Juozas Nekrošius. Vytautas: Didis ir nepažįstamas. Eskizai

Autorius: Data: 2017-05-08, 16:04 Spausdinti

Juozas Nekrošius. Vytautas: Didis ir nepažįstamas. Eskizai

Juozas NEKROŠIUS, poetas, www.voruta.lt

   Retas ir keistas įspūdis.
Šios knygos – Edmundo Malūko istorinio romano „Vytauto žemė“ – perskaityto ir jau kelias savaites neatversto, šiek tiek privengiu, šalinuos, vis kapstausi savo atminties užkabariuose, vaizdiniuose, savo tikėjime.

    Romanas ne lengvam pasiskaitymui. Diskusinis, daugiaplanis ir sunkiasvoris. Per XIII amžiaus  pabaigos istorinius dirvonus praeinama ne paskubomis, fantazuojant bei rezgiant patrauklų siužetą, o stengiantis  atkurti autentišką… senovę, net pasišaunama į kalbėseną organiškai įjungiant tuometę leksiką, detaliai pasakoti apie buitį, medžiokles, pagonių tikėjimo apeigas, papročius, gyvenimą pilyse, karių ginkluotę…Kaip sakoma, uždavinėlis ne iš lengvųjų!
Paskutinieji romano  puslapiai bene tragiškiausi. Kunigaikštis Vytautas į Vilnių grįžta skaudžiai ir beprasmiškai  pralaimėjęs Vorkslos kautynes, išduotas ir pažemintas sąjungininkų, vos-ne-vos išvengęs piktų žabangų Krokuvoje…Kas toliau?..Kodėl su Vytautu Didžiuoju tenka atsisveikinti  istorijos  sutemose?.. Už kalnų  kalnelių dar toli toli Žalgirio šlovė!
Tad vėl ir vėl skaitau  paskutines romano  eilutes…
*
   „Ona ilgai žiūri į kitoje užstalėje kimiai sėdintį, paniūrusį, nudelbusį veidą josios Vytautą ir tarsi klausia savęs: ar užteks jėgų šitam pašėlusio narto Žmogui pakilti dar ir dar, ir dar kartą?
-Sakyk, kodėl aš , vos tik tave išvydęs, pasirinkau tave? Ir nesigailėjau. Kaip tai paaiškinti? Ir kodėl, užuot pasitaręs, dariau priešingai? Ir kodėl tu bemaž visada teisi?
-Neklausk moters. Nepasakys. Tu liepsnojantis deglas mano kelyje. Ir man to užtenka.
-Tada pasakyk: aš jau didis buvau, kokia mano lemtis?
-Visi tavo didūs darbai pildysis tol, kol aš gyva būsiu, o kai numirsiu, tai, ko imsies, kris tau iš rankų ir išnyks visa, ką būsi nuveikęs.“

Ir keistas pabaigos moto:

KAIP BYLOJA ISTORINĖ ATMINTIS, ŠIUOS PRANAŠIŠKUS ŽODŽIUS ONA DAR KARTĄ IŠTARĖ PRIEŠ PAT SAVO MIRTĮ, 1418 METAIS.“
*

    Vėl užverčiu knygą.   

    Ir vėl mane užplūsta asociacijos, man svarbios, kaip skaitytojui, – mano asociacijos, mano klausimai, mano pamąstymai, kaip „kankynės“, kaip vidinė graužatis.
Ką aš žinojau apie Vytautą Didįjį? Vaikystėje – pokario metais – subrendus – lemtingomis valstybės akimirkomis, kasdienybėje? Man lyg ir pakako heroiškos tiesos, nenugalėto mito, šventos maldos – kaip savo paties žodžių!

    O  čia?.. Man reikia bristi istorijos kemsynais, tiesti kūlgrindas per  klampias pelkes, praryti kartų, kraujuotą pralaimėjimų  kąsnį, sapnuoti  išdavysčių ir artimųjų kraujo brolių keršto košmarą!..Kam, kodėl, kuo aš čia dėtas, nusikaltęs ir priverstas  atgailauti? Už ką? Ar to reikia? Ar buvo būtina kasinėti XIV amžiaus akropolius? Gremžtis ir belstis į sustabarėjusias ir  nurimusias mūsų smegenines? Juk mums pakako ir romantiško sapno, tobulo didvyrio, kuris iš senųjų Matiekos drobių taip heroiškai, taip patriotiškai glosto mūsų savimeilę!..Nereikia jokių pastangų, jokios savigraužos – kaip raminančias  pasteles priimi savo ISTORIJĄ!
Taip!
Tautai, 1818 metais atkūrus valstybingumą, reikėjo romantizuoti istoriją, sukurti mitą, reikėjo remtis istorija, ją suprasti, ją ginti. Ir tai – per labai trumpą laiką – buvo padaryta – TOBULAI!

    Tiesa, tada pakako nedaug; – Algirdo, Kęstučio, Vytauto portretų ant sąsiuvinių viršelių, papasakotų  tėvų ir mokytojų legendų, iš lūpų į lūpas perduodamų istorijų, legendų, padavimų.
Tai buvo itin brangu ir saugotina.Vien tik 1930 –tieji  Vytauto metai palietė paprastų, orių ir patiklių žmonių širdis. JIEMS TADA TO ITIN REIKĖJO! JIEMS IR  ATGIMSTANČIAI LIETUVAI…Vytauto vardu  krikštijo vaikus, berniukus, juos augino Tėvynei…Aš visa tai gerai, skausmingai prisimenu…
*

    Kaimynų berniukas VYTAUTAS-ALFONSAS  užaugo beveik mūsų kieme, kartu  su mano broliu Vladu, žaisdami ir nugalėdami kryžiuočius. Neužilgo atgriaudėjo ir tikrasis karas su svetimaisiais, su užgrobėjais. „Žaidimų“ charakteris pasikeitė…Vos už kelių  kilometrų 1947 metais Paliepų miškuose „trisdešimtųjų berniukai“ – „Vytauto“ būrio partizanai – tris paras atlaikė  KGB reguliarių dalinių apsuptį. Tiesa, daug jaunų vyrų žuvo!..Bet jie tapo legenda,  jais  sekė kiti… Ir pats Alfonsas -„vytautinių vaikas“, nepaklusęs šaukimui tarnauti okupantams, „išėjo į mišką“ ir 1954-aisiais, apsuptas savo tėvų, išvežtų į Vorkutą, nugriautoje sodyboje už svirno pamatų, pridengdamas draugus, sunkiai sužeistas,nusišovė.
Su  Didžiojo Vytauto vardu už Lietuvos laisvę kovojo tūkstančiai!
*
 
    Kodėl Edmundas Malūkas ėmėsi tokios  sunkiai pakeliamos temos? Kaip išdrįso sudrumsti istorinės padangės debesis, pasiėmęs plunksną- kastuvėlį, pradėjo kasinėti XIV amžiaus pabaigos  istorijos klodus?

    Apie rašytoją  Edmundą Malūką kalbėti  vengiama. Mat, ne to lizdo  paukštis, išsišokėlis, nei iš  šio, nei iš to parašęs per 10 romanų, o dar – publikos skaitomas, populiarus, nestandartinis romantikas, nevengiantis  guminiais  batais vaikščioti po Karijotiškių šiukšlynus, rašyti apie mafijos užkulisius ir …tik pagalvokit, po to, po to… prisiliesti prie  Barboros paslapčių, o dabar, dabar? Užsimoti ir prieš Vytautą Didįjį!!!
Kokios priežastys? Gal kitaip ir negalima?..Noriu visa  tai suprasti, kodėl vienai ar kitai idėjai, lyg žaibui švystelėjusiai istorinei detalei, pasiryžtama  ilgam ir kankinamam darbui, tam aukojami metų metai, paklūstama prigimtiniam balsui.

*

     Bet…

      Nieko nėra be nieko!

      Trakų žemė bei erdvė ir šiandien prisodrinta istorijos. Renginiai, parodos, susitikimai, publikacijos, restauracijos, pilies koncertai – tai  savotiškas visuomeninis sąjūdis. Šviečiantys pilies bokštai, karaimų mečetė, senųjų Trakų aura, neužmirštos legendos, konkretūs darbai bei siekiai…

      Vytauto Žemėje neįmanoma nesidomėti istorija…Vienu įspūdingiausiu ir reikšmingiausiu mūsų periodikos reiškiniu pavadinčiau  kultūros riterio trakiečio Juozo Vercinkevičiaus veiklą, kuris jau nebe pirmą dešimtmetį čia leidžia unikalią „VORUTĄ“. Joje – ištisi  praeities ir įaudrintos istorijos klodai, retrospektyvos, apmąstymai, kvietimas pasikrikštyti „istorija“.
      Man regis, kad ir Edmundas Malūkas tapo istorinės Trakų auros įkaitu, šauktiniu.

      Ir jis, be abejo, išgirdo Maironį:

       Pelėsiais ir kerpėm apaugus aukštai
Trakų štai garbinga pilis!
Jos aukštus  valdovus  užmigdė kapai,
O ji tebestovi dar vis.

Ir aš pats – Maironio žemės vaikas… Iki Maironio gimtinės nuo  manojo vienkiemio – tik 12 kilometrų…Sunkiais okupacijos metais mano seneliai ir tėvai, o taip pat kaimynai, kaip šventąsias giesmes giedojo Dainiaus eilėraščius.
Ir štai likimo dovana, kaip koks burtas. Maironio apdainuota Pilis tapo mano  gyvenimo dalimi, tam tikru akordu. Radęs  rankraščiuose išlikusią betygaliečio kunigo Jono Plankio poemą „TRAKŲ KUNIGAIKŠTIS“, pasistengiau ją išleisti jaunajam skaitytojui.
      Sėsliau įsikūręs Trakų žemėje, ir aš pajutau realų istorijos dvelksmą. Mane aplankė ir keisti sutapimai…Naujasis kaimynas Tadas, buvęs mechanizatorius, “pusiau lietuvis, pusiau lenkas“, kartą, „susipažinimui“ pakvietė mane prie netoli tyvuliuojančio Ilgio ežero, prie apleistų žvyrduobių, ir paslaptingai pasakė: „Čia aš pats išariau nemažai Vytauto arsenalo akmenų…DAUG jų tada ištaškė čiabuviai, įmūrijo juos į fermų pamatus… Išmėtė“…
     Žvyrduobėse – Vytauto arsenalas – nuglūdinti akmenys šaudyklėms!.. Kaimynas juos saugojo ir man, bene šešetą sviedinių, padovanojo kaip brangiausius suvenyrus. Ir dabar dar – vasarvietėje – juos saugau… Beje, vėliau  su anūkais ir pats dar keletą jų radau laukuose! Juk tai… tikra,“sunkiasvorė“ istorija!.. Ji atstoja bet kokius gražbyliavimus apie patriotizmą…
Kaip ją, istoriją, pamiršti, kaip jos atsisakyti, o be jos – tik vienas kelias – nužmogėti, be jokios savigraužos sueuropėti!..
Trakų istorinė aura  stipri ir užburianti… Štai visai neseniai išleidau eilėraščių knygą, apimančią epochų lūžį – dramatiškąją XX ir XXI amžiaus ribą. Knygą pavadinau – „SUŽEISTAS“, o ją rašant – buvo vienintelis atramos  ir  jausmų pasitikrinimo  atskaitos taškas – TRAKŲ PILIES KUORAI.


*
Aš  nesu istorikas ir, žinoma, nepajėgus analizuoti bei vertinti šį kūrinį „Vytauto žemė“ kaip istorinę epopėją.

    Kiek daug širdį draskančių klausimų?
Toks romanas sovietų laikais būtų prilygintas „antitarybinei rašliavai“, apšauktas „nacionalistiniu išmislu“, pakviptų teismais… Oficiali „kultūra ir literatūra“, žinoma, taip pat privalėtų jį pasmerkti…
Bet kodėl gi šiandien jis tyliai tyliai nutylimas? Dvasinis tingulys – ar paprasčiausiai – nedrįstama įsijungti į svarstymus, nes reikia visai kitaip suvokti ir savimp priimti „kitokį“, nestandartinį VYTAUTĄ?.. O čia – romane tikros tragedijos, konfliktai, dramos, tikra akmenuota žemė!..
Dabartinė jaunuomenė, ta „nepriklausomybės karta“, kaip žinia, nepakankamai paruošta Lietuvos istorijos suvokimui…
Tad kaip vertinti tokį pasyvų skaitytoją, kuris virpa tik ateivių-monstrų nelaisvėje? Pykti ant jo ar jo gailėtis? Apie dvasinius nuopolius – savęs išdavystę, susvetimėjimą, „pienės pūko“ kompleksą, nešamą pavėjui, aš jau nekalbu…
*
O, romano gelmės?.. Kaip į jas panirti?.. Vienas, mano nuomone, itin prasminis DUBURYS – romano MOTERYS… Bene talentingiausi E. Malūko romano puslapiai – kaip mirgant naktinėm žvaigždėm, vaikams pasakojamos  PASAKOS, kaip  SAVAIP  jie perpasakoja legendas ir savimp įkvepia ISTORIJOS AROMATUS, baltų tautosaką, išmintį ir amžių patirtį.
Ar tai nėra Lietuvos  stiprybės paslaptis? Tautos genetinis kodas? Išlikimo  garantas?


…Štai kunigaikščio Eikšo dukrelės, jų tarpe ir būsimojo Vytauto žmona Ona, savo Motinos „universitetuose“…
*
…Mergaitėms standžiai, daugeliui metų, įstrigo sakmės, ale jau taip įsirėžė į pakaušį – amžinai. O ragindama dukras be galo be krašto pasakoti tas pačias sakmes, kunigaikštienė savo kunigaikštytėms parikiavo, labai liepė, kad viską, ką girdėjo, atpasakotų su virpuliu pagražinusios. Te kiekviena pripila savųjų žodžių, nuaudžia žėrintį pasakų vėrinį.
Ir taip kas vakarą. Paeiliui kiekviena. Temokosi kalbos gražumo, minties lankstumo, te prisiminusios papasakos savo vaikams ir vaikaičiams. Kada nors.
*
   Kaip jos lietuvės-pagonės išauklėjo, išpuoselėjo savo išmintingąsias dukras,savo sūnus-tautos didžiavyrius?.. Nei universitetų, nei mokyklų – o jie – žiūrėk, išauga, sustiprėja, kuria valstybę, švaistosi Europoje, pasikliauja savo išmintimi ir gudria erudicija, susitinka ir kalbasi su magistrais, karaliais, sprendžia Lietuvos vardu, kai ką nustebina, kai ką apgauna, kai kur gudrauja…Ar tai rusėnų  kniaziai, ar totorių  chanai, ar tituluoti-šarvuoti kryžiuočiai – jiems  vis tas pats…O kai kuriuos, kaip karaimus ar totorius, dar gi pakviečia pas save – atvykite į Trakus, gausite žemės, mes jus priglausime, globosime, mylėsime..

    Stebuklas, fantazija, išdidus humaniškumas… Pagoniškas, baltiškasis, lietuviškas?.. Bet ne!.. Kartais šiandien girdžiu – „apie lietuviško identiteto krizę“, tautos nepilnavertiškumą, ne kažkam, o kitiems, svetimiems, vergavimą!.. Tai gal nebūta lietuviškos tautosakos, niekas nedainavo lietuviškų svodbinių dainų, neniūniavo kūdikiams lopšinių, o vaidilutės, saugojusios ugnį, buvo kurčios ir nebylios?.. Būsiu atviras – „istorinis moksliškumas“ su savo „nuoga tiesa“ man kartais ne tik nuobodus, bet ir įkyriai pavojingas, aklai  kosmopolitinis.  Todėl sakau ir sakysiu, jog  istorinę  tiesą bei jos esmę norisi matyti ir suvokti dvasinėje terpėje, numanomuosiuose santykiuose tarp žmonių. Taip romane „Vytauto žemė“ pristatoma visa plejada gyvų istorinių asmenybių – Lietuvos kūrėjų!.. Čia – gyvas gyvenimas… Čia didis ir dar ne visai suprastas Vytautas, Kęstutis, Jogaila… Čia pulsuojanti žemaičių mitologija, besiformuojanti Europa, čia keliai ir klystkeliai… Čia, pavyzdžiui, ir netikėtas radinys – senosios lietuvių kalbos feniksas?.. Dar nedaug kas išdrįso į literatūrinį audinį įausti XIII-XIV amžiaus  baltų kalbos primirštą leksiką, jos melodijas?.. Pagarba prozininkui!..
*
Ir vėl apie romano Moteris – Kęstučio žmoną Birutę, Algirdo – Julijoną, Vytauto žmoną Oną, jų dukterį Sofiją… Be jų istorinė epopėja būtų prėska, šalta ir bedvasė. Štai kad ir ištraukėlė apie kunigaikštienę Oną…

*
   „Mėnulis nusileido, gyvatės pasislėpė, užkeikimai baigėsi. Praeitis užanspauduota ir nustumta į archyvą. Mėlinieji sėkmės laiptai kyla aukštyn ir aukštyn tiesiai į dangų.
Tikėjimas ir auka užmuša neviltį ir pasipuošia atpildu.
Suvokianti, kad ji – MOTERIS – vienintelė ir didžiausioji MORALĖS reikšmė.
Ji – matas.
Mastas.
Matmuo.
Saikas.
Ona išgyvena švytėjimą. Tokį, kokio pasaulis iš jos nesitiki. Jai duotas puikiai mokytas, labai retas žirgas. Beveik juodis, vadintas Juodžiu, bet saulės šviesoje šlakuotas, obuolmušis. Kakta pažymėta baltu lopiniu. Godžiai pasmaližiaudami arklininkai tokį  vadina lauku žirgu su žvaigžde. Garbanotais, ypatingais, iki mėlyno spindesio juodais karčiais ir labai puria ilga uodega.
{…}Ypatingo eiklumo ir karšto narto eržilas! {…}
-Aš pasakysiu mano poniai pakeisti žirgą į ramesnį, – susirūpina Kunigaikštis. – Toks nartas gali atimti žmonos sveikatą.
-Ne. Aš moteris. Man patinka toks žirgas, kuris būdu prilygsta mano valdovui.
Dulkėtais keliais Didingasis Kunigaikštis ir Didingoji Kunigaikštienė joja priekyje – jų eržilams kaip tik. {…}.
Balne ji, Ona, sėdi kaip žvakė: tiesi ir linguoja taip, kaip lengvai šuoliuoja Juodis“.

*

  Ir vienas netikėtas pastebėjimas: kai  VIENĄ  romano egzempliorių padovanojau VIENAI skaitytojai, ji po VIENO mėnesio man pasakė:

   -Perskaičiau… Bet skaičiau atsargiai… Nes, kai ilgiau įsiskaitydavau, man pakildavo kraujo spaudimas… Labai jaudinausi… O didžiausias atradimas, nuostaba ir pasididžiavimas – lietuvės moterys!.. Ona – Vytauto bendražygė, švelnioji didvyrė, išmintingoji globėja!.. 

*

   Kokia subtili šios moters nuojauta! Jos, tos nuojautos – tų gerųjų savo mikrobų –genų -  negalima niekada pamiršti. Juk mumyse slypi būtis ir buitis prisodrinta istoriniais signalais, užuominomis. Kaip tu gali ramiai praeiti pro peizažą – su ežerais, pilies kuorais, rausvais kontūrais, salomis, griuvėsiais, gatvelėmis… Visur – istorijos dvelksmas. Čia būta!.. Mūsų, tėvų, protėvių… Tas jausmas iš vidaus. Tikras, nesumeluotas, kaip alsavimas.

   Lyg iš niekur nieko, iš mažens, iš lopšio, iš vaikystės?.. Be šeimos, be  giminės šaknų  užaugtume (o taip vis dažniau  atsitinka!) kaip mankurtai. Ir pakeltų, ir neštų mus visus (o gal jau neša) į  nežinią, į dvasios  dykvietes  mažiausias svetimo vėjo pūstelėjimas.
Ne ir ne!.. Taip tvirtinau sau, taip ginčijausi su savimi, skaitydamas „Vytauto žemę“. Tik ant savo žemės, ant konkrečios,akmenuotos, molingos ar grumstėtos. Smėlingos ar šaltiniuotos – galime  išmūryti savo valstybę, savo tvirtybės pamatus, kuriuose – mūsų skausmas, ašaros, džiaugsmas, duona… Čia ir tik čia mano šaknys, čia – aš – jos dalis, jos smėlis ir jos juodžemis…
Tokios genetinės NUOJAUTOS ar IŠPAŽINTIES mums reikia visiems, reikia šiandien, o dar labiau ir skausmingiau – RYTOJ.
*
Eskizų pradžioje užsiminiau, jog „VYTAUTO ŽEMĖ“ „kultūriniuose-literatūriniuose sluoksniuose“ lyg ir nutylima, apeinama apylankomis… Bet, kaip dabar aiškėja, klydau. Romanas suinteresuotai svarstomas bibliotekose, aptariamas žiniasklaidoje. Jo pagrindu apmąstomi ne tik  Lietuvos nepriklausomybės valstybės Šimtmečio įvykiai, bet ir jos giluminės  ištakos bei tūkstanmetinis kelias. Romano sėkmę, susidomėjimą jo  keliamomis problemomis, patvirtina ir knygų rinka: jau prekiaujama antruoju papildomu tiražu. 

*

  Ar tai recenzija?
Ne. Tai tik patirtų įspūdžių, kai kurių pabirų vertinimų nuotrupos, asociatyviniai pamąstymai. Kaip buvo, kaip nebuvo, bet vis tiktai aš gilokai įklimpau į XIV amžiaus sluoksniuotą dirvožemį, pajutau požeminių srovių virpėjimą. O tai, kaip sakoma, visais požiūriais – į sveikatą. Ir  vėl tvinktelėjo širdy Maironis:
*
Pilis! Tu tiek amžių praleidai garsiai
!

Ir tiek mums davei milžinų!

Tu Vytauto didžio galybę matei,
Kad jojo tarp savo pulkų!
Kur tavo galia, garsi palikimais?
Kur ta senovė, brangi atminimais?

2017 vasaris

Nuomonės, diskusijos, komentarai , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra