Juozo Jurginio kelias į istorijos mokslą

Autorius: Data: 2010-01-10 , 07:33 Spausdinti

Pokario laikotarpiu pagrindinė istorijos funkcija – pagrįsti komunistų partijos politiką ir ideologiją, pabrėžti lietuvių ir rusų tautų draugystę. Istorikų buvo labai mažai. Jie, kaip ir kitų humanitarinių sričių mokslininkai, išgyveno sunkius cenzūros laikus.
 
Pagrindinės institucijos, kuriose dirbo istorikai buvo: Partijos istorijos institutas, Mokslų akademijos Istorijos institutas, Vilniaus universitetas ir Vilniaus pedagoginis universitetas. Pasak Aivo Ragausko, Vilniaus universiteto ir Vilniaus pedagoginio universiteto vaidmuo buvo nedidelis. Pokario svarbiausiu Lietuvos istorijos tyrimų centru buvo Lietuvos istorijos institutas (Ragauskas A., Apie istoriją sovietinėje Lietuvoje (1944–1990 m.). Žiupsnelis istorinės publicistikos // Istoriko atsakomybė: straipsnių rinkinys, Vilnius, 2002, p. 171), kuris ir buvo pagrindinis istorikų prievaizdas. Aldona Gaigalaitė knygoje „Į save ir istoriją pažvelgus“ rašė, kad 1951 m. rudenį dirbo ant rankų pirštų suskaičiuojamas mokslinių bendradarbių skaičius. Be direktoriaus Juozo Žiugždos, kuris sovietiniais metais buvo gavęs profesoriaus vardą, ir direktoriaus pavaduotojo Grigorijaus Koniuchovo, Maskvos istorijos institute apsigynusio kandidatinę disertaciją, tik Juozas Jurginis ir Pranas Kulikauskas turėjo mokslų kandidatų laipsnius. Instituto plėtra prasidėjo „spaudžiant iš viršaus“ ir paraginus komisijai, atsiųstai iš Maskvos.
 
1944–1953 m. buvo apgintos tik 9 istorijos kandidatinės disertacijos, o per kitą (1954-1964 m.) – kur kas daugiau, t. y. 56. Aptariamuoju laikotarpiu tik Juozo Jurginio kandidatinės disertacijos tema buvo iš LDK istorijos: „Vilniaus miestiečių savivaldybės santykiai su feodalinėmis jurisdikcijomis 16-tame amžiuje“. Juozo Bulavo ir Benjamino Gliko, Paulinos Girdzijauskienės, Aleksandros Majauskaitės-Gulbinskienės ir Grigorijaus Koniuchovo, Konstantino Navicko – iš XX a. Lietuvos „revoliucijų“, pogrindžio komunistinės spaudos ir „tarnybos imperializmui“ tematikos. Prano Kulikausko ir Reginos Volkaitės-Kulikauskienės – iš archeologijos srities.
 
Kuo išskirtinis J. Jurginis? Apie tokius žmones sakoma: „Abiit, non obiit“. Tai liudija ne tik jo darbai, bet ir amžininkų atsiminimai. Istorijos moksle – jis, Mečislovo Jučo žodžiais tariant, ,,atėjūnas“. Pasak Vytauto Merkio, J. Jurginis turėjo didelių rašymo gabumų, iš jo buvo galima pasimokyti, kaip reikia dėstyti mintis ar kelti klausimus (žr. Zemlickas G., Kad istorija būtų mokslas, o ne propagandos priemonė // Mokslo Lietuva, 2004, gegužės 6–9, nr. 9 (299)).
 
Napalys Kitkauskas J. Jurginį apibūdina kaip labai gerą mokslo populiarintoją, neleidusį tautai pamiršti Lietuvos istorijai reikšmingiausių dalykų. Edvardo Gudavičiaus manymu, sunku būtų rasti Lietuvos istorijos sritį, kurios istoriografiją aptariant nebūtų J. Jurginio indėlio. Jo darbų bibliografijos pozicijos skaičiuojamos keturženkliais skaičiais (Gudavičius E., Jų šviesus atminimas. Juozas Jurginis, Lietuvos istorijos studijos, 1994, nr. 3, p. 184.).
 
Daugiausiai dėmesio jis skyrė baudžiavos atsiradimui ir įsigalėjimui Lietuvoje tyrinėti. Ne mažesnis dėmesys skiriamas Lietuvos kultūros istorijos klausimams.
 
Išsilavinimo atžvilgiu jo „starto“ pozicija panaši į J. Žiugždos, skirtumas tik toks, kad turėjo nebaigtą techninės specialybės išsilavinimą, t. y. dar tolimesnį nuo istorijos dalykų. Kaip rašo savo autobiografijoje, studijos nutrūko, nes 1929 m. rudenį buvo suimtas, apkaltintas komunistine veikla ir kalėjime išlaikytas iki 1934 metų pavasario (LLMA, f. 205, ap. 1, b. 32, l. 9.).
 
1934 m. rudenį buvo pašauktas atlikti karinę prievolę, kurią atlikęs grįžo studijuoti į universitetą. Žiemą vertėsi privačiomis pamokomis, o vasarą – dirbdamas melioracijos darbus. 1937 m. rudenį išvyko į užsienį kaip „Lietuvos žinių“ korespondentas. Pakeliavęs po Švediją ir JAV, praleidęs Vilniuje vokiečių okupacijos metus, istoriją studijuoti eksternu įstojo į Vilniaus valstybinį universitetą tik 1945 m. pradžioje ir baigė jį labai greitai – 1946 m. rudenį.
 
Kandidatinė disertacija – „vartai“ J. Jurginiui į sovietmečio istorijos mokslą
 
Kaip vyko gynimas? 1948 m. birželio 29 d. 17 val. universiteto aktų salėje vyko J. Jurginio disertacijos „Vilniaus miesto savivaldybės santykiai su feodalinėmis jurisdikcijomis 16 a.“ gynimas. Oficialūs oponentai: prof. J. Žiugžda, I. Jonynas ir K. Jablonskis (VU rektoriaus pranešimas apie J. Jurginio gynimą, LLMA, f. 205, ap. 1, b. 32, l. 1.).
 
Anotacijoje J. Jurginis rašė: „Idealistinių pažiūrų istorikai nesidomėjo miestiečiais, kaip buržuazinių santykių atstovais, ir visiškai nevertino buržuazijos vaidmens, kuris kovoje su feodalizmu buvo progresyvus (…) Vilniuje, o taip pat ir kituose Lietuvos miestuose, tariamajam laikotarpy feodaliniai-baudžiaviniai santykiai nustelbė bekylančius buržuazinius, kas sutrukdė gamybos jėgų kilimą ir tuo pačiu sudarė pagrindines lietuvių kultūros ir Lietuvos valstybės nykimo priežastis“ (LLMA, f. 205, ap. 1, b. 32, l. 12–13).
 
Istorijos instituto direktorius Povilas Pakarklis J. Jurginio charakteristikoje rašė: ,,(…) dirbdamas Lietuvos TSR Mokslų akademijos bibliotekoje ir turėdamas po ranka turtingą dokumentinę medžiagą, domėjosi Vilniaus praeitim. Apie senąjį Vilnių jis skaitė keletą viešų paskaitų ir paskelbė keletą straipsnių periodinėje spaudoje. 1946 metų pabaigoje jis pradėjo rašyti mokslinį darbą (…). Rašydamas šį darbą (…) jis konsultavosi su manim, kaip Instituto direktoriumi, konsultavosi su to paties Instituto vyresniuoju moksliniu bendradarbiu Istorijos mokslų daktaru St. Matulaičiu ir kitais Instituto bendradarbiais‘‘ (P. Pakarklio rašytoji J. Jurginio charakteristika, Vilnius, 1948–III–3, LLMA, f. 205, ap. 1, b. 32, L. 19.)
 
Rašant darbą J. Jurginiui įtakos turėjo ir K. Jablonskis. Pasak M. Jučo: „Jablonskis dalydavosi su Jurginiu brangiausiais išrašais ir prižiūrėjo bei koregavo pastarojo darbą. Kiekvienas Jurginio darbas buvo Jablonskio „sankcionuotas“ (Minuotojas klysta tik vieną kartą, Mečislovas Jučas atsako į Aurimo Švedo klausimus, Naujasis Židinys-Aidai, 2007, Nr. 5–6, p. 229.)
 
Disertacijos kritika
 
J. Jurginio kandidatinė disertacija susilaukė įvairių  vertinimų. Vienas iš oponentų Konstantinas Jablonskis bendrai vertindamas disertanto darbą teigiamai, išsakė ir nemažai priekaištų: ,,Kalbama apie ateivius iš svetur, bet tokių ateivių tarpe nurodomi ir žydai (…) senoji Lietuvos žydų istorija nereikalinga šio rašinio temai ir iš viso nežinia kuo paremtos visos autoriaus duodamos žinios apie Vilniaus žydus. (…). K. Jablonskiui buvo nepriimtini teoriniai samprotavimai ir terminologija, nerūpestingas atpasakojimas, klaidingas dokumentų aiškinimas, tai jis nurodė pateikdamas nemažai citatų iš disertacijos. Apibendrinantys pastebėjimai tokie: ,,Normalius viduramžinius miestinius feodalinius santykius, kurie tesudarė užuomazgą būsimų buržuazinių santykių, autorius kaži kodėl vadina buržuaziniais santykiais (…). Autorius išdėsto ar pamini gana daug dokumentų. Dokumentai dažniausiai duodami kuriam nors samprotavimui pailiustruoti. Bet autorius nupasakoja dokumentus labai nerūpestingai įsiskaitęs į juos, peržvelgęs juos paskubomis, neįsigilinęs į jų turinį, todėl pasitikėti autoriaus nupasakojimu ne visada galima (…) Naudodamasis paskelbtais dokumentais autorius neieško geriausio leidinio, o ima koks pakliūva, pav. Gedimino laišką cituoja iš Balinskio, o jis yra išleistas Urkundenbuche (…)“ (Pranešimas apie J. Jurginio disertaciją, K. Jablonskis, 1948–VI–14, LLMA, f. 205, ap. 1, b. 32, l. 33–38.)
 
Nepaisant visų išvardintų trūkumų, K. Jablonskis J. Jurginio darbą vertina kaip priimtiną istorijos mokslų kandidato laipsniui gauti.
 
Oponentas I. Jonynas atsiliepime apie disertaciją pažymi, kad iškeltas klausimas, kodėl nesusiformavo reikšminga buržuazijos klasė, įdomus, tačiau: „Šito klausimo sprendimas reikalauja pirmiausiai būti įgudusiam istorijos mokslų metode ir plačiai išstudijavusiam Lietuvos praeitį. Ir vienos ir kitos sąlygos, deja, disertantui trūksta. Skaitant šį darbą tuojau jaučiama, kad jis yra savamokslis, nepripratintas prie istorinio tyrinėjimo (…) toli gražu ne visada sugebėjo išlaikyti istorizmo dėsningumą (…) Autoriui, kaip savamoksliui, daug trūksta kritiškumo istorinių šaltinių ir panaudotos literatūros vertinime“ (Atsiliepimas apie pil. Juozo Jurginio disertaciją, 1948–VI–14, LMABA, f. 105, b. 356, l. 5.)
 
I. Jonynas parašė ir platesnį, bet truputį nuosaikesnį atsiliepimo variantą, kuriame kritiškiausia mintis buvo tokia: „Deja, iš pat pradžių tenka pasakyti, kad pasistatytas užsimojimas yra labai platus, o autoriaus pasirinktas tyrimo laikotarpis per siauras (…) Šita proga tenka prisiminti prancūzų patarlė: qui trop embrasse n‘embrasse rieu, kurios prasmė yra: kas per daug užsimoja nepajėgia savo siekimo įgyvendinti (…) Autorius nepaaiškino, kodėl jis apsistojo tik XVI amžiumi, nors turėjo, be abejonės, savų motyvų“. I. Jonynas pateikia konkrečių pastabų apie pernelyg ankstyvo baudžiavinių santykių įsigalėjimo teigimą (sieja net su karais su kryžiuočiais), miesto ekonomiką, mokesčius valdovui, teiginio „apie buržuazinių ir feodalinių santykių atsiradimą daugmaž tuo pačiu metu“, apie miestų atsiradimą ir kt.
 
Vertindamas J. Jurginio disertaciją I. Jonynas įžvelgia ir teigiamų dalykų. Disertanto darbo nuopelnu įvardija kruopščiai išdėstytus Vilniaus Magdeburgijos santykius su kitomis feodalinėmis jurisdikcijomis. Pabrėžia, jog J. Jurginis: „praskynė kelią ir išlygino dirvą būsimiems tyrinėtojams“.
 
Kaip matyti, profesorių K. Jablonskio ir I. Jonyno recenzijos – tai dalykiški mokslininkų įvertinimai su gausiomis argumentuotomis pastabomis (beveik vien neigiamomis, bet užbaigtos teigiamu įvertinimu).
 
Kitas oponentas J. Žiugžda vertino daugiau iš savo „varpinės“: „Pabrėžęs destruktyvią feodalinių jurisdikcijų ir katalikų bažnyčios veiklą ir palygindamas Vilniaus miesto vystimąsi tokiose sąlygose su Maskvos miesto išaugimu, autorius padaro išvadą, kad „Vilniaus, kaip lietuvius vienijančio centro, reikšmė ėjo menkyn“ (…) Apibūdindamas Vilniaus ,,miesto savivaldybę“, autorius neišryškina, nepabrėžia jos klasinio pobūdžio, tenkindamasis tik paprastu konstatavimu, kad ,,amatininkai ir pirkliai nelygiai buvo traktuojami“ (…) Vis dėlto aštri klasių kova Vilniaus mieste vietomis ne tik nepakankamai išryškinama, bet dargi pateikiama susilpninant, suvedant kone į idiliją (…). Vis dėlto recenzijos pabaigoje Žiugžda daro išvadą: ,,J. Jurginio disertacija duoda pradžią marksistiniam šio klausimo nagrinėjimui“. (Įvertinimas Juozo Jurginio disertacijos (…), 1948–VI–4, LLMA, f. 205, ap. 1, b. 32, l. 61–65.)
 
J. Jurginio kandidatinės disertacijos tematika pasirodė ir straipsnis (J. Jurginis, Reakcinis bažnytinių jurisdikcijų vaidmuo Vilniaus istorijoje, Lietuvos TSR Mokslų akademijos Lietuvos istorijos instituto darbai, T. I, 1951, p. 88–152). 1951 m. Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla išleido Lietuvos TSR Mokslų akademijos Lietuvos istorijos instituto darbų pirmąjį tomą. Jį redagavo J. Žiugžda ir J. Jurginis. Pastarasis, savo straipsnio pradžioje atidavęs duoklę marksistinei ideologijai ir iškoneveikęs ,,feodalinę reakciją“, trukdžiusiai augti miestiečių luomui, pateikė vertingų duomenų apie bažnytines jurisdikcijas Vilniaus istorijoje. J. Jurginis, be to, pabrėžė, jog miesto gyventojų masę sudarė vietos gyventojai lietuviai, tai liudija ir grynai lietuviški vietovių pavadinimai. 
 
J. Jurginio karjera
 
Aptariamuoju laikotarpiu J. Jurginis užėmė gana svarbias pareigas mokslo ir kultūros institucijose: 1945–1948 m. Mokslų akademijos bibliotekos direktorius, nuo 1947–1949 m. jis buvo Vilniaus dailės instituto, nuo 1948 m. Vilniaus valstybinio universiteto (tuomet V. Kapsuko u-to) dėstytojas, 1948–1951 m. Istorijos instituto direktoriaus pavaduotojas, nuo 1951 m. jaunesnysis mokslinis bendradarbis. Tačiau jo mokslo administracinės karjeros kelias galėjo būti ir sėkmingesnis, jeigu ne konfliktas su dar didesniu ,,karjeristu“ Juozu Žiugžda.
 
Pozicijų susikirtimas pastebimas 1951 m. gegužės mėnesį. Tuomet Istorijos institute įvyko atviras partinis susirinkimas kritikos ir savikritikos klausimais. J. Jurginis kritikavo instituto vadovybę, nurodė, kad darbuotojų klaidos daugiausia nulemtos blogos vadovybės. Žiugžda iš pradžių patylėjo, po to piktai reagavo į Jurginį, stengėsi atgaline data pakeisti instituto ataskaitą, kurioje vietoje Jurginio figūruotų Z. Kutorgienė. Panašiu būdu norėjo išbraukti Jurginį iš instituto mokslinės tarybos sudėties (Lietuvos ypatingasis archyvas, f. –k, 30, ap. 1, b. 76, l. 174).
 
J. Žiugžda kritikos susilaukė ir LKP CK iniciatyva 1956 m. gruodžio mėnesį surengtuose posėdžiuose. Viename jų Vilniaus universiteto rektorius Juozas Bulavas pažymėjo, jog Istorijos institutą dar slegia „asmenybės kulto liekanos“. Argumentavo šį teiginį, atkreipdamas dėmesį į tai, jog Žiugžda „savo laiku prisidėjo prie tokių vertingų darbuotojų, kaip Matulaitis, Jurginis, persekiojimo ir jų nušalinimo, o palaikė ir apsistatė tokiais nemokšomis, kaip Z. Kutorgienė ir G. Koniuchovas. J. Bulovas pasiūlė skyriui padaryti organizacines išvadas Instituto direktoriaus atžvilgiu (A. Švedas, Sovietinės lietuvių istoriografijos raidos lūžių paieškos: 1956 metai (?), Lietuvos istorijos studijos, 2007, Nr. 19, p. 144.). Atsakydamas į J. Bulovo priekaištus, J. Žiugžda pademonstravo „spartietišką ramybę“.
 
Tų pačių metų gruodžio 15-ąją vyko posėdis, kurio metu J. Žiugžda turėjo būti perrinktas instituto direktoriumi. Vincas Mykolaitis-Putinas pareiškė nepasitikėjimą J. Žiugžda ir į direktoriaus postą pasiūlė J. Jurginį. Visgi slaptai nubalsavus 9 balsais už ir 1 prieš, direktoriaus vieta liko J. Žiugždai. Jį palaikė LSSR MA prezidentas Juozas Matulis ir LKP CK vadovybė, konkrečiai – A. Sniečkus, kuris norėjo, kad institutui vadovautų prognozuojamas direktorius, o ne realiausias konkurentas – J. Jurginis, kurio tapimas direktoriumi tik sustiprintų „nacionalistines nuotaikas“.
 
Apie 1970 metus, iškilus naujo Istorijos instituto direktoriaus skyrimo klausimui, J. Jurginio ir J. Žiugždos pozicijos vėl susikirto. Anot M. Jučo: ,,Istorijos institute buvo numatytas Jurginis. Apie tai man jis pats buvo užsiminęs. Esą vieną kartą Sniečkus pakvietęs pas save papietauti tuometinį saugumo vadovą Juozą Matulį ir Jurginį. Šio susitikimo metu ir paaiškėję, kas turėtų pakeisti nusenusį direktorių. Kaip žinia, Jurginis visuomet kirsdavosi su Žiugžda, o sužinojęs apie pastarąjį sprendimą, jis ėmė atvirai šaipytis iš savo viršininko. (…) Tačiau Žiugžda nuvyko į Maskvą ir ten išsirūpino sprendimą, jog Jurginis į šias atsakingas pareigas yra netinkamas dėl „praeities klaidų“ ir pan.“ Švedas A., ,,Minuotojas klysta tik vieną kartą”. Pokalbis su M. Juču, Naujasis Židinys-Aidai, 2007, Nr. 5-6, p. 226-237.
 
Šie faktai leidžia daryti išvadą, jog J. Jurginio sėkmingam kilimui profesinėje srityje koją kaišiojo ilgametis Istorijos instituto direktorius J. Žiugžda, kuris turėjo stiprų užnugarį – A. Sniečkų. Pastarajam J. Žiugžda buvo priimtinesnis, labiau prognozuojamas.
 
Straipsnis parengtas pranešimo, skaityto Nacionalinėje mokslinėje konferencijoje, vykusioje Vilniaus pedagoginiame universitete 2009 metų lapkričio 28 dieną, skirtoje istoriko Juozo Jurginio 100-osioms gimimo metinėms paminėti, pagrindu
 
Nuotraukose:
 
1. V. Petrauskaitė
2. Istorikas J. Jurginis Globkės teisme. VDR, 1963 07 08 d.
Voruta. – 2010, bal. 24, nr. 8 (698), p. 6.

Sena Voruta



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra