir filologų biografas A. Bruožis, neseniai dėl konflikto iš M. Jankaus spaustuvės Bitėnuose pasitraukęs į Tilžę. J. Mikšo vardą jis jau žinojo, buvo girdėjęs abejonių kėlusių Bitėnų spaustuvininko atsiliepimų. Straipsnio autorius rašė, kad J. Mikšas mirė Labguvoje gegužės 1 d. eidamas 42-uosius metus, tuo lyg ir pasakydamas, kad velionis turėjo gimti 1862 m. Laikraštyje buvo ypač pabrėžtos aušrininko pastangos išsivaduoti iš vokietinimo gniaužtų, jo produktyvi veikla tautinės kultūros ir politinio sąjūdžio baruose, spaudos, kaip švietimo priemonės teisingas supratimas. A. Bruožis gerai suvokė J. Mikšo, kaip pavyzdžio, svarbą savo skaitytojams, kuriuos tebeslėgė nemąžtanti germanizacijos ir nutautimo grėsmė. Jis taip pat pažymėjo velionio, kaip valdininko, neabejingumą tautiečių reikmėms (parengė juridinių dokumentų sudarymo vadovą) ir geruosius charakterio bruožus: „Prieš kiekvieną lietuvį jis buvo meilingas ir kiekvienam ką norint užklausus, su roda neužtruko atsiliepti“. Nekrologe yra įdomi užuomina, kad A. Bruožis asmeniškai J. Mikšo nebuvo matęs, tačiau su juo susirašinėjo. Dėl to neatrodo atsitiktinis jo raginimas J. Mikšą pažinojusiems asmenims kuo skubiau užrašyti savo atsiminimus ir apie velionį išleisti biografinį veikalą. Gaila, šis laiku pasakytas teisingas pasiūlymas liko neįgyvendintas.

Pagal to meto paprotį Mažosios Lietuvos lietuviškų kalendorių redaktoriai į savo leidinius dažnai dėdavo praėjusių metų viešojo gyvenimo kroniką – apžvalgą ir paminėdavo iškilesnių asmenybių netektis. J. Mikšas neliko nepastebėtas. Jo mirtį plačiu, bet skubotu straipsniu „Jurgis Mikšas“ palydėjo M. Jankus (177). Autoriaus nuomonė buvo gana subjektyvi. Su J. Mikšo susijusius įvykius ir žmonių poelgius jis dėstė sau palankia dvasia, teisindamasis nutylėjo skaudžius susidūrimus ir savo negražų vaidmenį dėl „Aušros“ spaustuvės bankroto, kaltininkais laikydamas kažkokius „viliugingus prietelius“. Šiame straipsnyje, nutoldamas nuo temos, M. Jankus pateikė nors ir glaustą, bet išsamią „Aušros“ gyvavimo ir žlugimo versiją, kurią be didesnių dvejonių galima laikyti atkirčiu į jam labai nepalankų J. Basanavičiaus straipsnį „Iš „Aušros“ gyvenimo“, nuo 1903 m. vasaros su tąsa spausdintą „Vienybėje lietuvininkų“ (43). Bitėnų spaustuvininkas savo straipsnyje J. Mikšą ir save pristato kaip pagrindinius „Aušros“ veikėjus. Jame atskleistas „Aušros“ redaktoriaus tautinio sąmonėjimo kelias, jo spaudos darbo gairės ir kliūtys. Viena iš jų autorius teisingai laikė lietuvių tarpusavio konfrontaciją, tačiau aiškiai prasilenkė su tiesa. J. Basanavičių pavadindamas „Aušros“ „nubengtoju“. M. Jankus pateikė nemažai vertingų J. Mikšo veiklos bruožų, iš pirmo žvilgsnio lyg ir abejonių nekeliančių biografijos detalių. Autorius galutinai įtvirtino naują savo bendradarbio gimimo datą – 1862 m. kovo 18 d. Esą J. Mikšas iki 1875 m. praleido gimtuosiuose Virkytuose, po to trejus metus mokėsi Tilžės gimnazijoje ir, dėl nežinomų priežasčių ją metęs, vėl apsigyveno pas tėvus, kurie tuo metu jau buvo įsikūrę Žibuose. Iš tikrųjų ši chronologija ne visai atitinka tikrovę. Akivaizdu, kad straipsnio autoriui J. Mikšo mirties ir „Aušros“ 20-mečio proga buvo svarbiausia paveikti tuo metu aktualiais tapusius atgimimo žadintojų vertinimus ir sustabdyti J. Basanavičiaus karštligiškai varomą jo audringos kritikos kampaniją. Siekiančiam tokių tikslių autoriui datų, faktų ir skaičių tikslumas nelabai rūpėjo. (Nemažai abejotinų ar gerai nepatikrintų teiginių ir faktų pasitaikydavo ir kituose M. Jankaus rašiniuose). Nepaisant to, tą patį rudenį straipsnio „Jurgis Mikšas“ santrauka buvo išspausdinta O. Fon Mauderodės leidžiamame populiariausiame Mažosios Lietuvos kalendoriuje „Lietuviškos kalendros“ (181). Tiesa, matyt, redaktoriaus M. Kiošo pastangomis ir straipsnio buvo išbraukti poleminiai niuansai, ir jis virto enciklopedine biograma, prisidėjusia prie dar didesnio minėtų netikslumų skleidimo. Čia buvo pateikta vėl kita aušrininko gimimo data – 1862 m. gegužės 18 d. Kas tai – klaida ar datos patikslinimas? Atsakymo nerasta iki šiol. Abi publikacijos buvo iliustruotos ta pačia J. Mikšo nuotrauka. Taip pirmą kartą Mažojoje Lietuvoje buvo išspausdintas aušrininko portretas, kuris vėliau nuolat pasirodydavo spaudos puslapiuose.

Pirmąją išsamesnę J. Mikšo gyvenimo ir visuomeninės kultūrinės veiklos apžvalgą, kurią su tam tikromis išlygomis, pasirašė A. Bruožis. Ji buvo įdėta žinomame biografijų rinkinyje „Mažosios Lietuvos buvusieji rašytojai …“ (169) ir tuoj išspausdinta Tilžės laikraštyje „Rytojus“ (170). Stebėtina, tačiau autorius J. Mikšo gyvenimo panoramoje beveik nieko nepatikslino – pažodžiui perteikė M. Jankaus žinias. Vis dėlto A. Bruožis panaudojo kur kas daugiau spaudos šaltinių (nors jų nenurodė), padedančių nustatyti svarbiausius aušrininko asmenybės bruožus ir nuopelnus atgimimo epochoje. Apžvalgoje buvo pažymėtos J. Mikšo sąmonėjimo paskatos, „Aušros“ ir „Niamuno sargo“ redagavimas, poligrafinis ir leidybinis darbas, vaidmuo „Birutės“ draugijos veikloje, domėjimasis lietuvių reikalais net dirbant vokiečių valdžios valdininku. Autorius velionį aušrininką laikė sektinu pavyzdžiu visiems, norintiems išsigydyti „nuo suvokietinimo ligos“.

A. Bruožio pateiktas tekstas vėlesniems tyrinėtojams jau nekėlė beveik jokių abejonių, ir svarbiausieji jo teiginiai tapo tarytum kanoniniai. Jie spausdinami net šiandieninėse enciklopedijose ir „Aušros“ istoriografų tyrinėjimuose. Pagal A. Bruožį buvo rašomi proginiai straipsniai apie J. Mikšą nepriklausomos Lietuvos periodikoje (184), istoriniame medžiagos rinkinyje „Kovos keliais“ (savitoje Mažosios Lietuvos enciklopedijoje) (180). Į šias publikacijas apie aušrininką prasprūsdavo naujų smulkių netikslumų ir spėlionių.

Rašydamas apie „Aušrą“, J. Mikšo, kaip ir kitų šio leidinio steigėjų, neapeidavo V. Biržiška (167; 168). Tyrinėtojas pirmasis gerai suvokė „Aušros“ genezės problemą ir jos vietą lietuvių periodinės spaudos istoriografijoje, todėl, siekdamas objektyvumo, kruopščiai tyrė šaltinius, lygino juos vieną su kitu. Tačiau J. Mikšui mokslininkas nebuvo palankus. Jis nepakankamai įvertino aušrininko vaidmenį steigiant leidinį, manė jį buvus mažo išsilavinimo, stokojus kūrybinių galių ir redaktoriaus gebėjimų. Dėl šaltinių stokos V. Biržiška, kaip ir kiti autoriai, neišvengė klaidų. Jas šiek tiek mėgino atitaisyti J. Šliūpas. Pavyzdžiui, jis patikslino V. Biržiškos teiginį, kad J. Mikšas buvo baigęs šešias, o ne keturias gimnazijos klases (152, 297, 533). J. Šliūpas labai rūpestingai sekė aušrininkų mitologizavimo kampaniją, paskatindamas ją nuolat skelbiamais atsiminimais apie savo ir artimų žmonių vaidmenį atgimimo epochoje. J. Mikšo atžvilgiu atsiminimų autorius buvo korektiškas ir objektyvus. Savo atsiminimus, pavadintus „Mano prietikių enciklopedija“, 1935 m. pradėjo rašyti M. Jankus. Jų fragmentai spaudoje pasirodė dar iki Antrojo pasaulinio karo, didesnis pluoštas – tik 1991 m. (22). Emocinguose M. Jankaus pasakojimuose J. Mikšo pavardė buvo minima itin dažnai. Stengdamasis kuo tikroviškiau pavaizduoti „Aušros“ laikmetį ir svarbiausius jo personažus, atsiminimų autorius nurodė J. Mikšo socialinę kilmę (iš pasiturinčiųjų), pateikė, manyčiau, tiesos neatitinkančią pašalinimo iš gimnazijos versiją (dėl patriotinio nusistatymo), išdėstė spaustuvininko profesijos pasirinkimo motyvus.

Siekdamas atsirevanšuoti J. Basanavičiui dar sykį pabrėžė J. Mikšo ir ypač iškėlė savo vaidmenį. Kaip ir visada M. Jankus nepajėgė įžvelgti skirtumo tarp tautinio atgimimo ideologų ir praktine veikla juos remiančių aktyvių arba tik eilinių sąjūdžio dalyvių.

Svarbus J. Mikšo vaidmuo ir veikla XIX a. pabaigos lietuvių visuomeniniame politiniame gyvenime garantavo jam vietą visose lietuviškose enciklopedijose. Pirmąjį ir išsamiausią straipsnį, įdėtą Amerikoje, Bostone, išleistoje „Lietuvių enciklopedijoje“, parašė lietuvių evangelikų bažnyčios istorikas K. Gudaitis (176). Jis rėmėsi Mažosios Lietuvos autorių tradicija ir V. Biržiškos periodinės spaudos tyrinėjimais: sukonkretino ir patikslino J. Mikšo viešosios veiklos chronologiją, nurodė spaustuvės darbo trukmę, jos svarbiausią leidinį – laikraštį „Niamuno sargas“, kažkodėl neprisimindamas „Aušros“ ir knygų, apie kurias jau buvo žinoma iš to paties V. Biržiškos „Lietuvių bibliografijos“. J. Mikšui autorius skyrė Šimkaus slapyvardį. Iš tikrųjų šis aušrininkas spaudoje pasirašinėjo ir kitaip. Aiškinantis minėto slapyvardžio kilmę ir nepriklausomybę, taip pat reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad J. Mikšas Tilžėje turėjo artimą bičiulį Jurgį Šimkų – vieną geriausių miesto siuvėjų ir dainininkų, „Birutės“ draugijos choro vadovą. Lituanistinėje „Mažojoje lietuviškojoje tarybinėje enciklopedijoje“ (173) ir visuotinėje „Lietuviškojoje tarybinėje enciklopedijoje“ (172) J. Mikšas pristatytas beveik žodis žodin sutampančiais kelių eilučių straipsneliais. Jų autorius J. Bulota išvengė tiems laikams privalomo ideologiazavimo, nors aušrininkas ir pavadintas visuomenės veikėju. Apmaudi klaida buvo teiginys, kad J. Mikšo spaustuvė veikė Ragainėje. Ši klaida greitai pasklido literatūroje ir tebekartojama iki šiol. Pavyzdžiui, pateko į kapitalinę Z. Zinkevičiaus „Lietuvių kalbos istoriją“, kurioje buvo išspausdinta trumpa aušrininko biograma (188). Paskutiniame keturių tomų lituanistinės enciklopedijos leidime vietoj biogramos įdėtas straipsnis „Mikšo spaustuvė“ (179). Jame apibūdinti J. Mikšo spaudos darbo rezultatai: per vienerius metus ji lietuvių kultūrai davė 2 periodinius leidinius ir 22 knygas, skirtas Mažajai ir Didžiajai Lietuvai. Straipsnyje pirmą kartą nurodyti ir visų svarbiausių J. Mikšo įmonės spaudinių pavadinimai.

Svarbus naujų publikacijų akstinas buvo „Aušros“ ir jos darbuotojų sukaktys. J. Mikšo gimimo 120-metį straipsniu „Aušros“ leidėjas ir redaktorius Klaidėpos laikraštyje pažymėjo muziejininkas V. Plečkaitis (183). Autorius siekė tik visuomenės švietimo tikslų, todėl pateikė ryškiai idealizuotą aušrininko asmenybės paveikslą ir nusakė išliekamąją vertę turinčių jo darbų metmenis. Straipsnio pobūdį diktavo leidinio paskirtis ir to meto ideologinė cenzūra. Nereikšdami V. Plegevičiui pretenzijų dėl medžiagos ir vertinimų naujumo stokos, galime paprieštarauti dėl akivaizdžių J. Mikšo biografijos iškraipymų: tiesos neatitinka teiginiai, kad aušrininko tėvai į Žibus persikėlė vos gimus sūnui, kad vaikystę jis praleido suvokietėjusioje aplinkoje, kad spaustuvė žlugo dėl M. Jankaus konkurencijos (pastarasis spaustuvėlę įsigijo Ragainėje tik 1889 m.), kad savo paskutinius gyvenimo metus praleido varge.

Švietėjiškais tikslais Šilutės rajono laikraštyje paskelbta ir bibliofilo Ž. Viršilo publikacija (187). Tai gana platus biografinis straipsnis, aprėpiantis visus svarbiausius J. Mikšo asmenybės ir visuomeninės veiklos bruožus. Autorius rėmėsi jam prieinama negausia literatūra, todėl nuosekliai kartojo pirmtakų mintis, kartu ir jų klaidas. Straipsnyje paminėta ir visai negirdėtų dalykų – spėlionės pateiktos kaip tikri faktai: J. Mikšas baigė Žibų liaudies mokyklą, į K. Kybelkos spaustuvę įstojo jau įgijęs spaustuvininko specialybę, „Aušrą“ Tilžėje redagavo tik J. Andziulaitis-Kalnėnas ir t. t.

„Aušros“ šimtmetis 1983 m. pažymėtas neįprastoje aplinkoje. Tuometinės valdžios viršūnės vis dėlto jau nesiryžo visiškai ignoruoti tautinio atgimimo pranašo garbingos sukakties. Svarbiausias įvykis buvo Vilniaus universitete palyginti negausioje auditorijoje vykusi mokslinė konferencija ir tik 1988 m. atskira knyga „Aušra“ ir lietuvių visuomeninis judėjimas XIX a. pabaigoje paskelbti jos pranešimai. Rinkinyje ryškūs dogmatinės, sustabarėjusios, vadinamosios marksistine ideologijos saugotojų ir tautinio sąjūdžio bei tautinio apsisprendimo reikšmę įteisinti siekusių jų oponentų nuomonių susikirtimai, nors tiek viena, tiek kita pusė kaip niekada gausiai citavo Marxą ir Leniną. Spausdintoje konferencijoje medžiagoje plačiau gvildenta tik viena tema – „Aušros“ vaidmuo lietuvių tautiniame ir visuomeniniame politiniame sąjūdyje. Todėl nebuvo atskiro J. Mikšui skirto pranešimo. Tiesa, konferencijos medžiagoje jo pavardė minima labai dažnai, ir tai padeda susidaryti „Aušros“ redaktoriaus veiklos ir viso lietuvių tautinio atgimimo proceso integralumo įvaizdį. „Aušros“ sukaktis paskatino ir kitų publikacijų pasirodymą. Iš jų mums pačios svarbiausios buvo paskelbtos žurnalistų sąjungos metininke „Žurnalistika-83“. J. Bulotos straipsnis „Redaktorius ir leidėjas Jurgis Mikšas“ (174) – pirmasis mokslinis ir kritinis problemos tyrinėjimas. Jos istoriografijoje tai etapinis darbas. Autorius nesitenkino tradiciniu aušrininko portreto komponavimu, nors jam ir teikė daug reikšmės. Straipsnyje, remiantis žurnalistikos ir istoriniu lyginamuoju metodu, atskleistas J. Mikšo įnašas į „Aušros“ leidimo darbą, nurodyti redakcinio darbo principai, pirmą kartą išanalizuotos visos redaktoriaus publikacijos ir padaryta išvada, kad jų autorius siekė pagyvinti lietuvių visuomeninį politinį sąjūdį, atsikratyti baudžiavinės epochos moralinio balasto, apčiuopti abiejų tautos dalių sąlyčio taškus. J. Bulota pirmasis ėmėsi apibendrinti J. Mikšo, kaip poligrafo, veiklos rezultatus, nors iš leidinių stabtelėjo tik ties „Niamuno sargu“. Atrodo, pasisakydamas šia tema, straipsnio autorius ne visiškai atspėjo tikrąjį spaustuvės savininko ketinimą – „Niamuno sargas“ turėjo tapti Mažosios Lietuvos „Aušra“! Biografijai skirtoje dalyje J. Bulota stengėsi rasti kompromisą tarp tradicinių, M. Jankumi besiremiančių faktografinių nuostatų ir V. Plečkaičio skubotai pasiūlytų korektyvų. Bandymas laikytinas nepavykusiu. Nežiūrint šių trukūmų, J. Bulotos straipsnis „Aušros“ istoriografijoje yra vienas iš svarbiausių.

Antrasis „Žurnalistikos-83“ tome įdėtas dviejų autorių R. Vėbros ir I. Ledo straipsnis buvo skirtas „Aušrai“ (186). Jis parašytas enciklopediniu principu: vengiant poleminių klausimų, nepatikrintų versijų ir šaltinių, nuosekliai, daugiausia konstatavimo būdu, aptariamas leidinio pobūdis (žurnalas), iniciatoriai, redaktorių sudėtis, numerių struktūra ir turinys, platinimo būdai ir žlugimo priežastys. Autoriai aiškiai vengė bet kokio subjektyvumo. J. Mikšą jie pristato kaip vieną iš keturių „Aušros“ leidimo pradininkų ir jos redaktorių. Jo veiklą R. Vėbra ir I. Ledas vertino teigiamai, o daugelio poelgių, taip pat ir finansinio bankroto priežastimi jie laikė J. Mikšo asmenines savybes ir išorinius veiksnius, visiškai nepriklausiusius nuo „Aušros“ leidėjų. Straipsnio paskirtis autoriams neleido išskirti J. Mikšo iš kitų aušrininkų, domėtis jo asmenybės bruožais ar išsamiau analizuoti veiklos motyvus. Dėl to jų darbe beveik nėra ir abejotinų teiginių. Šiandien, remdamiesi naujais šaltiniais, galėtume sakyti, kad finansinių „Aušros“ rėmėjų buvo ir daugiau (J. Mikšo sesuo), kad J. Mikšas iš Didžiosios Lietuvos grįžo ne J. Šliūpo iniciatyva ir t. t.

„Aušros“ šimtmetį reikšmingai įprasmino Amerikos lietuviai, dviejuose „Lietuvių tautos praeities“ tomuose fotografiniu būdu išspausdinę visą žurnalo komplektą ir išsamiai jį paaiškinę. Šio leidinio pabaigoje buvo įdėtas monografinis J. Dainausko straipnis „Auszra“ ir jos gadynė“ (175), kuriame siekiama pateikti visą tautinio atgimimo ir „Aušros“ vaidmens jame panoramą. Autorius J. Mikšo asmenybę ir jo įnašą į žurnalo leidimą vertino palankiai, santykius su kitais spaudos darbuotojais – objektyviai. Straipsnyje nuosekliai atskleista J. Mikšo veikla rengiant „Aušrą“ spaudai, lėšų šaltiniai (tiesa, nurodyti ne visi), platinimo organizavimas, įdėtas nedidelis skyrelis „Mikšo spaustuvė“, kuriame poligrafijos įmonės likimas daugiausia siejamas su „Aušra“. Iš tikrųjų J. Mikšo spaustuvė žlugo dėl kelių glaudžiai susipynusių priežasčių. J. Dainauskas, kruopščiai ištyrinėjęs „Aušros“ komplektus ir literatūrą, parengė leidinio redaktorių ir bendradarbių biobibliografiją. J. Mikšui jis skyrė 30 rašinių, pasirašytų M., X. ir slapyvardžiais Parplis ir Parplys. „Aušros“ redaktoriaus ir spaustuvininko biograma, nors ir praplėsta gausesne medžiaga, iš esmės nebuvo nutolusi nuo M. Jankaus ir A. Bruožio versijos. Tikrovės neatitinka jokiais šaltiniais neparemtas J. Dainausko teiginys, kad J. Mikšas į Žemaitiją 1883 m. pabėgo dėl nepasisekusių vedybų ir kad atgal jį parsikvietė J. Šliūpas. Įvykio liudytojų žiniomis, buvo kitaip. J. Dainausko straipsnis, nors ir reikšmingas „Aušros“ tyrinėjimams, J. Mikšo istoriografijos vis dėlto nepraturtino bei naujais duomenimis, nei kitokiais vertinimais. Autorius stokojo originalių šaltinių ir perdėtai pasikliovė pirmtakais. Negalima nepastebėti, kad „Aušros“ fotografuotinio leidimo komentaruose labai nevienodai rašoma J. Mikšo pavardė. Ji nurodoma ir įprastine forma, ir Mikša, ir Mikšis, ir net Mikštas.

„Aušros“ 110-ąsias metines mokslinė visuomenė pažymėjo jau nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje. Joms buvo skirtas Trečiasis knygotyros seminaras, gvildenęs „Aušros“ leidybos, redaktorių, autorių ir turinio klausimus. Vėliau visa sukaupta medžiaga – pranešimai, apžvalgos ir publikacijos – pasirodė Vilniaus universiteto mokslo darbų „Knygotyra“ 22 (29)-ajame tome (1995). Jame paskelbta pirmoji J. Mikšo istoriografijos apžvalga (178). Autorius, remdamasis 1886-1986 m. literatūros analize, padarė išvadą, kad iki šiol nėra atlikta nė vieno nuoseklaus aušrininko veiklos baro tyrinėjimo. „Knygotyroje“ J. Mikšas įvairiais aspektais minimas straipsniuose apie jo redaguotos „Aušros“ žurnalistikos ypatybes, publikacijų žanrus ir bendradarbius.

Čia pateikta literatūros apžvalga greičiausiai nėra išsami. Nesurankioti mažesni, epizodiniai rašiniai, išbarstyti išeivių periodiniuose leidiniuose. Tačiau ir šioje apžvalgoje aptartoji medžiaga apie J. Mikšą yra gana iškalbi. Ji leidžia daryti kai kuriuos apibendrinimus ir siūlyti tolesnio tyrinėjimi orientyrus. Kaip įsitikinome, toliausiai pasistūmėta nustatant J. Mikšo vaidmenį „Aušros“ leidimo istorijoje. Istoriografijoje jau susikristalizavo beveik vienoda nuomonė apie jauno aušrininko kelią į redakciją, palyginti išsamiai apibūdinti žurnalistinio darbo motyvai ir metodai, išanalizuotos J. Mikšo poligarfijos įmonės ir leidinio žlugimo priežastys. Daug neaiškumų gaubia J. Mikšo asmenybę. Dėl biografinių duomenų stokos beveik nenagrinėta jo gimtoji aplinka ir jaunystės laikotarpis, turėjęs bene lemiamos įtakos svarbiausiam aušrininko gyvenimo pasirinkimui. Iki šiol neištirta J. Mikšo veikla po 1886 m. – po spaustuvės uždarymo. Iš viso sistemingi jo biografijos tyrinėjimai dar nepradėti, o kai kurie nuolat kartojami elementarūs teiginiai dar nepatikrinti ir nesukonkretinti. Iš esmės netyrinėtas knygotyrai pats svarbiausias klausimas – J. Mikšo spaustuvė. Iki šiol niekas išsamiai neanalizavo jos atsiradimo aplinkybių, techninės įrangos, jos darbuotojų sudėties, nepateikė poligrafinės produkcijos tipologinės, teminės ir kiekybinės charakteristikos, neaptarė leidinių platinimo būdų. Susiklosčiusi padėtis savaime skatina tolesnius tyrinėjimus, aiškina ir jų kryptis. Pirmiausia turėtume patikslinti J. Mikšo biografijos duomenis, išsiaiškinti jo kelią į spaudą, kruopščiai išanalizuoti Tilžėje veikusios spaustuvės veiklą. Kol nevėlu, taip pat reikėtų tinkamai įamžinti bent svarbiausias su šio aušrininko asmenybe susijusias vietas tiek Lietuvoje, tiek dabartiniame Karaliaučiaus krašte.

D. Kaunas. Aušrininkas. „Kultūra“, Vilnius, 1996. P. 12-25.

Šių eilučių autorius prieš keliolika metų, leidus dabar jau velioniui kunigui Jurgiui Gavėnui (1909-1981) apžiūrėjo Saugų evangelikų liuteronų zakristijoje sukrautas knygas ir archyvinius dokumentus. Tarp jų buvo tik viena, gana gerai išsilaikiusi ir kaligrafiška rašysena vokiškai užpildyta parapijiečių krikšto, vedybų ir mirties registracijos knyga, berods, apimanti pirmuosius XX a. metus. Panašaus ankstesnio laikotarpio dokumento bažnyčioje nebuvo.

Domas KAUNAS

Voruta“ Nr. 12 (294) 1997 m. kovo 22-31 d; 13 (295) 1997 m. balandžio 1-11 d.

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra