Juozas Skirius. Kas skatino sugrįžusius JAV lietuvius vėl išvykti iš tėvynės 1920-1923 m.?

Autorius: Data: 2021-01-27 , 11:51 Spausdinti

Juozas Skirius. Kas skatino sugrįžusius JAV lietuvius vėl išvykti iš tėvynės 1920-1923 m.?

Prof. Juozas Skirius. vdu.lt nuotr.

Juozas Skirius, VDU Švietimo akademijos profesorius ir Lietuvių išeivijos instituto mokslininkas, www.voruta.lt

      Žmonių migracija – natūralus reiškinys nuo pačių seniausių laikų. Tautos, gentys, pavienės grupės ar atskiri asmenys kėlėsi iš vienos vietos į kitą ieškodami geresnių sąlygų gyvenimui, verslams, prekybai. Buvo ir priverstinė migracija – vergų prekyba arba bėgimas nuo persekiojimų už religinius įsitikinimus ar stumiami karingų kaimynų. Emigracijos klestėjimas – tai moderniųjų laikai išskirtinis bruožas. Kapitalizmo sąlygomis, pradedant XIX amžiumi, milijonai europiečių ir azijiečių plūstelėjo į Amerikos platybes, Australiją ar Afriką. Tai esmėje ekonominė emigraciją, ieškant darbo, geresnio uždarbio. Iš baudžiavos išlaisvinti lietuviai, dalis jų, nuo XIX a. antros pusės taip pat įsijungia į šį procesą ir kryptingai rinkosi išsvajotąsias Jungtines Amerikos Valstijas. Mūsų tauta per tą laikotarpį pergyveno keturias dideles lietuvių emigracijos bangas, iš kurių didžiausios buvo: pirmoji – „grynorių“[1] banga iki Pirmojo pasaulinio karo ir ketvirtoji – „tarybuku“[2] po 1990 metų. Būtina pasakyti, kad vyko ne tik emigracija (išvykimas), bet ir reemigracija (grįžimas). Tą mes pastebime ir pirmos Lietuvos Respublikos pirmaisiais metais, ir šiandiena, praėjus keliems dešimtmečiams po 1990 m.

       Tiesa, pastebime ir kitą įdomų procesą tais laikais: dalis grįžusių po kažkiek laiko vėl išvyksta atgal – kartoja emigraciją. Šių dienų informacijos priemonės gana optimistiškai skelbia, kad esant dabartinei, po 1990 metų, didelei emigracijai iš Lietuvos, lietuvių, grįžtančių iš užsienio, jau pastebimi vis didesni skaičiai. Bet dalis, deja, iš tų pačių vėl apsisuka ir išvyksta iš Lietuvos. Kyla natūralus klausimas – Kodėl? Ar jie nepritampa? Ar laimės Tėvynėje neranda? Norint sužinoti – reikia aiškintis, tirti. Tai puiki istorikams ir sociologams mokslinė galimybė aiškintis ir lyginti išvykimo priežastis anais, ir šiais laikais. Tačiau tai paliksime būsimiems šių problemų tyrinėtojams. O mes bandysime apžvelgti praeityje, t. y. po Pirmojo pasaulinio karo reemigrantų emigraciją iš Lietuvos, iš ką tik susikūrusios savos valstybės.

Pirmosios žinios ir tyrinėjimai apie grįžusius į Tėvynę

 

      Iki Pirmojo pasaulinio karo iš carinės Rusijos valdomos Lietuvos teritorijos į JAV išvyko ne vienas šimtas tūkstančių mūsų tautiečių, kurie ne tik ten gyveno ir dirbo, bet kūrė šeimas, augino vaikus, telkėsi į organizacijas, statė bažnyčias, puoselėjo tautinę kultūrą. Manoma, kad jų tuo metu galėjo būti iki 0,5 mil. lietuvių. Jie neatitrūko nuo savo senosios Tėvynės: palaikė ryšius laiškais, siuntiniais su artimaisiais Lietuvoje. Laisviau puoselėjo viltis, kad Lietuva anksčiau ar vėliau atgaus laisvę, bent turės platesnę autonomiją Rusijos imperijos ribose. Dalis emigrantų, užsidirbę pinigų Amerikoje, tikėjosi sugrįžti į Tėvynę. Dar Pirmojo karo metais JAV lietuviai rinko pinigus ir organizavo įvairias akcines bendroves, kurias planavo perkelti į Lietuvą ir ten vykdyti savo verslus. 1918 m. atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, išeivijos viltys sugrįžti padidėjo, entuziazmas išaugo. JAV lietuvių organizacijos ir jų vadovai, patriotiniais sumetimais skatinami, rinko pinigus Lietuvos valdžios aparato pradiniam išlaikymui: finansavo pirmąsias Lietuvos atstovybes užsienyje, Lietuvos delegacijos Taikos konferencijoje Paryžiuje veiklą. Net siuntė savo aktyvesnius veikėjus pagelbėti Lietuvos valdžios aparatui. Tai buvo pirmoji ir svari pagalbos ranka iš užsienio, kurią ištiesė išeivija valstybei pradiniame jos etape. Bet ne ką svarbiau ir tai, kad nemažas kiekis JAV lietuvių „pakavo lagaminus“ ir grįžo į savo gimtinę, parsiveždami uždirbtus ir sutaupytus dolerius, kurių bendra suma tikrai siekė milijonus…

      Kokios istoriografinės užuominos tuo klausimu. Pirmąsias žinias apie JAV lietuvių nusivylimus Lietuva ir jų grįžimą į JAV jau užtinkame to meto JAV lietuvių, ypač kairesnės pakraipos, laikraščiuose – Sandaroje, Tėvynėje, Naujienos, Keleivis. Tai daugiausia pačių lietuvių įspūdžiai iš apsilankymų Lietuvoje. Taip pat gausu medžiagos ir Lietuvos opozicinėje spaudoje, pavyzdžiui Lietuvos žinios (ypač straipsniai 1922 metų laikraščio numeriuose). Pirmasis, kuris apibendrino JAV lietuvių padėtį Lietuvoje nurodydamas pagrindines išeivijos nesėkmės priežastis, tai buvęs JAV lietuvis ir Lietuvos diplomatas Kazys Gineitis. Jis 1924 m. parašė ir 1925 m. Kaune išleido pažintinio pobūdžio knygą Amerika ir Amerikos lietuviai. Knygoje jau bandoma pripažinti Lietuvos visuomenės kaltę, kad nebuvo apginant JAV lietuviai Lietuvos valstybėje. Reikia pasakyti, kad knygoje išdėstyta medžiaga ir požiūris tampa pagrindu vėliau rašantiems tuo klausimu. Užuominų apie JAV lietuvių nepasisekimus randame ir išeivijos istorikų Antano Kučo ir Vincento Liulevičiaus darbuose. Plačiau tą problemą aprašo tarybinis istorikas Laurynas Kapočius. Tiesa, jis daugiau akcentuoja du momentus: a) JAV lietuvių norą padaryti biznį Lietuvoje ir praturtėti; bei b) taip vadinamos „buržuazinės“ Lietuvos valdininkų savanaudiškumą, siekiant savo asmeniniams tikslams pasinaudoti JAV lietuviais. Jo knygoje galima rasti daug įdomios medžiagos surinktos iš to meto spaudos. Kiek kitų kampu, švelniau ir giliau, pasiremdamas archyviniais dokumentais, tuos pačius dalykus aptaria Alfonsas Eidintas pabrėždamas Lietuvos valdžios „atvirą vietinių bendrovių protekcionizmą ir išeivių galimybių Lietuvoje varžymą“, pažymėdamas draudimą užsienio lietuviams įsigyti žemę Lietuvoje. JAV lietuvių padėties Lietuvoje klausimo neapėjo ir istorikė Vitalija Kasperavičiūtė, atkreipdama dėmesį į pačių nusivylusių JAV lietuvių nuotaikas.

Kiek JAV lietuvių atvyko ir kokiu tikslu atvyko?

 

Iš tiesu Lietuvai atgavus nepriklausomybę nemaža dalis JAV lietuvių apsisprendė grįžti į savo arba savo tėvų gimtąjį kraštą. Tam įtakos turėjo ne tik sentimentai, patriotinės nuostatos, bet ir raginimai JAV lietuvių spaudoje padėti „atkurti“ Lietuvą. Buvo kviečiami pasiturintys lietuviai išeiviai – verslininkai ir specialistai (profesionalai) – vykti į Tėvynę, kur investuotų savo kapitalą, pritaikytų kraštui savo profesinius sugebėjimus. Spaudoje net nurodoma, kad vieni galės apsigyventi ūkiuose ir dirbti žemę, kiti – steigti įvairią pramonę, nes Lietuvoje visko reikia, o galimybės veiklai čia plačios. Iš spaudos informacijų jaučiasi, kad Lietuvos gera ateitis siejama su užsienio lietuviais. Bandoma jiems tai įteigti, kuriant įvairias schemas ir jas viešinant. Pavyzdžiui išeivijoje netgi buvo svarstoma ir gal net realiai tikima, kad „jeigu prie dabartinių sąlygų Lietuvoje apsigyventų apie 5000 amerikiečių, tad darant rimtų pastangų juos Lietuvoje pripratinti, greit čia apsigyventų apie 100.000 lietuvių amerikiečių. O tuomet daug dalykų ekonominių ir valstybiniu atžvilgiu Lietuvoje pagerėtų“[3]. Suprantama, kad pirmiausia tam įtakos turėtų atvežti išeivių pinigai ir profesinė patirtis. (O jie atsiveš, kaip buvo spėjama, su savimi vidutiniškai tarkime po 1.000 dol. ir štai Lietuvoje 100 mln. dol.[4]). Tai iš tiesų milžiniškas kiekis valiutinių pinigų tokiai mažai valstybei! Ir šis kapitalais greitai atstatys Lietuvos ekonominį ir kultūrinį gyvenimą, o jų investicijos duos gerą pelną. Tokiu būdu bus sukurta klestinti valstybė. Taigi tokios idėjos plito pačių išeivių tarpe ir tai buvo savotiškas variklis jų apsisprendimui.

       Tikrai išvykstančių į Lietuvą apsigyventi atsirado gana daug. Kaip rašo istorikas Antanas Kučas savo redaguotoje istorijoje iš viso į Lietuvą atvyko apie 20.000 asmenų, iš kurių apie 15.000 nuolatiniam įsikūrimui[5]. (Dalinai tuos skaičius patvirtina Lietuvos atstovybių JAV išduoti lietuviški pasai ir vizos). O štai vienas iš Lietuvos organizuoto turizmo pradininkų Matas Šalčius (garsusis keliautojas, pats buvęs JAV lietuvis) lyg ir papildo minėtus duomenis. Jis rašė, jog 1920 m. Lietuvą aplankė apie 5 tūkst. JAV lietuvių, ir šis skaičius vis augo iki pat 1923 m., kuomet apsilankė 10 tūkst. tautiečių. Vėliau skaičiai pradėjo mažėti[6]. Mat viršų prieš sentimentus paėmė nusivylimas Lietuva. Tiesa, M. Šalčius pažymi, jog gausias JAV lietuvių ekskursijas į Lietuvą lydėjo pastangos čia vėl iš naujo įsikurti. Nusivylimas Lietuvą be jokios abejonės siejamas su turtiniais praradimais

 JAV lietuvių išvykimo iš Lietuvos priežastys

 

Buvęs JAV lietuvis, dirbantis Lietuvos valdžios tarnyboje Kazys Gineitis sugrupuoja ir išvardina svarbiausias priežastis, kurios atstūmė nuo Tėvynės sugrįžusius išeivius. Pirmiausia, tai kad nebuvo sudarytos sąlygos JAV lietuviams įsigyti nuosavybėn žemės ir nekilnojamojo turto. Antra, laiku Lietuva neįvedė savo stabilios valiutos ir tai padarė didelių finansinių nuostolių JAV lietuviams. Trečia, išeivius vargino nepatyrę Lietuvos valdininkai ir visokie registracijos formalumai. Ketvirta, buvo sukurtas „šnairuojantis ūpas“ Lietuvoje grįžusių amerikiečių atžvilgiu, klaidingai manant, kad „jie atvažiuoja pelno tikslais“. O iš tikrųjų „daugelis jų važiavo išsiilgę Lietuvos, nes jų būdas yra pilnas noro ką nors statyti, veikti, tobulinti, bet ne grynai spekuliatyvę prekybą varyti“. Penkta, Lietuvos valstybės inteligentija nesistengė geriau pažinti JAV lietuvių – jų plačios veiklos ir gyvenimo, todėl ir buvo padaryta daug klaidų oficialiuose ir neoficialiuose santykiuose su amerikiečiais. Šešta, negerai buvo pasielgta su į Lietuvą grįžusiais JAV lietuviais – nepasirūpinta juos sutikti, nesuteikta reikalingos informacijos; dažnai buvo nepasiųstos padėkos ir net patvirtinimai  už gautas aukas. O tai piktino išeiviją ir tokiu būdu formavo nepasitikėjimą Lietuvos lietuviais. Dar K. Gineitis atkreipė dėmesį ir į tai, kad grįžę išeiviai į Lietuvą iš karto susidūrė su gyvenimo komforto, kokį turėjo Amerikoje, trūkumu[7]. O štai prof. Kazys Pakštas, kuris taip pat savo laiku buvo JAV lietuvis, pažymėjo, kad Lietuvos valdžia padarė klaidą neįkurdama specialaus Informacijos biuro ekonominiais ir teisiniais klausimais. Biuro, kuris būtų galėjęs informuoti išeivius, kur geriausiai investuoti savo pinigus ir tokiu būdu tautiečiai būtų apsaugoti nuo nesąžiningų vertelgų[8]. Labai tikslus pastebėjimas. Tačiau tuo pačiu būtina pažymėti, kad naujai susikūrusios Lietuvos valstybės valdininkija formavosi praktiškai nuo nulio, jos didžioji dalis neturėjo net darbinės ir profesinės patirties. Be to, tuo laikotarpiu valstybę vargino begalės problemų, kurias reikėjo neatidėliojamai spręsti. Todėl valdžios dėmesio atvykusiems JAV lietuviams natūraliai pritrūko.

JAV lietuvių praradimai Lietuvoje

 

Į Lietuvą atvykę JAV lietuviai neišvengiamai susidūrė su nenumatytais sunkumais. Ir daugumas sugrįžusiųjų tikrai turėjo nusivilti. Lietuvos valdžia, rengdamasi žemės reformai, nebuvo apsisprendusi dėl žemės pardavimo užsieniečiams. JAV lietuviai – valstiečių vaikai, kurių dauguma jau buvo kitos šalies piliečiai, tikėjosi nebrangiai įsigyti žemės ir įgyvendinti savo svajones, dėl kurių ilgus metus triūsė šachtose, kasyklose, skerdyklose, fabrikuose. Tačiau jų norai sutiko didelį pasipriešinimą. Mat 1919 m. sausio 16 d. Lietuvoje įsigalėjo įstatymas, draudžiantis užsieniečiams pirkti žemę, ir nors taisydami padėtį Lietuvos politikai po metų amerikiečiams lietuviams bandė daryti išimtis, tačiau tik kelios dešimtys tokių norinčių gebėjo išimtimis pasinaudoti[9]. Tiesa, iš JAV grįžę lietuvių, bet ne JAV piliečiai, žemę pirkimo Lietuvoje per visą prieškarį. Kiek tokių atvejų buvo sunku pasakyti, nes nepavyko archyvuose rasti medžiagos, kur būtų pažymėta, kad žemę nusipirko iš JAV grįžęs. Bet to meto Lietuvos spauda dažnai užtinkame informacija apie tokius žemės pirkimus. Kai teko rašyti nekrologą – In memoriam – savo dėstytojai profesorei Aldonai Gaigalaitei-Žeimantienei, jos asmeninėje byloje, saugomoje buvusio Lietuvos edukologijos universiteto archyve, radau dokumentą, kuriame nurodyta, kad jos tėvas Juozas Gaigalas, grįžęs iš Amerikos, 1924 m. nusipirko apie 30 ha žemės Linkuvos valsčiuje[10]. Taigi, dažno lietuvio giminėje tokių atvejų buvo.

      Be to, tuo metu Lietuvos valdžios įstaigos organizavosi lėtai, trūko kvalifikuotų valdininkų, finansinė sistema sujaukta, stabilios valiutos nebuvo. Kaizerinės Vokietijos kariuomenės okupuotoje Lietuvoj įvestos ostmarkės nuo 1919 m. Lietuvos valdžios pervadintos auksinais. Kadangi auksino vertė priklausė nuo vokiečių markės, kurios nuolat smuko (Vokietijoje tuo metu vyko didžiulė infliacija), tai atsiliepė ir Lietuvos pinigams. Grįžę į Lietuvą imigrantai keitė dolerius į markes ir auksinus. Ne vieną suviliojo didelė markių ar auksinų krūva gauta už dolerį. Pavyzdžiui, 1921 m. iš JAV sugrįžęs vienas žmogus parsivežė 7000 dolerių ir išmainęs dienos kursu po 100 auksinų, gavo 700.000 auksinų, kuriuos įdėjo į Ūkio banką. Bet 1923 m. už tuos pinigus Ūkio bankas, pagal to meto kursą, atidavė litais (po 175 auksinus už litą) ir indėlininkas gavo tik 4000 litų arba 400 dolerių (!!!). Kitas pavyzdys, 1921 m. vienas JAV lietuvis nupirko 48.000 vokiškų markių už 665 dolerius ir pasiuntė čekį apdraustu laišku tėvams į Lietuvą. Paaiškėjo, kad laiškas laiku nepasiekė adresato, bet po kelių metų laiškas atsirado. Siuntėjui čekis buvo sugražintas, bet, anot jo, čekis „nevertas nė sudilusio cento, nes jau tokie pinigai nebegyvuoja pasaulyje“[11]. Tokių ir panašių pavyzdžių buvo šimtai. Taigi, daugelis JAV lietuvių praradę Lietuvoje per ilgus metus Amerikoje sunkiai uždirbtus savo pinigus ir, kaip buvo rašoma 1922 m. pabaigos Lietuvos spaudoje, „nesuprasti, nieko neatsiekę, įtūžę ir atšalę nuo savo tėvynės grižo Amerikon“[12]. Visur pažymima, kad beveik visi, išskyrus keletas šimtų, paliko Lietuvą. JAV lietuvių bankrotai Tėvynėje sukėlė išeivijos pasipiktinimą. 1921 m. įvykusiame JAV lietuvių išeivių organizacijų atstovų suvažiavime buvo priimta rezoliucija dėl Lietuvos vidaus santvarkos. Rezoliucijoje nuskambėjo žodžiai, kad Lietuvoje „didelis žemesniųjų viršininkų savivaliavimas, pasipūtimas, „išponėjimas“, kyšių ėmimas, laisvės žodžio persekiojimas ir vargdienių, darbininkų ir kaimiečių spaudimas“[13]. Su tais negatyviais reiškiniais rišo ir grįžusių į Lietuvą nesėkmes.

      Apie nesvetingą Tėvynę su kartėliu ir kritika gausiai rašė JAV lietuvių laikraščiai, ypač kairesnės pakraipos ar esantys opozicijoje. Išeivijos patriotizmas, kaip taikliai pastebėjo A. Kučas, nors ir be piktos valios buvo prigesintas, širdyse pasiliko skriauda, o materialinių nuostolių jiems niekas neatlygino. Žinoma, tai palietė nedidelį amerikiečių lietuvių skaičių. Bet palietė. Ir daugiau ar mažiau palietė įtakingesnę JAV lietuvių visuomenės dalį. O kurie tokių išgyvenimų nepatyrė, Lietuvą ir savo gimines rėmė pinigais toliau[14].

      Būtina pažymėti, kad JAV lietuvių visuomenėje tuo metu pastebima ir švelninanti pozicija – siekiant išeivijai paaiškinti susiklėsčiusia sudėtingą situaciją Lietuvoje. Vaizdingiausiai problemą atskleidžia patys JAV lietuviai, spaudoje pasakodami savo įspūdžius Lietuvoje. Bandoma perspėti JAV lietuvius arba tiesiog prislopinti jų entuziazmą Lietuvos atžvilgiu, kad realiai vertintų padėtį ir neturėtų iliuzijų.  Atsiranda bandymai padėti suprasti to meto Lietuvos visuomenę, buitį, gyvenimą. Puikus to įrodymas, vienas iš įrodymų – tai nedidelė knygelė (55 p.), kurią pavyko surasti Lituanistikos tyrimų ir studijų centro bibliotekoje Čikagoje. Ji išleista savo požiūriu artimo Lietuvos liaudininkams JAV lietuvių savaitraščio Sandara (beje vienoje iš kritiškiausių Lietuvos atžvilgiu spaudinių) redakcijoje. Knygelės, įvardintos Amerikiečiai Lietuvoje, autorė Amerikoje gimusi Viktorija Vencienė ne kartą lankė Lietuvą ir turėjo galimybę apibendrinti ne tik savo, bet ir kitų pastebėjimus.

       Kaip buvo rašoma Pratarmėje, knygelės tikslai: „1) parodyti Amerikos lietuvių visuomenei Lietuvos gyvenimą taip, kaip jį randa Amerikiečiai, grįžę į savo tėvynę, 2) parodyti Lietuvos visuomenei, kur ji nekreipia domės į Amerikos lietuvius tiek, kad juos sulaikius Lietuvoje, kaipo naują ir labai reikalingą Lietuvos atsistatydinimui jėgą“[15]. Autorė į Lietuvos gyvenimą žiūrį gana objektyviai – ji mato, kaip ji pati sako, „blogąsias jo puses“, bet randa joms ir pateisinimo. Vis dėlto ji kviečia JAV lietuvius grįžti į Lietuvą ne vien tam, kad ten rasti „savotiškos garbės ar „good time““, bet tam, kad padėti Lietuvai atsistatyti po karo. Ji, priešingai nei kiti, daugiau dėmesį kreipė ne į verslo reikalų problemas, bet į buitinius nepatogumus ir kitokio bendravimo, nei JAV,  tradicijas Lietuvoje. Ji bando drąsiai pasakyti, kad daugumas grįžtančių JAV lietuvių nėra išsimokslinę, bet su tam tikru amerikietiškuoju mentalitetu, ir jie Lietuvoje susiduria su dviem visuomenės grupėmis: lietuviška inteligentija – „apsišvietusia“ ir paprastais žmonėmis (darbininkija ir kaimo valstietija) – „neapsišvietusiais“ (p. 47). Prie kurių toks „amerikonas“, dėl tam tikro savęs sureikšminimo (iškelia save savo pasiekimais, savo doleriais), nepritampa, tiesiog neranda bendros kalbos ir todėl „jis jaučiasi ne savo vietoje“ (p. 48). Ir jiems, grįžusiems į Lietuvą, kaip autorė pažymi, susidaro vaizdas, kad nuo jų visi šalinasi. Ir tai „tuos amerikonus“ labai nuvilia, jie tampa vienišais. Autorė lyg ir bando pamokyti kaip elgtis, nurodo nesusikalbėjimo priežastį, į kurias reemigrantai (sugrįžę JAV lietuviai) turėtų atkreipti dėmesį. V. Vencienės įsitikinimu nepritapimas – tai pati svarbiausia atgal išvykimo į JAV priežastis (be jokios abejonės tarp kitų priežasčių).

       Knygelėje surinkta daug, mums šiandien, gana juokingų faktų, kurie, matyt, darė neigiamą poveikį mūsų tautiečiams iš Amerikos. Pavyzdžiui, V. Vencienė pažymi, kad amerikonas Lietuvoje pasiilgsta amerikietiškų „krutamųjų paveikslų“, t.y. kino filmų. Tiesa, Kaune kinoteatras yra. Bet… Štai ką rašo autorė: „Apsilankęs pirmu kartu krutamųjų paveikslėlių teatre, jis jau vengia jo iš tolo, nesa ir geriausiame tų teatrelių nėra jokios ventiliacijos, prikabinėta dulkinų ir purvinų skarmalų, vadinamų portjeromis; o kas blogiausia, apsilankęs tokiam teatran, Amerikos lietuvis beveik žino, kad iš čia jis jau nebeišeis pats vienas: mažuliukai sutvėrimėliai, kurie čia vadinama blusomis, be galo mėgsta kabinėtis prie naujai atėjusio asmens, ypatingai gi, jei jis pasižymi išlepintu Amerikoje kūnu…“[16] Ir taip toliau, ir panašiai. Taigi, ne vienas JAV lietuvis, susidūręs su buitiniais sunkumais, pradėjo galvoti – argi įmanoma tokioje aplinkoje normaliai gyventi?

      Tiesa, reemigrantų Lietuvoje buvo ne tik iš JAV, bet ir iš Rusijos. To meto vidaus reikalų ministro Rapolo Skipičio, atsakingo už pabėgėlių grįžimą reikalus, duomenimis 1918-1921 m. iš Rusijos grįžo apie 215 tūkst. žmonių[17] (10 kartų daugiau nei iš JAV). Istorikas Egidijus Aleksandravičius savo knygoje Karklo diegas atkreipė dėmesį, kad gimtinėn grįžę Rusijos ir Amerikos lietuviai skirtingai reagavo į padėtį krašte.  Kas vieniems, anot istoriko, – amerikiečiams – galėjo pasirodyti kaip klampus ir prietaringos smulkiosios biurokratijos pragaras, kitiems – Rusijos revoliucinį terorą patyrusiems lietuviams – turėjo priminti palaimingą laisvės ir tolerancijos oazę. Jis daro teisingą išvadą, kad „tikrovė, kaip ir visur netobulame pasaulyje, buvo kažkur per tų kraštutinių nuotaikų vidurį“[18].

Kodėl Lietuvos valdžia nepasirūpino atvykusiais tautiečiais iš JAV?

 

       Tai klausimas, kuris turi paaiškinti kodėl taip atsitiko su mūsų grįžusiais tautiečiais, su jų pinigais? Atsakymas gana aiškus, netgi pakankamai suprantamas. Priešais naujai susikūrusios Lietuvos valstybės valdžią iškilo daug neatidedamų ir labai svarbių uždavinių: reikėjo nuo nulio kurti valstybės valdžios aparatą ir teisinę bazę, pravesti žemės ir finansų reformas, sutvarkyti krašto šveitimo reikalus. O kur dar valstybės gynyba ir santykiai su užsienio šalimis. Darbų begalės…!!!

       Tuo metu vyko ir nepriklausomybės karai su bolševikais, bermontininkais bei lenkų legionieriais 1918-1920 metais. Jaunos valdžios dėmesys buvo nukreiptas į Lietuvos kariuomenės kūrimą, kurią reikėjo pamaitinti ir apginkluoti. Beveik 90% krašto biudžeto buvo skirta Tėvynės gynybai. O po karų – šalies atstatymui. Be to, reikia turėti omenyje, kad po Pirmojo pasaulinio karo Lietuvai – sugriautas kraštas: daugiau kaip 50 miestų ir didesnių gyvenviečių iki 80% sugriauti; sunaikinta ir sudeginta daugiau kaip 1200 kaimų, 270 dvarų, 57 tūkstančiai pastatų; sunaikinti arba išvežti į Rusija ir Vokietiją beveik visų Lietuvoje veikusių įmonių įrengimai. Buvo ištrypti, sudeginti ar nuganyti žemdirbių pasėliai. Vokiečiai negailestingai kirto Lietuvos miškus. Ir rusai, ir vokiečiai rekvizavo arklius ir pan. Žinome, kad 1915 metais į Rusiją buvo išvežti Lietuvos gyventojų indėliai bankuose – maždaug 97 milijonai carinių rublių. Ir tokiu būdų gyventojai neteko savo santaupų, kurios niekuomet nebuvo sugrąžintos. Remiantis ekonomistų paskaičiavimais, Lietuvos nuostoliai kare siekė apie 6 milijardus 300 milijonų carinių rublių[19] (milžiniški pinigai!!!).

       Vadinasi, pirmoje vietoje Lietuvos vyriausybei buvo neatidedami valstybiniai reikalai. O JAV lietuviams tuo metu paprasčiausiai neužteko nei laiko, nei specialistų valstybės aparate. Jų klausimas buvo nukeliamas į ateitį. Vėliau Lietuvos politikai rado jėgų tas klaidas pripažinti. Tik po 1926 m. gruodžio 17 d. perversmo Lietuvoje tautininkų vyriausybė pradėjo vykdyti palankių sprendimų emigrantams politiką: skirta nemažai lėšų, kreipiamas praktiškas dėmesys į išeivių poreikius, siekiant sustiprinti ryšius su užsienio lietuviais. Ryšiai palaipsniui buvo atkuriami, skriaudos primirštamos[20]. Bet Antrasis pasaulinis karas vėl viską sujaukė…

Naujosios imigracijos – JAV lietuvių dipukų kartos – sugrįžimas į Lietuvą ir jų padėtis

 

Po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. taip pat sulaukėme, tiesa, palyginant negausios imigracijos. 2006 m. liepos mėn. žurnalas Veidas nr. 29 rašė apie į Lietuvą sugrįžusius „amerikonus“: „Per šešioliką nepriklausomybės metų į tėvynę iš Vakarų ir Rytų sugrįžo per 20 tūkst. lietuvių. Maždaug 5.000 grįžusių – Amerikos lietuviai. Jų gyvenimas Lietuvoje nė kiek nesuprastėjo, nes geros pensijos jiems leidžia įsigyti puikius butus Vilniaus senamiestyje ir gyventi be rūpesčių“[21]. Buvo pakalbinti kai kurie tautiečiai (tiesa, jau dabar palikę šį pasaulį). Jiems pateiktas klausimas: Kas lėmė apsisprendimą iš JAV grįžti į Lietuvą visam laikui? Pavyzdžiui prof. Kazys Almenas atsakė: „Esu lietuvis. Kokie gali būti klausimai? Todėl ir grįžau. Jokių apsisprendimų neprireikė. O žmoniškosios problemos visur panašios. Lietuva – normalus kraštas. Daugiau šiuo klausimu neturiu ko pasakyti“. Poetas Kazys Bradūnas pareiškė, jog nenorėjo grįžti į Lietuvą urnoje, kaip dažnai pasitaiko. Tad nusprendė atvykti anksčiau ir pajusti savo tėvynės žemę po kojomis. Pakalbintas žiniasklaidininkas Romas Sakadolskis sakė: „Mes juk negrįžome, o tiesiog čia atvykome gyventi (…) Lietuva visada buvo mano dvasiniai namai, todėl gyvendamas čia vos antrus metus, nesijaučiu kaip svečias, man nereikėjo adaptuotis“[22]. Pakalbintų buvo ir daugiau. Nuotaikos pakankamai pozityvios, nors priekaištų turėjo.

      Žinome, kad didžioji dalis pokarinės išeivijos ir jų atžalų taip ir negrįžo į Lietuvą. Iš savo asmeninių pokalbių su senaisiais išeiviais galiu pasakyti, kad tai daugiau nusvėrė žmoniškieji svertai – vaikai ir anūkai gyvena JAV (ar kitoje šalyje), Lietuvoje artimų giminių neliko, draugai ir veiklos sritys yra taip pat ne Lietuvoje. Visos kitos paminėtos priežastys – biurokratijos išsikerojimas Lietuvoje, korupcija, demokratijos stoka, pavojinga Lietuvos geopolitinė padėtis ir kt. – buvo tik antraeilės priežastys ar iš vis neminimos. Yra ir tokių tautiečių (ne tik tarp JAV lietuvių) , kuriems visiškai neįdomi ta Lietuva. Teko sutikti ir tokių, kurie nė karto nesilankė Lietuvoje, bet gyvena su prieškario ar tarybinių laikų Lietuvos vizija. Labai norėtųsi, kad tokių tautiečių būtų kuo mažiau. Įdomios patirtys ir naujųjų išeivių tarpe. Bet tai jau kitos istorijos!

[1] Literatūroje ir to laikmečio kalboje juos įprasta vadinti iš anglų kalbos paimtu skoliniu grinoriais, kuris reiškė naujoką, neseniai atvykusi imigrantą.

[2] Vietiniai JAV lietuviai naujuosius imigrantus iš Lietuvos po 1990 m.  vadino tarybukais arba trečiabamgiais.

[3] Kapočius L. Senoji išeivija ir Lietuva: klasinė, ideologinė ir politinė diferenciacija santykiuose su Lietuva (1868-1940 m.). Vilnius: Mintis, 1981, p. 256, 259 (Norkus K. Svečiai iš Amerikos. Lietuvos žinios, 1922, liepos 22, p. 2).

[4] Tuometinis 1 dol. buvo maždaug lygus dabartiniams 40 dol.

[5] Amerikos lietuvių istorija. Redagavo dr. Antanas Kučas. Boston: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1971, p. 527.

[6] Šalčius M. Turizmas kaip tautos šaka. Tautos ūkis, 1934, nr. 6-7, p. 167.

[7] Gineitis K. Amerika ir Amerikos lietuviai. Su 167 paveikslais. Kaunas; Varpo spaustuvė, 1925,  p. 302.

[8] Pakštas K.  Amerikiečių nepasisekimai Lietuvoje. Draugas, 1925, kovo 21, nr. 67, p. 2.

[9] Aleksandravičius E. Karklo diegas: lietuvių pasaulio istorija. Vilnius: Versus aureus, 2013, p. 278.

[10] Skirius J. Lietuvos istorikės profesorės Aldonos Gaigalaitės (1927-2015) netekus. Lituanistica, 2016, t. 62, nr. 1, p. 66.

[11] 1928 04 16 K.Jasiūno iš Čikagos laiškas Lietuvos pasiuntinybei Vašingtone. LCVA, f. 656, ap. 1, b. 37, l. 272; Amerikos lietuvių istorija. Redagavo dr. Antanas Kučas. Boston: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1971, p. 527-528; Kapočius L. Senoji išeivija ir Lietuva: klasinė, ideologinė ir politinė diferenciacija santykiuose su Lietuva (1868-1940 m.). Vilnius: Mintis, 1981, p. 262.

[12] Karsokas A. Ar reikalingas amerikiečių departamentas? Lietuvos žinios, 1922, gruodžio 13, nr. 233, p. 1.

[13] Kasperavičiūtė V. Emigracija iš Lietuvos 1918-1940 m. Lietuvos Respublikos emigracijos politika 1920-1940 m. Vilnius: Versus aureus, 2006, p. 16.

[14] Amerikos lietuvių istorija. Redagavo dr. Antanas Kučas. Boston: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1971, p. 528.

[15] Vencienė V. Amerikiečiai Lietuvoje. So. Boston: Sandara, 1922, p. 1.

[16] Ten pat, p. 46.

[17] Skipitis R. Nepriklausomą lietuvą statant. Atsiminimai. Chicago, 1961, p. 265.

[18] Aleksandravičius E. Karklo diegas: lietuvių pasaulio istorija. Vilnius: Versus aureus, 2013, p. 279.

[19] Terleckas V. Pinigai Lietuvoje 1915-1944. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1992, p. 7-8; Terleckas V. Lietuvos istorijos klastojimo ir niekinimo iššūkiai. Vilnius, 2009, p. 176.

[20] Plačiau žiūr.: Skirius J. Lietuvos valdžios ryšiai su JAV lietuviais 1926-1940 metais: suartėjimo kelių paieškos. Vilnius: LEU leidykla, 2016, 500 p.

[21] Jazukevičiūtė D., Vernickaitė A. JAV lietuviai tėvynėje ilgisi Padėkos dienos ir amerikietiškos picos. Veidas, 2006, liepos 20, nr. 29, p. 38.

[22] Ten pat, p. 38-39.

Išeivija Istorija Lietuva - JAV Nuomonės, diskusijos, komentarai Pasaulis , , , , , ,



Komentarai

traffix.lt

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra